18/09/2025
Šmaikščiai ir taikliai 🤭. Rekomenduoju!
Kad kažkaip atėjo noras „kam nors ką nors patarti“, galvoju va imsiu ir parašysiu patarimų sąrašiuką poroms, „kaip tapti laimingiems greitai ir efektyviai“.
1. Būt gerai baisiausiai įsimylėti pradžioje, nu taip be galvos likt visai. Tada nelabai matom kitą žmogų, bet tokį tam tikrą jo ar jos variantą. Ir labai smagu būna fantazuoti apie tai, kokia bus ateitis. Kurios aišku, tas kitas (ir mes patys) nepateisins, vis tiek, kaip sakant, teks susitikti ne kaip fantazijoms, bet kaip realiems žmonėms, dar kurie keistis gali, ar parodyti nematytų, nepažintų savo pusių. Va tada dramai peno bus visada – „kodėl ne taip kaip buvo?“
2. Įsivaizduoti, kad jei jau mylim vienas kitą, tai tokie neromantiški, kasdieniški reikalai kaip buitis, turėtų pati savaime susidėliot. Nes juk kai mylim, tai norim kitam gero ir stengiamės dėl kito ir kitas turi stengtis. Tai labai svarbu neįskaičiuoti į santykius mūsų vidinio ego, įsivaizduoti, kad jis nesimaišys. O kai būsim pavargę, nemiegoję, turėsim gyvenime reikalų, tada, kai neturėsim resurso stengtis dėl kito, yra labai gerai paėsti save kalte (esu nepakankamas, nepakankama) ir pirma pulti kitą, kad dėl mūsų kažko nepadaro (čia kad nepradėtų mūsų kaltint, reik greičiau pirmam pradėti). Arba kai matom kitą mažiau besistengiantį iš kart pulti sakyti - „nerūpi“, „nesvarbus/nesvarbi“, „nemyli“ ir pan. Nes kitas tada turės tik du kelius – arba atsitraukti (ir taip patvirtinti, kad tikrai nerūpi) arba gintis (ir taip patvirtinti vėlgi, kad esam teisūs ir tikrai nerūpi). Žodžiu, tokia strategija, garantuojanti sėkmę, kad liksim teisūs. O tai labai svarbu santykiuose.
3. Šiaip man rodos labai geras būdas niekada nepritrūkti progų aiškintis, yra galvoti, kad kitas jei myli, nu gi turėtų suprasti ką mes jaučiam, išgyvenam, kaip mes matom situacijas ir ko norim (Net jei patys dar nesuprantam kas čia vyksta su mumis). Nes mes juk pabaigdavome vienas kito žodžius (žr.pirmą punktą) ir tikroje meilėje yra gili empatija, kuriai nereikia žodžių ir aiškinimų.
4. Ir aišku, galvoti, kad mano matymas yra tas tikrasis ir teisingas. O pripažinti galimybę, kad galbūt ir kitas turi tiesos yra nusižeminimas, pralaimėjimas, kurio reikia visaip kaip vengti santykiuose.
5. Nekalbadieniai irgi yra puikus būdas pamirkti savo pyktyje, prikaupti nuoskaudų, po to apsimesti, kad „susitaikėm“ ir kiekvienai progai atsiradus kabinėtis (nes gi kažkur tą visą jausmą reikia padėti). Kas galiausiai nuves prie dar vieno konflikto, po jo nekalbadienio ir vėl dainelė iš pradžių. Ai, vos nepamiršau, gi dar geriausia tą komentavimą, pyktį, žeminimą daryti prie kitų, nes ir papildomų pažeminimo proceso liudininkų yra (kas suteikia daugiau teisuoliškumo jausmo ir galios) ir gintis nelabai kitas gali prie kitų. Žodžiu labai efektyvu - rekomenduoju.
