https://www.facebook.com/103300441606445/

Psichoterapeutė Šarūnė Petruškevičienė, Klaipėda, Gargzdai (2025)

14/11/2025

Penktadienis.
Dienos dalį skyriau paskaitai „Gyvenimo rudens ir žiemos uždaviniai. Orus senėjimas“. Į salę rinkosi gausus būrys Šilutės Trečiojo amžiaus universiteto studentų — žilagalviai, žvalūs, pasitempę. Jų koordinatorė vos spėjo vardyti naujienas: viena diena skirta kelionei, kita — būreliams, o dar galima ir akis pasitikrinti.

Pradžioje pasijuokiau sakydama, kad, mielieji, jūsų visų nuotrauką dabar būtų galima padaryti ir rodyti kitose paskaitose kaip pavyzdį, kaip reikia senti.

Žmonės, kurių gyvenimai nebuvo lengvi. Pokario karta. Vieni gimę tremtyje, kiti – iš jos grįžę. Karta, išgyvenusi sistemų griūtis ir turėjusi nepalūžti krizių akivaizdoje. Karta, mums atkūrusi nepriklausomybę.
Sakoma, kad sunkūs laikai užaugina stiprius žmones. Stiprūs žmonės užaugina gerus laikus. Geri laikai užaugina silpnus žmones. Silpni žmonės užaugina sunkius laikus. Sunkūs laikai...

Gal taip ir sukamės spirale.

Tai kokie tie uždaviniai?
Pirmasis ir, ko gero, pats svarbiausias: daryti viską, kad kuo ilgiau apsaugoti savo vaikus nuo slaugos. Tai reiškia rūpintis savo sveikata: lankytis pas gydytojus, gerti vaistus, vaikščioti, sportuoti, duoti savo smegenims darbo (Alzheimerio prevencija).

Antras uždavinys – mylėti anūkus. Tėvų darbas – auklėti vaikus, o senelių – anūkus mylėti ir lepinti. Taip vaikas gauna balansą, ir tai labai gerai. Mačiau, kaip užsiminus apie anūkėlius keli ašarojo – mat jie užsienyje ir seneliai negali atlikti senelių pareigų. Žinoma, seneliai neprivalo perimti vaikų auginimo iš savo vaikų, bet mylėti ir kartais juos palepinti tikrai gali.
Kartais vaikams atrodo, kad jie senelius užkrauna, bet šiandien senjorai man patvirtino, kad jie tikrai jaučiasi vaikų nuvertinami, kai šie „neduoda“ anūkų – esą jie pavargsta. Kad ir kaip būtų, matyt, geriausia atvirai kalbėtis ir nenutarinėti už senjorus. Jie nori būti reikalingi.

Trečias – kurti prisiminimus. Amžius nuo 60 iki 75 metų yra labai svarbus. Dažniausiai vaikai jau užauginti, sukaupta vienokio ar kitokio turto, baigiasi aktyvi darbinė veikla ir galima skirti laiko prisiminimų kūrimui: dalyvauti įvairiose organizacijose, renginiuose, susitikimuose su bendraamžiais, kelionėse.

Ketvirtas uždavinys – skaudus. Negyventi savo vaikų gyvenimo. Gyvenimas susiklosto visaip, ir kartais vienas ar kitas vaikas įklimpsta į priklausomybes. Kaip svarbu sugebėti atsitraukti, savotiškai atstumti vaiką, kad netaptum tuo, kurį vaikas išnaudos – pasiims pensiją ar neleis laisvai disponuoti savo nuosavybe.

Iškilo tema apie juridinį raštingumą, apie tai, kad jie bijo kokiame banke pasirašyti netinkamą dokumentą, kad senam žmogui tikrai sudėtinga susigaudyti juridiniuose dalykuose (kad ir testamento sudaryme ir pan.).

Atskira kalba apie tai, kad ateina laikas, kai vaikai pradeda manyti, jog jų tėvai jau „nukvako“, ir pradeda jiems aiškinti bei nurodinėti, ką daryti, o ko ne. Ori senatvė – apie pagarbą žmogaus gebėjimams, neskubėjimą už jį nuspręsti. Jie nori būti savarankiški, tik kartais reikia nedidelės pagalbos: vienam pakanka asmeninio asistento kelių valandų per savaitę ar socialinio darbuotojo padėjėjo, kad padėtų išeiti pasivaikščioti ar nueiti iki parduotuvės. Svarbu žinoti apie galimą pagalbą ir ją laiku priimti (o šios kartos viena iš savybių – nepriimti pagalbos).

