06/06/2025
💫
Tu pyksti, neapkenti, bet nežinai kodėl?..
Kodėl lietuviai tokie priešiški vieni kitiems?
Kodėl šita žemė, tokia sakrali ir jautri, pilna tylios priešiškos įtampos tarp žmonių, lyg būtume vienas kitam priešai, o ne giminės?..
Ir kam naudingas šis vidinis priešiškumas - kas galiausiai laimi?…
Tautos Siela išmintinga,
bet giliai sužeista.
Savyje ji neša kartų traumas:
bausmės, tremties baimę, gyvenimą išlikimo dažnyje, tyliame konformizme,
lyginamosiose formose…
Per ilgą muštrą, niveliavimą,
išdavystę, persekiojimą,
žmonės buvo išmokyti
saugotis net savų,
netikėti net pačiu savimi…
Dauguma augo nemylėti būtent taip,
kaip troško jų Širdis.
Užuot buvę priimti, jie buvo taisomi.
Ir dabar, jau suaugę,
mes dažnai nemokame priimti kitų
be pataisymų, be gynybos.
Daugybė žmonių augo šeimose,
kur artumas reiškė pavojų,
o matomumas - grėsmę.
Kolektyvinė Pasąmonė išmoko
gyventi pagal formulę:
„Geriau būti nematomu nei atmestu“.
Ši nuostata įsirašė giliai…
Ji reiškiasi šaltu žvilgsniu,
nepagrįsta kritika, pavydžia tyla.
Tačiau tai nėra tik neapykanta ar piktumas.
Tai - gynyba…
Sena psichinė žaizda,
kuri nebuvo pamatyta,
išgirsta, pagydyta.
Kur gi ten… Juk visi žinojo,
kad dvasinės sveikatos įstaigos
ilgą laiką atliko visai kitą funkciją…
Iš kartos į kartą perteikiamos baimės,
išlikimo - ne gyvenimo programa.
Vieno sėkmė dažnai
reikšdavo pavojų visiems.
Kolektyvinis mąstymas
formavo įsitikinimą,
kad jei kažkam sekasi -
“vadinasi, man teks mažiau.”
Ir taip gimė neapykanta tiems,
kurie išdrįsta Šviesti.
Iš tikrųjų, pavydas,
nuvertinimas ir šaltumas
slepia gilų neišsipildymą…
Kai kitas žmogus žydi,
mūsų šešėlinė dalis pasijunta atstumta.
Juk tai taip įkyriai mums primena
apie mūsų pačių neįgyvendintas svajones…
Kolektyvinė Siela buvo
atskirta nuo savo šaknų,
dvasinių tradicijų,
nuo gyvo ryšio su Žeme,
sakralinės patirties.
Kai nutrūksta ryšys su protėviais,
su gyvąja Šviesa - energija užstringa.
Ji virsta baime.
O baimė… - priešiškumu.
Kai Širdis uždaryta, akys tampa ginklu.
Bijome ne kito žmogaus,
bet jo Šviesos,
nes ji mumyse pažadina tai,
ką patys esame užgniaužę…
Kito laisvė išryškina mūsų nelaisvę.
Kito atvirumas primena mūsų užsidarymą.
O Meilė, nors ir trokštama - atrodo per pavojinga.
Seniausia pasaulyje kalba savyje
talpina užkoduotą atsargumą.
Pasakymas:
„ką žmonės pasakys“ ar
„nesipuikuok“,
“būk normalus, kaip visi”,
gyvena mūsų sakiniuose,
net jei to sąmoningai nebejaučiame.
Žodžiai tampa
emocinėmis programomis.
Ir kol kalba nebus gydoma,
sąmonė liks gynybinė.
Senos emocijos
atsispindi net mūsų kūne.
Chroniškai aktyvuota
streso būsena,
aukštas Kortizolio lygis,
įtampa žandikauliuose,
pečiuose, skrandyje….
Kai kūnas visą laiką pasiruošęs
gintis ar bėgti -
net Meilė atrodo kaip pavojus…
Lietuviai tiesiog labai ilgai bijojo būti savimi.
Ilgai bijojo artumo.
Ilgai bijojo Šviesos.
Kažkur giliai mumyse gyvena ilgesys
būti pamatytam ir nepasmerktam.
Ir kai kito Šviesa žeidžia -
gal tai tik priminimas apie
mūsų pačių rusenančią Kibirkštį,
kuri laukia, kada bus pažadinta… 🔥
Mes nesame blogi…
Mes esame išalkę artumo.
Mes esame pavargę būti nepasitikintys.
Mes tiesiog užmiršome,
kaip gera būti drauge,
be kaukių, be ginklų, be palyginimų.
Visa tai - neišgirstas skausmas.
Tačiau tai galima išgydyti.
Bet kiekviena trauma turi savo priešnuodį.
Ir priešnuodis šiam šalčiui -
tai drąsa ištiesti ranką.
Matyti kitą ne kaip grėsmę,
o kaip savo atspindį.
Leisti sau būti šiltu,
net kai pasaulis vis dar sustingęs…
O kaip tu…
Kada paskutinį kartą nuoširdžiai pasidžiaugei kito buvimu, nelygindamas jo su savimi?
Ar leistum sau pamatyti kitą žmogų ne per baimę, o Širdimi?
Ar drįstum tapti tuo, kuris pradeda šį tylų tautos gijimą?..
Pasidalink. Dabar, kaip niekad, mums visiems tai labai aktualu.
Iš iliuzijos į Šviesą ♡
Tebūnie Šviesa
©️ Dr Diana Psychologist 🙏🏼
#
