Teta klubas

Home
Lithuania
Vilnius
Teta klubas

Teta klubo erdvė – tai sertifikuoti ThetaHealing® seminarai, kassavaitiniai susitikimai, visiems norintiems pažinti save ir augti.

Teta klubo erdvė – tai sertifikuoti ThetaHealing® seminarai, kassavaitiniai susitikimai, visiems norintiems pažinti save, augti ir plėsti bei harmonizuoti savo realybę naudojantis unikalia ThetaHealing® metodika. Kiekvieno seminaro ir susitikimo metu turėsite galimybę į save pažvelgti giliau, susipažinti su savo daugiamatiškumu ir išmokti jį priimti, mylėti bei puoselėti. Šis klubas – jūsų asmeninių pokyčių erdvė, padėsianti jums augti ir išlipti nesėkmių, ligų liūno, suvokti savo neatskleistų gebėjimų, idėjų, svajonių potencialą ir padėsianti atrasti būdus jų realizavimui. Teta klubo moto – Gyvenk širdimi.

Šio klubo įkūrėja Inga Heron, sertifikuota ThetaHealing® instruktorė-mokytoja, profesionali ThetaHealing® koučerė – praktikė.

13/04/2026

Vienu metu pradedi pastebėti, kad kai kurie dalykai nebeatrodo taip, kaip anksčiau, nors iš išorės niekas iš tikrųjų nepasikeitė. Pokalbiai vyksta taip pat, dienos susidėlioja įprastu ritmu, ir jei kas nors paklaustų, tikriausiai pasakytum, kad viskas yra savo vietoje. Tačiau atsiranda nedidelis poslinkis, kurio iš pradžių negali tiksliai įvardinti — tarsi kažkas būtų pasislinkę ne pačioje situacijoje, o tavo žiūrėjime į ją.

Tas supratimas kaupiasi lėtai, beveik nepastebimai, kol vieną akimirką pagauni save jau žinantį. Ne kaip mintį, o kaip faktą, kuris nebesitraukia. Ir būtent čia atsiranda keista vieta — nes nuo to momento viskas dar kurį laiką lieka taip pat.

Prisimenu, kaip vieną vakarą plaudama indus sustojau viduryje judesio. Vanduo vis dar bėgo, garsas buvo toks pats kaip visada, bet rankos liko nejudančios, tarsi kažkas būtų trumpam išjungęs priežastį tęsti. Nebuvo jokios aiškios minties, tik labai tikslus jausmas, kad tai, ką darau, jau kurį laiką kartojasi ne todėl, kad taip reikia, o todėl, kad dar nieko nepakeičiau.

Po kelių sekundžių vėl pradėjau judėti, užsukau vandenį, padėjau indus į vietą, ir viskas iš išorės grįžo į įprastą ritmą. Tačiau tas trumpas sustojimas niekur nedingo. Jis liko kaip nedidelė ertmė tarp to, kas vyksta, ir to, kas jau tapo aišku.

Kitomis dienomis niekas iš esmės nesikeitė. Tie patys įpročiai, tie patys pasirinkimai, tas pats ritmas. Tik atsirado jausmas, kad tarp veiksmo ir žinojimo yra tarpas, kuris ne mažėja, o tyliai plečiasi.

Sunkiausia ne rasti atsakymą. Sunkiausia pripažinti, kad jau jį turi.

Ir galbūt todėl tas momentas gali tęstis ilgiau, nei norėtųsi. Ne todėl, kad kažko trūktų, o todėl, kad judėjimas dar neprasidėjo, nors kryptis jau seniai aiški. Tame tarpe yra keista ramybė, bet ji nėra tokia, kuri atsiranda po sprendimo. Greičiau tokia, kuri išlieka tol, kol sprendimas vis dar atidedamas.

Ir kuo ilgiau joje pabūni, tuo aiškiau darosi, kad tas sustojimas nėra tuščias.

Jis pilnas to, kas dar nepadaryta.

💕Inga Heron

10/04/2026

Kartais žmonės sako: „Aš tiesiog toks esu.“ Jie tai ištaria be ypatingo akcento, lyg kalbėtų apie kažką seniai suprasto ir daugiau nebekvestionuojamo. Tame sakinyje nėra nei pasididžiavimo, nei gynybos — greičiau kažkoks ramus galutinis taškas.

