Psichologė Toma Mureikienė

14/11/2023

Mamos stiprybė ir kartu galima rizika ir pavojus kitiems, skriaudžiantiems jos vaiką. Mama gali tiek daug, kad nė pati nežino. Mamoms, nes ir pati esu mama 🙃

22/10/2023

Trumpa žinutė sekėjams:

Šiuo metu veiklos vis dar nevykdau, vyksta paruošiamieji darbai, kol vėl sugrįšiu į darbo rinką. Vis dar prižiūriu ir auginu savo vaiką - “tipo” atostogauju 🤭

Iki susitikimų,
Toma

08/05/2021

Keli paskutiniai mėnesiai buvo intensyvūs darbais. Dabar tarsi norisi trumpam stabtelėti ir apibendrinti patirtis garsiai. Ir tam, kad integruočiau tai, ir galbūt kažkam tai pasirodys naudinga.

Žiema šiais metais tikrai buvo. Tikiuosi ir noriu, kad jau galutinai atkabintų savo nagus nuo pavasario ir artėjančios vasaros, ir leistų džiaugtis šviesa, saule ir šiluma. Kalbu apie orą, nes nori nenori jis veikia mūsų mintis, nuotaikas, motyvaciją veikti.
Dirbdama projekte su jaunimu ieškančiu darbo pajutau, kad juos labiau veikė sezoniškumo kasdienybės spalvos nei pandemijos įtaka. Nors buvo ir tokių, kurie labiau pasyviai laukė ir vis dar laukia, kol karantinas baigsis ir atsivers platesnės galimybės, visgi dauguma žengia drąsius ar mažiau drąsius žingsnius siekdami persikvalifikuoti, ieškotis naujų darbų, naujų sričių dažniausiai ne tik tam, kad geriau uždirbtų, bet ir tam, kad darbas teiktų didesnį pasitenkinimą.

Galbūt darbdaviams jaunų žmonių profesinės paieškos ir nelabai patinka (galiu juos suprasti, kodėl), visgi žaviuosi jaunimo drąsa, noru tobulėti, augti ir gyventi čia ir dabar filosofija. Visgi ne visi 18-30 metų jaunuoliai profesinius išbandymus ir savosios vietos darbo pasaulyje paieškas sutinka lengvai ir sklandžiai, bet dauguma susiduriančių su sunkumais su tam tikromis intervencijomis visgi atranda tai, ko ieško, pamato tai, ko nematė anksčiau, įsivardina buvusius neaiškius prioritetus sau, patobulina problemų sprendimo įgūdžius ir taip tvirtesne koja žiangia į vis labiau suaugusiųjų pasaulį.

Koks mano vaidmuo šiame jų kelyje? Dažniausiai esu ta, kuri būna šalia: klausosi, stebi, mato ir girdi, tik retais atvejais patarianti ir pamokanti. Keista, bet dažniausiai to jiems ir pakanka tam, kad labiau išgirstų save ir savo vidinius kompasus, kurie jau patys parodo jiems tolimesnį kelią.

O kaip jūsų vidiniai kompasai, ar aiškiai juos girdite? Ar jie tiksliai sureguliuoti?

07/02/2021

„Vidinio Vaiko teisių tarnyba“ ieško darbuotojo

Reikalavimai:
- Mokėti džiaugtis net ir mažais dalykais
- Gebėti žaisti ir linksmintis, juoktis iš pokštų
- Dažnai daryti tai, ko nori
- Reaguoti – jausti įvairias emocijas
- Gebėti išvesti Vidinį Kritiką iš kantrybės (patirtis – būtų ryškus privalumas)

Jeigu jaučiate, kad atitinkate visus reikalavimus, drąsiai komentuokite ir pasidalinkite, kaip jums tai pavyksta.

Reikalavimų neatitinkančius, bet labai motyvuotus užsispyrusius paniurėlius, mėgstančius bausti, žeminti ir visaip kritikuoti bei kaltinti, kviečiame siųsti savo gyvenimo aprašymą. Mūsų tarnybos bosas, pažeminęs pareigose Vidinį Kritiką, mielai tokius priimtų į jo vietą. Su griežčiausiais sau būtinai susisieksime.

