Sol Smith - Išgijimo Alchemija

11/01/2026

Smurtas artimoj aplinkoj

Labai retai, kad patiriama viena smurto forma; dažniausiai eina keletas smurto formų kartu ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl, yra sunku išeiti.

Būtent todėl svarbu matyti visą vaizdą, o ne tik tai, kas palieka mėlynes. Kai nematai fizinių randų, labai lengva sumenkinti patirtį. Patirties sumenkinimas yra atskira žaizda.

Taigi kokios tos smurto artimoj aplinkoj ir smurto formos:

❌ Fizinis smurtas apima mušimą, pliaukštelėjimą, spardymą, smaugimą, deginimą, ginklų naudojimą. Kartais tai būna ir medicininės pagalbos atėmimas arba priverstinis narkotinių medžiagų vartojimas. Daugiau nei 85 procentai moterų kalėjimuose yra patyrusios smurtą artimoje aplinkoje. Nors fizinis smurtas labiausiai matomas, jis beveik niekada nebūna vienintelis. ‼️Dažniausiai jis eina kartu su psichologiniu spaudimu ir nuolatine kontrole.

❌Emocinis ir psichologinis smurtas dažnai net neatpažįstamas. Įžeidimai, pažeminimas, bauginimas, gaslighting’as, izoliavimas, grasinimai, neištikimybė, naudojama kaip kontrolės būdas. Visa tai po truputį griauna žmogaus savivertę, atima vidinį pagrindą, sukuria priklausomybę nuo smurtautojo. Emociniai randai dažnai lieka ilgam, kartais visam gyvenimui.
🆘 Dirbant su auka svarbiausia yra priėmimas ir tikras, atviras klausymasis. Be moralizavimo. Be teismo. Priešingu atveju žmogus gali užsidaryti dar giliau.

❌Finansinis ir ekonominis smurtas yra viena stipriausių įkalinimo formų. Pinigų kontrolė, draudimas dirbti, išteklių atėmimas, nuolatinis pajamų sekimas. Leidimų sistema, kvitų reikalavimas, visiška finansų kontrolė. Daugelis žmonių lieka smurtiniuose santykiuose ne todėl, kad nemato, o todėl, kad neturi kaip išeiti.

❌Seksualinis smurtas apima išžaginimą, seksualinį užpuolimą, prievartą, reprodukcinę prievartą, kai verčiama pastoti arba darytis abortą, žeminantį seksualinį elgesį. Tik visai neseniai daugelyje šalių buvo pripažinta, kad išžaginimas gali įvykti ir santuokoje. Tai vis dar šokiruoja. Seksualinis smurtas nėra apie geismą. Jis yra apie dominavimą ir valdžią.

❌Technologinis smurtas šiandien tapo labai paplitęs. Telefonų sekimas, socialinių tinklų stebėjimas, žinučių kontrolė, kibernetinis persekiojimas, intymių nuotraukų platinimas be sutikimo. Dažnai tai nesibaigia net ir po skyrybų.

❌Smurtas po išsiskyrimo neretai net sustiprėja. Smurtautojas pradeda naudoti teismus, finansus, vaikus kaip kontrolės priemones. Vaikų kontaktas tampa manipuliavimo įrankiu, o ne rūpesčiu jų gerove.

❌Teisinis smurtas pasireiškia piktnaudžiavimu teisine sistema tam, kad auka būtų išsekinta emociškai, finansiškai, psichologiškai. Tai ilgas, alinantis procesas, kuris dažnai palieka žmogų be jėgų gintis.
Yra ir kultūriškai specifinės smurto formos. Moterų lyties organų žalojimas, kuris vis dar vyksta ir kai kur net plinta.

❌Vadinamasis „garbės“ smurtas. Priverstinės santuokos. Tokiose situacijose smurtą dažnai lydi didžiulė gėda ir visiška izoliacija bendruomenėje. Ir tai dar labiau užrakina žmogų tyloje.

Su meile Sol ❤️‍🩹
Saugokit save is savo artimuosius.

Asmeninės konsultacijos PM; arba
https://www.phoenix-sanctuary.com

10/01/2026

Trauma:

Žodis 'Trauma' ateina iš graikų kalbos ir reiškia žaizdą.

Ne ligą. Ne sutrikimą. Ne diagnozę. 💯 Žaizdą 💯

Iš pradžių šitas žodis buvo naudojamas tik kalbant apie kūną. Pjūvis. Lūžis. Smūgis. Tai, kas pažeidžia audinį.

