Sol Smith - Išgijimo Alchemija

02/03/2026

Kovas. Suprasti smurtą, pasirinkti saugumą

„Savęs pažinimo klubui – Kelias Namo“, jau mėnuo...

Susipažinome, susidraugavome, atsivėrėme, palietėme svarbias ir skaudžias temas, bet einame kartu per procesus palaikydamos viena kitą... 🫂

Kovo mėnesį atveriame temą, kurią dažnai norisi užrakinti devyniomis spynomis - kalbėsime apie smurtą artimoje aplinkoje, kuris tyliai gyvena tarp keturių sienų: vyro prieš moterį, moters prieš vyrą, moters prieš vaiką, vyro prieš vaiką, partnerių tarpusavio kovas... Smurtas neturi lyties – tai tiesiog saugumo nebuvimas!

Kaltė yra akligatvis...

Dažnai net ir lankydami terapijas ar konsultacijas pas geriausius profesionalus, mes pakliūvame į spąstus. Mes išmokstame įvardinti skriaudas, bet iš sesijų išeiname nešini nauja našta: arba pradedame aklai kaltinti tėvus: „manęs nemylėjo“, „buvau nemylimas vaikas“, partnerį arba nukreipiame kaltes į save – „aš esu blogas/bloga, nes leidau tam vykti“.

Kol ieškome kaltų išorėje, mes savo galią atiduodame kitiems. Kol kaltiname save, mes save griauname. Tai uždaras ratas – „ratai-kvadratai“, kurie nenuveda į išgijimą, o tik dar labiau išvargina.

Svarbiausia tiesa, kurią turime suprasti: smurto impulsas, agresija neprasidėjo nuo tavęs! Tai neprasidėjo net nuo tavo tėvų ar senelių. Tai sena, sunki patirčių lavina, kuri ritasi per kartas. Tai paveldėtas išgyvenimo būdas, kurį žmonės naudojo tada, kai nebeturėjo jėgų ar įrankių jaustis kitaip.

Svarbu: suprasti nereiškia pateisinti! Mes neteisiname smurto. Mes nepateisiname skausmo. Mes tiesiog nustojame būti detektyvais, ieškančiais „nusikaltėlio“, ir tampame stebėtojais, kurie supranta smurto mechanizmą. Tik supratimas leidžia pasakyti: „Aš matau šią naštą, bet ji ne mano. Aš leidžiu jai čia pasibaigti.“

Gijimas per saugumą, o ne per kančią

Kovo mėnesį aš tave kviečiu į nelengvą temą (jeigu tau tai aktualu?) ir gijimą be prievartos sau. Pamiršk įsitikinimą, kad gijimas po smurtinių santykių turi būti sunkus, alinantis ir reikalaujantis „juodo darbo“. Tavo nervinė sistema ir taip pavargo nuo kovos...

Tikrasis pokytis ateina ne per sunkias praktikas, o per lengvumą ir vidinį saugumą.

Dažnai girdim, kad tikrasis gijimas prasideda nuo atleidimo ir paleidimo. O aš sakau, kad nuo supratimo... Kai nustoji ieškoti kaltų ir supranti gilias šio reiškinio šaknis, tu nustoji kovoti su šešėliais. Tik paleidę sunkią kaltės naštą, mes galime pradėti kurti gyvenimą, kuriame smurtui tiesiog nebelieka vietos...

🌿🌿🌿

Kviečiu tave ten, kur nepadailintas ir tikras gyvenimas.

Ar esi pasiruošusi?

📩Registracija asmenine žinute Solveiga Smith arba Dalia Narbutė Šidlauskaitė

(Narystė mokama - 17,77 eur/mėn.)

fans
Sol Smith - Išgijimo Alchemija

22/02/2026

Tu galvoji ir SAKAI, kad Tau viskas gerai....

