Aš Psichologas

05/01/2026

Pamačiau socialiniuose tinkluose video, kuriuose vaikai išmokę ramiai ir tinkamai atsakyti į tam tikrus nemalonius pasakymus! Labai patiko! Dalinuosi!!!

JEI TAU PASAKO:
„TU MAN NEPATINKI.
Atsakyk:
„VISKAS GERAI. AŠ SAU PATINKU.“

JEI TAU SAKO :
,,AŠ NENORIU SU TAVIMI DRAUGAUTI.“
Atsakyk: „GERAI. AŠ TURIU KITŲ DRAUGŲ.

JEI TAU SAKO:
„TU NEGRAŽIAI APSIRENGEI.“
Atsakyk: „AŠ RENGIUOSI NE DĖL TAVĘS. MAN TAIP PATINKA.“

JEI TAU SAKO:
„SU TAVIMI NEŽAISIU.“
Atsakyk: „GERAI. AŠ EISIU ŽAISTI KITUR.“

PRISIMINK ❤️

TU ESI VERTINGAS.
TU GALI APGINTI SAVE RAMIAI.

05/01/2026

05/01/2026

“Tu esi visas mano gyvenimas”.
Skamba romantiškai nebent filmuose, kai dar nesupranti tikros šitų žodžių reikšmės.
Suaugusių žmonių santykiuose, tai yra apie kopriklausomą dinamiką. Kai aš nenoriu gyventi savo gyvenimo ir prisiimti atsakomybės už jį, bet noriu, kad kitas neštų šitą atsakomybę. Tai našta, kuri iš pradžių gali atrodyti kaip meilė, bet ilgainiui tampa kalėjimu. Sveikame santykyje neturėtume jos nešti, tai slegia, riboja, atima džiaugsmą, laisvę. Tai artima natūraliai vaiko pozicijai, kai jis mažas ir visiškai priklausomas nuo tėvų, bet kai užauga, jo gyvenimas turi būti jo, namai turi būti jame, ne kituose. Kai sukuriu namus savyje, galiu kurti bendrus ir su kitu.

03/01/2026

📣 Ar įsivaizduoji, kaip pasikeistų tavo gyvenimas, jei turėtum Svajonę?

Su tokiu klausimu pasirinkau atsisveikinti su jumis šiais metais. Man jis yra pats pačiausias metų sandūroje, nes:
💜 su Svajone atsiranda kryptis, keičianti gyvenimą, net jei kelias dar labai miglotas;
💜 ji kasryt įžiebia kibirkštį akyse, suteikia prasmės ir laimės pojūtį;
💜 ji saugo nuo perdegimo, padeda atsitiesti po sunkumų;
💜 mobilizuoja, įkrauna vidines baterijas. Įgalina ir augina.

Jei dabar sakai, kad neturi svajonės, galiu nuspėti, kad esi praradęs ne ją, o
vidinį ryšį su savimi. Per ilgai gyveni su „reikia“ „privalau“ „dar šiek tiek pasistengsiu“.
Ir, galbūt, su keistu beprasmybės jausmu. Arba vis dažniau pagauni save galvojant – „mano gyvenimas ne apie mane“.

💜 Įdomiausia, kad Svajonės nenusipirksi, nepasirinksi iš tikslų sąrašo. Gyvenimą keičianti svajonė gimsta ten, kur gyvas tavo ilgesys. Ji neprivalo patikti kitiems ar būti kažkokia labai didelė. Ji tiesiog turi būti tavo.
Svajonė - tai vidinis „taip“ gyvenimui, į kurį grįžta gyvybė.

Kartais sugrįžti prie savęs užtenka vieno klausimo - jei nebūčiau tuo, kuo dabar esu, ko aš ilgėčiausi?
O atsakymui - vieno žodžio, kuris tai apibūdina. Ko…?

Laisvės, tikrumo, kūrybos, drąsos, priėmimo, meilės, atjautos, ramybės, smalsumo, džiaugsmo, pasitikėjimo, pasiekimo, pomėgio, balanso, savanorystės, draugų...

Koks žodis šiandien būtų tavo kryptis 2026-iesiems?

Mano žodis 👇 pasidalinau komentaruose. Jei ir tu jau žinai savo žodį, pasidalinki taip pat 👇. Jį pamatysiu aš. Jį pamatys kiti. Pamatysi tu ir tai bus tavo kryptis ateinantiems metams. Tavo kryptis, jau turinti palaikymą.

O jei šiuo metu negali jo įvardinti – gal būtent čia ir yra vieta, nuo kurios verta pradėti naujuosius metus.