Žaizda užgyja, kartais ji užsitraukia, bet lieka randas.

Kartais atrodo, kad jau seniai viskas praėjo, užsitraukė, užgijo, bet palietus vis dar skauda. Išorėje, lyg ir nieko nėra, tačiau viduje jauti.

Natūraliai kyla klausimas – jeigu taip yra su kūnu, kodėl negalėtų būti taip pat ir viduje.

Trauma į vidinį pasaulį nebuvo perkelta dėl mados ar noro viską „psichologizuoti“. Ji ten atsirado todėl, kad procesas yra tas pats.

Kažkas nutiko. Sistema buvo per daug apkrauta. Ir esmė ne tame, kas nutiko, o ar tuo metu buvo sąlygų tai išgyventi, perdirbti, išjausti iki galo. Ar buvo saugumas? Ar buvo tinkamas laikas, ar pergyvenęs asmuo turėjo laiko tai išjausti, ar suprato, kas atsitiko, kaip tą įvykį suprato ? Ar jis turėjo kam papasakoti? Ar reikėjo viską pergyventi vienam?

Trauma vadinama trauma todėl, kad tai yra vidinė žaizda. Ne perkeltine prasme. O labai tiesiogiai. 💯

Nervinė sistema patyrė per daug, per greitai, per ilgai. Be pagalbos. Be pasirinkimo. Be galimybės apsiginti ar pasitraukti. Ir lygiai taip pat, kaip kūnas tokioje situacijoje susitraukia, sustingsta, saugo pažeistą vietą, taip pat elgiasi ir vidus.

Kai žaizda turi sąlygas gyti, ji gyja. Ne stebuklingai. O natūraliai. Su laiku. Su ramybe. Su palaikymu.
Ji tampa patirtimi. Kaip randas, kuris primena, bet nebevaldo.

Jei sąlygų nebuvo, žaizda lieka pusiau atvira. Iš išorės gali atrodyti, kad viskas seniai praeityje, bet viduje kūnas vis dar reaguoja. Skausmas čia ne apie silpnumą. Jis apie tai, kad kažkada visko buvo per daug, per sunku, per greitai, per ilgai ir nebuvo galimybės ir resursų tai apdoroti, suprasti, išreikšti.

Todėl trauma nėra apie praeitį. Ji yra apie tai, kas vis dar gyva viduje dabar. Atviras žaizda, kurios negalima liesti, arba randas, kuris tempia audinį ir neleidžia judėti laisvai. Ne todėl, kad randas blogas. O todėl, kad jis atsirado išgyvenimo sąlygomis.

Ir dar vienas svarbus dalykas:
Pati žaizda nėra problema.

Problema prasideda tada, kai mes apsimetam, kad jos nėra.

Kai sakom „nekreipk dėmesio“, „praeis“, „užsigrūdink“, „neperdėk“. Kūnas taip negyja. Vidus irgi ne.

Kas atsitinka, jei apsimesti, kad lūžusi koja nelūžo ? Ar stipriai įsipjovus į pirštą neapdoroti žaizdos, eiti kapstytis po žemes, dirbti namų ruošos darbus... kas bus ?

Trauma vadinama trauma ne tam, kad žmogų pažymėtų ar užklijuotų etiketę.

O tam, kad būtų galima pasakyti : kažkur tavo sistema buvo sužeista. Ir ji iki šiol saugo tą vietą. Ne tam, kad trukdytų gyventi. O tam, kad tu išgyventum.

Tavo sistema Tave saugo, ji nesupranta, nemoka kitaip, ir tik tu gali jai tai paaiškinti.

Su meile Sol

09/01/2026

Traumos neigimas ir diskusija "ne visi traumuoti“ kyla ne iš mokslo. Tai kyla iš gynybos. Žmonės girdi žodį trauma kaip nuosprendį. Kaip etiketę „su tavimi kažkas negerai“. Todėl iš karto atsitraukia. „Ne, ne visi“, „čia tik kraštutiniai atvejai“, „neperlenkim“. Arba frazė " dabar visi pasidarė traumuoti, o ankščiau to nebuvo". Tai nėra argumentas. Tai baimė.

Jeigu kalbam tiksliai, trauma nėra tapatybė. Trauma nėra charakterio savybė. Trauma nėra diagnozė. Trauma yra nervinės sistemos patirtis. Viskas. Labai paprasta. Tam tikru momentu, tam tikrame kontekste, tam tikrame gyvenimo laikotarpyje tavo sistema arba turėjo pakankamai resursų susitvarkyti su tuo, kas vyko, arba neturėjo. Jeigu turėjo, patirtis integravosi. Jeigu neturėjo, ji liko kūne kaip neišspręstas atsakas. Čia nėra „asilas“, „silpnas“, „su galva negerai“.