Atlygis: derinamas, priklauso nuo savęs baudimo patirties (nuo šalies statistinio vidurkio iki viskuo besidžiaugiančio vidinio vaiko)

Gyvenimo aprašymus siųsti iki savijautos pagerėjimo.

27/01/2021

Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad yra tokia iniciatyva ❤️

Ką veiksite šį vakarą? Ar galėtume sėkmingai prognozuoti jūsų elgesį? Kaip mums žinoti, kad nesate pavojingas? Jeigu vilkite languotą pižamą ir avite kroksus (liet. guminius kaliošus), tai keičia viską.

Prieš keletą dienų žmogus, gydęsis psichiatrijos ligoninėje, niekam nepranešęs iš jos išėjo. Dar pakeliui pasiėmė kažkokių virtuvės peilių. Nėra jokių žinių, kad būtų anksčiau išreiškęs agresiją ar padaręs smurtinių nusikaltimų. Nėra žinios, kad žmogus priverstinai hospitalizuotas, dėl ko teismo sprendimu privalėtų gydytis psichiatrijos ligoninėje.

Kaip ir visi, atsidūrę ligoninėje, matyt buvo psichikos sveikatos krizėje, kuri dėl įvairių priežasčių gali ištikti kiekvieną iš mūsų. Tačiau mes net neklausiame, kas paskatino žmogų iš ten pasitraukti. Lietuvoje, ypač karantino metu, psichiatrijos ligoninės tikrai nėra tokios saugios atsigavimo erdvės, ir psichosocialinės pagalbos, ir pagarbos žmogaus orumui jose trūksta. Štai tokiame kontekste žmogus išėjo iš ligoninės. Su peiliais. Avintis rausvus kroksus. Apie tai interneto platybėse pasklido patyčių banga.

Lietuvos policija ir žiniasklaida sureagavo operatyviai. Buvo tuoj išplatintas asmens aprašymas ir nuotrauka, konstatuojant, kad iš psichiatrijos ligoninės pabėgo pavojingas pacientas. Taip, kaip ir kiekvienas mūsų galėtume pabėgti iš chirurginio ar onkologino skyriaus. Bet peršasi mintis, kad mes psichiatrijos ligonines įsivaizduojame „skrydžio virš gegutės lizdo“ naratyve.

Policijos pranešime žmones skatinta būti „atsargiems“, „nesiartinti“, nes „ginkluoto“ ir „pavojingo“, „neprognozuojamo“ „bėglio“, kurio „ieško gausios policijos pajėgos“. Žiniasklaidos priemonės dar dovanų pridėjo tokių epitetų kaip „ligonis“, kraupių iliustracijų ir antraščių.

Valandos prireikė rasti asmenį - ne bėglį, nes jis niekur nebėgo, kadangi nebuvo įkalintas. Nemažai žmonių, netgi sprendimų priėmėjų dėkojo policijai už puikų darbą. Tikra tiesa, kad policijos pajėgos tokiu atveju turi būti pasitelktos, pasirūpinant paties žmogaus ir aplinkinių saugumu. Tačiau tokios situacijos neadekvatus eskalavimas, žmogaus nuotraukos paviešinimas, neaišku kuo remiantis priimtas visuotinis nuosprendis apie žmogaus pavojingumą, davė peno psichikos sveikatos stigmoms ir neapykantai tarpti.

🟩Mes norime padėkoti visiems, kurie po staigios ir visiškai nekritiškos, mitų vedamos policijos ir žiniasklaidos reakcijos, pajuto, kad kažkas čia ne taip. Prieš akis kaip kaleidoskope mainėsi antraštės ir iliustracijos, pranešimai visai dingo, kaip ir Lietuvos policijos žinutė feisbuke, nuo kurios situacijos išpūtimas ir prasidėjo.