Kad viskas kontroliuojama, tu stipri, eini darai, viską padarai ką reikia, „aš viską galiu, einu ir darau – MAN VISKAS GERAI aš juk puikiai susitvarkau su viskuo, sakai, kartais garsiai kartais tyliai.
Deja... turiu nuvilti... ir iškarto atsiprašyti, jei sukelsiu, nejaukius jausmus: tai ne stiprybė. Tai fawn - jo didenybė prisitaikymas.
Sustingęs, bet gyvas išlikimas.

Iš išorės – šypsena, funkcionalumas, atsakomybė, gebėjimas pasirūpinti visais.

Viduje – įtampa, budrumas, nuolatinis skenavimas, ar tik viskas gerai. „Viskas gerai, ar viską padariau teisingai, aš jaučiuosi gerai.“
Sakai Jauti ir supranti Save ? duok man 15 minučių su Tavimi ir aš tau parodysiu, ką tu jauti... ir kaip tu net nemoki įvardinti to ką jauti.
Fawn dažnai gimsta smurto ar narcistinių santykių aplinkoje.
Ten, kur negalėjai kovoti, negalėjai pabėgti, negalėjai leisti sau būti silpnai, ar pasirodyti, kad esi pažeidžiama. Todėl tavo isa vidinė sistema pasirinko prisitaikyti. Nuraminti. Atsiprašyti. Paaiškinti. Būti tokia, kokia reikia būti, kokią nori matyti kiti, kad nekiltų grėsmė, kad nenubaustų.

Kas slepiasi už Fawn ?

Nuolatinė atsakomybė už kitų emocijas.
Automatinis „atsiprašau“.

Konflikto baimė.

Ribos, kurios ištirpsta, kai kažkas supyksta.
Ir tas keistas vidinis jausmas: jei tik būsiu pakankamai gera, ir viską darysiu taip kaip reikia, viskas bus saugu.

Suplanavimas mintyse, ką pasakysi, ką išsakysi, kaip tai padarysi, iki tol kol pamatai tą žmogų... pamatai ir viskas...
Fawn nėra silpnumas, negalėjimas apsispręsti, ar nuomonės neturėjimas.

Tai kūno sprendimas išgyventi.
Tik klausimas – ar tu vis dar gyveni išlikime, net kai pavojus jau seniai pasibaigęs?

Junkis į Savęs Pažinimo Klubą - Pirmadienį mes ten kalbėsime apie FAWN ir visas Kovo mėnuo bus skirtas smurtui artimoje aplinkoje, ir kas vyksta mumyse jam esant ir po to kai atrodo jau mum turėtų būti saugu.

Tik 17.77 mėnesiui. Tu tikrai niekur nerasi nei tiek informacijos nei tokios kainos 🙂
Dalia Narbutė Šidlauskaitė

16/02/2026

Ar tau pažįstamas jausmas, kad tarsi esi „priklausoma“ nuo kovos, nuo įtampos, nuo nuolatinio išgyvenimo režimo po narcisistinių ar kitokių smurtinių santykių?
Išeini, pagaliau pasidaro tylu, ramu, bet keista, ir net kartais neramu?
Kūnas atrodo ieško to, prie ko buvo pripratęs – tų aukštų ir žemų bangų, tų emocinių amerikietiškų kalnelių?

Po narcisistinio smurto labai dažnai lieka ne tik prisiminimai.
Lieka suformuotas ryšys, vadinamas '"Trauma bond".

Ryšys, kuris yra ir buvo apie meilę, o apie išgyvenimą, prisitaikymą, nutylėjimą.
Buvo dienų kai buvai pakeliama iki dangaus su „bombardavimu meile“, ir staiga nutrenkta į kaltinimus, nuvertinimą, gaslightingą.

Vieną dieną tu – tobula, kitą – nieko verta.

Nervinė sistema nespėja suprasti, kas vyksta, ji nuolatos mokosi išgyventi.
Galiausiai tu išeini, ir atrodytų turėtų viskas nurimti, bet prasideda nesuprantami dalykai.

