24/03/2025
Šiuolaikinės mamos gyvenimas: 2,5 etato darbas ar pašaukimas?
Ar būti mama šiandien reiškia dirbti 2,5 etato? Dauguma šiuolaikinių moterų tikrai atsakytų „taip“. Tačiau vyresnio amžiaus moterys neretai nustemba išgirdusios tokią mintį. Jų atsakas dažnai būna paprastas: „Mums buvo daug sunkiau! Pampersų nebuvo, vystyklus skalbėme rankomis, skalbimo mašinos nebuvo tokios patogios, o dabar – visi patogumai! Auginti vaikus turėtų būti vienas malonumas.“
Tačiau ar tikrai?
Taip, mūsų tėvai ir seneliai daug dirbo. Dirbo tiek, kad vaikus dažnai palikdavo vienus, o šie nuo mažens rūpinosi vieni kitais. Vyresni vaikai keisdavo sauskelnes, maitindavo mažesnius brolius ir seseris, lydėdavo į mokyklą, o patys vos baigę namų darbus, tvarkydavosi, lygindavo uniformas, siūdavo „kalnieriukus“. Tai buvo kasdienybė – įprasta ir natūrali. Tuo metu niekam nešovė į galvą, kad tai gali būti vaikų teisių pažeidimas ar vaikystės atėmimas. Tai buvo laikoma atsakomybės ugdymu, gyvenimo dalimi.
Aš pati prisimenu savo vyriausią seserį, kuri, būdama penktokė, šeimoje jau buvo laikoma „didele“. Ji žadindavo mus rytais, šukuodavo, prižiūrėdavo, kad laiku išeitume į mokyklą. Mama dažnai nespėdavo parbėgti iš darbo prieš mums išeinant, todėl daugybę atsakomybių prisiimdavo vaikai. Tačiau mes tai priėmėme kaip savaime suprantamą dalyką. Gyvenome užimti: kiemas, draugai, smėlio dėžė, žaidimai iki sutemų. Jautėmės saugūs – mus supo bendruomenė, kurioje „pusė kaimo augino vaikus“, nes visi vieni kitus pažinojo ir pasitikėjo.
O dabar?
Dabartinės mamos, nors ir turi daug technologinių patogumų, gyvena visai kitokiame pasaulyje. Pasaulyje, kuriame aukšti reikalavimų standartai ir dažniausiai nėra artimųjų šalia, kurie galėtų padėti net ekstra atveju. Su kaimynais geriausiu atveju pasisveikinam. Gyvename nuolatinėje budėjimo būsenoje: stebime, saugome, nepaliekame vaikų be priežiūros, nes pavojų – daugiau. Informacijos – daugiau. Atsakomybės – daugiau. Tempai – beprotiški.
Šiuolaikinės šeimos susiduria su didesniais iššūkiais nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Reikia suspėti viską: turėti gražius namus, pasirūpinti vaikų ugdymu, emocine gerove, nepriekaištinga mityba, dalyvauti būreliuose, o kartu – dirbti ir uždirbti. Moterys neretai atsiduria situacijoje, kur jose matomas universalus sprendimas visoms problemoms: jos turi būti puikios mamos, rūpestingos žmonos, profesionalės savo srityje, išlaikyti nepriekaištingą išvaizdą ir dar spinduliuoti gyvenimo džiaugsmu bei dėkingumu.
Dažnai vyrai, net ir nenorėdami, perkelia dalį savo tradicinių atsakomybių moterims. Kai kurie nori gyventi kaip gyvenę – tik su „bonusais“: šiltas maistas ant stalo, visuomet pasiekiama švelni moteris, kuri rūpinasi vaikais, ir dar pageidautina – papildomas šeimos biudžeto augimas. Ir taip – kad visada atrodytų laiminga, graži, dėkinga už vyro „indėlį į šeimą“.
Nesakau, kad visi vyrai tokie. Bet nemaža jų dalis. Ypač kalbant apie šeimas, kuriose moterys jau patiria fizinį , psichologinį smurtą, smurtinį bendravimą (kritika, vertinimas, reikalavimai), perdegimą, depresiją, nerimo sutrikimus ar kitus emocinius sunkumus. Tokiose situacijose mamai dažnai tenka slėpti savo nuovargį, skausmą ar emocijas, nes „kitos kažkaip sugeba“. Moteris susiduria su lūkesčiu būti stoiškai stipria ir kantria, o jei pabando pasiguosti, išgirsta priekaištus: „Pati kalta, o kaip kitos susitvarko.“ Tokiu būdu moters poreikiai lieka nepastebėti, o jos pačios savivertė – menksta.
Tai didžiulis iššūkis, kuriam reikalinga ne tik supratinga partnerystė, bet ir platesnis visuomenės požiūrio pokytis. Mamos šiandien ne tik augina vaikus, bet ir laviruoja tarp skirtingų vaidmenų, kurie anksčiau buvo paskirstyti tarp kelių žmonių ar net bendruomenės.
⸻
Ką galime keisti?
• Pirmiausia – pripažinti, kad šiuolaikinės mamos darbo krūvis didžiulis. Emocinis, fizinis ir psichologinis.
• Antra – kurti bendrystę. Grąžinti „pusės kaimo“ idėją: kurti paramos tinklus, burtis bendruomenėse, palaikyti viena kitą.
• Trečia – stiprinti partnerystę šeimoje, grindžiamą tarpusavio pagarba. Tikra partnerystė reiškia lygiavertes atsakomybes, emocinį, fizinį įsitraukimą ir tarpusavio paramą.
• Ketvirta – rūpintis savo gerove, atjauta sau ir drąsiai kreiptis pagalbos, kai jos reikia. Psichologinė sveikata yra tiek pat svarbi, kaip fizinė.
Būti mama šiandien – tai pašaukimas, reikalaujantis žinių, emocinio atsparumo ir nuolatinės saviugdos. Ir kartu – tai galimybė auginti ateitį su meile, jei tik pačios mamos nebus paliktos.
Todėl svarbiausia šiandienos šeimoje – pagarbi ir lygiavertė partnerystė. Tai reiškia ne tik pagalbą buityje ar vaikų auginime, bet ir emocinį palaikymą, dėmesį vienas kitam, gebėjimą išgirsti ir vertinti pastangas. Tik tokiome santykyje abu partneriai gali jaustis saugūs, matomi ir svarbūs. Kitu atveju jokia “šventa santuoka” netenka prasmės.
Psichologė Aida KET psichoterapijos
