Gyvybės Medis

26/09/2025

Filme „Gyvenimas yra gražus“ (Roberto Benigni, 1997m) yra tokia scena: prašmatni sužadėtuvių puota, prie stalo sėdi miestelio mokyklos direktorė, miestelio meras, jo būsima žmona Dora ir kiti svarbūs žmonės ir aptarinėja kiek neįgalių ir nesveikų žmonų išlaikymas kainuoja (nacistinei) Vokietijai. Direktorė nė nemirkteldama klausia: „kiek sutaupytų valstybė, jei invalidai būtų sunaikinti?“ Dora atsidūsta „O Dieve, sunku patikėti!“ - turėdama omeny, kad kalba eina apie žmones. „Taip tikrai sunku patikėti“ – pritaria jai direktorė turėdama omeny, kiek bus sutaupyta pinigų.


Vakar laidoje "Už ar Prieš", gydytojai Kuliešytei pradėjus sausai dėstyti kiek yra padaroma abortų per metus (berods apie 2 tūkst). ir kaip valstybė „padėtų“ padengdama moteriai šias išlaidas, kaip ji – moteris – turėtų būti rengiama šeimai, man atvipo žandikaulis. Nes pasijutau, kaip tame filme. Nes kalba eina ne apie eilinę procedūrą, o apie procedūrą užbaigiančia negimusio žmogaus gyvenimą. Savo požiūrį, ko yra vertas negimęs žmogus pademonstravo ir Morgana Danielė, palygindama nėštumo nutraukimą, su supuvusių dantų gydymu. Ir nesvarbu, kad nėštumas yra normali fiziologinė būklė, priešingai nei supuvę dantys.

Šiandien esu su gana sunkiu jausmu viduje: puikiai suprantu viešumo kainą ir tai, kad ne palaikymo, o atvirkščiai – už savo požiūrį jau sulaukiau smerkimo, kaip aš apskritai dirbu su moterimis, jau numačiau ir nuleidau negirdomis. O tas sunkus jausmas yra apie tai, ant kiek mes devalvavome žmogaus vertę. Nemokamu norime padaryti žmogaus gyvybės nutraukimą anapus pilvo, tačiau, kai gyvybė nutraukiama šiapus pilvo, tai jau žmogžudystė. Sunku ir tai ant kiek tapome vartotojiški: vartojame santykius, partnerius, draugus, vaikus. Nepatiko – out, kitas. Nenori santykių, ok kita, nes kam gaišti? Pasaulis pilnas visko.

Vakar neišgirdau nei vieno siūlymo (iš įstatymo kūrėjų), apie psichologinę pagalbą moteriai, kuri ryžtasi abortui: nei prieš, nei per, nei po. O reikėtų, visgi abortas prilyginamas netekčiai – tokiai pat, kaip persileidimas, negimusio vaikelio žūtis, vaiko žūtis ir panašios. Ir moteris, maža to, kad su nėštumu, paliekama viena, tačiau lygiai taip pat ji turi tvarkytis su abortu, bei pasekmėmis po jo pati.

Ir taip, aš pasisakiau už išimtis: ektopinius nėštumus, prievartos, pedofilijos, incesto atvejus ar kai nėštumas nėra suderinamas su mamos sveikatos būkle, ar kai mama nenori nešioti stiprius apsigimimus turinčio vaikučio. Tačiau žvelgdama į savo ketvertą kruopų, šiandien žinau, kad nei vieno iš jų negalčiau išbraukti, vien dėl to, kad jų laukimo metas nebuvo tobulas. O nebuvo faktiškai nei vienas: Su pirmagime buvau neatitnkanti visuomenės normatyvo jauna 19metė, nieko nebaigusi ir – cituoju gydytoją- nieko negalinti duoti savo vaikui, su sūnumi buvau pirmakursė akušerijos studijose, su trečiąja – neplanuotai pastojusi ir bebaigianti studijas dviejų vaikų mama, o su ketvirtąją – vos paskelbus džiugią žinią vyras neteko darbo ir šeimą išlaikyti teko man. Ir ten stovint laidoje, supratau, kad jei būčiau tas statistinis vienetas, šiandien neturėčiau turbūt nei vieno vaiko arba bent jau didžiosios dalies. Tačiau turiu – net 4, nes suprantu, kad gyvenimas tai ne teorijos vadovėliai. Gyvenimo nesuplanuosi, kartais jis nutinka, net jei galvoji, kad planuoji, iš už kampo išdygsta Dievas ir pasijuokia.

