09/03/2024
„Menas – tai tiltas. Tiltas tarp skirtingų žmonių, tarp žmogaus ir jo tikrojo Aš, tarp fizinio ir dvasinio pasaulio.“
Ši frazė iš Marinos Abramovič pranešimo konferencijoje „Moters vizija“ Vilniuje vakar mane giliai palietė. Prisipažinsiu – apie ją ir jos kūrybą iki šiol žinojau labai mažai, bet pasidomėjus nelikau abejinga. Mane itin sužavėjo jos 2010 m. performancas Niujorke, kai ji po 8 valandas, 3 mėnesius iš eilės kasdien sėdėdavo galerijos salėje, o priešais ją stovėjo tuščia kėde, į kurią galėdavo atsisėsti kiekvienas galerijos lankytojas. Atsisėdus galima tik žiūrėti į akis, jokių klausimų ar prisilietimų. Tiek ilgai, kiek norisi. Absoliutus buvimas čia ir dabar. Tyloje. Nejudant. Menininkas kaip baltas lapas, kaip laidininkas žvelgiančiojo emocijoms, jausmams, patyrimui, išgyvenimams.
Man šis performancas labai primena TIKRĄ terapinį buvimą. Terapeutas susitikime su klientu irgi yra kaip baltas lapas, kaip tuščia taurė kliento patirtims, skausmui, jo emocijoms, jausmams, išgyvenimams. Ir jei įvyksta tas tikrasis susitikimas - tai giliai paliečia, gydo sielos žaizdas, po jo jau esi kitoks.
Foto iš moma.org