kelias-i-save.lt

24/03/2025

"Kuo labiau nutyli, tuo geriau imi girdėti" Rumi.

Šį šeštadienį (Kovo 29d. 11-15 val.) kviečiu susitikti tyloje. Renginys skirtas jau turintiems meditacinę patirtį ir norintiems pagilinti ryšį su savimi per praktiką. Meditacijos bus vedamos per ZOOM, dalyvio mokestis 30 eur.
Plačiau apie viską čia:

Renginio kaina 30 €. Mindfulness tylos diena 2025 Kovo 29 d. 11 – 15 val. Renginys skirtas medituojantiems asmenims, kurie jau yra praėję Mindfulness mokymus arba šiuo metu to mokosi. Registr…

17/02/2025

Suknelės raštą išsirinkau,
Atrodė jau žiedų kvapą uodžiau
Bet pavasaris taip ir neatėjo,
Vietoj to, medžiai šerkšnu sužydėjo.

Kūnas šiltam orui nusiteikęs
Susitraukęs ir sužvarbęs,
Akys godžiai ieško saulės spindulių,
Žalią spalvą geria. Nuo pilkos koktu.

Pavasari, kur užtrukai?
Jaučiuos, kad mane apgavai.
Kodėl paukščių giesme prisistatęs,
Žiemos paklotę patiesei.

Taip šalia jau buvai,
Suviliojai ir palikai.
Mane pažadinai
Ir miegoti liepei.

L.R.

03/02/2025

Kviečiu prisijungti į 8 savaičių (pradžia Vasario 18d.) Mindfulness (dėmesingo įsisąmoninimo) grupę. Programa skirta:
- streso ir nerimo valdymui
- įtampos mažinimui
- psichologinio atsparumo ir darbingumo didinimui
- atsistymui nuo profesinio perdegimo
- depresijos atkryčio prevencijai
- gyvenimo kokybei gerinti
- vidinei ramybei atstatyti
- meditacijos mokymuisi
Susitikimai vyks gyvai, Vilniuje. Dar liko keletas vietų, paskubėkite užsiregistruoti👇

8 savaičių programa Renkama nauja grupė, kuri prasidės 2025 Vasario 11 d. Registracija Ši programa skirta streso ir nerimo valdymui, įtampos mažinimui, psichologinio atsparumo ir darbingumo didinim…

21/10/2024

Kintsugi - tai japoniška meno šaka, kuomet sudužusi keramika yra suklijuojama laku, sumaišytu kartu su aukso ar sidabro dulkėmis. Taip sudužęs daiktas ne tik tampa vėl naudojamu, bet net įgauna didesnę vertę. Menas įprasminant trūkumus. Įskilimų dažnai neįmanoma išvengti, tačiau tai ką darysime su jais priklauso nuo mūsų.

L.R.
Nuotrauka iš interneto

07/09/2024

Socializacijos kaina

Žmogus yra socialinė būtybė. Homo sapiens kaip rūšis išliko ne dėl to kad esame stipriausi, bet dėl gebėjimo veikti kaip grupė. Pavieniui pirmykštis žmogus nebūtų išgyvenęs. Tad socializacijos poreikis giliai genetiškai įrašytas pas kiekvieną iš mūsų kaip vienas esminių išgyvenimą lemiančių veiksnių. Nepritapimas prie savo genties, atstūmimas – reiškė mirtį.