6. Priedas prie ketvirto punkto – nuolatos skųstis savo antra puse kitiems. Kadangi taip nesprendžiame pykčio priežasties, tai jo visada bus, turėsim visada ką papasakot draugams. Ir kartu tai paryškina mūsų viduje kito esantį portretą, nes tai, ką mes pasirenkam pastebėti, įgauna daugiau galios. Ir kitą matyti kaip blogietį, kaltininką...labai palaiko mūsų kaip geriečio vaizdą. Tik nepradėkit ten daryt tų pratimų, kaip pastebėti kito džiuginančias puses, ar situacijas, kur esame dėkingi kitam...nes gali sugriaut šitą vargšės aukos poziciją. Kas labai nemalonu. O nemalonumo reik vengti, tai šitų praktikų nerekomenduoju.
7. Ir man rodos, labai gerai yra nesiaiškinti santykių ar bandyti suprasti, kaip mes konfliktuojame. Nes kam apie tai kalbėti, kas vėl gali nuvesti prie konflikto. Geriau kažkaip bandyti pralaviruoti, praslysti, neišsisakyti. Aišku, tada jausmas būna, kad gyveni minų lauke, nes neaišku kur kas „prašaus“, „prasprogs“, bet kol dar neužlipom ant tos karštos temos, reik bandyti apsimesti, kad jų ir nėr.
8. Šiaip santykiuose tikslas yra nekonfliktuoti. „O mes nesipykstam“ - yra sėkmingų porų olimpas. Gi tie konfliktai yra nemalonu, nesmagu, kyla daug jausmų - ir kaltės, ir pykčio ir bėjėgiškumo, reik kažkaip ir save girdėt ir kitą išgirst. Nu kam... Juk santykiai turi džiuginti. Geriau kažkaip praslinkt, uždangstyt, „nieko tokio“, „viskas gerai“ ir važiuojam. Aišku aistros tada irgi nebelieka. Bet ką jau padarysi...konfliktas yra baisiau (apie aistrą bus atskirų super patarimų).
9. Šiaip konflikte labai praverčia stengtis laimėti, tada ateina toks smagus jausmas, paauginantis mūsų ego, kad va, aš teisus/teisi. O laimėti konflikte galima tik kai kitas patvirtina, kad mūsų tiesa ir yra Tiesa. Aišku, dažnai kitas priešinasi. Bet čia galima naudoti įvairias gąsdinančias strategijas – pvz. atakuoti traukiant vis senesnes istorijas, dramatizuojant viską, kol kitas pasiduos. Na dar galima viska užkaitinti iki frazės „paliksiu“, „išeisiu“. Įtikitni kitą, kad jis ar ji yra agresorius visada padeda. Pagilina mūsų tarpusavio ryšį. Dar labai veiksminga yra kitą žeminti, tada kitas iš kart sako „oj, tikrai debilas/ė esu, tavo tiesa“. Ir gerai veikia interpretuoti kito elgesį ir jam/jai pasakyti, ką tas elgesys reiškia. Nes tada kitas iš kart padėkos, sakys, „oj tikrai nežinojau, kad ta neplauta lėkštė reiškia, kad aš galvoju, kad tu namie tarnaitė. Ačiū, kad man paaiškinai, dėl ko aš ją taip palieku“.
10. Pratęsiant... bet šitam „reikalui“ manau reik atskiro punkto. Šiaip labai gerai yra prisiskaityti visokių vidinio augimo ir psichologijos knygų ir paanalizuoti kitą, paaiškinti, kas ten pas ją ar jį vyksta. O jei bandys priešintis, (neduok die, bandys pasakyti, kad mes neteisūs) tai pasinaudoti tomis visomis žiniomis ir napmiršti pasidalinti, kad čia yra „toksiški santykiai“, „esi narcizas/narcizė“, „neini augimo keliu“, „čia gynyba“, „čia tavo neišmylėtas vidinis vaikas“, „tu tokia, nes tavo motina tokia (ir pan.)“...na šita kraitelė tiesiog neišsemiama. Ypač jei esame emocionalios asmenybės, bet turėję sunkių patirčių, kur buvo bejėgiškumas, nesaugumas, kiti mūsų nesuprato, kaltino, žemino...oj tada va atstatyti tą balansą tai toks kaip medus sielai. Ir dar viską aprišti tokiom gražiom frazėm „aš tik pasakiau, kaip jaučiuosi“, „man rodos mums svarbu būti atviriems vienas su kitu, tai man svarbu pasidalinti kaip aš matau“. Ir tada mes ir sau tokie faini ir pūkuoti, dvasiškai viršesni, verbaliai stipresni ir šiaip aukščiau kito. O jei kitam pikta, nepatogu...tai jau yra jo ar jos nebranda. Tai ne apie mus.
