Giedrė Vaikšnoraitė saviugda

01/10/2025

27/09/2025

Kaip tampate savo priešu ir saviprievartos įkaitu?

- Kai einate prieš savo kūnus ir dvasią. Kai gyvenate atvirkščiai negu Jūsų būsenos ir emocijos...

Eilinio žmogaus protas pilnas sadistinių ir mazochistinių polinkių. Inercija, skubėjimas, neturėjimas laiko, vidiniai konfliktai, nepasitenkinimas, noras vis būti daugiau, labiau, turtingiau - gilios saviprievartos ženklai.

Šiandienos žmonių vienas pagrindinių pasąmoninių šūkių - “nukankinkime save nepakankamumu, patirčių vaiduokliais iš praeiteis ir ateities lūkesčiais”

Tad ši akimirka - kuri yra vienintelis pilnatvės ir laimės šaltinis - lieka tiesiog nepastebėta ir tuščia lyg putplastis.

Argi ne prievarta varginti ir sekinti savo kūnus prastais valgymo ar priklausomybių įpročiais arba save “drožti” visokiomis priemonėmis tam, kad atitiktumėte standartus?

Argi ne prievarta teisti save ir prieš veidrodį savimi bjaurėtis dėl priaugtų kelių kilogramų?

Argi ne prievarta gyventi su žmonėmis, su kuriais Jūsų neriša niekas, apart namo kredito ir poroje sugyventų vaikų?

Argi ne prievarta “skrolinti” socialinius tinklus ir lyginti nuolatos save su “laimingiau ir turtingiau” gyvenančiais?

Argi ne prievarta parduoti savo gyvenimą nuoskaudoms, dėl situacijų, kurios nutiko prieš daugelį metų ?

Argi ne prievarta nuolatos apsimesti, kad nejaučiate savo nepatogių emocijų ir būsenų ?

Žmogaus nusikaltimams prieš save patį nėra ribų. Pas daugelį vidiniame pasaulyje egzistuoja tokia dalis, kuri linkusi nekęsti esamos egzistencijos. Ir kartais ši dalis žmoguje būna tokia stipri, kad jis pradeda sunkiai sirgti.

Kaip suprasti ar Jūs gyvenate saviprievartoje ?

Paklauskite kiek procentaliai gyvenate iš žodžio “reikia” ir kiek iš “noriu” - tuomet aiškiai žinosite, kiek save prievartaujate.

Visai sveika išlaikyti balansą tarp “reikia” ir “noriu” tam, kad tarp kraštutinumų įsivyrautų darna, tam, kad asmeninis augimas ir visapusiška plėtra būtų palydėta saldaus atokvėpio ir mielo bei prasmingo buvimo teisiog dabar.



Su Meile,
Giedre
💜🌷

20/09/2025

Kodėl vis neturime laiko?

12/09/2025

“Išmokykite mane verkti” -

Taip kartais kalba moterys, atėjusios į konsultacijas. Apie vyrus jau net nekalbu, dažnai jiems jausmų pasaulis - fantazijų pasaulis.

Sako - “nieko nejaučiu, ilgai ir nenorėjau jausti, kol išvis gyvenimas tapo nebegyvas”

- pečiai sustingę, žvilgsniai užgesę, žandikauliai įtempti...

Dauguma žmonių nemėgsta būti pažeidžiami.

Būti pažeidžiamiems - GĖDA.

Tad štai žmonės šiai dienai moka terapeutams pinigus, vardan to, kad išmokytų verkti.

Nieko keista - nemažai mūsų iš tos kartos, kurie neverkia, neliūdi ir nesiskundžia, kurie viešai “neskalbia triusikų”. Kuriems skųstis nelabai pridera ir gražu.