Kiek juokaudama, kiek rimtai sakiau: ponai, jūs turite teisę gauti reikiamą informaciją tokiu tempu, kokiu galite suprasti. Ir nieko tokio sakyti, kad nesupratote, – jūsų amžiuje legalu prašyti pakartoti. Lygiai taip pat jūs turite teisę naudoti savo sukauptą turtą, santaupas savo oriai senatvei. Ne vaikams, o sau. Vaikams reikia nueiti savo kelią.

Ir paskutinis uždavinys – gyventi taip, kaip norėtumėte, kad jūsų vaikai sentų. Mes mokomės iš savo tėvų visą gyvenimą.

Aš pati mokausi iš mamos. Ir pati pajuntu, kaip kartais norisi už ją nuspręsti, kas jai geriau. Greičiausiai iš baimės. Ir meilės. Žmogiška... Aš tiesiog noriu kuo ilgiau turėti savo mamą. Nes kol turime savo mamą ar tėtį, mes vis dar vaikai. Ir yra pas ką nueiti pasiguosti.

Matykime senus. Su meile ir pagarba.

Iš mūsų mokosi mūsų vaikai

Su meilės, kantrybės ir pagarbos senatvei palinkėjimu
Šarūnė

11/11/2025

Antradienis.
Diena, kurios dalis skirta darbui su ilgą laiką nedirbančiais asmenimis. Vedu mokymus. Ir pamažu prieš mano akis atsiveria kitas pasaulis – kupinas skaudulių, neteisybės, klaidų ir bandymų stotis.

Matyti žmogų.
Ne priklausomybių turintį asmenį, ne daugiavaikę mamą, nuolat sulaukiančią replikų esą „pašalpinė – vaikus atimt“, ne buvusį kalinį ar kitų negandų prispaustą žmogų. O tiesiog žmogų.
Matyti kitaip – be stereotipų ir etikečių. Priimant, neteisiant, išklausant, palaikant, ieškant kartu resurso, kaip kabintis iš duobės.

Šalia socialinės atskirties, manau, vis ryškiau išlenda kita – skaitmeninė atskirtis.
Norisi atkreipti dėmesį tų, kurie siekia, kad visos paslaugos būtų prieinamos tik e. sistemomis. Tų, kurie didžiuojasi, kad Lietuva – viena labiausiai pažengusių šalių skaitmeninių technologijų taikyme viešosiose paslaugose.

Viskas gerai, bet...
Šalia mūsų – turinčių el. bankininkystę, mobilųjį parašą, el. paštą – gyvena nemažai žmonių, nemokančių naudotis kompiuteriu, neturinčių el. pašto, bijančių sukčių, gyvenančių atokiose vietovėse, kur iki autobuso reikia eiti dešimt kilometrų, o iki artimiausio banko – važiuoti į miestą.
Važiavimas kainuoja kokius dešimt eurų. Kas čia tokio, pasakytume? Bet jei žmogus gyvena iš 260 eurų per mėnesį – tie dešimt eurų jam yra daug. O dar nuvažiavęs atsimuša į spyną: reikia registruotis internetu, o internetu jis nemoka naudotis. Žemai lenkiu galvą prieš socialinius darbuotojus, kurie tokiems žmonėms labai svarbūs gaunant pagalbą.

Žmonės, kurie dėl senatvės, negalios, sunkios gyvenimo istorijos ar kitų aplinkybių ir taip patiria socialinę atskirtį, šiame virtualėjančiame pasaulyje atsiduria skaitmeninio gyvenimo paraštėse.
Niekada nesusimąsčiau, kokio masto tai problema, kol pati nesusidūriau per mokymus. Ir kartais apima bejėgystė.

Atėjo vienas iš tų žmonių. Sveikatos problemos didelės. El. pašto nėra, „Smart ID“ nėra, turi mygtukinį telefoną. Reikia registruotis pas gydytoją kitame mieste. Rodo ant lapelio užrašytą numerį – kažkas jam užrašė.
Bėda, kad paskambinti negali, nes kortelėje nėra pinigų. Skambinu aš. Pusvalandį – be rezultato. Bandau kitus numerius, aiškinu situaciją. Atsakymas – registracija tik internetu.
Žmogus žiūri su viltimi, kad gal pavyks... Bet – nepavyko. Ir apima tokia bejėgystė.

