27/05/2022
Tą gražu 2020 m rudenį mes atsidūrėme ČIA!
Atsimenu, kaip tą rudenį ėmiau dusti nuo miesto. Atrodė, kad daugiau nebegaliu. Nebegaliu daugiau su visai mužučiu sūnumi sukti ratus aplink virtuvės stalą… Tai buvo mano ir miesto glaudžios draugystės pabaiga. Su vyru svajojome ir kalbėjome apie TĄ VIETĄ, tačiau nė neįsivaizdavome, kad ji bus TOKIA. Pamenu, kaip visiškai netikėtai atėjo mintis apie Anykščius. Neturėjoms nieko bendro su šiuo miestu ir jo apylinkėmis, bet širdis pakuždėjo kryptį. Po to patys pamiršome kryptį ir visiškai kosminiu būdu atsidūrėme čia. Ir tik tada, kai jau vaikščiojom šioje vietoje, kaip šeimininkai, prisiminėm tą dieną, kai įvardinom apylinkę, kur bus - yra mūsų namai. Širdis žino viską. Tik reikia jai netrukdyti 🙂
Šiandien čia mūsų NAMAI… sodyba sena, ją supa didžiuliai medžiai, senvagės - senosios upės rėvos. Nežinau kaip buvo iš tiesų šios sodybos pradžių pradžioj, tačiau su vyru turime tokį jausmą, kad pačioje pradžios buvome taip pat mes ir apsukę tokį didelį sielos ratą grįžome namo. Nes kaip kitaip paaiškintį šį jausmą, kurį jaučiame čia būnant - jausmas, kad grįžome į namus, kuriu taip ilgai ieškojom.
💚 verta drįsi klajoti, nes klajojimas atneša ten, kur širdis jaučiasi geriausiai