Ateinantis vaikelis irgi yra žmogus, toks pat kaip ir moteris, kuri jį nešioja. Ir tos moterys, kurios dėl siauro (visuomenės) matymo yra stumiamos į abortą yra žmonės su savo istorijomis, ne statistiniai vienetai ar taisyklės.

Pabaigai paliksiu a.a šviesaus atminimo gyd. Bangos žodžius: Dievas žmogų įsčiose audžia pačiais gražiausiais siūleliais – auksiniais. Ir taip, jei davė Dievas dantis, duos ir duonos. Esu dėkinga savo vaikams: gimusiems ir negimusiems, kad šiandien jų dėka esu ten kur esu ir, kad jie atėjo tokiomis aplinkybėmis ir tada kada buvo tam tinkamiausias laikas, net jei mano (siauru) suvokimu atrodė tuo metu kitaip.
Foto: foeva nuostabioji VVeronikaGen Photography

15/11/2024

“Maaam, iš kur gėlės????” Užverčia klausimu sūnus. “Iš šeimos” trumpai atsakau. Neturiu balso, kartoti kelis kartus, tai visiems vienu kartu papasakosiu kai susirinks iš kur tos gėlės (negi mama pasimatyme buvo?)
1darbo dieną pakliuvau į skyrių. Po gimdymo. Ten gulėjo rusakalbė. Visi manė ukrainietė, pasirodo baltarusė (bandau suvokti KAIP pildant dokumentaciją galima sumaišyti kilmės šalį, bet oh well, nesigilinsiu). Aš jau pirmą dieną nuėjau pačiauškėt su ja, mat kolegė rusiškai nekalba, šiaip mažai kas kalba rusiškai išskyrus vyrenses darbuotojas, tai žodž (čia dar vienas akmuo į “meskim rusų kalbą per bortą”, siūlytojų daržą sėkmės). Po cezario. Kietėja krūtys, vaikelis neištraukia, pieno tiek, kad visoms užtektų. Tai kiek su ja buvo visko daryta: ir masažuota ir nutraukinėtas pienukas. Būklė tik sudetingėjo. Vakar popiet įvyko lūžis: pradėjo atsileidinėti krūtinė. Matydama kad viskas gerėja, pradėjau dėti vaikelį tiesiog prie krūties be antspenių. Pradžioj prie “geresnės”, paskui prie sudetingesnės krūties. Sutarėm, kad stebės laiką, kad mažius nepramiegotų ypač naktį. Šiandien išleido, namo. Vaikelis pirmas. Ir jiems čia viskas labai faina, labai patiko. Biški turi savo cinkelių, bet. Atvyko iš Minsko priemesčio Malodečnos miesto. Iš to paties kaip ir Genos pusseserė, kuri nesyk buvus svečiuose. Sakau bus bajeris jei pažįstamos. Kažkaip man jiems labai norėjos padėti. Kad būtų kuo geriau. Gal čia Jūrės kažkokia slapta įtaka, mat kai ji dvitautė tai negaliu neigti jos slaviškos kilmės. Paliko toną šokolado ir gėlių. Šokoladą apdalinau. Gėles pasilikau. Iš darbo išėjau po 16 nors dirbau iki 16, bet ką jau. Dėjome vaikelį į kėdutę. Aiškinau tai kas man savaime aišku, bet šviežiems tėveliams kyla klausimų. Po gimdymo labai įdomu, kiekvienas kambarys/palata atskira respublika. Matai totaliai skirtingas šeimas ir požiūrius. Pvz vienoje palatoje, šeima kuri galvojo, kad gimdo ir laukė veiklos - žiūrėjo tv pagalbą ( mano vidinei Ramintai akys ant kaktos iššoko, KAIP??? bent jau būtų koks įdomesnis filmas…) bet šiaip patinka. Keliuos prieš 6 kelionė nuo iki trunka 1:05, 1:10. Net šian per tą suirutę Kaune, nepavėlavau. Dar nusistebėjau, kad savanoriai (kauno) tušti. Pasidarau kavos ir į kelią kurą užsipilu iš vakaro. Man tai tokia meditacija važiuoju ten kur gera, kur pagaliau jaučiuosi maksimaliai naudinga.