Matyti žmogų.
Ir jei jau bandom perspjauti pasaulį skaitmeninėmis inovacijomis, gal bent pasirūpinkime, kad neliktų apspjauti tie, kurie gyvena paraštėse.

Ir prieš niekinant tuos, kurie suklydo, gal verta prisiminti posakį:
„Neišsižadėk ubago lazdos, terbos ir tiurmos.“

Su artimo meilės, priėmimo ir neteisimo palinkėjimu –
Šarūnė

Ps. Man svarbus Jūsų atgalinis ryšys, tad laukiu žinučių, komentarų, įžvalgų ir jei patinka tai, ką skaitote drąsiai galite spausti mygtuką ,,bendrinti". Man tai didžiausias įvertinimas. Ačiū

10/11/2025

Pirmadienio vakaras - skirtas darbui su grupe. Nuo birželio mėnesio kiekvieną savaitę vedu grupę. Grupinė terapija neįtikėtinas resursas dalyviams nes čia, kaip sakė viena grupės dalyvė, tikra ,,ne kreivų veidrodžių karalystė" kurioje save gali pamatyti iš skirtingų pusių. Čia saugi erdvė ne tik dalintis savo skauduliais, bet ir gauti palaikymą, galimybę augti.

07/11/2025

Iš pasiruošimo paskaitoms istorijų

Kai sugalvoju temą, apie kurią noriu rengti paskaitą, mintys ilgai dėliojasi. Bet prie skaidrių sėdu tik likus kelioms dienoms. Tada būna maksimalus susitelkimas, kūryba „džiazuoja“.

Užvakar sėdau, dėlioju – bet nelimpa, nors tu ką. Nerimo tema didelė, bet vis nerandu, kaip ją pateikti paprastai ir suprantamai.

Atsiguliau miegoti ir sapnuoju, kad seku pasaką apie tuos nabagėlius atstumtuosius – Nerimą, Baimę ir Pyktį. Tuos, kurie anksčiau garbingai dirbo žmogaus Apsaugos departamente, o dabar, pervargę, jaučiasi atsidūrę atstumtųjų bloke.

Ir jie nuoširdžiai nesupranta, kodėl žmonės jų taip bijo. Negi jie kalti, kad pasaulis „išėjo iš proto“, o jų bosas – Migdolinis Kūnas – nebeatskiria virtualaus pavojaus nuo tikro ir vis aktyvina pavojaus sistemą? Darbo tiek padaugėjo, kad net prisėsti nėra kada.

Taip ir palikau. Bus truputis pasakos. Bet antra dalis bus visai kitokia. Apie nerimo industriją ir koks svarbus sąmoningas pasirinkimas būti dabar ir atsisukti į gyvą kontaktą, skaitmeninę ir informacinę higieną, kūną ir pasitikėjimą savo instinktais.
O kas sako, kad paskaitoje viskas turi būti rimta? Štai tokie, „atstumtieji“ skaidrėje.
O visa istorija šiandien paskaitos „Nerimas – XXI amžiaus rykštė“ premjeroje Gargžduose.

05/11/2025

Ruošiuosi naujai paskaitai ,, Nerimas - 21 amžiaus rykštė. Kaip sau padėti? ", kurios premjera šį penktadienį. Nerimas labai įdomi būsena. Jis kaip kava 3 viename. Sulipdytas iš baimės, bejėgystės ir pykčio.
Sėdžiu prie prezentacijos, kuriu vaizdus, ir mintyse įsivaizduoju baimę kaip gyvą padarą. Protingą, įtaigų, norintį valgyti, augti, užimti kuo daugiau erdvės, turintį savo svajonių ir baimių. Ar baimė turi baimių? Jei taip, kaip ji bando apsisaugoti?

O kokia didžiausia jūsų baimė?

21/09/2025

Savaitė nusimato įdomi.
Rugsėjo 23 d. 18.30 val. vesiu paskaitą Karklėje ,,Kodėl taip sunku susikalbėti? Tarpusavio komunikacijos sunkumai ir galimybės".

