13/03/2026
Gėda dažnai yra neatpažįstama, nes ji pasireiškia ne kaip aiškus jausmas, o kaip gyvenimo būdas. Kaip nuolatinis vidinis stebėtojas galvoje, kuris vertina kiekvieną žodį, kiekvieną judesį, kiekvieną sprendimą. Kaip nesugebėjimas ilsėtis be kaltės. Kaip įtampa kūne net tada, kai „viskas gerai“. Kaip perfekcionizmas, savęs spaudimas ir aukšti standartai, po kuriais slepiasi baimė būti nepakankamai. Kaip prisitaikymas prie kitų, sunkumas pasakyti „ne“, autentiškumo jausmo praradimas ir nuolatinis savęs taisymas. Kaip gyvenimas galvoje, foninis jausmas, kad su manimi kažkas ne taip, ir artumas, kuris viduje jaučiasi nesaugus....
Gėda verčia nuolat stengtis, performinti, save taisyti ir tobulinti. Dirbdama su klientais tai matau kasdien, tik vis kitokiu pavidalu. Vienam tai pasireiškia kaip stiprus vidinis kritikas, kitam kaip negebėjimas sustoti ir nuolat augantis to-do sąrašas, trečiam kaip impostoriaus jausmas, lyg tu būtum netikras, lyg jei žmonės tikrai tave pažintų, jie pamatytų, kas su tavimi „iš tikrųjų negerai“. Dar kitam tai pasireiškia kaip didžiulis poreikis būti maloniam, patogiam, naudingam, labai daug duoti kitiems ir nieko per daug nereikalauti iš savęs.
Ir būtent todėl gėda yra tokia klastinga. Ji ne visada atrodo kaip žmogus, kuris sėdi kampe susigūžęs ir galvoja, kad yra nieko vertas. Kartais ji atrodo kaip labai sėkmingas, labai funkcionalus, labai daug pasiekiantis žmogus. Kaip žmogus, kuris viską daro gerai, kuris iš išorės atrodo stiprus, socialus, susitvarkęs, veiklus. Nes gėda dažnai ne tik paslepia žmogų. Ji taip pat gali jį varyti pirmyn.
• kaip gėda pasireiškia? • kaip gėda formuojasi vaikystėje ir atitolina nuo autentiško savęs • kodėl atsiranda jausmas, kad vertę reikia užsitarnauti • kaip ji veikia santykius, artumą ir priklausymo jausmą • ir kaip per IFS terapijos perspektyvą galime po truputį išeiti iš ...