Šis genetinis kodas yra labai svarbus ir kai jis neveikia, pvz. antisocialų asmenybės sutrikimą turinčių asmenų atveju, matome grėsmingas to pasekmes. Mes socializuojamės nuo pirmo įkvėpimo. Mums gyvybiškai svarbu pritapti savo šeimoje. Mes sąmoningai ir nesąmoningai kopijuojame aplinką, formuojame save taip, kad tiktume ir dar geriau patiktume tiems, kurie mus augina. Kuo labiau patiksime – tuo daugiau rūpesčio tiek materialine, tiek emocine prasme gausime. Giliausiai įsirašo vaikystės socialinės patirtys. Augant mūsų aplinka keičiasi, plečiasi socialinis ratas. Bet mes ir toliau visą gyvenimą socializuojamės, t.y. prisitaikome prie aplinkos, internalizuojame tos kultūros kurioje esame socialines normas ir stengiamės „laimėti populiarumo konkursą“. Nes kuo labiau įtiksiu kitiems – tuo geresnes sąlygas gyventi man suteiks visuomenė. Gerai socializavęsis žmogus, t.y. atitinkantis būtent tos aplinkos jam kuriamus lūkesčius, labai didina savo galimybes patirti materialią sėkmę (socialinis statusas, turtas, seksualinių partnerių pasirinkimo gausa, kitų dėmesys ir t.t.).

Mes iš savo gyvenimo patirčių susirenkame taisyklių rinkinį apie tai, kas yra „tinkamas/normalus žmogus visuomenėje“, bei kas yra „sėkmingas žmogus“. Ir žaidžiame pagal šias taisykles dažnai net nepaklausdami savęs: „Kas esu aš?“, „Kas man svarbu?“, „Kokio gyvenimo noriu?“. Tampame tokiais kokiai manome, kad turėtume būti, prisitaikydami ir savanoriškai pildydami visuomenės lūkesčius mums. Socialinis žaidimas toks įtraukus ir reikalaujantis taip daug jėgų ir laiko, kad šiems klausimams tiesiog nebelieka resursų. Egzistencinius klausimus žmonės kelia tik susidūrę su sunkumais.

Man, kaip psichikos sveikatos specialistei, tenka susidurti, kad ta pati socializacija padėjusi žmonėms išgyventi ir sukurti materialinę (išoriškai matomą) gerovę, tuo pačiu yra ir jų psichologinių (vidinių) sunkumų priežastis.

Anksčiau ar vėliau pas daugelį žmonių ateina sąmoningumo akimirka, kuri tuo pačiu metu dažnai siejasi su emociniu skausmu. Jie pagauna save darant kažkokį automatinį elgesį ir skausmo motyvuojami paklausia savęs „kodėl aš tai darau?“. Ir kuomet atsakymas yra "nes man močiutė sakė, kad taip reikia“, "nes kiti mano bendraamžiai tą daro“ ir pan. Bet viduje kažkur giliai tyliai aidi :„bet tai ne apie mane“, „aš to nenoriu“... Kad ir per skausmą, bet pagaliau žmogus išgirsta save. Gal net pirmą kartą. Metų metais dėl socializacijos nuneigtą, išsekintą, nepažintą vidinį aš. Ir žinoma negieda šis vidinis aš džiaugsmo giesmės. Tai nuoskaudų ir apleistumo raudos... Bet po jų, nurimus, seka vidiniai pokalbiai, kur žmogus pažindinasi su savimi. Imama mokytis gyventi ne tik socializuojantis bet ir „individualizuojantis“ (t.y. prisitaikant prie tikrojo aš ir jo poreikių).

Jei socializacija yra neišvengiama kiekvieno žmogaus patirties dalis ir ji kaip pasekmė padeda kurti žmonėms išorinę gerovę. Tuo tarpu individuacija (individualių asmenybės savybių realizacija) vyksta ne pas visus. Nors neretai ji prasideda kaip emocinės būsenos pablogėjimas, ji veda į vidinės gerovės kūrimą.

L.R.