Protas sako: „Buvo blogai.“ Kūnas sako: „Pasiilgau.“

Ir to neįmanoma nei paaiškinti, nei suprasti, tu nuolatos klausi, kodėl, kas su manimi negerai, aš kažkokia netikusi, seniai jau turėjau pamiršti..

Tu pasiilgai, ne žmogaus, o dopamino šuolių, įtampos ir palengvėjimo ciklo.
Pasiilgai tų momentų, kai po atstūmimo vėl gauni trupinį dėmesio. "trupinių" kurie tau atrodo kaip meilė, ir tu džiaugiesi.
Tai ne silpnumas. Tai ne kvailumas. Tai ne valios neturėjimas ir ne nesugebėjimas suimti savęs į rankas.

Tai yra nervinės sistemos ir prisirišimo mechanizmas.

Daug moterų sako: „ Gėda prisipažinti, bet aš jo pasiilgau, suprantu, kad buvo baisu, kad taip neturėjo būti ir žinau kuo tai galėjo baigtis, bet pasiilgau"...gėda, gili, garsi, skaudinanti... Kaip galima ilgėtis to, kas skaudino?
Bet trauma bond veikia būtent taip. Jis sumaišo skausmą su artumu.
Pavojų su saugumu.

Ir tu net gali net pradėti galvoti, kad gal vis dėlto perdėjai, gal nebuvo taip blogai, gal galėjai pasielgti kitaip.

Todėl gijimas po narcisistinio smurto nėra tik suprasti, išmokti pamoką, prisiskaityti informacijos apie tai, kas yra narcisizmas.

Žinoti terminus ir mintinai išmokti raudonas vėliavas.
Gijimas yra išmokyti kūną gyventi be nuolatinės kovos.

Išmokti ramybę jausti kaip saugią, o ne nuobodžią ir beprasmišką būseną.
Išmokti, kad meilė neskaudina, ir nesvarbu, ką ten sako dvasiniai mokytojai, apie sielų keliones ar neišmoktas pamokas.

Tu nesi tokia viena. Mūsų daug.

Tai nėra tavo charakterio trūkumas. Tai išmoktas išgyvenimo modelis. Ir jis gali būti perrašytas, kai atkuriamas ryšys su savimi, su savo kūnu, su savo ribomis.
Ar tau pažįstamas tas jausmas – kai išėjus iš smurto santykio, ilgesys atrodo stipresnis nei pats skausmas?

15/02/2026

Socialiniai tinklai ir amerikietiški kalneliai : koks ryšys ?

Kodėl taip sunku išeiti iš narcisistinių ar smurtinių santykių ar taip sunku po jų ?

Tai priklausomybė, tiksliau priklausomybė amerikietiškiems kalneliams. Smegenų apgaulė. Hormoninis kokteilis.
Kyli – dopaminas, oksitocinas, serotoninas.

Krenti – adrenalinas, kortizolis. Širdis plaka, kūnas įsitempia, tada palengvėjimas. Ir vėl nori dar, taip taip nori dar to paties hormoninio kokteilio, tiksliau ne tu, o tavo smegenys.
Dabar pažiūrėkim į socialinius tinklus.

Vienas video jausmingas. Kitas sukelia gailestį. Po to karas. Badas. Epstein failai, kažkas riejasi komentaruose ar live metu koliojasi aiškinasi santykius. Po to meilė. Tikėjimas. Gražūs prasmingi žodžiai. Dievas. Savęs pažinimas. Ir vėl karas. Mušami gyvūnai.

Išnaudojamos moterys. Ir vėl nostalgija. Ir vėl meilė. Prasmingi žodžiai, saviukda, santykiai, kaip pagerinti, išgyti... ir vėl, karas, badas, pyktis..

Nieko neprimena?

Tai tie patys amerikietiški kalneliai. Tik šį kartą jie važiuoja tiesiai per mūsų smegenis.

Algoritmas sukurtas naudojant Neuromokslą, ir jis labai gerai supranta vieną dalyką – emocinis svyravimas išlaiko dėmesį.

