Vertybėmis grįsta psichologija

08/08/2025

Kas yra suaugęs žmogus?
Tai žmogus, kuris geba atpažinti savo emocijas, jas valdyti, supranta savo vidines būsenas ir iš kur jos kyla. Jaučiasi pakankamas ir turi vidinį "stuburą", turi kritinį mąstymą. Daug dar būtų galima vardinti, bet...
Daugelis suaugusių žmonių šiandien anaiptol ne suaugę, užstrigę vaikystės traumose. Stebint, net galima pastebėti, kokiame amžiuje tai įvyko ir kada žmogus sustojo vystytis toliau. Užtenka pavartyti komentarus soc tinkluose, ten apstu nesubrendusių žmonių, kurie tik ir užsiima kitų menkinimu. Tokia neužaugusi karta auklėja vaikus...Vaikai šaukte šaukia: mama, tėti, mylėk mane tokį, koks esu! Bet jų niekas negirdi. Tėvams lengviau numesti savo atsakomybę kitiems. Kaltinti kitus, tik ne save. Vaikas, kuris auga meilėje, darnoje, yra išgirstas ir suprastas, užauga pasitikintis savimi, savo jėgomis, moka atjausti ir mylėti, dalintis.
Daugelis šiandien linkę kaltinti tėvus dėl to, kad užaugo traumuoti. Iš tiesų, tėvai davė geriausia, ką galėjo, kaip mokėjo, kaip sugebėjo. Gal ne tobulai, bet jie stengėsi! Padėkokite jiems už tai, iš širdies, nuoširdžiai. Ir padarykite geriau, nes juk jūs matote, kas buvo ne taip. Ne kaltinkite tėvus, o tiesiog padarykite kitaip, geriau!
Vaikui reikia meilės, supratimo ir palaikymo. Šiandien matykite savo vaikus taip, kaip jie atrodys po 10, 20 metų. Tikėkite, kad jiems pavyks įgyvendinti tai, apie ką jie svajoja. Svajoja jie patys, o ne jūs. Savo svajones įgyvendinkite patys, vaikai tegul eina savo keliu. Tikėkite jais, palaikykite ir jiems pavyks pasiekti savo svajonę.

29/07/2025

22/07/2025

Pastaruoju metu matau labai daug įrašų įvairiose grupėse, kad reikalinga psichologinė pagalba vaikui. Amžius įvairus, bet dominuoja iki 10 metų vaikai.
Tokio amžiaus vaikams reikia tėvų, o ne psichologų. Labai paprasta nuvesti vaiką pas specialistą ir manyti, kad jis išspręs visas jūsų bėdas. Ne, mielieji, neišspręs! Prisiimkite atsakomybę ir keiskitės patys, tapkite tais, šalia kurių gera vaikams būti : supratingais, gebančiais atjausti, išgirsti, priimti vaiko emocijas. Pradėti reikia nuo savęs, nuo santykių su žmona ar vyru. Vaikas jums tarsi veidrodis, tik parodo, kas yra negerai. Vaikams tėvų emocijos yra nepakeliamos, jie dėlto net suserga. Suaugę savo emocijas "išleisti" gali tik su kitais suaugusiais, o vaikams palikite vaikystę.
Darbas su savimi yra nuolatinis procesas, vykstantis visur: namie, darbe, parduotuvėje, vaikštant miške, keliaujant. Tai nėra taip, kad dvi dienas padirbau ir aš jau tobulas. Tobulų nėra, nebuvo ir nebus. Kurti santykį yra ilgas, kantrus, reikalaujantis atsidavimo procesas.
Mylėkite vaikus, ne tik savus, visus! Tapkite jam draugu, ramybės uostu, į kurį galima sugrįžti, kur visada saugu ir gera. Laikas nusiimti karūną ir suprasti, kad neturi jokios viršenybės prieš vaiką. Tau gyvenimas padovanojo galimybę būti šalia, padėti jam užaugti žmogumi. Tai užaugink žmogų taip, kad nesugriūtų jo vidinis pasaulis!

