09/05/2026
ŠVIESOS NENUSKANDINSI 🤍
Kartą graži princesė keliavo palei Nemuną ir verkė. Iš jos buvo atimta karūna ir tėvo dovanotas žiedas su rubinu. Ji taip raudojo, kad net sraigės greičiau šliaužė, išgirdusios negirdėtas raudas.
Ėjo ji ir negalėjo sustoti verkusi. Staiga pradėjo lyti, todėl, radusi plačių šakų ąžuolą, pasislėpė po juo. Nuo lapų vietomis prasiverždavo lietaus lašai ir drėkino jos veidą, plaukus bei suknelę.
Gražioji Sofija nustojo raudojusi ir ėmė stebėti lietų. Staiga kitoje Nemuno pusėje ji pamatė švyturį. Sofija pradėjo mojuoti ir tikėtis, kad kažkas ateis jos pasiimti. Ji nebenorėjo grįžti į pilį.
Tuo metu pilyje visi buvo sukrutę ieškoti Sofijos. Karūna iš jos buvo atimta todėl, kad ji pasisakė prieš karalių Kęstutį.
Kęstutis buvo jos tėvas ir norėjo užimti kaimelius bei paimti į nelaisvę nekaltus žmones, nes troško parodyti savo valdžią be jokio pagrindo. Daugelis jo bijojo, tačiau Sofija – ne. Ji buvo labai nuoširdi, jautri ir visuomet užjausdavo kitus.
Švyturys vis švietė, o Sofija mojavo šviesai. Staiga iš vandens išlipo jaunuolis. Pasirodo, jis plaukė pro šalį ir iš tolo pamatė Sofijos šviesią suknelę. Tos šviesos vedamas atplaukė pasižiūrėti, kas ten yra.
Jie susipažino, daug kalbėjosi ir atrado daug bendro. Sofija sutiko pas jį pasisvečiuoti. Kartu jie kepė duoną, virė žolelių arbatą, ir tuomet Sofija suprato, kad karūna ne jai.
Sofija ir jaunuolis Kasparas liko kartu gyventi iki pat senatvės. Vaikams ir anūkams jie visuomet pasakodavo istoriją apie švyturį ir šviesią suknelę.
Jų namo kiemą puošė akmenėlių krūvelė, kuri Sofijai priminė rubinus.💍
– Šviesos nenuskandinsi, – sakydavo jie ir, pažvelgę vienas kitam į akis, švelniai mirktelėdavo mylinčiomis širdimis. 💡
Kas bebūtų gyvenime ATEINA ŠVIESA.😇
🤍🤍🤍
Pasaka Inga Zazeckaite
www.gervesskrydis.lt
Su malonumu pravedu jaukius renginius su šokiu, pasakomis ir poezija.💃
