
23/08/2025
“Santykis, kuriame išlieka abiejų žmonių autentiškumas, reikalauja nuolatinio jautrumo, kvėpavimo su nežinomybe, atviro širdies būvio“.
Linda Hartley.
Ši mintis labai atspindi mano patirtį kūno terapijoje , kai tyrinėdama santykį su kitu žmogumi, dažnai atsiduriu tarp dviejų polių: noro būti arti – susilieti, susitapatinti ir baimės prarasti save.
Tai vidinis svyravimas. Nuo troškimo patirti ryšį iki poreikio išlaikyti savo ašį.
Judesio praktikoje tai tampa labai aišku: kartais mano kūnas tiesiog įsilieja į kito žmogaus ritmą. Tarsi pamirštu, kad egzistuoju atskirai. Pradedu judėti jo tempu, kvėpavimu, emocija. Tokiu momentu nebejaučiu nei savo fizinio kūno, nei vidinių jausmų. Tik vėliau, kai tarsi atsibundu ir tai sąmoningai pastebiu, grįžtu į save. Kitais kartais nutinka priešingai, tarsi įsijungia apsauga. Kūnas atsitraukia, sustingsta. Nenoriu būti šalia, niekuo dalintis. Užsidarau. Ir tada kyla klausimas: ar tai mano laisvas pasirinkimas, ar vis dėlto gynyba?
Šie kraštutinumai man padėjo aiškiau pamatyti, koks subtilus yra sąsajos taškas tarp manęs ir kito. Tai ne statiškas žinojimas kaip turi būti ar kaip yra , o nuolatinis buvimas procese.
Jei ir tu, kuris skaitai , išgyveni panašius jausmus, linkiu drąsos išbūti nežinomybėje , rasti palaikymą ir būti švelniu sau pačiam.💓