💜 Iki susitikimų jau naujaisiais metais 💜

03/01/2026

"O mūsų laikais", "nu tas jaunimas...(įrašyti laikmečiui tinkantį priekaištą)". Frazės, kurios tikriausiai egzistuoja šimtmečius. Sunku nenuvertinti ateinančios kartos, nepasiduoti norui išbūti "apie gyvenima išmanančių" olimpe kaip galima ilgiau. Ir kartu yra nerimo, nepasitikėjimo, o kas gi bus su mūsų vaikais, kurie kitokie, jų pasaulis kitoks.
Man atrodo viskas su tais vaikais bus gerai. Taip, jie turės ir turi tokių iššūkių, kokių mes neturėjome. Bet kartu jie atsineša vidinę galią, su tais iššūkiais susitvarkyti.

Dalinuosi savo dukros ese, kuri man rodos labai tinka ponaujametiniam laikotarpiui. Apie sėkmę.

Success begets success

The idiom “success begets success” simplified means that experiencing success leads to even more success. But is this even true? Can success really create more success? Does that mean that we could potentially create infinite success? All of these questions are valid queries that honestly do deserve their own space or podium to be spoken about. However, if we wish to discuss this, we must first define what success actually is.

Success can be a multitude of different things. Practically, its direct definition is the accomplishment of an aim or purpose. However, said aim or purpose can vary drastically. For example, someone's accomplishment may be achieving a good mark or score on an exam, while someone else's accomplishment may be building up the courage to take that exam in the first place. The word success itself may be incredibly simple, but the weight and reward is heavy. However, the variables of success aren't what today's essay is about, its weather success begets itself.

On one hand, we can definitely agree that success in itself does help an individual achieve greatness. Wether it be a noble prize or the confidence to get out of bed, every individual success is important. Like newtons first law of motion, we often see success happening as a small win that rolls up like a large ball of snow tumbling down a powdery hill. Authors like J. K Rowling becoming world renowned because of a single book that inspired many movies and spinnofs. The success of the strange Mary Shelly, author of “Frankenstein”, eventually developing into a whole genre. Therapy even works in this same way, helping struggling individuals feel that push of success so they may themselves feel motivated to achieve more of it. We can all agree that nothing beats the feeling of accomplishment you get from even the smallest success.

However, nothing is truly that infinite. Tasting the sweetness of victory may lead people to become dependant on it. Individuals may start to heavily rely on past successes, refusing to adapt and insisting on doing something the “old fashioned way” not paying attention to the fact that there may be an easier method, or their ways may simply be outdated. This combined with the pressure to succeed will definitely result in failure. Like newtons third law of motion, things must come to a halt, the ball of snow cannot roll forever, it will shatter eventually. It is why we do not have a formula for infinite success.

It is beyond a shadow of a doubt that success does beget success, however it begets success up to a certain point. Everyone has a moment of greatness, but theres a reason its called a moment and not an eternity.

Skaistė Valevičiūtė

03/01/2026

Papletkinam :)

31/12/2025

Metams baigiantis, sustokim akimirkai. Pagalvokim ne tik, ką pasiekėme, bet ir kaip jautėmės. Kiek kartų mokėmės suprasti kitą, pasakyti „atsiprašau“, priimti ar paleisti.

Tegu ateinantys metai būna kupini empatijos, ramybės ir švelnumo sau bei kitiems. O laikrodžiui išmušus 00:00 val., palinkėkime sau mažų emocinių pergalių kasdien. 🤎

29/12/2025

Santykis gydo ar tikrai?

Klientai „iš gatvės" paprastai ateina su problema ar skausmu, atneštu iš jų gyvenimo, kuris gimė ne psichoterapijos kabineto sienose. Daugelis iš jų iš pradžių mažai domisi savimi ir visiškai nesidomi psichoterapeutu, matydami jame funkciją. „Tik kad neskaustų! Tegu praeina nerimas! Tegu išnyksta... pavydas, baimė kalbėti viešai, baimė mirti". Tegu visa tai praeina, ir aš toliau gyvensiu ramiai, toks, koks buvau ir esu.

Prašymas keistis ir tobulėti – pažengusiems. Dabar ne apie juos kalbame.

Senovinė, bet vis dar paplitusi idėja apie psichoterapiją: reikia viską-viską papasakoti psichoterapeutui ir išgirsti atsakyme stebuklingą gydantį žodį. Mintis, kad išgijimui reikalingas sąmoningumas, o bendram sąmoningumui reikalingas sąmoningumas santykiuose su psichoterapeutu – visai neakivaizdi.

Todėl Dialogas, psichoterapeuto jausmų atskleidimas, jo jausmų subtilumas, pažeidžiamumo demonstravimas, kuris švelniai ugdomas mokyme, klientui iš gatvės gali atrodyti mažiausiai keistas.