26/04/2025

Daugelis vis tikisi, kad vieną dieną jie taps laimingi. Ir vis netampa. Bėga, skuba, lekia, vaikosi kažko gražesnio, geresnio, naujesnio, madingesnio. Nusiperka tą kažką ir ilgai laukta laimė trunka akimirką. Ir vėl prasideda viskas iš pradžių...
Taip nutinka todėl, kad žmogus galvoja, kad laimė yra išoriniuose dalykuose, materijoj. O ji yra žmogaus viduje. Galima ginčytis, sakyti nesąmonė, nesutikti...
Kur gyvena tas jausmas, kuris vadinasi laimė? Kas nustato laimingas aš ar ne? Iš kur kyla laimės jausmas?
Vienintelis dalykas, kuriuo mes galime pasidalinti vienas su kitu yra mūsų vidinė būsena. Ir, jei žmogus susierzinęs, neramus, piktas, kenčiantis, liūdnas, jis tuo dalinasi su kitais, tuo pačiu pritraukia kitus prie savęs, tokius pačius. Taip veikia visatos dėsnis. Ir kai mes pradedam suprasti, domėtis, kaip veikia šis pasaulis, gyventi ir vidumi jaustis pagal visatos dėsnius, gyvenimas mums atveria naujas galimybes, atsiunčia mums naujus žmones, situacijas. Taip po truputį prisipildai ir jautiesi laimingas.
Pradeda džiuginti oras - nesvarbu koks, kaimynas - nesvarbu, kokios nuotaikos, draugas - nes jis tiesiog yra tavo draugas, tas vairuotojas, kur užlindo - nes galbūt jis skuba dėl man nežinomų aplinkybių (o jei ne, tai tebūnie jo sąžinės reikalas) ir daug kitų dalykų.
Pradedi jaustis visumos dalimi, o ne kažkuo, kas yra aukščiau už visus kitus, išbrendi ( dažnai per skausmą) iš savo didingojo aš.
Ir pagaliau supranti, kad laimingas esi tik tada, kai sugebi kažką duoti, o ne tik imti.
Mes buvome auklėjami, kad esame individualybės, kurioms reikia pasiekti savo tikslą bet kokia kaina. Pamenat, kaip mokyklose ar tarp suaugusiųjų žmonių jums sakydavo: žiūrėk, koks šaunuolis Jonukas, kaip jis mokosi, koks gabus. Tu tai netoks, negabus, tau dar kažko trūksta, turi pasistengti. Stengies stengies ir vis esi ne toks, vis tau kažko trūksta. Niekam nerūpi, kad tu pavyzdžiui rašai eiles, visi tik mato, kad tu nemoki matematikos. Tada vaikas viduje pradeda tyliai nekęsti to, kuris moka matematiką...Ir niekas mums nepaaiškino, kad nuostabu, jog esam skirtingi, kad galim papildyti vienas kitą, kad iš tiesų mums reikia vienas kito. Išklausyti, išgirsti, kalbėtis, apsikabinti, paguosti, padėti, tiesiog būti kartu. Kartu atrasti tai, kas mus jungia, o ne skiria.
Atradę tai, kas mus jungia, galime padaryti daug daugiau, nei ieškodami, kas mus skiria.
Mums visiems reikia labai nedaug, tik atverti savo širdies duris vienas kitam...

06/03/2025

Laikas, kai buvo priimta varžytis, rodyti savo galią, baigėsi. Mes žengiame į bendradarbiavimo, žmogus - žmogui epochą. Galbūt daugeliui tai atrodo šiandien neįmanoma, nesąmonė. Nesvarbu. Viskas keičiasi, patinka jums tai ar ne. Galima kentėti toliau, priešintis, o galima tiesiog priimti pokyčius ir prisiimti savo asmeninę atsakomybę. Ką aš galiu padaryti šiandien?
Mes esame visi skirtingi ir visada tokie būsime, tai faktas! Skirtingiems sunku susivienyti. Mūsų užduotis: rasti TAI, kas mus vienija. Eiti į dialogą ir surasti, kas mus vienija, o ne skiria. Kai galvojam, kad mano realybė yra teisinga, o visa kita - ne, tada nužudom tai, kas mums visiems iš tiesų yra brangiausia - draugystę ir meilę.
Žinote, koks yra didžiausias nusikaltimas šioje žemėje? Nematyti, kad esi visumos dalis!