Žodž kaifuoju ne tas žodis. Ne tas.
P.s vėliavėlė mano 🙂

06/10/2024

Šią savaitę, mano jauniausioji – dvimetė – dukra nusprendė, atsinaujinti savo imuninę sistemą. Aišku su niekuom nesitarus, ankstų antradienio rytą užkaito pradžioj iki 38.7, o paskui jau iki cielų 40. Ir nors esu iš tų ekstremalių mamų, kuri sako, kad vaikai kai serga, išties yra gerai, nes taip treniruojasi ir atsinaujina imuninė sistema, tačiau, kai tai paliečia mano vaiką, visos tezės sutrupa į šipulius. Aš nerimauju, pergyvenu, viskas slysta man iš rankų, mintimis esu su sergančiu vaiku. Šitas netikėtas dukros sirgtelėjimas, man dar kartą priminė: vaikai serga ir mano vaikai taip pat. ir: Visa tai praeis. Taip ir buvo.
Tobulai prasidėjęs antradienis subyrėjo, kai atėjus ruošti dukros į darželį, radau ją miegančią. Paėmus ant rankų pastebėjau, kad ji šiltoka ir o vau! Termometras rodė visus 38.7. Va tau ir tobulas antradienis. Tą pačią akimirką užplūdo visas pluoštas jausmų: nerimas dėl dukros, dėl darbo ir šiaip dėl visko. Labiausiai dėl pirmų dviejų. Paskubom informavau tiesioginę vadovę, susiskambinau su dukros tėčiu vildamasi, kad gal ką pavyks suderinti, kad nepalikti visiškai kolegių „ant ledo“ ir galiausiai su poliklinika. Ir čia yra žymus stop momentas. Visgi šioje karuselėje pagavau save daugiau jaudinantis dėl darbo. Tikiu, kad ne vienintelė tokia mama esu: „o ką pagalvos darbdavys?“, „o kaip čia atrodo/ ką apie mane pagalvos?“. Kažkokia keista baimė ir nerimas, kuris nežinau iš kur ateina? Sovietmečio? Nesaugumo? Neužtikrintumo. Deja, darbo rinkoje nors ir mamos turi tam tikras garantijas, kaip pvz.: jei turi mažamečių vaikų tavęs negali atleisti, nebent jau labai šiukščiai pažeisi darbo taisykles, tačiau visdar darbdaviai nėra patenkinti kai darbuotojai turi imti nedarbingumą dėl sergančio šeimos nario slaugymo. O jei tų šeimos narių (vaikų) keli, tai faktiškai šaltasis sezonas tampa tokia savotiška rulete – „na kuris dabar susirgs?“. Ir nors dirbu privačiame sektoriuje ir geroje įmonėje, kurioje tikrai supratingos vadovės ir kolektyvas, kažkodėl kai susirgo dukra pergyvenau visą pluoštą nepatogių jausmų dėl darbo, o paskui praleidau dar gerą laiko gabalą analizuodama kodėl taip nutiko (kodėl jaučiausi blogai dėl darbo, na juk susirgo dukra aš viską padariau gerai darbo atžvilgiu).
Antras stop momentas buvo pati dukra. Mano vaikai išties serga retai: jie neturėję nei pūlingų anginų, nei plaučių uždegimų, nei kokių kitų infekcijų kurioms reikalingas sudėtingas gydymas. Antibiotikų nėra gavęs nei vienas vaikas (na sąžiningai tariant, nesu tikra dėl pastarųjų sūnaus trejų metų, mat gyvena su tėčiu, bet berods kiek pamenu – nėra). Ir ligoninėje dėl ligų nėra gulėję. Jaunėlė karščiavus irgi yra vos porą sykių per savo kiek daugiau nei du gyvenimo metus. Todėl natūralu: kai jie suserga, mane ištinka nerimas, nes tiesiog nebepamenu ką tokiais atvejais reikia daryti :). Tai visas nerimas apie tai, kad jai kuo greičiau pagerėtų ir neįsisiūbuotų į didelę ligą ar komplikacijas (snragliai, slogos, kosuliai) Viduje jaučiau, kad čia bus maždaug dviejų parų reikalas ir paskui turėtų pagerėti. Bet tas nerimas stiprus reikalas. Popiet, po vizito pas gydytoją temperatūra užkilo iki 40. vėliau nukrito (po paracetamolio žvakutės), tačiau kai vaikas dega, dega ir mamos nervai. Nesvarbu kokio jie tvirtumo. Šitam momente ir ligos ugny sudegė ir mano karūna: „mano vaikai neserga“, nes tikrai esu leptelėjus ir ne sykį ir ne taip atsargiai. Ir pasitikėjimas savimi. Laimei į antrą parą sudegė ir saviplaka ir „blogos mamos“ iliuzija. Nežinau iš kur, bet mes visos ją turim. Tokio pat tipo parkė kaip ir su darbu. Nei aišku kodėl nei aišku kam, iš kažkur ji (parkė) yra: ar iš prastų komentarų internetinėje erdvėje ar iš mūsų mamų kolektyvinės pasąmonės.
Bet išvada viena: vaikai - jie serga ir jiems reikia sirgti, bent retkarčiais, kad iš tiesų kaip ir „windows’ai“ taip ir jų imuninė sistema atsinaujintų ir pasitreniruotų. Ir ne šiaip – kasdienį kardio, bet ir tas sunkiąsias situacijas. Dar labai lengvinantis viską faktorius: nebijojimas apie tai kalbėtis, su draugėmis, su mamomis, su tais žmonėmis iš kurių galite gauti palaikymą ir pagalbą. Ir tai nebus eilinis pasidžiaugimas ar pasiguodimas, apie eilinę dieną. Toks labiau nusikrovimas viso tuo metu slegiančio emocinio krūvio. Ir tai yra gerai. Laikas kai vaikas serga kiek kitoks: ilgesnis, lėtesnis, sunkesnis ir skausmingesnis (emociškai, jausmiškai) ypač mums – mamoms (ir tėčiams).
Tai visoms, kurių vaikai tik ką prasirgo sunkiai ar lengvai, trumpai ar ilgai, siunčiu palaikymą. Puikiai suprantu, kaip jums sunku šiuo metu, jūs visos esate geros mamos, pakankamai geros savo vaikams.