Tačiau iki galo, ko gero, nėra suprasta, kas čia negerai ir tai vėl pasikartos, nutikus kokiai nors panašiai situacijai. Atrodo, kad policijai, žiniasklaidai ir daugybei visuomenės narių buvimas psichiatrijos ligoninėje yra lygus teisių neturėjimui ir pavojingumui. O bet koks elgesys aiškinamas tik psichikos sveikatos sutrikimais, tarsi kitų žmogaus asmenybės ir gyvenimo konteksto aspektų nebūtų. Lieka tik „pavojingas pacientas, dėvintis languotą pižamą ir avintis rausvus kroksus“.

🟥 Lietuvos policija, LRT, 15min, DELFI.lt, lrytas.lt - esame atviri ir kviečiame kalbėtis, tartis, kaip suprasti psichikos sveikatos diskursą, kaip tinkamai komunikuoti nutikus kritinėms situacijoms, kaip profesionaliai ir etiškai, nestigmatizuojant rašyti su psichikos sveikata susijusiomis temomis.

🟥 O kol kas trumpai ir aiškiai: smurtas absoliučia dauguma atvejų kyla ne dėl psichikos sveikatos sutrikimų. Policijos suvestinėse kasdien rastume daugybę kasdieninio smurto atvejų, kurios įvykdo žmonės, galėdami pilnai suvokti savo veiksmus. Dėvintys madingus drabužius ir naudojantys ne virtuvinius peilius kaip smurto įrankius. Psichikos krizės patyrimas savaime nepaverčia asmens pavojingu visuomenei. Šie klaidingi įsitikinimai daro didelę žalą psichikos sunkumų turintiems asmenims ir visai visuomenei, kuomet nedrįstame pripažinti savųjų ir kalbėti apie sunkumus.

23/01/2021

Šeštadienio vėlyvas rytas... Su vyru paklausėme laidos. Aptarėme, padiskutavome ir tarpusavyje, kaip būna ar galėtų būti. Karantino metu svarbu rasti veiklų kartu ir atskirai.
Jei kankina atstūmimo baimė, laidoje galima rasti minčių ir idėjų, kaip ją atpažinti savyje ir kaip sau padėti.

Per kokius akinius bijantys atstūmimo žmonės mato pasaulį, kaip elgiasi ir kokią reakciją gauna iš kitų? Ką jie yra patyrę vaikystėje ir kodėl taip bijo prar...

28/12/2020

Susimąsčiau apie praėjusius 2020-uosius metus, apie sutiktus žmones, kurie šįmet atvėrė man savo širdis, dalinosi skausmu, rūpesčiais, bėdomis. Suprantu, kaip kartais nelengva apie tai jiems kalbėti, žiūrėti skausmui į akis, o ne bėgti nuo jo; kaip sunku surasti tinkamus žodžius apibūdinti, kaip jautiesi... Prisimenu ir kartkartėm pasirodančias šypsenas, pajuokavimus kartu, kurių taipogi būta, ir kurie yra nemažiau svarbūs stiprinant psichologo ir kliento santykį.

Per praėjusius metus pastebėjau, kaip vis drąsiau ieškoma psichologinės pagalbos, ir nebebijoma apie lankymąsi pas psichologą ar psichoterapeutą pasisakyti draugams, artimiesiems, ar net viešai. Tai mane labai džiugina.

Baigiantis metams norėčiau palinkėti visiems – ir tiems, kurių nepažįstu, ir tiems, kuriuos pažįstu labiau – šias kelias paskutines 2020-ųjų metų dienas paskirti bent trumpai peržvalgai to, kas per šiuos metus jums nutiko. Prisiminkite, pergalvokite ir nuspręskite: ką pasiliksite, o ką paleisite – kad padarytumėte vietos ir sudarytumėte palankias sąlygas tam, kas dar bus. Kad Jautis išrėžtų naują vagą, jam reikia laisvos dirvos! 😊

08/12/2020

"Kad ir kaip betraktuotum meilę – kaip sutrikimą ar dieviškiausią jausmą – dažniausiai žmonės kenčia ne nuo jo, o negalėdami patirti jo. Bijodami jo. Skausmas, kad negali pasidalyti meile ir patirti jos, toks pat stiprus, kaip ir mirtinos ligos skausmas."

