04/09/2023
Šiandien apie šią istoriją galiu jau kalbėti ramiai, kadangi nuo jos prabėgo 10 metų, o visa kas joje įvyko jau yra nubangavę ir nebekelia jokių stiprių emocijų. Tik tam tikrus raibulius. Kol ją rašau, mano mažoji metinukė kątik iškuitė mano vieną rubų stalčių, ant lovos žiojėja trijų skalbimų krūva, kurią reiks surūšiuoti, o virtuvėje laukia blynų tešla tik kol kas atskirose pakuotėse.
Dar viena tragiška istorija, kuomet mama nužudo savo mažamečius vaikus (jau ketvirta nuo praeito rugsėjo: nušokusi tik ką pagimdžiusi moteris su naujagime, Šiauliuose naujagimį nuskandinusi mama, Vievy keturmetę nuskandinusi mama ir šio savaitgalio herojė) supurto ir jei dar anąmet trypčiojau ir galvojau kaip čia apeiti savo patirtį, šiemet jaučiuosi gerai apie tai kalbėdama. Saugumas artimoje aplinkoje duoda savo.
Taigi prieš 10 metų man buvo 22 dveji. Buvau ambicinga akušerijos studentė ir neseniai tapusi 2 vaikų mama. Tarp mano vaikų buvo dviejų metų ir keturių su puse mėnesio skirtumas. Toks tikslus laikas svarbus pačioje pradžioje, kai kalbama apie vaikų amžiaus skirtumą, kad suvokti kokioje terpėje auga ir gyvena šeiminykščiai. Sūnus buvo labai lauktas (sakyčiau vienintelis, kurį taip tiksliai suplanavome, kada gims t. y. būtent vasarą) ir jo gimimui ruošiausi kaip niekad. Jis gimė namie kaip ir planavau, viskas buvo tobula iki tos minutės kai jis gimė (ne vienam interviu dalinausi fotografijomis būtent iš jo gimdymo). Po to supratau, kad didysis vyksmas įvyko, šampanas iššautas, visi pradėjo skirstytis, o mums su naujagimiu atsiveria naujas pogimdyminis etapas. Jam nesiruošiau, nes maniau, kad bus taip kaip su dukra. Kažkur net turiu nuotrauką, su kiek patempta lūpa, tačiau tame mano veide jau spėjo atsiverti bedugnė. Taigi lūkesčiai buvo gerokai per dideli. Paskui viskas įvyko sniego gniūžtės principu: draugės ir pribuvėja nebegalėjo aplankyti po gimdymo, nes vienos vaikai susirgo, kitai kažkas nutiko. Aš ir nerašiau joms, nes tuo metu galvojau, kad taip ir turi būti. Juk pagimdžiau ir ko dar reikia iš manęs. Niekam aš nerūpiu ir man atrodė ta būsena normali. Vyras po savaitės išėjo į darbą leptelėdamas „taigi čia antras vaikas, ko tu nežinai, viską gi prisimeni“ ir „tu gi Rama* - boba su kiaušais“ – suprask jūra iki kelių. Pamenu kaip blioviau laikydama naujagimį ant rankų ir prašydama vyro neišeiti. Nors gyvenome gražioje miškingoje vietoje, toliau nuo miesto (naujuosiuose verkiuose), tačiau tai atrodė, kaip pasaulio kraštas, draugės vis atidėliodavo lankymą, tėvai irgi nesiveržė, tad ratus su vežimu ir dukra galėjau sukti sau pati. Galiausiai kai rudenį abu susirgom su sūneliu ausų uždegimais, vietoj atsiskaitymo pateikiau prašymą akademinėms atostogoms. Man tai buvo labai didelis pralaimėjimas, jaučiausi nevykėle viduje, kuri nieko nesugeba. Tačiau vietoj palaikymo namie sulaukiau komentaro kas aš per mama, kad vaikas serga, mat mūsų pirmagimė per tuos du metus sirgo gal 2 sykius. Dar po savaitės, kitos pakėliau prieš save ranką. Ačiū die nesėkmingai. Sūnui buvo 3.5 mėnesio… Visiems atrodė, kad man eilinė melancholija ir depresinė nuotaika “ai šiaip užplaukė“, tačiau tai buvo kulminacija. Apie tą įvykį šeimoje nekalbėjome, vėliau jis užsivėlė buityje ir liko kažkur. Iki kol po metų vėl susitikome tos pačios moterys, dalyvavusios sūnaus gimime ir iš to ką pasakojau ir kaip pasakojau man ramiai ir atsargiai pasakė, kad tai kaip aš skambu primena depresiją. Ilgą užleistą pogimdyminę depresiją. Praėjus maždaug trim savaitėm po to vakaro su merginomis, jau sėdėjau pas psichoterapeutę krėsle ir bandžiau susigaudyti šiokius tokius siūlo galus. Ir tai vistiek neišgelbėjo mūsų šeimos. Krizė prasidėjusi tuojaus po antrojo vaiko gimimo tapo tokia, kad jau kai pradėjome kažką taisyti buvo per vėlu.