Taip, visi žmonės turi traumą. Absoliučiai visi. Ne todėl, kad visi patyrė kažką „siaubingo“. Todėl, kad neegzistuoja žmogus be perkrovos, be praradimo, be baimės, be gėdos, be nutylėjimo, be spaudimo prisitaikyti. Ypač mūsų šalyje, tik neseniai išsikapsčiusiai iš Sovietų! Mes gyvenam ne sterilioje laboratorijoje. Mes gyvenam istorijoje. Karai, okupacijos, skurdas, represijos, prievarta, alkoholizmas, tylėjimas, išgyvenimo kultūra, emocinis apleidimas. Tai ne nuomonė. Tai faktas. Nervinė sistema neprasideda nuo nulio. Ji paveldi reakcijų modelius. Tai, ką vadinam „iš kartos į kartą“, yra būtent tai. 7 Kartos!

Ir čia yra vieta, kur nuolat viskas supainiojama. Visi traumuoti nereiškia, kad visi toksiški. Visi traumuoti nereiškia, kad visi pavojingi. Visi traumuoti nereiškia, kad visi turi priklausomybes, smurtauja, manipuliuoja ar žaloja kitus. Trauma pati savaime nieko nepadaro. Ji tik sukuria išgyvenimo būdus. Kaip žmogus su jais gyvena, ar jis juos suvokia, ar ne, čia jau kitas lygmuo.

Didžiausia problema yra ta, kad trauma viešoje erdvėje pateikiama kaip baubas. Kažkas baisaus. Kažkas gėdingo. Kažkas, nuo ko reikia gintis. Arba kaip mada. Abi pozicijos klaidingos. Trauma yra neutralus reiškinys. Ji yra apie biologiją, laiką, kontekstą, resursus. Ji nėra apie „blogą galvą“. Ji nėra apie „sugedusį žmogų“.

Trauma nėra tai, kas įvyko išorėje. Trauma yra tai, kas įvyko viduje. Du žmonės gali patirti tą patį įvykį. Vienam tai bus integruota patirtis. Kitam trauma. Ne dėl stiprumo. Dėl aplinkybių. Dėl amžiaus. Dėl palaikymo. Dėl to, ar buvo kam pasakyti. Ar reikėjo išgyventi vienam.

Todėl kai kas nors sako „ne, ne visi traumuoti“, jis iš tikrųjų sako „aš bijau šito žodžio“. Ne „aš suprantu traumą“. O kai nuo traumos nuimama siaubo aura, ji tampa suprantama. Žmogiška. Normali. Ir tik tada atsiranda vietos atsakomybei. Ne kaltinimui. Ne aukos vaidmeniui. O suvokimui, kad čia ne apie tai, jog su manimi kažkas negerai. Čia apie tai, kaip aš išmokau išgyventi....

03/01/2026

Būnant santykyje su smurtautoju ypač narcisistu arba jau išėjus iš jo, ateina vienas labai specifinis momentas. Beveik visos narcizo aukos jį patiria.

Tai kai supranti, kad tavo istorija jau nebe tavo.

Ji tapo jo istorija, tavo gyvenimas tapo jo gyvenimu, tavo patirtys tapo jo patirtimis Ir ne tik tapo. Ji buvo perimta, perrašyta, papasakota kitiems jo balsu.
Dar baisiau tai, kad aplinkiniai tuo patiki, patiki net tie, kurie matė tavo mėlynes paakiuose, smaugimo žymes ant kaklo, ėjo tavęs lankyti į ligoninę, ar net padėdavo kviesti policiją.
Tai dažniausiai nutinka todėl, kad auka daugybę metų tylėjo. Slėpė. Dengė. Neišsakė. Laikė savyje tai, kas vyko už uždarų durų. Neaiškinsiu čia kodėl. Tai atskira tema. Svarbu viena – kol tu tylėjai, kažkas kitas kalbėjo. Kol tu bandėi išgyventi, kažkas kitas kūrė pasakojimą.

Ir tas pasakojimas paprastai būna paruoštas, jis tiksliau buvo ruošiamas daugybę metų, tu tik to nematei, tas vidinis triukšmas buvo užgožęs viską.

Vidinio triukšmo sukūrimas yra vienas ir Narc tikslų, tik tokiu atveju jis gali išlaikyti valdžią.