Ramybė neišlaiko. Stabilumas neišlaiko. Išlaiko kontrastas. Staigus perjungimas iš švelnumo į siaubą. Iš grožio į grėsmę. Iš įkvėpimo į pyktį. Paklausite kodėl ? o todėl, kad mes prie to pripratę. Pripratę jau nuo pat vaikystės, gal būt net nuo pat motinos įsčių, jei mama mūsų besilaukdama tame gyveno.

Mūsų Nervinė sistema nežino kas yra ramybė, ramybė mūsų Nervinei Sistemai Pavojus, ir ji reaguoja į tai kas panašu, įprasta.
Daugelis žmonių jau gyvena kovok–bėk režime.
Simpatinė nervų sistema aktyvi. Viduje įtampa, net jei veide šypsena.

Tokio turinio srautas dar labiau įjungia ir įgalina tą patį mechanizmą.

Trumpas dopamino pliūpsnis. Po to stresas. Po to vėl pliūpsnis. Mes net nesuprasdami, kodėl jau siekiame telefono...
Mes tai neigiam, ai nieko tokio, ten nedarau, nieko konkretaus nežiūriu, šiaip paskrolinu ... bet... iš tikrųjų mes stimuliuojam savo nervų sistemą.

Dažnai net nesuprantam, kodėl žiūrime tai ką žiūrime, ir net užduodame klausima "kodėl aš tai žiūrėjau"

Turinys eina per kūną greičiau nei per protą. Vaizdas greičiau, negu loginis paaiškinimas. Emocija suveikia greičiaunegu analizė.
Ramybė pradeda atrodyti nuobodi. Tylus vakaras be telefono tampa nepatogus. Pokalbis be ekranų, per tylus, per lėtas. Kūnas jau įpratęs prie garso, ir potyrių.

Sakysit trūksta valios, ne čia SISTEMA, dar galit tai vadinti Matrica, kuri žaidžia su mumis ir mūsų dėmesiu.

Ramybė ir tyla Sistemai nereikalingi.

Kai mūsų dėmesys nukreiptas į išorę, mes negirdime to kas vyksta viduje, o jei ir girdime, mes girdime tik tai kas mumyse įdiegta, o ne tai kas tikra.

Tam, kad išgirsti Save reikia tylos, o smegenys tylos nenori...jos nori greito dopamino.

Dalia Narbutė Šidlauskaitė

Ateik i 4 val. informacines/ teorines dirbtuves 21dieną - įženk į tylą.

15/02/2026

Smurtas artimoje aplinkoje nėra tik psichologinė patirtis.
Jis nėra tik „mintys“, „emocijos“, "jausmai", '„žema savivertė", "sugriautas pasitikėjimas savimi"
Smurtas artimoje aplinkoje ir bet koks smurtas yra fiziologija.
Kai žmogus gyvena nuolatinėje įtampoje, kūnas beveik niekada neišjungia pavojaus režimo.
Nervinė sistema nebeatskiria, kur vakar, kur šiandien.
Širdis gali pradėti plakti greičiau net tada, kai atrodo aplinkuj yra tylu ir ramu, dažnai sako nieko neatsitiko, ir nei iš šio nei iš to panikos priepuolis.
Skrandis susitraukęs - neretas turi skrandžio, virškinimo sutrikimų, pučia pilvą.
Raumenys įsitempę - gali atsirasti keistų nepaaiškinamų skausmų įvairiose kūno vietose.
Kvėpavimas paviršinis.
Miegas ne gilus ir nesuteikiantis jokio poilsio.
Tai ne silpnumas, ne kažkoks sielos šauksmas, ar mistika, ko dabar labai dažnai ieškoma, kad tik surasti paaiškinimą, kas vyksta išorėje.

