21/09/2025
Burininkas beviltiškai dreifuoja be vėjo, automobilis stoja be kuro ir netgi pas pačias stipriausias moteris baigiasi jėgos.
Ramybė ir darna šeimoje yra nepalyginamai svarbiau už naivų ir vaikišką vyro "teisingumą". Pragyvenęs 30 metų šeimoje aš palaipsniui suvokiau, kad moterys - tai kitokia gyvenimo forma.
Mane apgaudinėjo. Apgaudinėjo mokykloje, darbe, draugų rate ir net per televizorių. Klaidino tėvai, seneliai, net dvasininkai. Aš užaugau keistu ir neteisingu matriarchato laikotarpiu. Mane apgaudinėjo ir aš patikėjau. Patikėjau, kad moterys yra beveik tokios pačios kaip vyrai. Jos irgi gali nešioti kedus, džinsus ir lankyti karate. Būti vadovės, direktorės ir puikios vairuotojos. Ir viskas lyg ir tiko ir atitiko. Na, šiek tiek kita fiziologija, šiek tiek žemesnio ūgio ir šiek tiek už mus vyrus gražesnės..
Aš atskleidžiau paslaptį, kurią visa mūsų visuomenės sistema slėpė - mes skirtingi.
Pasirodo šioje planetoje gyvena dvi skirtingos žmogaus gyvybės formos. Ir moterys...jos kitokios. Jos egzistuoja ant labai keistų ir mums vyrams nesuvokiamų principų. Ir neverta stengtis pilnai tų principų suvokti. Užtenka patikėti, kad jie yra.
Moteris gyva vyro dėmesiu ir rūpesčiu. Jų baterija pasikrauna nuo švelnių žodžių ir ramių, nuoširdžių vyrų apkabinimų. Jos tampa neišsenkančiais generatoriais nuo paprastų žodžių - "Tu man esi vienintelė ir tave vieną myliu šiam pasaulyje. Tu puiki mama ir nuostabi žmona. Aš be galo laimingas ir palaimintas, kad sutikau Tave. Tu man gražiausia ir tobuliausia moteris, apie kurią aš svajojau visą savo gyvenimą".
Vėjas pakelia burininko bures, užklimpęs automobilis pajuda, ant perdžiūvusios žemės krenta gaivinantys lietaus lašai.
Aš ilgai negalėjau suvokti, kad šeimoje teisingumo nėra. Ir kad šeima nėra teismo salė, kur yra teisūs ir neteisūs. O juk taip veikia mūsų vyriškos smegenys! Mes vyrai gyvenam principu "Akis už akį, dantis už dantį". Ir didžiausia klaida, kokią mes vyrai darome - taikome šį savo instinktą moterims! Jeigu jūsų moteris prie jūsų priėjo ir pradėjo "knisti protą", "ūžti ausis", priekaištauti, šaukti - tai reiškia ne puolimą!! Kaip mes visi klydome.. Tai pagalbos prašymas, malda jai padėti, ją išgelbėti. Niekada nekirskite atgal. Niekada. Čia suveikė paprasčiausia signalizacija - baigiasi kuras. Nusėdo baterija. Ji pavargusi, išsekusi ir persitempusi nuo to nežmoniško krūvio ir įtampos. Ir ateina ji pagalbos ne pas ką kitą, o pas savo mylimą vyrą. Pakrauk mane, apkabink mane, mano saugotojau. Mano gelbėtojau, mano vienintele siena. Be tavo palaikymo, pagalbos, švelnumo aš pražūsiu. Aš vystu, man svyra rankos.
Kirto per žandą - atsuk kitą. Įkando - pabučiuok, apkabink. Grįždavau iš darbo, pavargęs ir nervuotas, parnešdamas pinigus - o namie dar skandalas. Taip norėdavosi pasielgt "teisingai" ir atsikirst atgal ir atstatyti teisingumo jausmą. Arba bent jau išdidžiai pratylėti ir įkalt ignorą. Ir aš klydau. Nereikia gyvent pagal principą - skrido du krokodilai, vienas žalias, kitas į kairę. Žmona pradėjo nervintis, priekaištauti - vadinasi laikas viską mesti ir jai padėti. Juk ji tau viena. Ir vėl pasakyti jai tuos žodžius, bučiuoti ją ir saugoti. Nuoširdžiai. Chaltūra čia nepraeis. Bet kokios lėkštos frazės ar nenuoširdumas iššauks tik atvirkštinę reakciją. Kas moteriškoje kalboje reikš - "netikiu...nejaučiu, bandyk iš naujo, prašau".
Nėra santykiuose teisingumo mūsų vyriškąja prasme. Yra dvi skirtingos gyvenimo formos. Yra keisti, nepaaiškinami veiksmai ir elgesys po kuriuo Visata slepia savo Meilės ir Gyvybės paslaptį. Sudėtingą vyrams bet paprastą ir aiškią moterims. O vertėjų, kurie jums visą laiką viską vers kaip google translate - nėra. Todėl dauguma vyrų gyvena iliuzijoje, neteisingame pasaulio suvokime. Jie vis dar žiūri į savo moteris kaip į vyrus su kiek kitokia fiziologija ir bando užmegzti dialogą būtent taip. Arba žiūri į moteris kaip į savo dukras - silpnas ir naivias mergaites, kurias reikia saugoti ir kurios nieko nesupranta.
Net pas stiprias moteris baigiasi jų jėgos. Net stiprių šeimų laivas pradeda skęsti. Nelaistomos gėlės vysta. Mirštant jos dar šaukia, maldauja pagalbos ir iš paskutiniųjų bando kelti savo galvęlę į saulę.
Aš buvau paimtas į "nelaisvę" 30 metų. Kasdien buvau "neteisus" ir užauginau 7 vaikus - 4 berniukus ir 3 dukras. Ir dėkoju likimui, kad išgirdau tai, ką man šnibžda Visata, o ne mano draugai, seneliai ar internetas.
Vėjas pakelia bures, vanduo atgaivina žemę, saulė sušildo ir teikia gyvybę - ir mes galime daryti tą patį. Ir tai yra didžiausia šios Visatos išrinktųjų dovana.