Rugsėjo 26 d. 19 val. Sporto klube Divina Femina Gargžduose paskaita ,,Mergaite - mergina - moteris: keturi metų laikai"

Paskaitos nemokamos, tad kam įdomu - kviečiu ateiti :)

08/09/2025

Nuo šiandien galiu prisistatyti taip: Šarūnė Petruškevičienė - psichoterapeutė, supervizorė. Kauno geštalto studijų centre baigiau 1,5 metų trukmės supervizijos mokymo programą ir galiu vesti supervizijas kitiems specialistams.

Kas yra supervizija?
Supervizija – tai profesinė konsultacinė pagalba specialistams (psichologams, psichoterapeutams, kaučingo specialistams ir pan.) Supervizorius padeda pažvelgti į sunkumus/sėkmes, problemas kitu kampu, atrasti sprendimus, pamatyti sau įprastus elgesio modelius bei atrasti naujus, kūrybiškus būdus padedančius profesiniam augimui ir tobulėjimui.

Aš pati pamenu kaip praktikos pradžioje pas savo supervizorius kreipdavausi susidūrusi su man naujomis profesinėmis situacijomis. Ir kaip buvo svarbu turėti labiau patyrusį žmogų, galintį nuraminti, nukreipti, kartais kiek pabarti ir kaip jauną specialistą vesti link atsakingo ir kokybiško darbo. Pradžioje supervizijų reikėjo dažnai, vėliau vis rečiau. Bet manau niekada nebus taip, kad jų nebereikės.

O dabar aš pati, šalia įprastos psichoterapinės praktikos, pradedu savo kaip supervizorės praktiką. Ir džiaugiuosi, ir kažkiek nerimauju. Bet tai normalu. Naujos pradžios visada neramina.

Palinkėkit sėkmės :)

11/07/2025

Perfrazuojant vieną posakį: egzamino neišlaikymas vaikui – tragedija, sistemai tūkstančiai neišlaikiusių – statistika.

Šiais metais mane, pagal pirminį išsilavinimą pedagogę, suaugusį žmogų, apėmęs svetimos gėdos ir kaltės jausmas prieš jauną žmogų, ne savo noru pakliuvusį į sistemos eksperimentinę mėsmalę.

Esmė lyg ir paprasta. Neišlaikai matematikos egzamino, nepriklausomai nuo to kokie tavo kitų egzaminų rezultatai (nors ir 100 iš kokios lietuvių, ar istorijos) esi laisvas. Vienoje lentynoje su nebaigusiais gimnazijos, nenorėjusiais mokintis. Negali stoti į jokią kolegiją ar universitetą. Nei mokamai, nei nemokamai. Eik dirbti nekvalifikuotą darbą, važiuok į užsienį mokintis (ten mat svarbus vidurkis ir tik tų egzaminų rezultatai, kurie reikalingi pagal pasirinktą studijų kryptį), arba rinkis profesinę mokyklą (tik kaip ištrinti iš galvos mokytojų, tėvų (čia iš realių istorijų) kartotą frazę, kad ,,neišlaikysi egzaminų, galėsi su durneliais profkėje mokintis“ t.y. kaip profesinio mokslo nepriimti kaip nevykėliškumo įrodymo) . Arba metus laiko mokėk korepetitoriams ir bandyk dar kartą laikyti matematikos egzaminą po metų.

Viskas ok, jei taip idealiai susiklosto ir jaunas žmogus turi stiprią nervinę sistemą, palaikančius artimuosius, gyvena mieste, kur gali rasti darbą, nereikia mokėti už nuomą ir pan.

Deja. Yra jaunų žmonių, kuriems vienintelis šansas ištrūkti iš savo destrukcinės aplinkos – įstoti, gyventi bendrabutyje, baigti studijas ir kabintis. Yra šeimų, kurių mėnesio pajamos nesiekia 1000 eurų ir mokėti už korepetitorius negali. Yra jaunų žmonių gyvenančių kaimeliuose kur daug dalykų apribota. Yra jauno žmogaus psichika, raidos ypatumai. Ne visi gali atlaikyti nesėkmes ,,nepasiduodami“.