Tai paprasčiausia biologija.
Smurtas artimoje aplinkoje yra Trauma. Trauma įsirašo kūne.
Ji keičia hormonų balansą, streso reakcijas, imuninės sistemos veiklą. Ilgainiui žmogus gali pradėti jausti lėtinį nuovargį, nerimą, migrenas, virškinimo sutrikimus, net autoimuninius procesus.
Jau mokslo yra įrodyta, kad Autoimuninės ligos, Chroniškas nuovargis, Fibromyalgia ir daugelis kitų ligų ne retai yra Traumos pasekmė.
Kai kūnas visiškai sustingęs, skauda rankas, kojas, sunku kvėpuoti, nėra energijos, kažkas pasako: „Tiesiog paleisk,“„Tiesiog galvok pozityviai“, „Praeis“,
Ne. Nepraeis. Nepraeis tol, kol kūnas nesijaus saugus.
Kalbant apie išėjimą iš smurtinių santykių, neužtenka suprasti.
Supratimas yra pirmas žingsnis. Kūnas turi patirti kitokią realybę. Lėtesnį kvėpavimą. Stabilų balsą. Nuspėjamą aplinką. Ribas, kurių yra laikomasi. Santykį, kuriame nereikia būti nuolatiniame budrume. Buvimą ir gyvenimą, nekeičiant savo nuomonės, ir nuolat neprisitaikant prie aplinkos, kad tik nepatirti dar vieno pykčio priepuolio iš artimo žmogaus.
Išgijimas iš smurtinių santykių prasideda ne nuo analizės, o nuo saugumo pojūčio.
Kai supranti smurto fiziologiją, nustoji kaltinti save už tai, kad „nepaleidi“, „negali pamiršti“, „per stipriai reaguoji“, kad negali kalbėti apie tai be ašarų, ir drebančių rankų. Tavo visa vidinė sistema ir išėjus tave saugo. Ji dar dirba.
Dažnas klausimas, kurį girdžiu „kas su manimi negerai?“, ne to reikia klausti.
Klausimas turėtų būti „kaip mano kūnas bando mane apsaugoti?“
Smurtas yra ne tik psichologinis reiškinys.
Tai kūno patirtis, o kūnas labai stipriai dabar apeinamas, ir išgijimo ieškoma ten kažkur aplinkoje, neinama į dvasinius, sielos dalykus, kai labai dažnai reikia tik suprasti, kas vyksta Kūne.
Su tuo ką matau aplink, mes negrįžtame į Save, mes nuo Savęs bėgame...ten kažkur, su didžiule viltimi atrasti Ramybę, kol nėra ramybės kūne, nebus ramybės niekur, o ir kam mum ta ramybė, jei visur skauda....

❤️ 21 Vasario; 4 valandų teorinės/praktinės dirbtuvės - Smurto artimoje aplinkoje fiziologija.

Prisijunk jei nori suprasti, kas su tavimi ir tavyje vyksta, ir kad tu nesi dėl to kalta.

Tik 25 eurai.

Registracija asmenine žinute tiesiogiai man arba Dalia Narbutė ŠidlauskaitėDalia Narbutė Šidlauskaitė.