P.S. Čia nesiremiu jokia specifine teorija, tai mano iš darbo su žmonėmis ateinančios išvados, kurias galbūt augant patirčiai dar keisiu. Tai ne mokslinis tekstas.
Nuotrauka iš interneto

22/08/2024

Kertinių įsitikinimų svarba arba gyvenimai alternatyviose visatose

Visi turime įsitikinimus ir vidines taisykles, kurie veikia tai kaip matome save, pasaulį, santykius su kitais žmonėmis ir kaip interpretuojame situacijas. Mūsų pasaulio matymas nėra objektyvus. Kognityvinėje ir elgesio psichotetapijoje šių įsitikimų įsisąmoninimas (ir jei reikia performulavimas) yra vienas iš svarbiausių įrankių sveikime. Kaip foto filtras mūsų protas interpretuoja informaciją ir kiekvienam nuspalvina tuos pačius dalykus skirtingomis spalvomis. Mes tarsi gyvename alternatyviose visatose. Kodėl nepersikrausčius į tau draugiškesnę realybę?

Žmonių įsitikinimai gali būti patys įvairiausi ir keisčiausi. Dirbant su jais mums svarbiau ne jų logiškumas, bet jų poveikis žmogui. Pavyzdžiui: “Dauguma žmonių yra priešiški ir pavojingi” ar “Dauguma žmonių yra saugūs ir nusiteikę draugiškai” yra vienodai sunkiai įrodomi, patikrinami įsitikimai. Bet kiekvienas iš jausmo galime atpažinti kuriuo teiginiu tikime labiau. Giluminiai įsitikimai tai iracionalus, bet gilus tikėjimas. Čia vadovauja emocijos, ne protas. Tai tarsi rėmai pro kuriuos matome ir į kuriuos talpiname visas savo patirtis.

Žmogaus, kuris turi pirmą įsitikinimą, žvelgia į žmones su nepasitikėjimu, ieškodamas (ir rasdamas) įrodymus, kad žmonės yra jam priešiški. Taip toliau vis pastiprindamas savo įsitikinimą. Antrąjį įsitikinimą turinis žmogus lengviau eina į pažintis, pradeda santykius, suteikdamas kitiems pirminį pasitikėjimo kreditą. Jo protas kaip tik nesąmoningai ieško draugiškumo ženklų ir fokusuojasi į juos. Įsivaizduokite kokie skirtingi bus šių žmonių gyvenimai. Jų patirtys bus tokios skirtingos, nes jie interpreatuos tą pačią realybę kitaip.

Kaip pavyzdį iliustruoti, kodėl svarbiau įsitikinimo nauda nei logika, pasidalinsiu savo gilumininiu įsitikimu. Vaikystėje pamenu, mama man pasakojo, kad aš gimiau sekmadienį ir jog sekmadienį gimusiems sekasi. Taip pat ji pasakodavo apie angelus, kurie jos tikėjimu saugo mūsų šeimą. Šie pasakojimai man įstrigo. Tuomet mažos patirtys kur žaidžiant man iškrisdavo geros kortos ar per kontrolinį gaudavau tą klausimą kuriam ruošiausi tapo ne šiaip įvykiais. Jie tapo mano sėkmės įrodymais. Taip įsitvirtino įsitikinimas “Man sekasi”. Ir nors dabar netikiu horoskopu ar angelais, bei suprantu racionaliai žvelgdama į savo gyvenimą, kad sėkmių ir nesėkmių patiriu panašiu santykiu. Tačiau giliai šis iracionalus tikėjimas nepaisant kas nutinka, viduje visada suskamba, kaip šiltas emocinis atgarsis. Kaip to pasekmė žvelgiu į pasaulį pro šiuos rožinius “Man sekasi” akinius. Šis įsitikimas nors visiškai iracionalus, man neša daug naudos, tad jo neplanuoju performuluoti. Jo dėka visur pastebiu sėkmes: geras oras, draugiška pardavėja, skani sriuba, laiku atvykęs autobusas- viskas man ne šiai sau, man tai sėkmė, maži laimėjimai ir galimybė dėkingumui. O tuo tarpu kiti dalykai, ką kiti pavadintų nesėkme- liga, praradimai, klaidos - pro “Man sekasi” įsitikimo pasaulio ekraną yra mažiau ryškūs. Mano alternatyvioje visatoje, tai jaučiasi labiau kaip pamokos, savęs pažinimo galimybės. Aš nesėkmes patiriu, bet šis įsitikimas lemia jog bendrai jaučiuosi, jog “visata mano pusėje”, tad jų nesureikšminu.