11. Dar labai gerai veikia, kai galvojam, kad santykiai tokia labai patogi sofutė namuose. Na kur grįžti ir pailsi. Darbe tai va ten reik stengtis, su draugais reik santykius palaikyti, juokingus reelsus aptart, svarbu su jais susitikti. Bet va namie tai gal galima jau nieko nebesistengt, nedaryt. Bet kažkaip nutinka, kad retai abu gali taip „nesistengti“, vis tiek kažkurį pramuša ir pradeda spirgėti, kad kažkas negerai, kažko reik, kažko trūksta...Ir tas kito nepasitenkinimas įmeta mus į paauglio poziciją, kur kitas tampa tuo reikalaujančiu tėvu ar mama. Oj tada galima maištaut. „Aha...padarysiu“ ir nedaryti, sutarti ir pamiršti, po to pykti, kad primena. Iš vis pykti, kad čia dramas kelia, „pasigydytum ir nebūtų problemų“. Va...tokia strategija puiki. Kitas arba vis kibins ir bus galima vis smagiai pasipriešinti. Arba pasiduos ir tada bus galima abiem ramiai sėdėt vakare ir skrolint telefonus, kaip sakant, pailsėt be dramų.
12. Dar iš tokių trumpų patarimų labai geras yra išgyventi vidinę tuštumą, na tokį jausmą, kad gyvenimas bėga lyg pro šoną, tas laikas kažkur dingsta, jauti, kad sensti ir baisu tą pripažint ir baisu tą pamatyt, kad taip ir nugyvensi gyvenimą - labai nemalonus patyrimas, tai geriau, jei turi ką kaltinti, na, kad kažkaip neužpildo to mūsų gyvenimo. Nes tokia strategija padeda visą savo nusivylimą ir pyktį nutransliuoti kitam ir nereik, kaip sakant, į savo dūšią atsissukt, nes gi kaltas kitas ar kita.
13. Ir pabaigai romantiškoji santykių dalis. Aistra. Jei išblėso aistra, tai jūs esat vieninteliai pasaulyje tokie, nes visos normalios poros tai siaučia non stop. Ir tai reiškia, kad jūsų santykiams yra labai blogai. Viena puiki strategija kitą priversti norėti mylėtis yra užlipti ant kaltės. Nes tikrai, kai moteriai pasakai, kad „jau mėnesį neduodi“ tik opt ir žiek jau užsimano. Labai tokia romantiška frazė sakyčiau. Dar labai gerai yra nekęsti savo kūno, nemylėti jo arba šiaip gyvenime jaustis nieko vertam/vertai ir tikėtis, kad jau kai kitas pakankamai norės ar pagirs, tai išspręs šitą mūsų vidinį reikalą ir pasileis upės aistros, o mes pasijausime pagaliau gerai. Arba dar labai padeda, jei užsiėmę, pervargę visokiais gyvenimo reikalais, vienas apie kitą negalvojam, dar pakomentuojam, pasistumdome dieną, prikaupiam pykčio ir tikimės, kad vakare sugulus ateis noras plėšt vienas nuo kito drabužius. Nes santykiai gi turi būti tokia „inspiring“ mūsų gyvenimo dalis. Ir jei taip nevyksta, tada pult į neviltį, kad „nemylim vienas kito“ ar pereiti prie minėto kaltinimo – tai labai išsprendžia aistros problemas.
Oj dar galėčiau tęst, bet reik kažkaip susivaldyt, nes visus perlus išmėtysiu, visais auksiniais patarimais pasidalinsiu ir liksiu be darbo.
AI va kaip laimingą porą įsivaizduoja 😎