Foto: Pirmoji - jauki akimirka prieš žadinant dukrytę į darželį: mūsų naujas katiniukas ir Bela susiraitę šalia Jūrės Veros.
Antroji - vakaro andante: mažoji nešioklėje, po jos mylimiausiu mano megztiniu (visada lenda į glėbį kai esu su juo, mat jis platus). Tądien taip buvau susiruošus į darbą, tai taip ir likau: su suknele, megztiniu. Na ir aišku betvarke antram plane. bet tikrai neturiu ko gėdytis: betvarkė su sergančiu vaiku ant rankų - normalu.

17/04/2024

Pakalbėkim apie gimdymą:

Stangos

Tai viena iš patogiausių pozų stangoms. Dar vadinama karės poza. Jos metu gimdymo takai išeina žemės link, todėl vaikeliui leistis ir stumtis padeda pati gravitacija. Moteriai taip išgimdyti vaisių irgi yra kur kas lengviau mat padedama gravitacijos ji lengviau stanginasi. Viena koja tvirtai įsirėmus į žemę kur kas patogiau visą jėgą nukreipti į dubens apačią, nei pvz gulint. Juk kai vyksta stangos akušerės ir gydytojai dažniausiai duoda tokią komandą “rankoms traukis, kojom stumkis”. Tą padaryti sudėtinga kai moteris guli aukštielnika. Tačiau nesunku kai yra vertikalioje padėty. Ši poza taip pat sumažina riziką cezariui ir sutrumpina stūmimo likotarpį, kas neretai būna viena iš indikacijų cezariui ( užsitęsusios stangos, dėl vaisiaus nenusileidimo gimdymo takais)

Intuityviai taip išgimdžiau 3 iš 4 savo vaikų. Kai ateidavo pabaiga visada pereidavau į vertikalią padėtį, kur torsu - tai yra viršutine kūno dalimi palinkdavau į priekį, tarsi ruoščiaus žemam startui ar kilčiau į kovą.