Iš pradžių man atrodė, kad tai yra savotiškas susitaikymas su savimi. Kad žmogus, kuris taip kalba, jau yra perėjęs tam tikrą vidinį kelią ir priėmęs tai, ko negali pakeisti. Bet ilgainiui pradėjau pastebėti, kad tas sakinys dažniausiai pasirodo visai ne tokiose vietose.

Jis atsiranda tada, kai kažkas kartojasi. Kai tie patys sprendimai veda į tas pačias situacijas, o rezultatas kiekvieną kartą beveik identiškas. Kai pokalbiai atidedami, nors viduje jau seniai aišku, kad jų neišvengsi. Kai žmogus sustoja ne todėl, kad nebėra kur eiti, o todėl, kad nebenori žiūrėti, kas yra toliau.

Tokiais momentais „aš toks esu“ pradeda veikti kaip nedidelė, beveik nepastebima siena, kuri leidžia viską palikti taip, kaip yra. Ji nereikalauja pastangų, nereikalauja peržiūrėti savęs iš naujo. Pakanka ją ištarti, ir klausimai, kurie ką tik buvo arti, tarsi atsitraukia.

Įdomu tai, kad iš išorės viskas atrodo visiškai tvarkinga. Žmogus funkcionuoja, bendrauja, juokiasi tinkamose vietose. Nėra jokio aiškaus lūžio ar konflikto. Tik kartais atsiranda keistas jausmas, kad kažkas nejuda. Kad laikas eina, bet tam tikra vidinė vieta lieka ten pat.

Tarsi kambaryje stovėtų laikrodis, kuris, žiūrint iš pirmo žvilgsnio, veikia normaliai. Rodyklės juda, bet jei pabūni ilgiau, pradedi pastebėti, kad jos vis grįžta į tą pačią vietą.

Galbūt tai nėra nei gerai, nei blogai. Galbūt kiekvienas žmogus turi tokių vietų, kuriose jis pasilieka ilgiau, nei planavo. Vietų, kuriose paprasčiau pasakyti „aš toks esu“, negu paklausti, ar tai vis dar tiesa.

Nes tas klausimas reikalauja šiek tiek daugiau nei įprasta kasdienė ramybė. Jis reikalauja sustoti ne iš įpročio, o iš tikrųjų. Ir galbūt pripažinti dalykus, kurie iki tol buvo patogiai nutylėti.

Todėl tas sakinys išlieka. Jis trumpas, aiškus ir pakankamas daugeliu atvejų. Bet kartais, jei į jį įsiklausai kiek ilgiau, gali išgirsti dar vieną, tylesnę mintį, kuri slypi šalia.

Kad galbūt tai nėra apie tai, koks žmogus yra.

Galbūt tai tik apie tai, kur jis nusprendė sustoti.

💕Inga Heron

08/04/2026

Na bent jau ši savaitė trumpesnė… lengviau bus. O taip… kažkaip greičiau praeis, - ir tai sakoma su tokiu palengvėjimu, lyg kažkas būtų nuimta nuo pečių.

Ir tada pagauni save galvojant – palauk. Mes dabar džiaugiamės tuo, kad reikės mažiau gyventi šitos savaitės.

Ne tuo, kad ji gera, ne tuo, kad kažko lauki, o tuo, kad viena diena mažiau reikės „atlaikyti“.

Ir šitoje vietoje kažkas labai tyliai susiveria, nes jei viena diena mažiau jaučiasi kaip palengvėjimas, tai ką reiškia tos likusios?

Kalbu ne apie grafiką. Apie būseną, kur gyvenimas tampa kažkuo, ką reikia praeiti iki savaitgalio.

Ir tada viskas tarsi normalu:
pirmadienis kaip „ai dar viena savaitė“,
trečiadienis kaip „pusė praėjo“,
penktadienis kaip „pagaliau“.

Tik kažkur tame viskas labai nepastebimai pasikeičia. Tu nebegyveni savaitės. Tu ją prašliauži, iškenti, išvargsti.

Ir gal klausimas net ne apie trumpesnę savaitę.
Gal apie tai, nuo ko tau taip norisi, kad ji greičiau baigtųsi.

💕Inga Heron

06/04/2026

Na bet rimtai… viskas juk kaip ir gerai. Tai ko tada man taip… kažkaip ne taip? Gal čia tiesiog nuotaika… praeis.

Ir tada nepraeina.