14/02/2026

Visi kalba apie smurtą artimoje aplinkoje kaip apie psichologinę patirtį.
Apie savivertę, apie emocines žaizdas, apie įsitikinimus.
Bet smurtas niekada nėra tik psichologija.
Tai fiziologija.
💞Tai nervų sistema. Tai smegenys. Tai kūnas, kuris ilgą laiką gyvena išgyvenimo režime.💞
Mes kalbėsime apie tai kas yra „beyond the psychology“, tai kas yra už psichologijos ribų.
Kalbėsime apie smurto artimoje aplinkoje fiziologiją.
Kodėl kūno reakcija yra tokia pat svarbi kaip ir mintys.
Kodėl trauma įsirašo ne tik atmintyje, bet ir nervų sistemoje, kvėpavime, širdies ritme, raumenų tonuse.
Pradėsime nuo aiškaus supratimo, kas yra trauma ir kodėl smurtas artimoje aplinkoje iš esmės yra trauminė patirtis. Kai pavojus yra nuolatinis, kai saugumas nestabilus, kai realybė iškraipoma – nervų sistema negali likti neutrali. Ji persitvarko, kad išgyventų.
Kalbėsime apie smegenų vaidmenį. Kaip ilgalaikė grėsmė keičia reakcijas. Kaip hiperaktyvacija arba priešingai – sustingimas tampa norma. Kodėl atsiranda pakartotinis traumos išgyvenimas, vengimas, emocinis nutirpimas, neigiami įsitikinimų pokyčiai, socialinis atsitraukimas, nuotaikos svyravimai ir fiziniai simptomai ar net lėtinės ligos. Tai nėra silpnumas. Tai adaptacija.
Atskirą dėmesį skirsime trauminiams ryšiams. Kodėl taip sunku išeiti. Kodėl net supratus, kad santykis žalingas, kūnas vis tiek traukia atgal.
Paaiškinsime, kas vyksta smegenyse, kai santykiuose kartojasi įtampos ir palengvėjimo ciklai. Kaip streso hormonai ir prisirišimo hormonai kuria stiprų neurocheminį ryšį.
Kaip po baimės fazės sekantis artumas suaktyvina dopamino ir oksitocino sistemas ir sustiprina prisirišimą prie to paties žmogaus, kuris sukelia skausmą. Kodėl nutraukus santykį atsiranda abstinencijos simptomai – nerimas, tuštuma, panika, potraukis grįžti.
Kalbėsime apie prisirišimo stilius ir jų įtaką smurtinėse dinamikose. Kaip ankstyvos patirtys gali sustiprinti toleranciją nestabilumui. Kaip vidinės dalys, apie kurias kalba IFS modelis, reaguoja į pavojų ir kodėl kai kurios mūsų dalys vis dar laiko tą ryšį kaip „saugų“, net kai jis žalingas.

Didelė dalis bus skirta fiziniams simptomams. Kaip atpažinti, kad kūnas gyvena hiperaktyvume ar hipoaktyvume. Kaip atrodo nervų sistemos išsiderinimas. Kaip suprasti savo kūno signalus, o ne kovoti su jais.

Ir svarbiausia – mes kalbėsime apie saugumo kūrimą. Ne teorinį, o praktinį. Kaip per nervų sistemos reguliaciją galima grąžinti kūnui stabilumą. Kaip mažais žingsniais galima atkurti vidinį saugumo pojūtį. Kaip stabilizuoti sistemą, kad atsirastų erdvės sąmoningumui, gijimui ir realiam atsistatymui.

Šis workshop’as skirtas toms, kurios nori suprasti visą pilną Smurtinės Traumos paveikslą.

Ne tik „kodėl tai įvyko“, bet „kas su manimi vyksta dabar“.
Nes kol nesuprantame fiziologijos, mes dažnai kaltiname save.
O kai suprantame kūno ir smegenų mechanizmus, atsiranda aiškumas ir suvokimas, kad gali būti kitaip, ir iš to įmanoma išeiti ir gyventi kitaip.

Su meile Sol 🥰

Registracija asmenine žinute tiesiogiai man arba Dalia Narbutė Šidlauskaitė fans

12/02/2026

Ar tikrai girdite, jaučiate, suprantate ir mokate išreikšti, kas vyksta jumyse?
Ar žinote Nervinės sistemos atsakus ir mokate juos atpažinti savyje ?
TAIP ?
OK.
Pamatėte šitą postą: kur esate šią minutę? RAUDONA; GELTONA; ŽALIA ? Kokie pojūčiai kūne? Kokios emocijos? Kokie jausmai? Kokios mintys?
Ar jum patinka tai kas vyksta?
Kaip galite save nuraminti?
Pasidalinkite 😘 Dalia Narbutė Šidlauskaitė
O gal į Savęs Pažinimo Klubą?

03/02/2026

31/01/2026

Jeigu jauti poreikį viską analizuoti, vėl ir vėl perkartoji mintyse pokalbius; nuolat numatai galimus scenarijus dar jiems net neįvykus, tai nėra perdėtas mąstymas ( overthinking).