Psichoanalitinė tyla, beje, taip pat keista ir kartais sukelia įtarimų dėl sukčiavimo. Iš viso – psichoterapija tenka mokytis naudotis, Dialogą įvesti palaipsniui, žingsnis po žingsnio.

Pirmas žingsnis. Kliento pasakojimo „apie problemą" metu šalia klasikinių klausimų apie jausmus ir norus pradedame užduoti klausimus iš serijos „kaip tau apie tai man pasakoti?" Klientui klausimas atrodo šiek tiek keistas, bet iš esmės priimtinas. Pasakojimo pabaiga papildoma klausimais „kaip jaučiatės po to, kai apie tai papasakojote kitam žmogui?", „kas konkrečiai buvo svarbu papasakoti?", „kaip jūs matote-nuskaitote mano reakciją į jūsų pasakojimą?"

Šie klausimai žadina kliento dėmesį savo jausmams ir įveda į pokalbį „apie problemą" kliento-terapeutinių santykių temą.

Antras žingsnis. Kartkartėmis reaguojame į kliento pasakojimą asociacijomis, pojūčių aprašymu, kažkuo lengvu ir trumpalaikiu, kad tikrai neatrodytų kaip diagnozė, protavimas, priekaištas. „Man pasirodė, kad štai tai pasakėte kitu tonu. Tarsi iš pirmūnės nugaros išlindo maža plėšikė". „Kai pasakojote apie..., man kilo pojūtis, kad girdžiu lyg pasiteisinimo natas. Man pasirodė?" Savaime suprantama, šios natos turi skambėti iš visų jėgų ir būti akivaizdžios net klientui. „Man šovė viena mintis, bet nesu tikra, ar su ja sutinku. Galiu pasakyti?" Pakartosiu: šios intervencijos nenuima fokusu nuo „problemos", bet šildo-atpalaiduoja prieš perėjimą prie kliento asmenybės.

Trečias žingsnis. Jau visai arti prie Dialogo. Kliento prašymas atsiliepti į tai, ką pasakė psichoterapeutas. „Kaip atsiliepė mano įspūdis?", „kokie jausmai kilo atsake į mano komentarą?" Klientas treniruojasi pasisakyti apie psichoterapeutą. Tai būna dideliu atradimu, kad psichoterapeutą taip pat galima aptarti, kad šie aptarimai gali tapti darbo su „problema" dalimi.

Svarbi detalė! Dialogo įvedimu galima užsiimti esant santykiškai neutraliam pradiniam santykiui su psichoterapeatu. Jei perkėlimas pradėjo vystytis audringai ir iškarto, galbūt dar prieš gyvą susitikimą, tai Dialogo įvedimas apsunkėja ir reikalauja rimto apmąstymo-aptarimo su supervizoriumi. Juk galbūt klientas patenka į rimtą regresiją, o regresijoje Dialogas netinkamas! Iki jo dar mėnesiai, o greičiau metai.

Su kai kuriais klientais šie trys žingsniai bus pereiti per vieną sesiją, o kai kuriais atvejais užtruks tris mėnesius.

Visą šį laiką galime laikytis problemoms orientuotos psichoterapijos vardo, tyliai, be pareiškimų, perteikdami mintį, kad egzistuoja dar ir asmenybei orientuota psichoterapija.

Pgl.Irena Golubova

28/12/2025

Žmonės dažnai ieško savęs, bet ne ten, kur jie ir yra – ne savyje, ne per kartų kartas nusidriekusioje protėvių grandinėje, ne genealoginio medžio tankmėse.

Taip dažnai nutinka, kai vaikas savo šeimoje jaučiasi svetimu ir negali natūraliai įsišaknyti, įaugti ten, kur jis prigimtinai yra.
Kai giminės šaknys iš tėvo ar motinos pusės buvo pakirstos, suardytos.
Arba kai jis augo „visiškai kitokiam“, pasakiškai gražiam gyvenimui, jau vaikystėje mokomas gėdytis savo namų, jų buities, savo kilmės.

Archajiniam žmogui jo gyvenimas – pats centras, kuriame vyksta, buriasi ir kuriasi patys svarbiausi dalykai. Norint atnaujinti, atgaivinti ir apvalyti pasaulį, tereikia jį nuolat kurti ir tvarkyti – ten, kur ir esi.

Kai nėra ryšio su savo šaknimis, kai jų gėdijamasi ar jos nutylimos, žmogų kamuoja menkavertiškumas, o kartu ir slapta nemeilė vietai, kurioje gyveni. Ji – per prasta, neįdomi, nepakankama. Ji nebėra pasaulio centras, per kurį visa gali būti atnaujinta.

Tuomet nutrūksta tai, kas turėtų laikyti žmogų jo paties gyvenimo centre.