Kažkodėl daug kas įsivaizduoja, kad pabudimas atrodo gražiai. Toks momentas, kai viskas susidėlioja, atsiranda aiškumas ir staiga žinai, ko nori.

Realybėje dažniausiai būna visai kitaip.

Nebepatinka darbas, kuris dar visai neseniai buvo „visai normalus“. Nebesinori pokalbių, kurie anksčiau kažkaip natūraliai ėjosi. Nebepavyksta apsimesti, kad „ai, tiks ir taip“.

Ir tada sėdi ir galvoji: kas čia vyksta?

Nes vietoj įkvėpimo ateina kažkoks keistas nepatogumas. Lyg viskas tas pats, bet jau nebe.

Ir šitoje vietoje dažniausiai žmogus nusprendžia, kad yra pasimetęs.

Nors iš šono labai norisi pasakyti – ne, tu tiesiog nustojai sau meluoti.

Ir nuo čia prasideda įdomiausia dalis. Nes atgal jau kažkaip nebesigauna, o į priekį dar nelabai aišku kaip.

Labai romantiška, ar ne?

Bet gal pabudimas ne tam, kad būtų gražu? Gal tam, kad būtų tikra.

💕Inga Heron

03/04/2026

Aš ne taip prašiau

Kartais žmogus paprašo pokyčio. Tikrai nuoširdžiai. Net su tuo jausmu, kad „na viskas, dabar jau pasiruošęs“ ir tuo pačiu labai aiškiai nusprendžia, kaip tas pokytis turi atrodyti.
Kada ateiti. Kokiu būdu. Su kokiu jausmu.

Ir tada gyvenimas pasiūlo variantą. Ne visai tokį. Bet labai gyvą. Po kelių dienų atsiranda kvietimas į renginį, kažkas pasiūlo naują veiklą, netikėtai užsimezga pokalbis, išlenda idėja, kuri būtų visai įdomi… jei tik nebūtų tokia ne iki galo aiški.

Ir žmogus sako: „Ne.“
Ir dar kartą: „Ne dabar.“
Ir dar: „Ne taip.“

Ir po to: „Kažkaip niekas nesikeičia...Visata man nepadeda“

Ir čia yra momentas, kur verta sustoti.
Nes panašu, kad ji padeda.
Tiesiog ne taip, kaip tu buvai susiplanavęs.

Mes kažkaip labai tikim, kad pokytis turi ateiti taip, kad mes jį iš karto atpažintume kaip „teisingą“. Kad jis bus aiškus, logiškas ir gražiai įsikomponuos į tai, kaip jau dabar mąstome.

Tik tada kyla labai paprastas klausimas.

Jei viskas telpa į tai, kaip tu jau dabar mąstai, tai kiek ten iš tikrųjų yra vietos pokyčiui?

Ir gal problema ne ta, kad pokytis neateina.
Gal problema ta, kad tu priimi tik tai, kas jau pažįstama.

💕Inga Heron

01/04/2026

„Melagių diena“

Šiandien – melagių diena.

Ta fantastiškai nuostabi diena, kai galima pajuokauti,
kažką legaliai „apgauti“
ir po to pasakyti: „juokavau.“

Bet yra vienas melas, kuris kartojasi ne šiandien.
Kasdien. Ir be juoko.

„Dar ne laikas.“

Dar ne laikas keisti.
Dar ne laikas pradėti.
Dar ne laikas rinktis kitaip.

Ir skamba labai logiškai.
Net atsakingai.

Tik yra viena smulki detalė.
Tas „dar ne laikas“ labai dažnai reiškia:

„man dar nedrąsu.“

Ir viskas būtų gerai, jei tai būtų vieną kartą.
Bet kai tas pats sakinys kartojasi mėnesiais…
jis tampa ne atsargumu.
Jis tampa patogiu būdu nieko nekeisti.

Ir tada melagių diena įgauna visai kitą prasmę.

Nes sunkiausia apgauti ne kitus.

Sunkiausia — labai gražiai, labai logiškai
apgauti save.

Ir gal šiandien gera diena ne kažką apgauti.

O bent kartą pasakyti tiesą SAU.
Ką manai?

💕Inga Heron

30/03/2026

Yra vienas labai įdomus etapas.

Kai žmogus jau viską supranta.

Jis žino, kodėl taip jaučiasi.
Žino, iš kur ateina jo reakcijos.
Žino, ką reikėtų keisti.