Žmonės, kurie tave pažinojo metų metus, staiga pradeda žiūrėti kitaip. Su atsargumu. Su abejonėmis. Su tuo keistu „mes juk nežinom visos tiesos“ žvilgsniu. Nes „tiesa“ jau buvo pateikta.

Ramiai. Logiškai. Su detalėmis. Su emocijomis tinkamose vietose. Su aukos vaidmeniu, kuris visada suveikia.

Tavo skausmas tame pasakojime tampa fonu. Arba išvis dingsta. Jo veiksmai gauna paaiškinimus. Jo ribų laužymas tampa reakcija. Jo žiaurumas – „sudėtingi santykiai“ ar 'net provokacija' . Tave po truputį pradeda matyti kaip problemą. Kaip nestabilią. Kaip per jautrią. Kaip tą, su kuria „visada buvo sunku“.

Dabar sunkiausias momentas - Tu supranti, kad kovoji ne tik su tuo, kas buvo. Tu kovoji su versija apie save, kuri jau gyvena kitų galvose. Tu kalbi, o žmonės jau klausosi ne tavęs. Jie sveria. Lygina. Vertina. Ir tu pagauni save bandančią teisintis už dalykus, kurių niekada nedarei.

Daugelis šioje vietoje nutyla. Ne todėl, kad neturi ką pasakyti. O todėl, kad nebelieka jėgų. Kai tavo realybė nuolat neigiama, pradedi abejoti savimi. Gal problema manyje? Gal aš viską mačiau ne taip? Gal perlenkiau? Gal... Gal... Gal šita abejonė yra viena giliausių žaizdų.

Narcizui nereikia tavęs nutildyti rėkaujant. Jam pakanka, kad tu pati pradėtum save stabdyti. Rinktis žodžius. Atsitraukti. Pasirinkti tylą vietoj dar vieno bandymo būti išgirsta. Nes kai tavo istorija tampa jo istorija, tu prarandi ne tik balsą. Tu pradedi prarasti, net tą dalį savęs, kuri buvo likusi.
Pažįstama ? Pasidalink ?

02/01/2026

Į vaikystę eini ne tam, kad rastum kaltą. Ir ne tam, kad sukurtum dar vieną istoriją, kurią galėtum kartoti. Į vaikystę eini tam, kad pagaliau suprastum, kas su tavimi iš tikrųjų įvyko, ir nustotum tai nešti savo kūne kaip nebylų nuosprendį visam gyvenimui.

Kaltinimas atsiranda tada, kai skausmas dar nebuvo pamatytas. Kai nervų sistema vis dar gyvena grėsmėje ir ieško, į ką nukreipti chaosą. Bet gijimas prasideda visai kitur – ten, kur leidi sau pasakyti: tai, ką patyriau, buvo realu, tai paliko pėdsaką, ir man nereikia nieko daugiau įrodinėti.

Į vaikystę eini ne tam, kad teisėtum tėvus ar juos pasmerktum. Ne tam, kad sukurtum aukos tapatybę. Eini tam, kad susigrąžintum save – tą dalį, kuri prisitaikė, tylėjo, sustingo, kad išgyventų. Kol tos dalys negrąžintos, jos vis dar valdo tavo reakcijas, pasirinkimus, santykius.

Jei eini ieškoti kaltų, liksi įstrigusi praeityje. Jei eini ieškoti tiesos – išeisi laisvesnė. Nes tiesa ne apie kaltę. Tiesa apie priežastį. O priežasties supratimas nereiškia pasilikti skausme – jis leidžia pagaliau iš jo išeiti.

Vaikystė nėra teismo salė. Ji yra vieta, kur prasidėjo tavo nervų sistemos istorija. Ir kai ją perskaitai iki galo, ne tam, kad apkaltintum, o tam, kad suprastum, tu nebesi pririšta prie to, kas buvo. Tu tampi atsakinga už tai, kas bus.

02/01/2026

Kas yra smurtas artimoje aplinkoje?

Ne, tai ne tik mėlynės, ne tik policijos iškvietimai ir kaimynų liudijimai.

Smurtas artimoje aplinkoje – tai valdžios ir kontrolės sistema. Tai ne vienas įvykis, o pasikartojantis elgesio modelis, kai vienas žmogus ima valdyti kito žmogaus gyvenimą taip, kad šis pamažu nustoja būti savimi.

