02/11/2025
Lapkričio 1-ąją užsukau į Kelmę.
Tai miestelis, kuriame praleidau daugybę vasarų ir atostogų, apsupta pačios tikriausios, šilčiausios meilės.
Grįžti čia buvo ir šilta, ir graudu — bet stovint prie senelių kapų širdyje buvo tiek daug šviesos. 💛
Prisiminiau vieną savo mokytojo, Aleksandro Girshono, seminarą, kuriame kalbėjome apie mirtį. Apie tai, kad šiais laikais ji atrodo tokia baisi ir svetima. Nes mes jos NEBEpažįstame.
Tiek gimtis, tiek mirtis yra natūralus gyvenimo ciklas. Anksčiau žmonės gimdavo namuose — ir dažniausiai ten pat iškeliaudavo.
Nuo pat mažens vaikai matydavo, kas yra gimimas ir kas yra mirtis, pažindavo juos lydinčius ritualus ir tradicijas. Tai buvo natūrali gyvenimo dalis.
Šiandien viskas kitaip. Gimstame ligoninėse ir dažniausiai ten pat numirštame.
Mirtis tampa kažkuo tolimu, apsuptu nežinomybės. Todėl gedėti sunku. Sunku suvokti, priimti, paleisti.
Ir kuo labiau bijome, tuo sunkiau išmokstame matyti ją kaip gyvenimo dalį. Ji tampa lyg baubas, nuo kurio norisi pabėgti. Kuris nepriklauso šiam gyvenimo ciklui.
Šį savaitgalį kviečiu leisti sau prisiminti ir jausti.
Nusiųsti šviesos linkėjimą tiems, kurie išėjo.
Prisiminti dovanas, kurias iš jų gavote — vidines, ne išorines. 💝
Ir jei reikia, leisti sau išgedėti.
Ne veltui lietuvių liaudies raudos taip stipriai graudina.
Laidotuvių muzika nėra skirta emocijoms nuryti — ji padeda išsiverkti, priimti ir paleisti netekties skausmą.
Ritualai tam ir skirti: sąmoningai suvokti gyvenimo ciklo pabaigą ir gyventi.
Uždegu širdyje žvakelę už kiekvieną išėjusią brangią sielą ir siunčiu šviesų palaikymą kiekvienam, kuriam dabar jo reikia 💛
