12/03/2026
Auka. Aukos trikampis.
Rodos iškalbėta, ištrendinta tema.
Bet vis dar aktuali.
Terapijoje dažnai iškyla Aukos tema. Šeimoje. Išsikelia giliai ir skausmingai sužeidusios tokios šeimos santykių patirtys ir pasekmės. Skausmas. Emocinis apleistumas.
Tad, tikiu, kad atsiras kam surezonuos ir bus naudingas postų ciklas šia tema.
Natūralu, kad visiems nutinka būsenos, kai įkrentam į auką, vaiką, kitus vaidmenis/dalis, nes jie padeda išbūti situacijas, kai kitaip reaguoti tuo metu nepakanka įgūdžio ar resurso. Bet svarbu, ar išliekam sąmoningi, neužsibūnam ir nesusitapatinam.
O kas gi vyksta, kai šeimos modelyje (dažnai tai būna narcisistinės šeimos, bet nebūtinai) vienas(?) iš narių gyvenimo išlikimo strategijai ne—>sąmoningai yra pasirinkęs Aukos vaidmenį?
Auka visada ras Agresorių, o kur Auka- ten ir Gelbėtojas, nes tik taip veikia schema, nes tokiu būdu vienas kitą maitina, sudarydami nebylų priklausomybės sandėrį.
Schema veikia taip:
Auka rodo: Aš kenčiu—> Tu reaguoji—> Aš egzistuoju.
Veikėjai rolėse kinta, miksuojasi, bet centre visada išlieka Auka. Aplink ją sukasi šeimos emocinis gyvenimas.
KAIP IŠEITI IŠ AUKOS TRIKAMPIO?
Dažniausiai į terapijai kreipiasi nuvargę Gelbėtojai (jie kažkuriame santykių kontekste irgi gali būti Aukos, nes kito santykių modelio pavyzdžio šeimoje tiesiog nebuvo).
Taigi
KAIP atstatyti savo ribas?
KAIP nebemaitinti aukos?
KAIP pasirinkti save?
Dažnai, terapijoje, kur akivaizdžiai ar ne, iškyla Aukos santykių modelis, pradedam nuo leidimo sau savo šeimoje pamatyti šį toksiškų santykių, 1968 m. amerikiečių psichiatro S. Karpmano apibrėžtą, dramos trikampį
AUKA-AGRESORIUS-GELBĖTOJAS.
Nes. Vaidmenų etiketės, nuo vaikystės jau būna įaugusios į giliuosius audinius, tapę tapatybėmis, adaptavęsi ir normalizavęsi. O bet koks kvescionavimas, šeimoje suvokiamas kaip grėsmė nusistovėjusiai “pusiausvyrai” ir sulaukia aštrios konfrontacijos.
Ir, patikėkit, artimiausioje, svarbiausioje brangiausioje aplinkoje, kuria tiek metų besąlygiškai pasitikėjai ir mylėjai, nors ir nuneigiant, kad jauteisi blogai, pamatyti, įsivardinti, išbūti, leisti sau išjausti, priimti, išgedėti skaudžią tiesą yra reikalų.
Aukos strategija savo veiklos teritorijoje veikia neįtikėtinai manipuliatyviai, užslėptai, žaidžiant kito empatija ir jausmais, būtinai per kaltę ir gėdą, naudojant pasyvią agresiją, dujų pūtimą, nuolatinį nepasitenkinimą, iškreiptą realybę, atsakomybės vengimą ir destrukciją.
Tuo tarpu, reprezentacijai - nukentėjusios, nuskriaustos, nuolankios, rūpestingos, puikaus įvaizdžio, netiesos ir fantazijos deklaracija.
Tikras ryšys, partnerystė šeimoje tampa neįmanomi, o santykis tampa tik funkcija, kuri ilgainiui savo toksiškumu labai išvargina.
Auka- nėra tikrasis pažeidžiamumas, nors už jos yra didelis nepamatytas skausmas, neintegruota agresija ir… neprisiimta atsakomybė.
Ir čia slypi modelio esmė-
AUKA = PASYVUS AGRESORIUS.
Gelbėtojo išėjimas iš trikampio nėra tik kognityvinis sprendimas “aš daugiau negelbėsiu”. Kaip taisyklė, tai neveikia.
Kūno psichoterapijoje tai integratyviai apima ir kūną ir yra:
👉Nervų sistemos ir kūno modelio pakeitimas, nes gelbėjimas paprastai yra automatizuota reguliavimo strategija.
Kaip išeiti iš AUKOS TRIKAMPIO kūno psichoterapijos požiūriu, pratęsime rytoj.
Likite čia.
Sertifikuota kūno psichoterapijos praktikė
Eglė Ginelevičienė