Ir net gali tai labai gražiai paaiškinti kitiems.

Kartais net taip gerai, kad jau beveik galima pradėti konsultuoti kitus

Iš šono atrodo — vau, kiek sąmoningumo.

Tik yra viena smulki detalė.

Gyvenimas nesikeičia.

Tie patys pasirinkimai.
Tie patys pokalbiai.
Tie patys „šį kartą bus kitaip“.

Ir čia yra vieta, kurią labai lengva praleisti.

Supratimas savaime nieko nekeičia.

Kartais jis net padeda pasilikti ten pat.

Nes atsiranda jausmas, kad jau darai.
Kad jau judi.
Kad jau „dirbi su savimi“.

Tik realiai… tiesiog labai gerai supranti, kodėl niekas nesikeičia.

Ir čia atsiranda labai nepatogus momentas.

Kai reikia pradėti rinktis kitaip.

Net jei nepatogu.
Net jei baisu.
Net jei ne taip gražiai atrodo kaip suprasti.

Nes pokytis prasideda ne tada, kai viską supranti.

O tada, kai pirmą kartą padarai kitaip.

💕Inga Heron

27/03/2026

Kartais žmogus taip stipriai dirba su savimi, kad su juo pasidaro labai patogu.

Tik yra viena smulki detalė. Jam pačiam su savimi — ne visada.

Yra momentas, kurį žmonės dažnai supainioja su augimu.

Kai pradedi save koreguoti.

Mažiau sakyti.
Mažiau rodyti.
Mažiau norėti.

Kad būtų paprasčiau. Kad nekeltum įtampos. Kad viskas būtų sklandžiau.

Ir iš šono tai atrodo labai brandu. Žmogus dirba su savimi.

Tik yra viena vieta, kur viskas apsiverčia.

Tu netampi aiškesnis.
Tu tampi patogesnis.

Ir dažniausiai — ne sau.

Nes tai, kas tavyje stipru, labai retai būna patogu. Tai, kas tikra, labai retai būna lengva kitiems.

Ir tada atsiranda labai keistas rezultatas.

Išmoksti būti žmogumi, su kuriuo visiems gerai.

Tik ne visai tau.

Ir čia yra vieta, kur verta sustoti.

Ne dar labiau taisyti save, o labai sąžiningai paklausti:

ar tai, ką bandai sušvelninti savyje, iš tikrųjų yra problema?

Ar tai tiesiog tavo jėga, kuri dar ne ten panaudota.

Inga Heron

25/03/2026

Kai kurie žmonės niekada nepradeda.
Jie labai rimtai ruošiasi.

Yra vienas labai produktyvus etapas gyvenime.

Jis vadinasi:
„Aš dabar ruošiuosi pradėti.“

Žmogus:
– skaito
– domisi
– analizuoja
– lygina
– žiūri video
– daro planus

Labai rimtai. Labai atsakingai.

1 savaitė
„Reikia gerai suprasti.“

3 savaitė
„Nenoriu daryti klaidų.“

2 mėnuo
„Dar truputį pasigilinsiu.“

Ir čia yra gražiausia vieta.

Nes iš šono atrodo,
kad žmogus labai juda.

Tiek informacijos.
Tiek pasiruošimo.
Tiek sąmoningumo.

Tik yra viena smulki detalė.

Jis vis dar nepradėjo.

Ir čia atsiranda labai subtili saviapgaulė.
Kai pasiruošimas pradeda atrodyti kaip veiksmas.
Kai „dar šiek tiek“ tampa nuolatine būsena.
Kai žmogus nebe bijo pradėti.
Jis bijo pradėti NETOBULAI.

Ir tada gyvenimas sustoja ne dėl to, kad negali.

O dėl to, kad vis dar RUOŠIESI BŪTI PASIRUOŠĘS.

😏 Sąžiningai:
kiek projektų šiuo metu turi „labai rimto pasiruošimo stadijoje“?

💕 Inga Heron

23/03/2026

Tu neprivalai būti suprastas.

Yra vienas lūžis, kuris labai tylus.
Iš išorės jo net nesimato.
Bet viduje jis pakeičia viską.

Tai momentas, kai žmogus nustoja aiškinti save.

Kodėl taip daro.
Kodėl taip pasirinko.
Kodėl jam tai svarbu.

Iš pradžių dar bandai.

Paaiškinti gražiau.
Švelniau.
Logiškiau.