Tai gali būti kontrolė, prievarta, grasinimai, žeminantis ar atvirai smurtinis elgesys, įskaitant seksualinį smurtą, kurį vykdo partneris, buvęs partneris, šeimos narys ar net globėjas. Ir čia dažnai daug kas sustoja – kaip čia dabar šeimos narys, mama, tėvas, močiutė, globėjas? Bet jei pažiūrim į žodį „domestic“ – tai yra namų aplinka. Viskas, kas vyksta namuose, tarp „saviškių“. Ne tik tarp vyrų ir moterų poroje.

Smurtas artimoje aplinkoje visada sukasi apie tą patį: valdžią ir kontrolę. Ne apie „blogą charakterį“, ne apie „jis pavargo darbe“, ne apie „ji turi sunkią vaikystę“. Apie tai, kad vienas žmogus sistemingai stato save į poziciją „virš“ – o kitą po truputį laužo, mažina, gąsdina, kad tas bijotų prarasti santykius, namus, vaikus, pinigus, reputaciją. Kad bijotų net savo minčių.

Ir tai gali vykti bet kur. Paauglių santykiuose. Senjorų santykiuose. Heteroseksualiose porose. Homoseksualiose, trans bendruomenėse. Tai nėra „tik ten, kur skurdas“. Smurtas gyvena ir gražiuose namuose, ir brangiose mašinose, ir šventiniuose šeimos portretuose feisbuke.

Mes gyvename visuomenėje, kurioje visi labai greiti teisti ir labai lėti matyti. Teismas gimdo gėdą. Gėda užčiaupia burną. Ir taip auka lieka viena – be balso, be liudytojų, su jausmu „gal aš išsigalvoju“.

Tarptautiniai apibrėžimai čia labai aiškūs.
Pasaulio sveikatos organizacija sako: intymaus partnerio smurtas – tai bet koks elgesys intymiuose santykiuose, kuris sukelia fizinę, psichologinę ar seksualinę žalą.

JT pasako dar tiesiau – tai žmogaus teisių pažeidimas. Mes turime teisę jaustis saugūs savo namuose. Ne tik teisę turėti stogą, bet teisę nebūti terorizuojami tyliai, už uždarų durų.

Stambulo konvencija įvardija psichologinį smurtą, persekiojimą, seksualinį smurtą, priverstines santuokas, moterų lyties organų žalojimą. Tai ne „kultūrinės tradicijos“, tai smurtas.

Ir gal čia svarbiausia pasakyti štai ką: smurtas artimoje aplinkoje – tai ne tik fizinis smurtas. Labai dažnai fizinis smurtas yra tik viršūnė, kurią kažkas pagaliau pamato.

Po ja – kontrolė, priespauda, nelygybė, gėda, tylėjimas, grasinimai, manipuliacijos, finansinė priklausomybė, ištrintas savęs jausmas.

Jei tavo santykiuose yra baimė, jei tu nuolat prisitaikai, kad tik neišprovokuotum sprogimo, jei tu bijai pasakyti, ką jauti ar galvoji, jei nuolat jautiesi „maža“, „per daug“, „kalta“, nors nieko „blogo“ lyg ir neįvyko – tai nėra „tiesiog tokie santykiai“. Tai gali būti smurtas.

Net jei jis neturi mėlynių.

Smurtas artimoje aplinkoje prasideda ten, kur vieno žmogaus valia tampa įstatymu, o kito žmogaus ribos, balsas ir saugumas nustoja galioti.

Ir jeigu skaitai tai ir kažkur viduje tyliai nuryjai seilę, pagalvojai „per daug pažįstama“ – tai jau yra signalas. Ne apie tai, kad su tavimi kažkas negerai. Apie tai, kad tavo vidus atpažįsta tiesą, kurią labai ilgai buvai priversta slėpti.

01/01/2026

Narcisizmas nėra apie žmogų, kuris myli save.

Narcisizmas yra apie žmogų, kuris save laiko Dievu ir nori, kad tu tuo tikėtum.

Ten nėra meilės sau. Ten yra gėda, kuri taip giliai užrakinta, kad vienintelis būdas nuo jos pabėgti – sunaikinti kitą.

Narcisizmas yra tada, kai žmogus neatsako už savo veiksmus, bet visada randa, ką apkaltinti.

Kai vienas daužo, rėkia, žemina, o kitas atsiprašo.
Kai tas, kuris sužalojo, tarsi atsiprašo, tačiau sako: „Tu mane privertei.“

Kai moteris, kuri daugybę metų tylėjo, pradeda kalbėti, ir staiga tampa „problema“ ir tampa apkaltinta viskuo ką patyrė pati.
Kai tas, kuris tylėjo iš baimės, iškart tampa „manipuliatoriumi“.
Narcisizmas yra aukštyn kojomis apverstas pasaulis, kuriame budelis tampa auka, o auka – kaltininke.