Iš tiesų jei kažkur man pasisekė, tai būtent tuo, kad man įsitvirtinimo šis įsitikimas. O galėjo būti visaip. Dalis klientų, kurie ateina pas mane gyvena “Man nesiseka” alternatyvioje visatoje. Taip jau susikloste, kad jie vaikystėje iš tėvų ir aplinkos gavo kitas žinutes apie save ir pasaulį. Jie savo vaikystės nepasirinko ir gaila, kad taip nutiko, tačiau dabar, kaip suaugę žmonės, jie jau gali rinktis. Tai nėra lengva, bet labai verta performuluoti įsitikinimus, kad jie mums būtų naudingi, o ne kliudantys gyventi.

Nėra vienos, teisingos realybės ar požiūrio. Suvokime savo matymo subjektyvumą. Mes galime rinktis į ką kreipti dėmesį. Ieškokime šviesaus, draugiško pasaulio įrodymų, kur jūs esate vienodai vertingas kaip ir kiti. Prižadu, rasite. Ieškosite- neteisybės, nesėkmių - rasite taip pat. Pamažu, įrodymas po įrodymo jūs nukelsite į tą alternatyvią visatą, kurios ieškote.

L.R.
Nuotraukos iš interneto

19/07/2024

Jautiesi vienišas(a) ir jauti poreikį turėti saugią erdvę kur galėtum su kitais kalbėti apie savo jausmus? Kviečiu registruotis į psichoterapinę grupę, kuri startuos Vilniuje nuo rugsėjo mėnesio.

Grupės pobūdis: savipagalbos grupė su dėmesingo įsisąmoninimo (mindfulness) elementais.
Dalyviai: 25-40 m. (lytis nesvarbi), turintys reflektavimo įgūdžių, kuriems trūksta žmogiško ryšio ir norintys mokintis atvirumo, bei geriau pažinti save.
Grupė netinka: Asmenims, kurie šiuo metu yra krizėje ar su negydomais psichologiniais sutrikimais.
Dydis: 8-10 žmonių
Pagrindinis grupės tikslas: vienišumo mažinimas ir savęs pažinimas.

Registracijos nuoroda:

02/07/2024

Spalvinimas šiuo metu man labiausiai pasiteisinanti praktika, padedanti atsitraukti nuo darbo. Pamažu iš kairiojo smegenų pusrutulio (atsakingo už logiką, suvokimą) pereinu prie dešiniojo (atsakingo už kūrybiškumą, neverbalines funkcijas). Pakankamai įtraukianti ir tuo pačiu metu ne per sudėtinga veikla. O kas padeda jums?

22/06/2024

“Visiems būtų naudinga lankyti psichoterapiją” ar tikrai?

Ekonomiškai išsivysčiusiose valstybėse lankyti psichoterapiją madinga. Lietuva dar tik vejasi šias madas, bet Vilniuje jau atpučia pirmieji šio trendo vėjai.

“Esu psichoterapijos šalininkas. Manau visiems naudinga turėti savo psichoterapeutą”. Kai išgirstu kažką panašaus, mane nupurto drebulys įsivaizdavus tą pasaulį kur visi lanko psichoterapiją. Ne, ne, ne… Aš linkiu ateities kartoms pasaulio kur žmonių psichologinė sveikata bus tokia gera, kad psichoterapeutai bus tokia pamiršta profesija kaip vandens nešikai ar telefonų operatoriai ir t.t. Noriu tikėti, kad ateityje psichologinę žmonių sveikatą užtikrins puikiai veikiančios socialinės, ekonominės ir technologinės infrastruktūros.