Kad suprastų.
Kad priimtų.
Kad nekiltų klausimų.

Bet vieną dieną pagauni save:

tu nebe daliniesi.
Tu teisini savo pasirinkimus.

Ir tada kažkas viduje sustoja.
Ne iš nuovargio.
Iš aiškumo.
Kad žmonės, kurie nori suprasti – supras ir be paaiškinimų.
O kurie nenori –
jų neįtikinsi net tobuliausia versija.

Ir tada atsiranda labai rami būsena.

Tu nebekovoji dėl supratimo.
Nebekuri argumentų.
Nebebandai būti patogesnis.

Tu tiesiog renkiesi.

Ir eini.

💕 Inga Heron

20/03/2026

Nuo pirmadienio?

Yra viena labai įdomi savaitės diena.

Pirmadienis.

Tą dieną žmonės pradeda naujus gyvenimus.

Sekmadienis, 21:47
„Viskas. Nuo rytojaus – kitaip.“
– sportas
– sveika mityba
– ankstyvi rytai
– jokių atidėliojimų

Net vandens buteliukas jau paruoštas.

Pirmadienis, 07:12
„Šiandien gal švelniai pradėsiu.“

Pirmadienis, 18:30
„Na gerai… svarbu pradėjau galvoti.“

Trečiadienis
„Dabar daug visko… gal nuo kito pirmadienio.“

Ir čia yra vieta, kuri man visada šiek tiek juokinga.

Nes pirmadienis kažkaip tapo
oficialia diena keisti gyvenimą.

Tarsi antradienis būtų netinkamas.
Tarsi ketvirtadienis neturėtų leidimo.
Tarsi šiandien dar nepakankamai „gera diena pradėti“.

Ir tuo pačiu metu gyvenimas vyksta.

Ne nuo pirmadienio.
Ne nuo „kai būsiu pasiruošęs“.

O dabar.

Su tuo energijos kiekiu, kuris yra.
Su tuo chaosu, kuris yra.
Su tuo žmogumi, kuris esi šiandien.

Ir gal didžiausias pokytis įvyksta ne tada,
kai viskas susidėlioja idealiai.

O tada, kai žmogus vieną dieną nustoja laukti
„tobulo pirmadienio“.

Ir pradeda vidury savaitės.

Tik sąžiningai:
kiek „pirmadienių“ jau turi savo sąraše?

💕 Inga Heron

Address

Šeimyniškių 19А
Vilnius
LT-09312

Website

https://www.tetaklubas.lt/

Alerts

Be the first to know and let us send you an email when Teta klubas posts news and promotions. Your email address will not be used for any other purpose, and you can unsubscribe at any time.

Contact The Practice

Send a message to Teta klubas:

Shortcuts

Want your practice to be the top-listed Clinic in Vilnius?

Our Story

Teta klubo erdvė – tai sertifikuoti ThetaHealing® seminarai, kassavaitiniai susitikimai, visiems norintiems pažinti save, augti ir plėsti bei harmonizuoti savo realybę naudojantis unikalia ThetaHealing® metodika. Šioje erdvėje organizuojamus renginius veda aukščiausią kvalifikaciją Thetahealinge pasiekę, nuolat sparčiai augantys ir savo pavyzdžiu įkvepiantys sutiktuosius atverti bei realizuoti savo aukščiausią potencialą, visame pasaulyje gerai žinomi thetahealing meistrai. Kiekvieno seminaro ir susitikimo metu turėsite galimybę į save pažvelgti giliau, susipažinti su savo daugiamatiškumu ir išmokti jį priimti, mylėti bei puoselėti. Šis klubas – jūsų asmeninių pokyčių erdvė, padėsianti jums augti ir išlipti nesėkmių, ligų liūno, suvokti savo neatskleistų gebėjimų, idėjų, svajonių potencialą ir padėsianti atrasti būdus jų realizavimui. Teta klubo moto – Gyvenk širdimi. Šio klubo įkūrėja Inga Heron, aukščiausios Thetahealing kvalifikacijos instruktorė - mokytoja Pabaltijo šalyse, apdovanota Thetahealing mokslo sertifikatu Thetahealing meistrė, profesionali ThetaHealing® koučerė – praktikė, turinti daugiau nei 17 metų dėstymo praktiką. Veda seminarus, meditacijas, retritus ir konsultuoja visame pasaulyje.