15/04/2026
Vaikystėje gamta man buvo saugumo uostas – ne kartą, apsikabinusi medžius, garsiai su jais kalbėdavausi.
Augant ryšio su žeme nepamečiau – priešingai, jis tik stiprėjo. Nors kartais suklūstu prisiminusi, kaip vaikystėje valdydavau vėją. Ar tai buvo vaizduotė? O gal suaugusio žmogaus protas tiesiog tampa labiau apribotas?
Pamačiusi didingas gamtos vietas ar medžius, pajuntu norą jiems nusilenkti. Kartais nusijuokiu, kai tai padarau nesąmoningai, bet mano kūnas taip išmokęs reaguoti.
Kažkada norėjau atpažinti medžius taip, kaip juos atpažindavo mano senelis. Ir štai dabar esu pirtininkė, dirbanti su medžiais.