Norėti, kad visi lankytų psichoterapiją, panašu kaip linkėti visiems eiti pasidaryti kolonospopiją. Jei nėra nusiskundimų, nereikia ir terapijos. Taip, prevenciškai visai verta nueiti pas psichinės sveikatos specialistą ar gastroentorologą. Jei viskas gerai, jis kaip geras specialistas pasakys ar jums reikia ar nereikia kolonoskopijos/psichoterapijos.

Kai kurie mano kolegos su mano požiūriu gali nesutikti. Bet aš neesu palaikomosios terapijos šalininkė (t.y. kuomet psichoterapeutas atlieka palaikančią ir išklausančią klientą rolę, bet aktyviai su klientu neturi tikslo kurio siektų). Laikausi požiūrio, kad palaikančią rolę žmogaus gyvenime turėtų atlikti jo aplinka, artimi žmonės. Jei jų nėra, tuomet psichoterapijos tikslu turėtų būti įgūdžių tokius ryšius kurti ugdymas.

Psichoterapeutas neturėtų tapti “brangiai apmokamu draugu”. Tam pagrįsti turiu daug argumentų. Bet svarbiausi šie du. Pirma, jei psichoterapeutas patenkina žmogaus poreikį būti suprastu ir palaikomu, tai numalšina kliento sveiką nepasitenkinimą esamu gyvenimu ir nerimą dėl socialinių ryšių trūkumo. Šios nemalonios emocijos veikia kaip motyvacija sprendimų paieškai. Išsikalbėjimas supratingam psichoterapeutui numalšina žmogiško ryšio alkį ir dėl to mažėja problemos skubumas, reikšmingumas. Kam eiti į medžioklę, jei esu sotus?!
Antra, psichoterapeutas gali sukelti žmogui nerealistinius lūkesčius santykiams. Specialisto darbas yra išklausyti, atliepti kliento poreikius. Geras psichoterapeutas turi išlavintą empatiją ir moka sukurti saugią erdvę žmogaus pažeidžiamumui, padeda jam atsiverti. Tačiau tai nėra realus gyvenimas, žmonės taip nebendrauja buityje. Terapijoje ilgiau pabuvę asmenys gali pradėti jausti nepasitenkinimą savo ne tokiais psichologiškai išprususiais ir nesupratingais artimaisiais. Pavyzdžiui, vienas klientas išreiškė nepasitenkinimą tuo, kad jo vadovas nepaklausė jo kaip jis jaučiasi. Mhmm… Kaip jūs manote ar jo lūkestis vadovui realistiškas? Mūsų mylimieji, draugai, kolegos nėra ir neturėtų būti kaip mūsų terapeutai. Jei ieškosime tokių supratingų ir taip kaip terapeutas mus išklausančių draugų, liksime nusivylę kaskart susidurę su sveikai į save susitelkusiais žmonėmis.

Per didelis susitelkimas į psichologiją žmonėms kurie yra gerai funkcionuojantys nėra naudingas. Tai paaiškinsiu pasitelkdama “medicinos studento sindromą”. Tai fenomenas, kurį yra patyrę dauguma apie bet kokią diagnozę besimokę asmenys. Ilgai skaitant apie ligą studentai teigia pradedantys jausti tos ligos simtomus ir kartais net visiškai įtiki tuo sergantys. Per mokymosi metus jie taip “praserga” visus įmanomus sutrikimus. Kaip buvusi psichologijos studentė galiu tai patvirtinti. Tai aktualu net dabar. Pvz. šiuo metu esu labai susidomėjusi autizmo spektru ir skaitau daug literatūros apie tai. Tad kaip manote… “Susirgau” ir juo. Nejuokauju. Jau net galvojau apie psichiatro konsultaciją 😅. Ir tai lemia net tai, kad šiuo metu esu linkusi perdėtai klientuose įžiūrėti autizmo simptomatiką. Gerai, kad žinau apie šį fenomeną ir suprantu savo nekritiškumą šiuo klausimu. Manau, kad daugumai yra tekę patirti kažką panašaus, net jei nestudijavote medicinos.