Kai kuriuos iš mūsų augino kaip karo veteranus - kas galima, kas negalima buvo aišku, o klausimo “kodėl” nelabai kas drįso kelti, visi gerai žinojo, kuom tie klausimai gali baigtis

- vadinasi - kažkaip neprapuls ir išplauks (gal ir Jūs prisimenate tas istorijas, kaip vaikus į ežerą mėtydavo, kad šie pagaliau plaukt išmoktų ?)

Ir taip ne tik su plaukimu - taip ir su santykiais, su vidinėmis būsenomis, su pasirinkimais, sprendimais -

- instrukciją susigalvokite patys, perdaug nemaišykite, nereikalaukite, nejauskite.

Gyvenkite kažkaip ir gal kažkaip gerai bus.

Tačiau gerai nebūna - nes kai žmogus save padaro gyvenime daiktu - iš tos būsenos sunkiai pavyksta ištrūkti.

Ne todėl kad nenori, o todėl kad nežino kaip, o jeigu vsigi sužino, po kokių dvidešimt metų nejautros, jausmų pasaulis atrodo toks nepasiekiamas lyg šuniui mėnulis.

Kaip grįžti ?

Pirmas žingsnis prisipažinti sau, kodėl geriau nejausti.

Antras - mokytis atpažinti savo emocijas ir būsenas.

Trečias - rašyti.

Rašymo terapija efektyviai padeda ugdyti emocinį intelektą.

Būkite jautrūs.

Su Meile,
Giedrė

💜🌈

07/09/2025

Kai nepavyksta vis grįžti NAMO -

Yra tokia žmonių kategorija, kurie visą savo gyvenimą ieško namų.

Ieško ir vis nesuranda.

Ieško ne tik pastatuose, bet ir santykiuose, žmonėse, darbuose, pripažinime, sėkmėje, meilėje, kūryboje.

Ir, regis, kartais žmogus visa tai turi ir galbūt dar daugiau, o namų neturi…

Ieško ir blūdija nuo pat vaikystės - nes tėvai tikriausiai nemokėjo papasakoti, o ir parodyti, kas ištikrųjų yra namai.

Todėl, kur tie žmonės beeitų ir ką beveiktų, viduje vis tiek nuolatos kužda klausimas - o gal čia bus namai? O gal su šituo vyru ar šita moterimi pagaliau bus namai? O gal bus namai, kai bus vaikai, pinigai ir turtai? O gal įsigyti meilužį, kad būtų pagaliau namai? O gal…

Ir nusivylimas…

Nes tokias paieškas nuolatos lydi nusivylimai - nes namai, tai ne pamatai ir sienos, ne žmonės aplinkui, ne išoriniai buitiniai dalykai, ne kiemas su keliais paaugintais medeliais.

Visgi koks negailestingas gyvenimo paradoksas gyventi puikiuose namuose, kuriuose aplinkui pilna “savų”, o jaustis dvasioje benamiu tarp svetimų.

Namai - tai vidinė būsena, kai širdyje paprasčiausiai ramu, taiku ir gera. Kai nurimsta visi vidiniai konfliktai ir atsiranda suvokimas, kad kiekviena šioje žemėje padovanota gyvenimo akimirka yra namai. Kad esama po Kūrėjo stogu ir stovima ant Kūrėjo grindų.

Jeigu tokia būsena širdyje išlaikoma, net kai stogas siūbuoja ir grindys slysta po kojomis - namų pojūtis niekur nedingsta.

Ir galima būti didžiausiu išoriškai benamiu ir elgetai, tačiau tokio vidinio turto niekas negali atimti. Ir niekas pasaulyje negali pažeminti tokios vidinės didybės.

Nuoširdžiai linkiu kiekvienam rasti tokius didingus namus.

Su Meile Pilnaties proga,
G.V

💜🪷🌷

03/09/2025

Kai nėra jėgų būti KŪRĖJU

Žmonėms sudėtinga sukaupti jėgų ir drąsos kurti SAVO gyvenimus.

Ne svetimus: ne savo vaikų, tėvų, sutuoktinių, ne kaimynų ir giminių, o SAVO.

