11/07/2025
Šis klausimas sekė po mano įrašu, kuriame dalinausi mintimis, kad jei neleidžiame mažiems vaikams (iki 3-4 metų amžiaus) išreikšti emocijų rėkiant - tai gali turėti nekokių pasekmių jo ateičiai (įkelsiu į komentarus nuorodą).
Kadangi šis klausimas apie situacijas, su kuriomis tikrai labai dažnai susiduriam daugelis tėvų, auginančių mažus vaikus, jį verta paanalizuoti atskiru įrašu.
Pirmiausia atskirkime: galima rėkti (arba trankyti duris, daiktus), kai kyla fiziologinė stiprių emocijų sužadinimo būsena, arba kitu atveju kai vaikas iš patirties išmoksta, kad rėkdamas ar trankydamas daiktus sulaukia ko nori - tai tampa elgesio strategija (dažniausiai tokios elgesio strategijos pasireiškia vaikams nuo ~4 metų amžiaus, kai jie jau ima suvokti priežasties ir pasekmės ryšius).
Taigi, kaip matome, šie du nagrinėjami vaiko elgesio būdai (rėkimas ar emocijų išleidimas per veiksmą kažką trenkiant) išoriškai lyg ir tas pats, bet tai, iš kur atkeliauja tokio elgesio šaltinis - iš esmės daug keičiantis dalykas. Net vaiko kūne vyksta skirtingi fiziologiniai procesai prikausomai nuo to.
Minėtame ankstesniame įraše kalbėjau apie tokį mažų vaikų rėkimą, kuris kyla iš stipriai fiziologiškai sužadintos emocinės būsenos (ne kaip elgesio strategiijos). Šįkart taip pat analizuosiu temą per šią prizmę - kai elgesys, kada kilus emocijoms trankomi daiktai ar durys, kyla esant stiprioms, sunkiai mažam vaikui sukontroliuojamoms emocijoms.
O kai vaikas rėkia ar tranko daiktus tikėdamasis sulaukti tam tikro pageidaujamo rezultato, nes yra išmokęs, kad tokiu būdu gali to gauti - tai kita tema. Irgi verta dėmesio, bet kitam kartui.
Dažnai mažo vaiko elgesyje, jam kilus stiprioms emocijoms, daiktų trankymas seka po to, kai rėkimas kažkokiu būdu buvo nuslopinamas - vaikas užčiaupiamas grasinimu, baudimu, gėdinimu, bet vaiko emocijos vis tiek lieka kunkuliuoti viduje. Tada jos prasimuša daiktų trankymu.
ARBA
Vaikas yra tokioje įdirgusioje emocinėje būsenoje, kai vien rėkimu emocijos nebeišeina. Tai jau labai emociškai stipri, beveik afekto būsena, kokioje labiausiai susiaktyvuoja kamieninės smegenys (nebe smegenų žievė) ir vaikas tampa nepajėgus kontroliuoti savo elgesio. Labai gaila tų vaikų, kurių nervinė sistema dėl kažkokių dalykų būna sudirginta iki tokio lygio. Esant tokioje būsenoje vaikas tampa nepakaltinamas. Belieka jį atjausti.
O atjautus, padėjus nusiraminti ir atsigauti, bandyti dar geriau pažinti savo vaiką ir aplinkybes, su kuriomis jis susiduria - jo nervinės sistemos jautrumo lygį, jo sensorikos ypatumus, jo poreikius, jo pagrindinę meilės kalbą, aplinką, kurioje jis leidžia laiką ir kas vyksta ten (kas jį dirgina, išvargina, skaudina), persvarstyti savo, kaip tėvų, elgesį su vaiku.
Galiausiai, į visą tai įsigilinus, rasti būdus, kaip vaikui padėti jaustis ramiau, saugiau ir taip pat kaip užtikrinti, kad būtų patenkinti vaiko poreikiai. Kai vaikas ramus, saugus, kai patenkinti jo poreikiai, jis daiktų ir durų netranko.
O kai vis tik nepasiseka ir vaikas emocijas išlieja per daiktus prisiminkite, kad jei šioje vietoje nepadėsite vaikui saugiai išlieti emocijų - sekanti stotelė yra savęs žalojimas. Ar norime prieiti prie to?
Emocijų išlydžio seka, jei laiku nesugebama nurimti, dažniausiai yra tokia: verkimas -> rėkimas -> daiktų trankymas/mušimasis -> savęs žalojimas.
Jei esant labai stiprioms vaiko emocijoms užkertame jam galimybę tai išrėkti ar išlieti veiksmu kyla pavojus, kad agresija, kuri buvo nukreipta į išorę, bus nukreipta į save.
Nelinkėčiau jokiems tėvams pamatyti, kaip vaikas esant tokiai stipriai emocinio afekto būsenai nusidrasko ausis, rankas ar kojas ir kraujas teka lašais.
Taigi, kaip elgtis? Pirmiausia tai visais įmanomais būdais užkirsti kelią, kad iki to neprieiti, atkreipiant dėmesį į veiksnius, kuriuos minėjau auksčiau.
O jei vis tik tai nutinka, pirmiausia prisiminkime, kad stresinėse situacijose, kai vaikas lieja emocijas, kad ir kaip būna sunku išlikti pačiai mamai ar tėčiui ramiam, vis dėlto pirmiausia turime stengtis išlaikyti savyje ramybę ir tada veikti iš tos ramybės būsenos. Jei neįkrentame į stiprias emocijas kartu su vaiku mumyse išlieka galimybės veikti iš "suaugusio" pozicijos.
Jei įkrentame į emocijas kartu su vaiku - tada jau emocionuoja ne vienas, o du vaikai ir situacija dažniausiai tik paaštrėja.
Jei, vaikui esant stiprioms emocijoms, jo dar labiau neįdirginsime kaltinimais, ignoravimu, gasdinimais ir pan., vaikui pakankamai greit emocijos pradės rimti.
Stebėkime save, ar savo elgesiu neįkaitiname vaiko emocijų dar labiau? Esu mačiusi situacijų, kur tėvai vaiką dar labiau įdirgina, o paskui stebisi, kas gi čia nutiko, kas gi tam vaikui užėjo?
Neatsitraukime, nenutolkime, nebauskime ignoravimu, bet ir nebūkime tokie valdingi, kai tikimės, kad vaikas privalo nurimti būtent tokiu būdu, kokį mes įsivaizduojam geriausiu. Pavyzdžiui "na ateik apsikabinam!!!" O vaikas gal tą akimirką visai nenori dar apsikabinti, bet norės po minutės.
Turime atsižvelgti į jo poreikį ir ribas.
Dažniausiai vaikai patys parodo, kai emocijos jau tokiam lygį, kada jie jau nori apsikabinimo. Mums tenka palaukti. Ir pasitikėti.
Ir labai linkiu empatijos savo vaikams. Empatija atrakina mūsų galimybes intuityviai pajusti, kas kokiu metu geriausia mūsų vaikams.