Beje daugelis moterų kalbėdamos apie gimdymo pozų pasirinkimą omeny turi būtent pozas stangų, o ne sąrėmių metu. Tuo tarpu gydytojai dažniausiai kalba apie pozų keitimą sąrėmių metu.

Nuroda į originalų šaltinį komentaruose

07/04/2024

Kada klausėtės savo vaikučios širdelės? Kai laukiamės savo vaikučių, širdis yra pirmas dalykas, kurį užfiksuoja ginekologai. Vėliau, visą likusį nėštumą klausomės to tankaus tuksėjimo. Jis mus ramina, jis mums suteikia pasitikėjimo, jog su mūsų vaikeliais viskas gerai, jis tampa viso nėštumo ir gimdymo palydovu. Toks savotiškas tranzo ritmas ir muzikinis fonas. Tačiau kai vaikelis gimsta, jo širdelės klausoma rečiau - daugiausia per gydytojų vizitus. Ir tai klauso tik gydytojas jau. Tačiau pridėjus ausį prie krūtinės dar galime išgirsti tą tankų tuksėjimą ir grįžti mintimis į laiką kai mažylis gyveno mumyse.

Anądien mano mažoji priėjo ir mane apsikabino taip, kad ausis papuolė ant krūtinės ir išgirdau tą jos širdutės tuksėjimą. Kokia ramuma ir palaima tą akimirką buvo. Paklausykit ir jūs savo vaikelių širdelių. Paklausykit ką jos jums pasakoja

Foto: mano mažosios gintariniai karoliai, su jos tėčio dovanota širdele man. Kadangi virvutė nutrūko, širdele papuošiau mažylės karolius.

27/03/2024

Menstruacijų istorija: kaip jos buvo priimamos įvairiose kultūrose ir ką moterys darydavo tomis dienomis anksčiau. Aš pamenu, jog kai paklausiau mamos ką moterys dėdavosi anksčiau, ji man yra atsakius joooog…. Kiškio uodegėles! Vis bandžiau suprasti kaip tas kiškio uodegėles reiktų susikišti ir kaip jos apsaugo nuo kraujavimo ir kaip sugeria. Tai va neilgas filmukas savišvietai.

Periods. About 50% of the population gets them. But this natural process of shedding the uterine lining every month as part of fertility has long been shroud...