Egzaminas turėtų parodyti žinių lygį, kurioje tu vietoje bendrame kontekste. Bet kodėl tie kurie neišlaikė matematikos, bet išlaikė pakankamai gerai kitus egzaminus negali stoti į tas sritis kur jos nelabai reikia (humanitariniai, socialiniai mokslai) , o tie kurie išlaikė matematiką, bet išlaikė blogiau nei neišlaikiusieji matematikos kitus egzaminus gali stoti į humanitarinius, socialinius mokslus? Jei aš nuo mažumės stringu su tiksliaisiais mokslais, tikėtina nepuoselėju idėjos tapti matematikos profesoriumi.

Kalba eina apie 19 metų jaunuolius. Už ką taip nemylėti savo vaikų, kad dar tik pradedančiam gyventi žmogui užtrenkinėti galimybių duris?

Stiprybės visiems abiturientams ir jų tėvams. Palaikykite savo atžalėles. Jei jiems nepavyko, jie labai pergyvena, užsiima savigrauža ir nusivertinimu net jei ir neparodo. Atidžiau stebėkite savo vaikus. Ar nėra kokių tamsesnių minčių... Dabar Jūsų paramos reikia kaip niekada. Ir jiems tai tikrai atrodo kaip gyvenimo svajonių griuvimas ir tragedija..

Su meile ir stiprybės palinkėjimu
Šarūnė

Ps. Man svarbus Jūsų atgalinis ryšys, tad laukiu žinučių, komentarų, įžvalgų ir jei patinka tai, ką skaitote drąsiai galite spausti mygtuką ,,bendrinti". Man tai didžiausias įvertinimas. Ačiū

10/07/2025

REIKIA JŪSŲ NUOMONĖS.

Klausimas: Kuris iš šių jaunų žmonių nevertas baigus mokyklą stotį į kolegiją arbą universitetą?

Mokosi 4 vaikai.

1. JONAS Nuo ankstyvaus amžiaus Jonas buvo imlus žinioms, prisiminė faktus ir buvo gyvas ,,žinių sugertukas“. Toks, kurį kur padėsi – ten tinka. Gabus tiksliesiems mokslams, dalyvavo olimpiadose, neblogai sekasi gamtos mokslai. Puikiai išlaikė valstybinius egzaminus. Matematika, fizika, istorija, Lietuvių, anglų – visi virš 80 proc.

2. Antras – EGLĖ. Autistiška mergaitė. Jos aistra istorija. Fizika. Žinios neįtikėtinos, ne vienos olimpiados laimėtoja. Matematika mokėsi neblogai, bet egzamine nelabai pavyko – 25 proc. Istorija – 100 proc. Fizika – 95 proc. Lietuvių niekada nesisekė. Mergina daro labai daug gramatinių klaidų, sunkiai sekasi teksto interpretacija. Lietuvių kalbos valstybinio egzamino neišlaikė. Laukia mokyklinio egzamino perlaikymo.

3. Trečias. LINA. Nuo mažumės užduodavo ,,suaugusius“ klausimus. Jos stiprioji pusė kalbos, menai – humanitariniai mokslai. Mergina puikiai dėsto mintis, skaito, masto, kuria, svajoja dirbti lietuvių kalbos mokytoja. Matematika, chemija, fizika – dalykai kurie jai sekėsi sunkiai. Lietuvių kalbos egzaminas – 95 proc. Anglų – 89. Matematika – neišlaikyta.

4. Ketvirtas – LUKAS. Vaikino gyvenimo istorija sudėtinga. Augo su globėjais, tėvai nelabai rūpinosi vaiko likimu. Buvo visko ir yra. Vaikinas nebuvo retas svečias pas socialinę pedagogę dėl rūkymo, pamokų praleidinėjimo, nepagarbaus elgesio su mokytojais. Jis nori kuo greičiau pradėti dirbti. Vaikinas domisi automobiliais, pas jį draugai veža savo mašinas iškilus klausimams, kas šioms galėtų būti. Vaikinas kartais ir užsidirba. Nors ir ne pareigingiausias vaikinas, Lukas sugebėjo išlaikyti matematikos egzaminą, mokyklinį Lietuvių kalbos egzaminą, anglų surinko 35 proc.

Komentaruose parašykite savo nuomonę, įžvalgas apie valstybinius brandos egzaminus. Jų prasmę, tikslus.

Psichoterapeutė Šarūnė Petruškevičienė

14/11/2025

11/11/2025

10/11/2025

07/11/2025

05/11/2025

21/09/2025

08/09/2025

11/07/2025

10/07/2025

Address

Website

Alerts

Contact The Practice

Shortcuts

Share

Category