Labiausiai skaudina ne smūgis. Ne fizinė jėga.

Skaudžiausia – tylėjimas ir aplinkos atstūmimas po to.

Išmokyta buvo: nesakyk, nes klausimas kainuoja.

Nešauk, nes šauksmas išprovokuos.

Nekalbėk, nes žodžiai – ginklas, kuris atsisuka prieš tave.
.. pagaliau ateina diena, kai moteris išdrįsta pasakyti savo tiesą, ji susiduria su dar viena siena: „Pasikeisk, gilinkis į save, eik pas psichologą, tu manipuliuoji, tu apsimeti auka".

Įdomiausia, kad šiuos sakinius dažnai kartoja ne tas, kuris smurtavo, o tas, kuris stebėjo ar žinojo kas vyksta.

Dažnai tai būna labai artimas žmogus. Draugas, giminaites, tėvas arba mama, vaikas, kurie patys išmoko išlikti – nejausdami.
Narcisizmas perduodamas ne per genetiką. O per tylą. Per lojalumą. Per šeimą, kuri niekada nesikalbėjo. Per sistemą, kuri moko: jei tik pasakysi, tave sunaikins.

Narcisizmas gimsta ten, kur buvo neįmanoma pasakyti: „sustok“. Kur niekas niekada neklausė: „kaip tu?“

Kur meilė egzistavo tik kaip valiuta už paklusnumą.
Todėl kai moteris išdrįsta kalbėti – tai yra ne paprastas sakinys.
Tai yra gimimas. Tai yra gyvenimas po mirties. Tai yra durys, kurias ji pati uždaro ir pasako: „čia baigėsi. Aš daugiau nebetylėsiu.“
Ir aš noriu, kad tai perskaitytų kiekviena moteris, kuri šiandien dar sėdi tyloje ir save kaltina: tu nepadarei nieko blogo.

Vienintelis tavo „nusikaltimas“ buvo tas, kad neišėjai anksčiau, ar dar nedrįsti išeiti.

Bet tu neišėjai ne todėl, kad buvai silpna. Tu neišėjai, nes tada tu tiesiog nemokėjai išeiti.

Ir niekas negali tavęs nei smerkti, nei teisti, dėl to kad tu neišeini - o ir išėjus nei šalia tavęs Narcisistas, tuo nesibaigs - jis tave teis, smerks, nustatinės prieš tave vaikus, draugus, gimines, artimuosius, kartais jie pasirinks ne tave... ir tau labai skaudės, skaudės dėl visko...

bet tas skausmas nebus amžinas, jis praeis, tu išgysi, ir tai kas tikrai buvo tavo grįš pas tave.

Su Meile Sol ❤

06/12/2025

Vis dėlto labai mažai žmonių iš tikrųjų supranta, kas yra trauma.

Pastarosiomis savaitėmis tiek gyvai, tiek online teko kalbėti su labai skirtingais žmonėmis — vyrais, moterimis, išsilavinusiais, protingais — ir tik nedaugelis iš jų supranta, kas slepiasi už šio žodžio. Ir ne todėl, kad jie „neišprusę“ ar kažkas su jais ne taip. Tiesiog pats žodis „trauma“ daugeliui sukelia vidinį neigimą.

Girdžiu sakant: „tai mes visi dabar traumoti?“, „tai ką, visi niekam tikę?“, „nu jo, gyvenime visko būna, išgyvenom, kas čia tokio“. Žmonės neigia ne patirtį — jie neigia pačią sąvoką. Nes jeigu pripažins žodį, reikės pripažinti ir save. Reikės pripažinti, kad kažkas viduje vis dar skauda. Kad kažkas daro įtaką jų šiandienai. Kad jie nėra tokie autonomiški, racionalūs ir kontroliuojantys viską, kaip jiems norėtųsi tikėti.

Ir tada atsiranda kita frazė: „juk negalima knistis po visą gyvenimą, jei viską reikšminsi — gyvenimo neužteks“. Taip, jei žmogui pakanka tik išgyventi: valgyti, dirbti, auginti vaikus, kažkaip praeiti dieną, grįžti namo, galbūt pas mylimą žmogų — tada jam nereikia gilintis. Jei jis tikrai jaučiasi saugus, ramus, turi vidinį šilumos jausmą, turi ryšį, kuris jį laiko — jam tikrai nereikia nieko ieškoti.