Taigi, sustiprėjęs dėmesys savo emocinei savijautai gali iššaukti tai, kad emocijos jus ims labiau varginti. Daugiau nėra geriau. Sveikata - tai balansas. Emocijos svarbu, bet ne svarbiau už kitus patirties aspektus. Dėmesio emocijoms stiprinimas yra psichoterapijos/gydymo dalis. Žmonėms dažnai prireikia psichoterapijos, nes jie išmoko ignoruoti savo jausmus. Tad kaip gydymas šis dėmesio sustiprinimas jiems naudingas. Tačiau žmogui, kuris jau yra balanse, tai gali kenkti. Taigi išvada - psichoterapijos visiems nereikia.

Psichoterapiją tik labai retais atvejais reikalinga tęsti visą gyvenimą. Dauguma atvejų tai įrankis naudojamas tol kol asmuo pajaučia galys susitvarkyti su iššūkiais savarankiškai. Taip pat dažnai žmonės lanko psichoterapiją keletą kartų gyvenime. Labai normalu vėl užstrigus su naujais ar tais pačiais sunkumais prie jos sugrįžti.

Nėra tokio dalyko kaip su visam užbaigta terapija. Po pasaulį nevaikšto pilnai išsiterapinę ir pilnai save supratę žmonės. Jaučiu, kad tai reikia paminėti, nes kartais tenka išgirsti keistų lūkesčių. Žmogus ir jo aplinka nuolat keičiasi, tad tai neįmanomas dalykas. Viskas gerai yra kažko nežinoti ir nesuprasti. Sakyčiau net jog šis nežinojimas yra labai žavingas gyvenimo prieskonis kurio ir neverta atsisakyti.

L.R.

16/06/2024

Psichologinė sveikata

Dažnai tenka susidurti su mitu, kad psichologinė sveikata yra tolygu laimės jausmui. Bet tai nėra tiesa. Pozityvi emocija neatitinkanti konteksto, kaip tik gali būti psichologinio sutrikimo indikacija (pvz. manijos būsena). Kas tuomet yra sveika psichika?

Psichiką galime įsivaizduoti kaip patirčių virškinimo sistemą. Sveika psichika, kaip ir sveika virškinimo sistema geba suvirškinti įvairų maistą. Vienos situacijos lengvesnės, kitos sunkesnės, o kai kurios tiesiog stabdančios psichologinio skrandžio veiklą. Skirtingos emocijos tarsi virškinimo fermentai padeda perdirbti ir įsisavinti patirtis, lyg maisto medžiagas. Reikia visų psichologinio virškinimo fermentų: liūdesio, pykčio, nerimo, baimės, džiaugsmo, ramybės ir t.t.

Sutrikus psichologinei sveikatai neretai atsiranda negebėjimas toleruoti vienos ar kitos patirties. O kartais tiesiog patirtis būna tokia traumuojanti, kad išsiskiria labai daug stiprių emocijų (virškinimo fermentų) ir tos patirties virškinimas užtrunka ilgiau. Šiame procese gali prireikti specialistų pagalbos, bet nebūtinai. Kartais ilgai jaučiama nemaloni emocija yra adekvati sveikos psichikos reakcija. Esant sutrikimui, kaip ir su virškinimu, čia taikome dietą – psichiką stiprinančių patirčių raciono valgiaraščio plėtimą ir šalia skatiname fermentų, t.y. visų emocijų raišką. Bet tai yra gydymo dalis, atsistačius verta vis labiau plėsti "valgiaraštį".

Sveika psichika, lyg sveikas skrandis pranešantis apie alkį ir sotumą, mums pati indikuoja apie savo poreikius. Mums tereikia jos klausytis. Verta ir net rekomenduotina gyventi turiningai - maitintis gausiu įvairių patirčių racionu. Ir to pasekoje kartais teks nuliūsti, kartais ir supykti. Ir visa tai yra sveika.

L.R.