25/02/2025

Mūsų sąmonė turi tokią savybę: priimti tik tą informaciją, su kuo mes sutinkame, o kas neaišku, neatitinka mano realybės - atmesti. Bet tai toli gražu nereiškia, kad tai neegzistuoja. Realybė - tai ne žinios ar soc tinklų straipsniai, o tai, kas iš tiesų vyksta. Todėl labai pravartu pasitikrinti ar negyvenu iliuzijoje, savo galvoje susikurtoj realybėj. Jei yra kažkokia tema, kuria vengiate kalbėti, kuri jus erzina, gal net kelia pyktį, vadinasi gyvenat savo galvoje. O kai gyvenat savo susikurtoj realybėj, papuolat į proto pinkles: gražu - negražu, juoda - balta, gerai - blogai. Ir nebematot pilno vaizdo, o jis nėra juodai baltas, jis spalvotas! Visoks! Jame yra visko! Kai sėdžiu savo susikurtoj realybėj, kur tas, kas neatitinka mano tikrovės, man sukelia baimę, pyktį, nerimą, išgyvenimus, tai kas nuo to kenčia? Tik aš... Todėl mokykimės išgirsti kitą nuomonę, kitą žmogų, kito žmogaus realybę. Visi konfliktai kyla tik dėl šito. Pasidėkite emocijas į lentyną ir pradėkite mąstyti blaiviai, pažvelkite į kiekvieną situaciją iš įvairių pusių, o ne iš tos, kuri atitinka tik jūsų įsitikinimus. Žmogaus atrama gyvenime yra jo puoselėjamos vertybės, o ne įsitikinimai, kurie dažnai net ne jo paties, o primesti iš išorės.

24/01/2025

Auklėjimas - tai veikla, apie kurią reikia mąstyti išmintingai, kuri reikalauja ramybės, visiškos nuomonės laisvės ir brandaus svarstymo. Vien neigimu, į kurį linkę daugelis tėvų ir mokytojų mūsų laikais, nieko nepasieksime.
Vaikas stovi prieš mus, su visu savo sielos nekaltumu ir tyrumu ir reikalauja pozityvaus mokymo, reikalauja pozityvios išminties iš mūsų, o ne neigimo to, ko jis ir taip nežino.

Ko tu iš manęs nori? - Jis mūsų klausia. - Kokiu nori, kad aš būčiau? Ką nori iš manęs padaryti? Ką jūs vadinate geru, kas jums yra tas geras vaikas? Ko jūs patys siekiate ir kur mane vedate?
Man nerūpi jūsų iliuzijos!
Parodykit man tiesų kelią, kuriuo turėčiau eiti.
Nesakykit man, ko nekenčiat - pasakykit man, ką mylit.
Nepasakokit man, ką norit sugriauti - pasakykit man, ką norit sukurti.
Nesakykit man, ko jūs nenorit - pasakykit ko norit, apie ką svajojat.

Ką mes, suaugę, atsakysime vaikams???

02/12/2024

Kai esi vairavimo mokyklos instruktorius, gali kitiems parodyti kaip reikia vairuoti, paaiškinti kaip veikia automobilis,supažindinti su kelių eismo taisyklėmis. Vairuoti žmogus išmokti turės pats, tik įgijęs patirties, nuvažiavęs ne vieną šimtą kilometrų.
Taip pat yra ir su visomis kitomis profesijomis.
Savaitgalį dalinausi savo sukauptomis psichologijos žiniomis ir patirtimi su jogos stovyklos dalyviais. Nuostabi patirtis! Duodama kitiems, mokausi naujų dalykų, kur dar galėčiau tobulėti.
Bendrystė yra, kai visi kartu augame, dalinamės tuo, ką turime. Šiame pasaulyje esame vieni dėl kitų 💚 Ačiū Kalniečių Studija “Joga kartu,, už galimybę dalintis!