Bet kiek tokių žmonių yra iš tiesų?

Kiek žmonių gali visiškai nuoširdžiai pasakyti: „Aš laimingas savo pasaulyje. Man saugu. Aš savęs nekeičiu, kitų netaisau, jų nekontroliuoju, aš leidžiu žmonėms būti tokiais, kokie jie nori. Aš kuriu savo pasaulį taip, kaip man tinka.“

Dauguma gyvena ne savo pasirinkimų pasaulyje, o savo nervų sistemos išmoktuose automatiniuose atsakuose. Ir jiems atrodo, kad tai „normalu“. Tarsi kito varianto net nėra.

Trauma nėra įvykis — trauma yra būklė, kurioje žmogus gyvena taip seniai, kad jis jos nebeatpažįsta.

Ir čia dar viena labai svarbi detalė, apie kurią daug kas kalba absoliučiai nesuprasdami esmės.

Dabar visi svaigsta apie 5D, „aukštesnę sąmonę“, „visuotinius dažnius“, bet dauguma žmonių net nėra išlipę iš 3D, o apie 4D net neturi supratimo.

Nes 4D nėra kosminė dimensija — 4D yra tavo paties sukurto vidinio ir išorinių pasaulių erdvė.

Tavo gyvenimas. Tavo ribos. Tavo saugumas. Tavo suvokimas, kas esi ir ko nori.

Tavo nervų sistemos stabilumas- saugumas.

Tavo asmeninis pasaulis šiame kūne, šioje materijoje.
Ir čia yra esmė: nepraėjus 4D — savo pasaulio kūrimo - neatsigręžus į Traumą, į patirtis ant kurių tu kūrei savo gyvenimą,— neįmanoma pereiti į 5D.

Nes 5D nėra „šviesos angelai ir meilės dažniai“.
5D yra visuotinio pasaulio kūrimas, bet jis galimas tik tada, kai žmogus turi savo vidinį pasaulį. Kai jis nebeskęsta kituose, nesistengia jų taisyti, kontroliuoti, gelbėti, keisti. Kai jis turi ribas, tapatybę ir sąmoningą buvimą su savimi.

5D prasideda tik tada, kai žmogus nebeturi vidinio karo.

O tai įmanoma tik praėjus 4D — savo asmeninio pasaulio įkūnijimą.
Dauguma nori šokt į 5D, nepabuvus net 4D.

Jie nori kurti visuotinius pasaulius, net neturėdami savo.

Jie kalba apie „aukštą sąmonę“, bet viduje dar neturi elementaraus saugumo jausmo, ir neigia viską kas neatitinka jų nuomonės, požiūrio ar suvokimo, kaip turi būti.

Ir todėl neigia traumą — nes trauma automatiškai nuleidžia žemyn, į realų kūną, į tikrą vidinį pasaulį, į patirtis, kurias neigiant nieko nepasieksi.

Daug lengviau skraidyti kosmose nei nusileisti į savo vidų.

Kažkaip tai taip 🙂 jūs turite teisę su manimi nesutikti, ir tai yra gerai ❤ Sol.

05/11/2025

Tu neiškalbėsi ir neišmedituosi savęs iš traumis ir patirto emocinio smurto. Nori išmokti reguliuoti savo emocines būsenas? Pradėk ne nuo proto, o nuo kūno. Emocijos nėra tik mintys – tai fiziologinės reakcijos, kurias valdo tavo nervų sistema. Kol ji įsitempusi ar sustingusi, tol jokios afirmacijos, meditacijos ar “teigiamos mintys” neveiks.

Susipažink su savo nervų sistema. Išmok atpažinti, kada esi kovos būsenoje, kada bėgimo, o kada sustingimo. Tada išmok stimuliuoti ir atgaivinti savo nervo klajoklio – vaguso – veiklą. Būtent jis yra tavo natūralus jungiklis tarp kūno, emocijų ir ramybės.

Kvėpavimas, garso vibracijos, judesys, lietimas, saugumo jausmas – visa tai ne šiaip “praktikos”. Tai tavo biologiniai vartai į ramybę. Kai vaguso nervas aktyvus, kūnas vėl pradeda pasitikėti gyvenimu, širdis atsiveria, o emocijos tampa valdomos – ne užgniaužtos, o išgirstos ir paleistos.

Reguliacija nėra tik technika – tai santykis su savo kūnu.