F63.9 – PAKALBĖKIME APIE MEILĘ

Įdomu jog kai kurie ekspertai, remdamiesi PSO, meilę įvardina, kaip laikiną psichikos sutrikimą, kuriam priskirtas Tarptautinės ligų klasifikacijos (TLK) kodas – F63.9.

Po TLK kodu F63.9 slepiasi "Nepatikslintas įpročių ir potraukių sutrikimas". Jo simptomai: įkyrios mintys apie kitą asmenį, nuotaikų kaita, padidėjęs savivertės jausmas, gailestis sau, sutrikęs miegas arba nemiga, neapgalvoti impulsyvūs poelgiai, kraujospūdžio sutrikimai, galvos skausmai, alerginės reakcijos.

Religingas žmogus pasakys, kad meilė – tai dieviškas jausmas, o psichiatras meilėje gali rasti psichikos procesų sutrikimo požymių.

Ir moterys, ir vyrai įsimylėdami pamiršta, kad reikia kvėpuoti deguonimi, tada jie kvėpuoja savo jausmais, mylimojo pasauliu, jo norais, rūpesčiais ir aistromis. Akimirksniu pasikeičia dienos tvarka, žmogus, instinktų vedinas, pradeda rūpintis savimi ir kitu, suspėja padaryti daug daugiau darbų, kad ištaikytų laiko susitikimui, tampa linksmesnis, būna geros nuotaikos. Meilė – visada gėris, nes ji atsiveria mums, atveria mus pasauliui, o pasaulį, nuostabų, atnaujintą, dovanoja mums. Meilė sustiprina visus jausmus ir pojūčius, keičia santykius su žmonėmis, požiūrį į gyvenimą, moko užuojautos ir palaikymo, daro mus tyresnius, geresnius, vikresnius, gudresnius, pavydesnius, patrauklesnius.

Nuo meilės apsiginti neįmanoma, nuo jos nepasislėpsi, nepabėgsi. Negalima priversti save ar kitą neįsimylėti. Bet nuo meilės yra vienas apsauginis talismanas – kita meilė. Kol jūs įsimylėjęs, kitas įsimylėjimas jums negresia. Vienu metu negalima mylėti kelių partnerių. Su jais galima miegoti, draugauti, bet visa tai nebus meilė.

Meilė turi vieną bruožą – ji neamžina. Ji praeina. Ji transformuojasi į rūpestį kitu, bendrystę, draugiškumą, atjautą. Eilėse ir romantiniuose apsakymuose meilė būna amžina. Gyvenime reikia dėl to stengtis, "investuoti" save tam, kad pakurstyti ją. Tai leidžia tikėtis partnerių bendrystės ilgaamžiškumo.

Neįsimylėjusiems žmonėms svetima meilė ir aistra atrodo kaip psichinis susirgimas, manija ir silpnaprotystė kartu. Įsimylėjėliai pradeda elgtis, kaip jiems nebūdinga: įkyrūs skambučiai, laiškai, "čatai", nuolatinis noras susitikti ir būti drauge, isterijos, audringas džiaugsmas, kurį keičia depresija. Visi psichozės požymiai...

Kad ir kaip betraktuotum meilę – kaip sutrikimą ar dieviškiausią jausmą – dažniausiai žmonės kenčia ne nuo jo, o negalėdami patirti jo. Bijodami jo. Skausmas, kad negali pasidalyti meile ir patirti jos, toks pat stiprus, kaip ir mirtinos ligos skausmas.

Net jei tai ir laikytina laikinu sutrikimu – visi nori juo "persirgti".

Pabaigai linksmai – meilė, tai liga, kuri reikalauja lovos režimo. O gydymas, kaip ir nuo COVID-19 viruso – simptominis. Tik gydo ne Ibuprofenas, o prisilietimai, buvimas kartu, žvilgsniai, žodžiai. Tik saviizoliuotis nereikia.