22/03/2024

Pabandykite paaiškinti joms

11/02/2024

Toks trumpas faktų rinkinukas

04/09/2023

Šiandien apie šią istoriją galiu jau kalbėti ramiai, kadangi nuo jos prabėgo 10 metų, o visa kas joje įvyko jau yra nubangavę ir nebekelia jokių stiprių emocijų. Tik tam tikrus raibulius. Kol ją rašau, mano mažoji metinukė kątik iškuitė mano vieną rubų stalčių, ant lovos žiojėja trijų skalbimų krūva, kurią reiks surūšiuoti, o virtuvėje laukia blynų tešla tik kol kas atskirose pakuotėse.
Dar viena tragiška istorija, kuomet mama nužudo savo mažamečius vaikus (jau ketvirta nuo praeito rugsėjo: nušokusi tik ką pagimdžiusi moteris su naujagime, Šiauliuose naujagimį nuskandinusi mama, Vievy keturmetę nuskandinusi mama ir šio savaitgalio herojė) supurto ir jei dar anąmet trypčiojau ir galvojau kaip čia apeiti savo patirtį, šiemet jaučiuosi gerai apie tai kalbėdama. Saugumas artimoje aplinkoje duoda savo.
Taigi prieš 10 metų man buvo 22 dveji. Buvau ambicinga akušerijos studentė ir neseniai tapusi 2 vaikų mama. Tarp mano vaikų buvo dviejų metų ir keturių su puse mėnesio skirtumas. Toks tikslus laikas svarbus pačioje pradžioje, kai kalbama apie vaikų amžiaus skirtumą, kad suvokti kokioje terpėje auga ir gyvena šeiminykščiai. Sūnus buvo labai lauktas (sakyčiau vienintelis, kurį taip tiksliai suplanavome, kada gims t. y. būtent vasarą) ir jo gimimui ruošiausi kaip niekad. Jis gimė namie kaip ir planavau, viskas buvo tobula iki tos minutės kai jis gimė (ne vienam interviu dalinausi fotografijomis būtent iš jo gimdymo). Po to supratau, kad didysis vyksmas įvyko, šampanas iššautas, visi pradėjo skirstytis, o mums su naujagimiu atsiveria naujas pogimdyminis etapas. Jam nesiruošiau, nes maniau, kad bus taip kaip su dukra. Kažkur net turiu nuotrauką, su kiek patempta lūpa, tačiau tame mano veide jau spėjo atsiverti bedugnė. Taigi lūkesčiai buvo gerokai per dideli. Paskui viskas įvyko sniego gniūžtės principu: draugės ir pribuvėja nebegalėjo aplankyti po gimdymo, nes vienos vaikai susirgo, kitai kažkas nutiko. Aš ir nerašiau joms, nes tuo metu galvojau, kad taip ir turi būti. Juk pagimdžiau ir ko dar reikia iš manęs. Niekam aš nerūpiu ir man atrodė ta būsena normali. Vyras po savaitės išėjo į darbą leptelėdamas „taigi čia antras vaikas, ko tu nežinai, viską gi prisimeni“ ir „tu gi Rama* - boba su kiaušais“ – suprask jūra iki kelių. Pamenu kaip blioviau laikydama naujagimį ant rankų ir prašydama vyro neišeiti. Nors gyvenome gražioje miškingoje vietoje, toliau nuo miesto (naujuosiuose verkiuose), tačiau tai atrodė, kaip pasaulio kraštas, draugės vis atidėliodavo lankymą, tėvai irgi nesiveržė, tad ratus su vežimu ir dukra galėjau sukti sau pati. Galiausiai kai rudenį abu susirgom su sūneliu ausų uždegimais, vietoj atsiskaitymo pateikiau prašymą akademinėms atostogoms. Man tai buvo labai didelis pralaimėjimas, jaučiausi nevykėle viduje, kuri nieko nesugeba. Tačiau vietoj palaikymo namie sulaukiau komentaro kas aš per mama, kad vaikas serga, mat mūsų pirmagimė per tuos du metus sirgo gal 2 sykius. Dar po savaitės, kitos pakėliau prieš save ranką. Ačiū die nesėkmingai. Sūnui buvo 3.5 mėnesio… Visiems atrodė, kad man eilinė melancholija ir depresinė nuotaika “ai šiaip užplaukė“, tačiau tai buvo kulminacija. Apie tą įvykį šeimoje nekalbėjome, vėliau jis užsivėlė buityje ir liko kažkur. Iki kol po metų vėl susitikome tos pačios moterys, dalyvavusios sūnaus gimime ir iš to ką pasakojau ir kaip pasakojau man ramiai ir atsargiai pasakė, kad tai kaip aš skambu primena depresiją. Ilgą užleistą pogimdyminę depresiją. Praėjus maždaug trim savaitėm po to vakaro su merginomis, jau sėdėjau pas psichoterapeutę krėsle ir bandžiau susigaudyti šiokius tokius siūlo galus. Ir tai vistiek neišgelbėjo mūsų šeimos. Krizė prasidėjusi tuojaus po antrojo vaiko gimimo tapo tokia, kad jau kai pradėjome kažką taisyti buvo per vėlu.
Šioje istorijoje susideda kelios kertinės dedamosios:
Pirma: mudu su pirmu vyru buvome labai jauni. Mums buvo po 22-24 metus, kai jau susilaukėme antrojo vaikelio. Niekas mums nė žodžiu neužsiminė, kas būna kai gimsta antras vaikas. . Ir aišku, kaip būdami labai jauni dar žibalo įpildavom ir su savo impulsyvumu, grubumu, netaktiškomis frazėmis ir panašiai.
Antra: ribotos pajamos. Nors supratau, kad vyras turėjo išeiti į darbą, kadangi prieš pat gimdymą persikraustėm ir jis gavo naują darbą, o aš apskritai nedirbau, morališkai tai manęs niekaip negelbėjo. Ilgos dienos be jo, man atrodydavo pragaištingos ir su laiku jas ėmiau tiesiog „stumti“ viena po kitos. Jos tapo pilkos, nuobodžios, vienodos. O kartais ir visas iššūkis, ypač kai už lango lapkričio pilkuma ir lietus. Dar ir dabar vyro buvimas darbe man kažkur viduje ataidi. Tik skirtingai nei prieš 10 metų, dabar jau šiek tiek savyje orientuojuosi ir žinau, kad ims ir praeis tos 8 ar 10 valandų, galiausiai pati turiu krūvą veiklų – kas yra ir pliusas ir minusas.
Trečia: du mažamečiai vaikai. Nors beveik 2.5m atrodo jau neblogas tarpas vaikams, bet visgi tai ne 3.5 ir ne 4 metai. Kiek buvo situacijų, kai mažylį pervystau, o iš tualeto rėkia vyresnioji „mama nuvalyk uzkakalį!“ ir jie negirdi „tuojaus!“ ar „palauk, dukryte“ ir nesupranta „nešauk, brolis miega“. Apskritai su antru vaiku dužo didžiulė iliuzija ir idilė: jei pirmąją dukrą mudu su vyru auginome dviese ir jis galėjo pasireguliuoti mokslus ir darbus pagal poreikius, tai su antru vaiku viskas apsivertė: aš likau viena su dviem vaikais namie. Ir toks apsivertimas yra stiprus persitvarkymas. Kai gimsta antras vaikas daugelis porų neretai pasuka skirtingais keliais iki vaikui sueina dveji ar treji metai. Būtent tada pasirodo didžioji nemeilė ir nesupratimas iš partnerio ir didieji charakterių skirtumai.