Ten, kur turėtų būti Savastis, atsiveria tuštuma. Žmogus bando ją užpildyti išoriniais įspūdžiais – žmonėmis, vietomis, pramogomis, judesiu. Visa tai trumpam suteikia gyvybingumo, bet netampa tvariu energijos ar kūrybos šaltiniu.

Kai žmogus gėdijasi savo kilmės, jis nuo savęs tolsta. Tuomet atsvaros pradedama ieškoti geografijoje. Jį pradeda traukti tolimi, nepažinti kraštai – tai, kas už devynių jūrų, už devynių marių – jis juk pats savęs nepažįsta, bet vis viliasi, kad kažkur tai ten – toli – jis tikrai yra. Ir pagaliau - laimingas.

Tas pats vyksta ir su didmiesčiais.
Kai nejaučiamas vidinis centras, žmogus veržiasi į išorinius centrus – miestus, jų šurmulį ir neribotas galimybes – vis neišsipildantį ir galų gale vis tiek nuviliantį pažadą. Gyvenimas miesto centre – simbolinis bandymas atgauti vidinį centrą, atstatyti Savasties pojūtį.

Tačiau vidinis menkavertiškumas ir gėda būti tuo, kuo esi, galiausiai paverčia žmogų provincialu – nepriklausomai nuo to, kur jis gyvena.

Apie šią būseną – provincialumą kaip vidinį santykį su savimi ir savo vieta – labai taikliai rašo Rokas Kašėta. Nuoroda komentaruose.

Tai, kur ir kaip gyvename, kaip jaučiamės, yra painiai ir sudėtingai susiję su tuo, kas esame.

Žmonės, kuriuos lydėjau tapatybės paieškose, kartais apsuka didžiulį ratą, kol vėl sugrįžta. Tas grįžimas dažniausiai nebūna atgal – jis būna gilyn, susigrąžinant prigimtį ir ją kuo pilniau išreiškiant.

Sunkiausia tai padaryti tada, kai vaikystėje nebuvo priėmimo, kai patys tėvai keikė savo gyvenimus, buvo susvetimėję netgi patys su savimi, ką jau kalbėti apie kitus...

Tuomet net motinos kalba gali būti svetima, o gimtinė – atgrasi. Net tėvynė – tik toks žodis ir formalumas, jei ryšys su tėvu negyvas, be meilės ir šilumos.

Ši vietos meilė - filotipija - lietuvių kūryboje ir kultūroje atsiskleidžia kaip gili egzistencinė patirtis. Apie tai daug ir gražiai rašė Viktorija Daujotytė.

– Ar jūs esate filotipiją patyrę savo gyvenime? Kaip ir kur tai nutiko?..
- Kaip jūsų gyvenamoji vieta veikia jūsų tapatumą?
- Ar jūsų namai ir gyvenamoji aplinka yra tikrai jūsų?
- Kaip tai jaučiate ir išgyvenate?..

Foto: broliai Černiauskai

28/12/2025

28/12/2025

Tenka pačiai išgirsti, kad aš esu per "kūda", "iš vis nieko nevalgai", nors visą gyvenimą esu plius minus keli kilogramai. Tuomet suvokiu, kaip mūsų trumpuose pasikalbėjimuose aktualios neprašytos temos, - "kūno grožio kultas". Gerai, aš esu suaugusi ir ši tema niekada nebuvo mano sunkumas, tik pasijuokiu. Turiu sveiką santykį su kūnu, jį priimu ir myliu. Tik pagalvokime, kiek daug tokio "neprašyto mėšlo" įdedame vaikams ir paaugliams, kurie dar tik kuria santykį su savo kūnu. Labai noriu palinkėti sąmoningumo ir kritinio mąstymo, net ir greituose ir paviršiniuose pokalbiuose apie nieką, nes kažkam tas niekas gali tapti viskuo.
Su meile, Giedrė

28/12/2025

Klausydami kito žmogaus apie jo emocinius skaudulius žmonės dažnai paskuba analizuojamą situaciją apsukti ir pabaksnoti tą žmogų, kad jis pats kaltas dėl susiklosčiusių sunkumų.

Bet galima įsijausti į jo vidinius išgyvenimus, į jo kailį, leisti jam pasijusti priimtinam su visu tuo. O kai jis tame pasijaučia priimtinas, priimtas ir galintis su visu tuo būti - tada jis pats pamato ir tas savo kaltes ar atsakomybes..

Įvyksta labai gražus savęs priėmimo ir savo atsakomybių suvokimo išjautimas, kuris yra svarbiausias pokyčiams įvykti.

Džiaugiuosi, kad dažnai tai galiu paliudyti savo darbe 🌷