Tai trauma, bandanti tave apsaugoti.

Traumos paskirtis ir tikslas - tavo saugumas, dar tiksliau Trauma saugo tą VAIKĄ; PAAUGLĘ; JAUNĄ MOTERĮ - tave to amžiaus, kai įvyko tas įvykis, kurio reikšmė įstrigo tavo kūne.

Kai chaosas skaudino, smegenys išmoko labai paprastą taisyklę:

jeigu suprasiu viską, galėsiu viską paaiškinti ir numatyti išanksto niekas manęs nebeužklups netikėtai ir taip galėsiu apsisaugoti nuo skausmo.
Todėl tu tiksliau tavo AMYGALA skenuoja toną, gaudoužuominas, skaito tarp eilučių, seka kūnoo kalbą, veido mimikas, tu ruošiesi pavojuj/ problemoms dar prieš joms atsirandant.

Gali atsirasti noras viską kontroliuoti, žinoti išanksto ( tai yra viena iš priežasčių, kodėlmonės kreipiasi pas būrėjus, astrologus ir kitokius ateities nusakytojus).

Tai ne kontrolė, tai nežinomybės baimė, nes nežinojimas kažkada reiškė pavojų.

Gijimas nėra sugebėjimas viską numatyti ir paaiškinti ar smulki detali analizė.

Gijimas yra nervinės sistemos išmokymas - MAN YRA SAUGU.

Kai saugumas grįžta į kūną, protui nebereikia nuolat visko suprasti tam, kad išgyventų.

Domina kaip išmokti saugumo ? Kaip grįžti į kūną?

Junkis į Savęs Pažinimo Klubą - Kelias Namo 💓 Dalia Narbutė Šidlauskaitė

Žiūrėkit, kokį seną straipsnį radau 😆 Dalia Narbutė Šidlauskaitė

31/01/2026

„Aš tavimi netikiu“ narcizą nuginkluoja ne todėl, kad ji kažkokia ypatinga, o todėl, kad ji išmuša pagrindą, ant kurio laikosi visas jo bendravimas - narcisistui būtina, kad juo tikėtų, nors jie yra patologiniai melagiai.

Visas Narcizo santykis pastatytas ant vieno dalyko – tavo tikėjimo jo realybe. Ne faktais. Ne tiesa. Ne logika. O tuo, kad tu abejoji savimi, aiškiniesi, ginčijiesi, bandai įrodyti, bandai būti suprasta.
Kol tu tai darai, žaidimas vyksta jo aikštelėje, pagal jo taisykles.

Kai sakai „aš tavimi netikiu“, tu nepuoli, neįrodinėji, neaiškini, neanalizuoji. Tu atsisakai dalyvauti jo sukurtoje realybėje.

Jam svarbu ne tai, kad tu su juo sutinki. Jam svarbu, kad tu reaguoji. ir abejoji savimi. Kad tavo nervų sistema įsijungia, ir reaguoja tu giniesi, bandai „išsiaiškinti“.
Frazė "aš tavimi netikiu"- uždaro duris. Be emocijos. Be kovos. Be energijos.

Tau pasakius šitą frazę dažnai seks sarkazmas, pyktis, pašaipa, nuvertinimas, bandymas išprovokuoti, jo galia baigiasi, ir reikia ją atstatyti.

Tu jam tarsi tyliai sakai - "aš matau, kas vyksta, ir aš tame nebedalyvausiu“.

Santykis, kuris laikėsi ant manipuliacijos, pradeda byrėti, tu nebeduodi to, iš ko jis gyveno.

27/01/2026

Gaslitinga's - Kai išgirstame šitą žodį iškarto iškyla Narcisistiniai/ smurtiniai santykiai.

Taip tai emocinio smurto forma, kai per manipuliaciją ir nuvertinimą žmogus priverčiamas abejoti savo realybe.
Gaslaitingo yra visokių formų, ir yra viena labai pavojinga Gaslitingo forma - Self Gasliting - Savęs Gasligtingas.