Ne tuos primestus iš visuomenės, ne atsineštus iš vaikystės, ne ištrauktus iš socialinių normų, standartų, programų ir artimųjų lūkesčių - o SAVO.

Kai žmogui pagaliau pasakoma, kad pradėtų gyventi SAVO gyvenimą - dažnai jis supyksta, galvoja, koks durnas pasakymas - tada prisako krūvas priežasčių, kodėl gi savo gyvenimo gyventi neverta, pavyzdžiui, kad vaikai negalės išgyventi be jo nė dienos, kad sutuoktinis prapuls, prasigers, arba numirs iš bado, kad šuo pasiligojęs netikėtai paliks šį pasaulį ir dar šimtus priežasčių.

Kartą atsimenu viena moteris pasakojo apie draugę, kurios buvo mirusi motina, o ši jaudinosi labiau ne dėl mamos, o dėl tėčio, mat jis nesugebės be savo nuostabiosios žmonos išgyventi. Ji dalijosi, kad tėtis nei valgyt moka pasidaryt, nei marškinių išsilygint. Tačiau nepraėjus nė metams tos draugės paklausus, kaip laikosi tėvas, ši su šypsena atsakė, kad puikiai ir kad turi suradęs jau kitą moterį.

Ironiška, bet buvusios žmonos pastangos išnyko “lyg dūmas neblaškomas vėjo”.

Tad Jūs galite įnirtingai gyventi kitų gyvenimus ir galvoti kokią nuostabią ir pasiaukojančią misiją atliekate, tačiau aplinkiniai tikėtina meldžiasi, kad Jūs pagaliau pradėtumėte gyventi savuosius, todėl dažniausiai už savo “misiją” nesulaukiate nei dėkingumo nei pelnytos pagarbos.

Kaip sukaupti jėgas ir drąsą kurti SAVO gyvenimą? Tai visų pirma suvokti, kad Jūsų gyvenimo negali pasaulyje nugyventi niekas kitas, o Jūs negalite nugyventi kitų, kad ir kaip norėtųsi.

O tada nustoti bijoti keistis, sugriauti, kas jau nebetarnauja, tranformuoti savo charakterį, įpročius, veiksmus, prisiimti atsakomybę už tai, kur dabar esate, atsinaujinti ir pradėti maratoną į savo laimę, nes eiti lengvu žingsniu galbūt jau neužtenka laiko.

01/09/2025

Rugsėjis varo Jus iš proto? O gal Jūs jį?

29/08/2025

KLAUSIMAI PAMĄSTYMUI:

Tiems, kam nuolatos trūksta laiko
- nuoširdžiai paklauskite savęs, ar buvo gyvenime periodas, kai jo užteko?

Tiems, kam nuolatos trūksta pinigų - ar buvo gyvenime periodas, kad jų buvo pakankamai?

Tiems, kam nuolatos reikia dėmesio - ar buvo gyvenime periodas, kad jo užteko?

Tiems, kam nuolatos trūksta malonumų - ar buvo gyvenime periodas, kad jais pasisotinote?

Tiems, kas nuolatos kovoja - ar buvo kadanors, kad širdyje tvyrojo taika ?

Tiems, kam nuolatos trūksta garbės ir pripažinimo, ar buvo gyvenime periodas, kai jautėtės turintys pakankamai titulų?

Tiems, kas nuolatos jaučia meilės trūkumą - ar buvo gyvenime periodas, kai jautėtės visapusiškai išmylėti?

Tiems, kas nuolatos kompleksuoja dėl savo kūnų, ar buvo gyvenime periodas, kai jautėtės pakankamas?

Tiems, kas nuolatos kovoja su problemomis - ar buvo gyvenime periodas, kad jų neturėjote?

Tiems, kurie nuolatos jaučia kokį nors deficitą - kur yra Jūsų trūkumo pabaiga (jei tokia yra) ir kur yra pilnatvės pradžia?