26/01/2026
Dažnai profesinėje aplinkoje girdžiu kolegas sakant, kad jie „dirba su kūnu“ arba „nedirba su kūnu“, ir vis pagaunu save kilstelint antakį su klausimu SAU: ką iš tiesų reiškia dirbti ar nedirbti su kūnu psichoterapiniame lauke? Mano suvokimu, tai nėra atskiras klausimas ar pasirinkimas – tai esminė terapinio proceso dalis, nepriklausomai nuo terapeuto pasirinktos psichoterapinės krypties. Taip, sutinku, kad vieni terapeutai aktyviau kviečia eksperimentuoti su kūnu, kiti – mažiau, kiti - išskirtinai tik su juos ir dirba, tačiau, summa summarum, kūnas, jo stebėjimas, pastebėjimas, kūno reakcijos ir dinamika yra neišvengiama psichoterapijos dalis.
Ilgus metus dirbdama dailės terapeute, o dabar plėsdama savo darbo lauką geštalto psichoterapijoje, vis aiškiau matau, koks svarbus yra kūnas ir santykis su juo. Matau, kaip svarbu sekti kūno dinamiką tiek vienos sesijos metu, tiek viso terapinio proceso kontekste – ir ne tik kliento, bet ir savo pačios kūno reakcijas. Kūnas tiek dailės terapijoje, tiek geštalto terapijoje laikomas esminiu patyrimo, emocijų ir psichikos procesų nešėju. Daugelis autorių pabrėžia, kad kūnas kaupia patirtis, ypač tas, kurios nebuvo įsisąmonintos ar išreikštos žodžiais. Pasak Bessel van der Kolk, trauminės ir emocinės patirtys dažnai išlieka kūne somatinių pojūčių, įtampos ar judesio pavidalu, todėl terapinis darbas, apimantis kūno pojūčių atpažinimą, yra itin svarbus gydymo procese.
Dailės terapijoje kūnas tampa tarpininku tarp vidinio pasaulio ir išorinės išraiškos. Shaun McNiff teigia, kad kūrybinis procesas leidžia kūnui „kalbėti“ per vaizdus, judesį ir medžiagą, o meninė raiška padeda išreikšti tai, kas dar nėra verbalizuota.
Svarbi tiek geštalto, tiek dailės terapijos dalis yra stebėjimas – tiek terapeuto, tiek kliento savistaba. Cathy Malchiodi pabrėžia, kad sąmoningas kūno pojūčių, emocijų ir vaizdinių stebėjimas kūrybos metu stiprina savireguliaciją ir padeda integruoti patirtį. Stebėjimas leidžia klientui pastebėti, kaip keičiasi jo kūno būsena kūrybinio proceso metu: kur atsiranda įtampa, kur – atsipalaidavimas, kokie vaizdiniai kyla iš tam tikrų pojūčių. O štai Patricia Fenner, dailės terapeutė, remdamasi fenomenologija, akcentuoja kūno procesų stebėjimo ir jų reflektavimo svarbą terapinės sesijos metu. Tokia stebėsena skatina sąmoningumą, stiprina ryšį su savimi ir padeda atkurti kūno bei psichikos dialogą.
Pabaigai norisi pasakyti, kad tiek geštalto, tiek dailės terapijoje kūnas yra aktyvus terapinio proceso dalyvis, o sąmoningas jo stebėjimas ir įtraukimas į kūrybinį procesą padeda gilinti savęs suvokimą bei fiksuoti nesąmoningus veiksmus, reikšmingus konkrečiam asmeniui. Tikiu ir žinau, kad kolegos, atstovaujantys kitoms psichoterapinėms mokykloms, kūną stebi lygiai taip pat. Todėl grįžtu prie savo pradinės minties – psichoterapiniame lauke visi vienaip ar kitaip dirbame su kūnu.