Šį etapą pergyvenau labai „praktiškai“, viską išbandžiau pati. Nepaisant to, kad mokiausi akušerijos, vaikai buvo mylimi ir laukiami, gyvenome santuokoje su vyru, viskas vystėsi į priekį, tačiau yra dalykų, kurių neplanavome ir nežinojome kaip elgtis. Aš pergyvenau ne šiaip kokią melancholiją, o ilgą ir nuobodžią depresiją, kuri truko virš metų ir kurios padariniai dar pasiveja ir šiandien. Neslėpsiu, kad laukiant ketvirtosios, buvo baimių, „o kas bus jei nučiuoš stogas?“. Šiandien galiu tiesiai šviesiai teigti, kad mano pogimdyminė depresija išprovokavo mano pirmąsias skyrybas, ko pasekojau palikau šeimą dėl kito žmogaus (nieko karma, paskui man sugrįžo) ir pirmą sykį po dešimties metų nebesijaučiu taip klaikiai ir nedegu iš gėdos, mat subyrėjus šeimai, be proto kaltinau save. Negana to, kad nuo manęs nusisuko dalis mūsų bendrų draugų, (visi žinojo tik ledkalnio viršūnę – ji susirado kitą), šis faktas buvo panaudotas ir posėdžiuose dėl vaikų auginimo. Deja, po skyrybų su pirmuoju vyru taip ir nesusėdome kontruktyviai pasišnekėti, kas įvyko, kodėl ir kaip. O reikėjo. Tačiau, šiandien po veik 10 metų, apie tai galiu kalbėti su lengvu sarkazmu, ironija ir pajuokauti, nors neslėpsiu nedrąsu, nejauku ir neįprasta.
Ar esu tikra, kad man tai nepasikartos? Ne. Nemeluosiu. Ir tikrai nežinau to auksinio recepto, kad taip nenutiktų. Aš atvirai priimu, kad net ir po penkto vaiko kada nors ateity mane gali ištikti pogimdyminė depresija. Šiandien turiu krūvą veiklų, kas neleidžia užsisukti, nors nebežinau, kas kartais labiau užvelia: ar buitis ar išorinės veiklos, bet jose matau prasmę, savirealizaciją ir tuo džiaugiuosi. Gyvenimas išmokė, kad viskas praeis, galiausiai juk praeina. Tad to ir palinkėsiu visiems ir visoms skaitančioms. Viskas praeis, tik svarbu tą suvokti.

Rama – mano pravardė ankstyvos jaunystės ir metaliurgijos laikais. Viskas kaip ir gerai su tuo, tik labiau mėgstu kai mane vardu vadina.

Foto: realiuoju laiku, mano metinė jaunėlė kuičia mano stalčių. Ačiū, dukryt...