04/11/2025

Vidinis konfliktas: tai du tarpusavyje kovojantys skirtingi įsitikinimai apie save.

Visi mes kažkada patyrėm tą momentą, kai buvai tikras, kad tau sekasi, kad tu gali, kad tai, ką darai, yra tavo.
Ir su nostalgija prisimename - O kažkada piešiau, dainavau, mezgiau, grojau, rašiau... kur viskas dingo ?

Aš nerašiau daugybę metų, nuo 1993 mokyklos užbaigimo, bet puikiai prisimindavau laikotarpi kai rašiau ir turėjau sąsiuvinius pilnus prirašytus visko, man patiko, ten buvo visko ir sąmonių ir nesąmonių 🤣, bet vieną dieną aš nustojau rašyti; sėdėdavau klasėje ir žiūrėdavau į baltą lapą, dažnai pripiešdavau visokių gėlyčių ir atiduodavau.

Po daugybės metų aš mokausi rašyti iš naujo, tiksliau ne iš naujo, bet

Įsivaizduok – tu vaikas, rašai, tau patinka žodžiai, tau sekasi, mokytoja tave giria, tavo darbai kabinami ant sienos, tu jauti pasididžiavimą, džiaugsmą, natūralų „aš galiu“. Ir štai vieną dieną pasikeičia mokytoja. Nauja, šalta, gal pavargusi, gal net nematanti tavęs. Ji klasėje valgo sumuštinius su dešra ir geria kavą... Tu atiduodi darbą.... ir gauni atsakymą, kad tu ne pati rašei, arba kad negerai, ne į temą pataikei, kas kart vis blogiau ir blogiau.

Tą sekundę viduje įvyksta kažkas, ko daugelis net nepastebi – **lūžio taškas**.
Iki tol egzistavo vienas tavo įsitikinimas: *„aš moku, man sekasi“.* Bet dabar atsirado nauja patirtis – *„aš bloga, man nepavyko, aš nebemoku, o gal ir niekada nemokėjau“* Dvi visiškai priešingos tiesos susiduria vienoje erdvėje.

Kūnas sustingsta. Skrandyje tarsi mazgas, gerklėj akmuo, širdis susitraukia. Ir būtent tuo momentu tarp tų dviejų priešingybių – tarp „aš galiu“ ir „aš negaliu“ – gimsta **vidinis konfliktas**. Tarp jų atsiranda jausmas, kuris tarsi prilimpa – *gėda, kaltė, abejonė.* Ir kartu su ja gimsta nauja reikšmė apie save: *„jei mane kritikuoja – vadinasi, nesu pakankamai gera, reikia arba labiau stengtis, arba nieko nebedaryti“. Aš pasirinkau antrą.

Štai kur viskas pasikeičia. Nuo tos dienos rašymas jau nebėra tik džiaugsmas, o tampa įtampa. Kiekvieną kartą, kai bandai išreikšti save, kažkur viduje tyliai klausi – „o kas, jei vėl nepatiks?“ Mėgini rašyti pagal taisykles, o man taisyklės... Ir nors išoriškai tu vis dar darai, viduje kūnas jau ruošiasi apsaugai.

Tokia akimirka – tai momentas, kai tikėjimas savimi pavirsta abejone.
Ir kol ta reikšmė, kurią tada apie save sukūrei, lieka nepastebėta – ji veikia tyliai, kaip foninis garsas, kuris reguliuoja viską, ką darai.

Norint tai pakeisti, nereikia versti savęs „tikėti savimi“ iš naujo. Nuo ryto iki vakaro rašyti afirmacijas, tai neveiks, kol neatrasi reikšmės sukurtos, to lūžio taško.
Reikia sugrįžti į tą momentą, kai viskas pasikeitė, ir paklausti: *„ką aš tada apie save nusprendžiau?“* Nes ne pati situacija sukūrė skausmą, o būtent ta **reikšmė**, kurią tu įrašai į savo sistemą.

Kai ją pamatai – tikrai pamatai, o ne protu, o jausmu – tu ištrauki šaknį. Ir suvoki, kad tiesa buvo visada paprasta: tau sekėsi, tu galėjai, tu buvai talentinga. Tik vieną dieną patikėjai, kad kažkieno nuomonė turi galią pakeisti tavo tiesą.

Ir kai tai supranti, viskas sugrįžta į vietą.
Nes lūžio taškas, kuris kadaise sukūrė vidinį konfliktą, dabar tampa ta vieta, kurioje tu pagaliau save susigrąžini.

28/10/2025