26/11/2024

Džiunglių pedagogika

Išminčius ėjo per kaimą į rytus. Žmonės jį apsupo.
- Sakyk, ar teisingai auklėjame savo vaikus?
Tada jis jiems atsakė:
- Paklausykite istorijos.
Džiunglių karalius, Didysis liūtas, paskelbė konkursą geriausiai auklėjimo knygai, kuri pakeistų senąją.
Susirinko konkurso dalyviai. Karalius jiems tarė:
- Man reikia žinoti apie jūsų pagrindinę idėją, tikslą ir auklėjimo metodus, kuriuos teigiate savo vadovėliuose.
Pirmasis pasirodė asilas. Jis atsinešė savo švietimo vadovėlį, metė jį karaliui po kojomis ir užtikrintai sušuko:
- Pagrindinė mintis: Nešk savo valdovo krovinį be paliovos, bet tvirtai stovėk, net jei pakliūsi į jo nasrus. Tikslas - ugdyti asilo asmenybėje užsispyrimą. Ugdymo metodai
- asiliškas rėkimas, mušimas, bausmės, to paties dalyko kartojimas iki kvailumo.
Beždžionė žengė į priekį. Ji laikė vadovėlį po pažastimi. Numetė jį karaliui prie kojų ir tuščiai ir su pasigardžiavimu pasakė šykščiai:
- Mano vadovėlio pagrindas: Priversk savo valdovą juoktis, erzindamas jį taip, kad jis pamirštų, kokie buvo jo ketinimai tavo atžvilgiu. Mažosios beždžionėlės auklėjimo tikslas -
beždžionėlės asmenybė yra pamaiva, o metodai - mėgdžiojimas, maivymasis, raginimas, mokymasis atmintinai.
Lapė taip pat dalyvavo. Ji dantyse atnešė vadovėlį. Metė jį žemyn prie karaliaus kojų ir, primerkusi akis bei apsimesdama naivia, pasmailino liežuvį:
- Štai mano auklėjimo knygos idėja: gudrumu ir sumanumu - visada išsisukti. Pasisavinti kitų grobį ir dovanoti savo grobio liūto dalį savo šeimininkui ir visais įmanomais būdais jam įtikti. Auklėjimo tikslas - lapės asmenybės puoselėjimas gudrumu, o metodai - apsimetinėjimas, apgaulė, bandymai, patikrinimai, egzaminai.
Trumpai prisistatė ir ožys. Jo vadovėlis buvo surašytas ant dviejų vynuogių lapų, suvertų ant ragų. Ožys tarė:
- Štai mano idėja: Gyvenk, kaip tau patinka, ir dėl nieko nesijaudink, net jei pakliūsi į savo šeimininko nasrus. Švietimo tikslas - ožio asmenybės ugdymas būti nerūpestingu, o metodai - pasityčiojimas, daužymas, spardymas kojomis, nesąmoningos technologijos.
Džiunglių karalius įdėmiai išklausė visus dalyvius.
ir liūdnai tarė: „Taaaip!“ Paskui, akimirką pagalvojęs,
jis paskelbė:
- Aš pasiliksiu seną švietimo vadovėlį, kurį parašė Žmogus, nes jis apibendrina geriau nei jūs visas džiunglių pedagogines idėjas.

Išminčius tylėjo.
Žmonės susimąstė apie palyginimą ir pasibaisėjo: džiunglių pedagogikoje
jie atpažino savo pačių vaikų auklėjimo patirtį.

26/11/2024

Yra sparnai.
Yra aistra skrydžiui.
Skrydis yra paukščio prigimtis.
Bet paukštis yra uždarytas į narvą.
Tegul jis mums gieda, tegul būna šalia mūsų.
Kad būtų šalia mūsų ir praskaidrintų mūsų gyvenimą.
Ir paukštis gieda. Apie ką?
Paukštelis šokinėja nuo perekšlės ant perekšlės ir atgal. Tai viskas, kas lieka,tai viskas, kas liko iš skraidymo.
Ir ateis laikas, kai paukštį išleisime iš narvelio.
Bet jis negalės skristi. Jo sparnai netinkami. Ir jis nebenori
skristi - jis pamiršo, ką reiškia skristi ir kam jam reikalingi sparnai.
Ir paukštis taps gudraus katino auka.
Mūsų sielvartas, net mūsų ašaros paukšteliui nepadės.
Jis buvo sukurtas skristi anksčiau nei paukščio motina
padėjo kiaušinį. Bet mes atėmėme iš jo skrydį dar anksčiau,
savo mintyse ir vaizduotėje. Juose pasmerkėme paukštį gyventi
narvelyje. Ir galiausiai paukštis pamiršo savo prigimtį, kurioje užkariauja erdvę, naikina vabzdžius ir gieda giesmę Kūrėjui.
Kodėl mes taip elgiamės, žmonės?
Paukštis yra mūsų vaikas.
Kodėl mes atimame negimusio vaiko laisvę?
Pirmiausia tai darome savo mintyse ir vaizduotėje, paruošiame jam "narvelį", o paskui, jam gimus, savo sumanymą įgyvendiname.
Kažkas pasakys: Kur jūs matėte vaikus narveliuose?
Mums nereikia toli eiti.
Visą gyvenimą ieškome laisvės ir jos nerandame. O jei randame trupinėlį laisvės, tuoj pat apsiribojame pačių išgalvotomis sąlygomis, kad ji nepasimestų, kad jos negautų kas nors didesnis. Patys būdami riboti, prievarta apribojame ir vaiką.
Argi tai ne narvai, argi ne pančiai?
Argi autoritarizmas taikomas vaikams nėra tamsos šešėlis?
Argi spektaklis prieš menkystas nėra narvas?
Užrašykime tai danguje, kad visi suprastų:
„Smurtas prieš vaiko valią ir mintis yra sunkus nusikaltimas."
Ar vis dar galvojate, kad mažai turime nusikaltėlių?