Savęs gaslightinimas prasideda tada, kai mes patys perimame tą role.

Kai patirtą smurtą pradedame vertinti, aptarinėti savo galvoje.
Tai momentas, kai mes patys pradedame neigti savo patirtis, abejoti tuo kas mum nutiko, ir priimame išgirstus žodžius kaip savo mintis. ( NĖRA NEI VIENOS MŪSŲ MINTIES).

Kiekvieną kartą, kai neigiame savo jausmus, pojūčius, emocijas; kai neigiame ką jaučia kūnas; kai sakome 'bet juk gal ir nebuvo taip blogai", kai vidinis kažkieno tai balsas sako ' aš nepatyriau traumos ar neturėjau jokių neigiamų patirčių'; 'kitiems yra blogiau'; ' aš per jautriai sureagavau"; kai pradedame tikėti, kad reikia tapti stipresne ar dvasingesne ir taip nesijausi; kai sakome, kad jau turėjau būti išgijusi; galėjau elgtis kitaip ir t.t. kai pačios perrašome realybę, savo istoriją, dėl įvairiausių priežasčių, dažnai tai yra kaltė ir gėda - MES SAVE GASLIGTINAM.

Šitie tylūs logiškai paaiškinami ir protingi sakiniai nutraukia ryšį su Savimi.

Iš kur kyla self Gaslightingas - iš vaikystės 🙂 taip taip iš vaikystės patirčių - Traumos.

Jei girdėjom : Pati Kalta; Nežliumbk, dėl niekų; nieko tokio nenutiko; jei praradus pirmą meilę girdėjom - tokių dar daug sutiksi, ar radai dėl ko pergyventi.

Mes paprasčiausiai išmokome klausytis išorės balsų, ir abejoti savimi.

Laikas grįžti Namo 🙂 junkis prie Savęs Pažinimo Kelias Namo Klubo ❤ Mes pradedam Vasario 1 dieną;

Nieko neprarasi na gal tik 17 eurų 77 centu.

Tarp kitko meditacijos ir hipnoterapijos įrašai - kuriuos dovanoju verti 100 karu daugiau, tai kad tikrai nieko neprarandi.
Domina rašyk PŽ man arba Dalia Narbutė Šidlauskaitė
Su meile Sol 🥰

27/01/2026

Kartais matau teiginius ar komentarus, kad traumos "nesivelka"per visą gyvenimą, ir su amžiumi ateina supratimas, o tada viskas tarsi „išgyja“ bei nebeturi reikšmės. Skamba įtikinamai, protingai, ramiai, net brandžiai. Lyg laikas pats būtų terapija. Laikas gydo ! ? Lyg supratimas automatiškai perrašytų patirtį. Ne. Laikas negydo, ir supratimas patirties neperašo!

Supratimas tikrai keičiasi. Mes galime labai aiškiai suvokti, kas ir kodėl vyko, galime matyti platesnį vaizdą, kontekstą, žmonių ribotumą, jų istorijas. Galime nebejausti pykčio, galime sakyti, kad tai jau praeitis. Trauma gyvena ne ten, kur gyvena supratimas. Ji gyvena kūne. Ji gyvena reakcijose, kurios įvyksta greičiau nei mintis. Ji gyvena santykiuose, artume, ribose, sprendimuose, kuriuos priimame net nepastebėdami.

Labai dažnai žmogus nuoširdžiai tiki, kad trauma/ patirtys nebeturi reikšmės, kol gyvenimas nepasiūlo artimo ryšio, atstūmimo, konflikto, priklausomybės, kontrolės ar netikrumo. Kūnas sureaguoja taip, lyg niekas niekada nebūtų „išgiję“. Kūnas gyvena pagal seną patirtį, ne pagal naują supratimą. Trauma gyvena ne smegenyse, o kūne! O gal ir tu nori prisijungti į savęs pažinimo klubą? Daugiau info PŽ❤️