27/05/2022
Tą gražu 2020 m rudenį mes atsidūrėme ČIA!
Atsimenu, kaip tą rudenį ėmiau dusti nuo miesto, atrodė, kad daugiau nebegaliu. Tai buvo mano ir miesto glaudžios draugystės pabaiga. Su vyru svajojome ir kalbėjome apie TĄ VIETĄ, tačiau nė neįsivaizdavome, kad ji bus tokia. Atsimenu, kaip atėjo mintis apie Anykščius. Neturėdami nieko bendro su šiuo miestu ir jo apylinkėmis širdis pakuždėjo kryptį. Po to tai patys pamiršome ir visiškai kosminiu būdu mes atsidūrėme čia. Ir tik tada, kai jau vaikščiojom šioje vietoje, kaip šeimininkai prisiminėm tą dieną, kai įvardinom apylinkę, kur yra mūsų namai. Širdis žino viską. Tik reikia jai netrukdyti :)
Šiandien čia mūsų NAMAI… sodyba sena, ją supa didžiuliai medžiai, senvagės miškai. Nežinau kaip buvo iš tiesų šios sodybos pradžių pradžioj ,tačiau su vyru turime tokį jausmą, kad įkūrėjai buvome taip pat mes ir apsukę tokį didelį sielos ratą grįžome namo. Nes kaip kitaip paaiškintį šį jausmą, kurį jaučiame čia būnant - jausmas, kad grįžome į namus, kuriu taip ilgai ieškojom. 🙏💚 verta buvo paklajoti.