03/06/2024

"Dieve, suteik man RAMYBĖS,
susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti,
DRĄSOS keisti tai, ką galiu pakeisti
ir IŠMINTIES tą skirtumą suprasti."

AA Ramybės malda

29/05/2024

„Aš privalau... man reikia“ arba melas, kurį sau sakau

„Aš negaliu išeiti atostogų“ – sako klientas, kuris jau porą mėnesių patiria perdegimo simptomus. Jau sekmadienio rytais jį pradeda kankinti nerimas apie artėjantį pirmadienį, įžengus į darbo patalpas jam skauda galvą, anksčiau patikusios darbo užduotys dabar erzina ir sunku ties jomis susikaupti. Kūnas visais įmanomais signalais indikuoja apie tai, kad reikia poilsio. Jis paprašė vadovo atostogų, bet gavo atsakymą, kad dabar pats darbymetis ir jis negali išeiti atostogų. Taigi jis jaučiasi įkalintas darbe, be išeities.

„Man reikia savaitgaliais lankyti mamą“ – sako klientė, kuri turi sudėtingus santykius su tėvais, tačiau mama šiuo metu serga ir ji jaučia pareigą ja rūpintis. Nors ji pati šiuo metu dirba ir mokosi, bei ir augina mažą vaiką. „Šiuo metu man nėra galimybių poilsiui“ – ji tikina mane, vardydama nesibaigiantį atsakomybių sąrašą.

„Aš privalau užbaigti projektą“ – sako kitas klientas. „Jį pradėdamas aš įsipareigojau ir negaliu dabar imti ir mesti.“ Tas pats žmogus sako „Nekenčiu savo darbo, neišversiu ten daugiau nei dienos“. Tad nurydamas savo pagiežą toliau eina dirbti. O grįžęs namo išlieja visą susikaupusį pyktį ant žmonos ir vaikų. Santykiai pašlijo tiek, kad žmona rimtai svarsto apie skyrybas.

Visi jie tvirtai įsitikę, kad kito kelio nėra. Ir aklavietė kurioje jie stovi kupina beviltiškumo jausmo. Aš privalau... Kito kelio nėra... Bet ar tikrai? Kategoriniai imperatyvai* – tai mąstymo spąstai žalingai veikiantys psichologinę būseną.

Kviečiu klientus atsisakyti žodelių „privalau“, „reikia“, „negaliu“ ir vietoj to performuluoti mintis į veiksmo ir pasekmės įvardinimą. Pvz. vietoje „Aš negaliu išeiti atostogų“, pirmojo kliento atveju būtų „Jei dabar išeisiu atostogų, darbdavys bus nepatenkintas ir blogiausiu atveju man reikės ieškoti kito darbo“. Antrosios klientės atveju „Man reikia savaitgaliais lankyti mamą“ būtų: „Jei kiekvieną savaitgalį lankysiu mamą, būsiu pervargusi, galimai pati susirgsiu ir tai kenks mano šeimos santykiams.“ ir t.t.

Taip ištrūkstame iš spąstų ir pamatome, kad visgi turime pasirinkimą. Mes niekam nieko neprivalome. Tiesiog turime susitaikyti su pasekmėmis, kurios dažniausiai yra baisesnės mūsų galvoje, nei realybėje.

Daug žmonių gyvena gyvenimus, kuriuos mano, kad jiems „reikia“ gyventi. Tada nebelieka laiko pagalvoti, o kokio gyvenimo jie „nori“. Dažniausiai imperatyvų vedami gyvenimai nuveda į depresijos ar nerimo sutrikimus. Socialiai moralus gyvenimas nelygu laimingam. Laimė yra apie vidinius norus, o ne taisyklių laikymąsi. Ko tu norėtum, jei niekam nieko neprivalėtum?

*Imperatỹvas (lot. imperativus – liepiamasis, įsakomasis), subjektyviai priimamas moralaus elgesio dėsnis.

L.R.