Mylėkite ir būkite mylimi! ❤️

26/11/2020

Klientai ateidami į susitikimą atsineša kartais aiškią, o kartais ir ne visai jiems patiems aiškią problemą, tačiau pradėjus kalbėtis ir baigiantis susitikimui dažniausiai išgirstu "ačiū, man kažkaip palengvėjo". Ir dažnai jaučiuosi dėkinga jiems, kad manimi pasitiki ir atsiveria, pasakoja, dalinasi. O juos giriu už atvirumą ir drąsą kalbėti.
Kaip sakoma "pasidalintas liūdesys sumažėja pusiau, o pasidalintas džiaugsmas - padvigubėja", tad nelaikykite problemų tik sau, jos to nevertos - dalinktės rūpesčiais ir kalbėkite su tais, kuriais pasitikite. 👍

17/11/2020

Atleidimo tema, ko gero, aktuali kiekvienam, nepaisant to, kad yra žmonių, kurie apdovanoti, nes moka atleisti lengvai ir greitai. Visgi, dauguma turime senų žaizdų bei kam ir už ką atleisti.

Senos nuoskaudos įsišaknijusios giliai mumyse neleidžia gyventi pilna jėga, arba priešingai gyvenama nuolat užspaudus gazą, nes esame varomi visagalio pykčio kuru, kuris suteikia galios ir leidžia semtis jėgų. Visgi toks greitas pykčio maitinamas tempas – pavojinga ilgalaikė strategija, kuri galiausiai priveda prie bejėgiškumo jausmo ir tuo pačiu – akistatos su savimi. Geroji naujiena ta, kad išeitis egzistuoja – reikia atleisti.

Kaip tai padaryti, kai dažnai vien nuo tokios minties, sukyla dar didesnis įsiūtis?

„Tačiau, kad iš tiesų pagytume, turime išsakyti savąją tiesą – ir ne tik apgailestavimus bei skausmą, bet ir tai, kokią žalą patyrėme, kokį pyktį, pasibjaurėjimą, kokį troškimą save nubausti ir atkeršyti tai mumyse sužadino. Senoji žiniuonė mūsų dvasioje puikiai pažįsta žmogiškąją prigimtį su visomis jos ydomis bei silpnybėmis ir teikia atleidimą tiktai išgirdusi nepagražintą tiesą. O nesėkmės atveju ji ne tiktai leidžia pabandyti dar kartą – dažniausiai ji leidžia bandyti daugybę kartų.“
(Clarissa Pinkola Estes „Bėgančios su vilkais“)

30/10/2020

Mano matematikė močiutė mėgdavo rašyti formules ir gyvenimo temoms... Galbūt dėl to ir man taip įstrigo Ronald D. Siegel knygoje “Sąmoningumo ugdymas mindfulness” aptikta formulė, apibūdinanti kančią:
“Kančia = Skausmas x Pasipriešinimas”.
Žmonės dažnai slopina skausmą taip priešindamiesi jam, neleisdami jam būti, jo patirti. Kartais, kai kančia didelė, naudinga reguliuoti ją nutolinant skausmą, atidedant jį, nukreipiant mintis kitur, tačiau ar tikrai vidinė talpykla yra beribė, kad galėtume nepaliaujamai joje užkišti tai, kas skaudu, nepageidaujama?
Gyvenimas neatsiejamas nuo skausmo ir kančios, nes tai yra dalis gyvenimo, tačiau tik dalis. Tad gal neverta tam priešintis? Leiskime sau jausti ne tik tai, kas gera ir gražu, bet slogu, pikta, nemiela, neracionalu, skausminga... Priešindamiesi skausmui didinsime kančią - visai kaip toje formulėje. O vidinės talpyklos rėmai vieną dieną juk gali ir neatlaikyti...

22/09/2020

“Tai, ką vikšras vadina pasaulio pabaiga, mokytojas vadina drugeliu” (Richard Bach, “Iliuzijos”).