Šioje istorijoje susideda kelios kertinės dedamosios:
Pirma: mudu su pirmu vyru buvome labai jauni. Mums buvo po 22-24 metus, kai jau susilaukėme antrojo vaikelio. Niekas mums nė žodžiu neužsiminė, kas būna kai gimsta antras vaikas. . Ir aišku, kaip būdami labai jauni dar žibalo įpildavom ir su savo impulsyvumu, grubumu, netaktiškomis frazėmis ir panašiai.
Antra: ribotos pajamos. Nors supratau, kad vyras turėjo išeiti į darbą, kadangi prieš pat gimdymą persikraustėm ir jis gavo naują darbą, o aš apskritai nedirbau, morališkai tai manęs niekaip negelbėjo. Ilgos dienos be jo, man atrodydavo pragaištingos ir su laiku jas ėmiau tiesiog „stumti“ viena po kitos. Jos tapo pilkos, nuobodžios, vienodos. O kartais ir visas iššūkis, ypač kai už lango lapkričio pilkuma ir lietus. Dar ir dabar vyro buvimas darbe man kažkur viduje ataidi. Tik skirtingai nei prieš 10 metų, dabar jau šiek tiek savyje orientuojuosi ir žinau, kad ims ir praeis tos 8 ar 10 valandų, galiausiai pati turiu krūvą veiklų – kas yra ir pliusas ir minusas.
Trečia: du mažamečiai vaikai. Nors beveik 2.5m atrodo jau neblogas tarpas vaikams, bet visgi tai ne 3.5 ir ne 4 metai. Kiek buvo situacijų, kai mažylį pervystau, o iš tualeto rėkia vyresnioji „mama nuvalyk uzkakalį!“ ir jie negirdi „tuojaus!“ ar „palauk, dukryte“ ir nesupranta „nešauk, brolis miega“. Apskritai su antru vaiku dužo didžiulė iliuzija ir idilė: jei pirmąją dukrą mudu su vyru auginome dviese ir jis galėjo pasireguliuoti mokslus ir darbus pagal poreikius, tai su antru vaiku viskas apsivertė: aš likau viena su dviem vaikais namie. Ir toks apsivertimas yra stiprus persitvarkymas. Kai gimsta antras vaikas daugelis porų neretai pas**a skirtingais keliais iki vaikui sueina dveji ar treji metai. Būtent tada pasirodo didžioji nemeilė ir nesupratimas iš partnerio ir didieji charakterių skirtumai.
Šį etapą pergyvenau labai „praktiškai“, viską išbandžiau pati. Nepaisant to, kad mokiausi akušerijos, vaikai buvo mylimi ir laukiami, gyvenome santuokoje su vyru, viskas vystėsi į priekį, tačiau yra dalykų, kurių neplanavome ir nežinojome kaip elgtis. Aš pergyvenau ne šiaip kokią melancholiją, o ilgą ir nuobodžią depresiją, kuri truko virš metų ir kurios padariniai dar pasiveja ir šiandien. Neslėpsiu, kad laukiant ketvirtosios, buvo baimių, „o kas bus jei nučiuoš stogas?“. Šiandien galiu tiesiai šviesiai teigti, kad mano pogimdyminė depresija išprovokavo mano pirmąsias skyrybas, ko pasekojau palikau šeimą dėl kito žmogaus (nieko karma, paskui man sugrįžo) ir pirmą sykį po dešimties metų nebesijaučiu taip klaikiai ir nedegu iš gėdos, mat subyrėjus šeimai, be proto kaltinau save. Negana to, kad nuo manęs nusisuko dalis mūsų bendrų draugų, (visi žinojo tik ledkalnio viršūnę – ji susirado kitą), šis faktas buvo panaudotas ir posėdžiuose dėl vaikų auginimo. Deja, po skyrybų su pirmuoju vyru taip ir nesusėdome kontruktyviai pasišnekėti, kas įvyko, kodėl ir kaip. O reikėjo. Tačiau, šiandien po veik 10 metų, apie tai galiu kalbėti su lengvu sarkazmu, ironija ir pajuokauti, nors neslėpsiu nedrąsu, nejauku ir neįprasta.
Ar esu tikra, kad man tai nepasikartos? Ne. Nemeluosiu. Ir tikrai nežinau to auksinio recepto, kad taip nenutiktų. Aš atvirai priimu, kad net ir po penkto vaiko kada nors ateity mane gali ištikti pogimdyminė depresija. Šiandien turiu krūvą veiklų, kas neleidžia užsisukti, nors nebežinau, kas kartais labiau užvelia: ar buitis ar išorinės veiklos, bet jose matau prasmę, savirealizaciją ir tuo džiaugiuosi. Gyvenimas išmokė, kad viskas praeis, galiausiai juk praeina. Tad to ir palinkėsiu visiems ir visoms skaitančioms. Viskas praeis, tik svarbu tą suvokti.
Rama – mano pravardė ankstyvos jaunystės ir metaliurgijos laikais. Viskas kaip ir gerai su tuo, tik labiau mėgstu kai mane vardu vadina.
Foto: realiuoju laiku, mano metinė jaunėlė kuičia mano stalčių. Ačiū, dukryt...
