14/03/2024
Dar viena tragedija ir netektis mūsų šalyje...
Atrodo susirūpiname dažniausiai tada, kai pamatome tokias antraštes, palinguojame galva, išgyvename sunkias emocijas, tačiau po kažkiek laiko grįžtame vėl į savo gyvenimus ir užsimirštame.
Kaip tik šiais metais savo magistriniam darbui atlikau tyrimą apie pogimdyvinę depresiją mūsų šalyje, ir nors apimtis tyrimo buvo nedidelė - 173 mamos, pagimdžiusios 2022 metais, tačiau rezultatai šokiravo. 46%, beveik pusė tyrimo mamų turi pogimdyvinę depresiją, galbūt varijuoja nuo lengvesnės link sunkesnės formos, tačiau 46%, mano manymu, yra labai daug...
Iš karto kyla klausimas, kodėl?
Atsiverčiau psichikos sveikatos daktarų ir psichologų paruoštą lankstinuką apie tai, į ką reikia atsižvelgti ir kokie yra pagrindiniai pavojai mūsų psichikos sveikatai ir pažiūrėkime, ką mes randame:
-Pervargimas (visos mamos yra pervargusios: nes nemiegame, arba miegame labai fragmentuotai, turėdamos keltis kartais net po 10-15 kartų per naktį; dieną mes neturime jokio poilsio, nes prižiūrime vaikus arba tvarkome namus ar vežame vaikus į būrelius ir t.t.; mes nespėjame ramiai atsisėdusios pavalgyti, nes vaikutis galbūt nori būti visą laiką ant rankų, ar turime stebėti, kad tik kur nenukristų, ar dar daugybę priežasčių dėl kurių dažniausiai nespėjame pavalgyti ramiai ir be streso; ir t.t.)
-Patirtas fizinis skausmas (visos mamos patiriame fizinį skausmą per gimdymą, po gimdymo patiriame įvairiausius kraujavimus, didžiulius kūno skausmus ir ilgą gijimą)
-Izoliacija (šiais laikais susiduriame su tokia situacija, kad dauguma iš mūsų mamų liekame vienos namie su vaikučiais, kai antra pusė iškeliauja į darbą ir ilgą laiką tenka būti vienai; papildomai susiduriame su tuo, kad jei tik vaikutis irzlesnis ir tą dieną gali verkti be sustojimo, vienišumo jausmas ir dar didžiulis stresas dėl vaikučio verkimo, dažnai labai veda į neviltį)
-Fizinis išsekimas (dauguma iš mūsų susiduriame su įvairių medžiagų, mineralų, vitaminų stoka; visišku fiziniu išsekimu, žemais kraujospūdžiais ir t.t.)
-Būdravimo-miego ciklo pasikeitimai (kaip ir minėjau prieš tai, daugumos mamų, o gal net ir visų mamų miego ciklas yra visiškai išsimušęs ilgą laiko tarpą. Nors mano kūdikėliui jau 11 mėnesių, dar iki šiol naktimis atsibundu po 6-7 kartus į naktį)
Taigi matome, kad visi šie rizikos veiksniai kelia grėsmę mūsų psichikai, tad yra visiškai nekeista, kad dauguma iš mūsų patiria pogimdyvinę depresiją. Tačiau tai ne viskas..
Nepamirškime papildomų rizikos veiksnių:
-Stereotipai ir stigmos (labai dažnai girdime iš aplinkinių tokius pasakymus kaip: "taigi viskas praeis, nekelk bangų"; "kodėl tokia pikta ar suirzusi? Juk reikia džiaugtis šiuo laikotarpiu!"; "mūsų karta užaugino po 2 ir 3 vaikus be problemų, o jūsų karta labai jautriai į viską reaguojate" ir t.t.)
Tuo pačiu mes pačios mamos mąstome, kad: ("jei pasidalinsiu su kažkuo, kad man yra blogai, tai pagalvos, kad esu bloga mama", "aš juk negaliu būti pikta ar liūdna, nes privalau džiaugtis, o jei nemoku džiaugtis, reiškias su manimi kažkas ne taip ir esu bloga mama", "jei paprašysiu pagalbos, reiškia, kad esu silpna", "paprašyti pagalbos dėl emocinių ar psichologinių priežasčių yra silpnumo požymis ir geros mamos to nedaro, jos pačios susitvarko su savo problemomis", "privalau būti gera mama" ir t.t.)
-Aplinkinių palaikymas (po gimdymo mums mamoms bei antroms pusėms gyvenimas pasikeičia 180 laipsnių, bet aplinkiniams gyvenimas teka taip kaip tekėjo anksčiau ir atsiranda labai daug nesusikalbėjimų ar nesusipratimų, nes naujai tapę tėveliai tikisi vieno, jų šeimos ar draugai tikisi kito ir palaikymas tampa pamokymais, ar pažeminimais ar nuvertinimais)
-Žinios apie pogimdyvinę depresiją (nors ir pradedame kalbėti po truputį tarpusavyje apie pogimdyvinę depresiją, vis dar trūksta didelio įsitraukimo iš gydymo įstaigų, kur būtų orientuojamąsi ne tik į kūdikio, bet ir mamos gerbūvį. Atlikti tyrimai kitose šalyse rodo, kad specialistų pasirūpinimas mamomis pogimdyviniu laikotarpiu, mažina pogimdyvinės depresijos riziką)
-Visuomenės požiūris į pogimdyvinę depresiją ir mamas (visuomenė suvokia pogimdyvinę depresiją kaip "kažką normalaus", ar "normaliu etapu po gimdymo", nes neturi teisingos informacijos apie tai, kaip pasireiškia pogimdyvinė depresija, ką išgyvena mamos ir kaip jos apskritai gyvena tuo etapu. Tai automatiškai neigiamai veikia mamas, nes yra nuvertinami jų išgyvenimai, jausmai, psichologinė sveikata ir negaunama pakankamo palaikymo iš aplinkos)
Kaip matome, yra labai daug veiksnių, atsirandančių pogimdyviniu laikotarpiu, ir jei jų dar daugėja ar prisideda vis naujų, didėja ir rizika mamai susirgti pogimdyvine depresija ar net, kaip matome, įvykti tokioms tragedijoms kaip savižudybė ar vaikžudystė.
Ką mes kaip visuomenė galime padaryti? Būti empatiškiems mamoms, dažniau paklausti, kaip jos jaučiasi ar ką išgyvena, jei tik galime kažkuo padėti, kad mama galėtų tiesiog sau ramiai atsisėsti ir pavalgyti - pagelbėti jai, nesakyti, kad tai tik etapas ir jis praeis, bet geriau pasistengti įsiklausyti į tai, kuo ji dalinasi, leisti jai išsakyti tiek neigiamus tiek teigiamus jausmus, leisti jai pabūti "neidealiai" ar piktai ar "nestabiliai", neteisti, priimti, suprasti, palaikyti. Nes tik padėdami vieni kitiem tokiuose sunkiuose etapuose, mes galėsim sumažinti riziką tų mamų, kurios serga pogimdyvine depresija, galėsim galbūt išvengti tokių baisių tragedijų. Nuo mamų ir nuo mūsų priklauso, kokie žmonės augs mūsų visuomenėje, o juk jei mama laiminga - tai ir vaikutis bus laimingas.
Tikiuosi, kad kuo daugiau bus kalbama apie realias problemas mūsų visuomenėje, tuo tapsime sąmoningesniais. Kad išmoksime priimti, o ne teisti. Nemokyti/neaiškinti, o įsiklausyti.
