25/02/2026
STEBUKLAS...
Man nuo vaikystės aktoriai ir teatras yra PASLAPTIS ir STEBUKLAS. Tie nesuvokiamų gebėjimų žmonės, kurie vieną minutę miršta, kitą prisikelia, kuriuose vienu metu telpa ir demonai, ir angelai. Tas paslaptingas teatro kvapas... Man jame tiek visko daug - kažkokio keisto nerimo, dulkių, laukimo, kvepalų, gal kažkur tolumoj smilkstančios cigaretės vos juntamo dūmo. Kažkaip taip įsivaizduoju kvepiant tolimų pasaulių atsiradimą - kai iš paslapties ir NIEKO gimsta VISKAS.
Atrasti teatrą iš naujo turiu galimybę kartu su augančiu sūnum. Kitokį teatrą - vaikams. Ir, atrodytų, čia niekas per daug negali nustebinti. Paprasti siužetai, linksmos istorijos, kvailiojimas, jokių sudėtingų monologų... Ča gi ne koks "Dorianas"... Gal net ir bet kas galėtų...
Negalėtų. Nes negali bet kas iš NIEKO sukurti VISKĄ. Tai gali tik absoliutus savo amato meistras. Tai ne tik talentas - tai žinios, darbas, daug darbo, labai daug darbo, disciplina, požiūris...
Spektaklyje "Emilių Emilis" iš visos salės vaikų ir paauglių labiausiai sužavėta likau aš. Negalėjau nustoti šypsotis dar kelias valandas. Labai norėjosi nulėkti į užkulisius ir visus aktorius apkabinti. Už profesionalumą ir dėl jo įvykusį teatro STEBUKLĄ.
Jeigu visi darytume tai, kam turime pakankamai žinių, į ką įdėjome daug darbo ir pastangų, kas gal ne lengvai mums "atėjo"... Nors taip dabar madingas lengvumas ir "flow", kad tuoj visi pamiršim, kaip atrodo sunkus darbas, nes gi kažką "ne taip" darai gyvenime jei SUNKIAI dirbi. Jei visi darytume tai, kame turime kompetencijos, įvyktų STEBUKLAS. Kažkam kepamos duonos kepalėlyje, kažkam parašytoje knygoje, kažkam nutiestame asfalto kilometre...
O aš dar būtinai būtinai nueisiu pasižiūrėti "Emilių Emilio". Nes STEBUKLŲ niekada nebus per daug. Ir išdrįsiu apkabinti aktorius.