Erdvė jausti

15/04/2026

Kai gimsta kūdikis, man atrodo, gimsta ir mama perfekcionistė. Ta, kuri nori viską padaryti tobulai. Suderinti drabužėlius pagal spalvas. Sukontroliuoti dienotvarkę. Numatyti, apsaugoti, suvaldyti. Lyg išorinis tvarkingumas galėtų nuraminti vidinį chaosą. Nes kartu su kūdikiu gimsta ir didžiulis nerimas. O kontrolė tampa būdu su juo susitvarkyti.
Tada ateina ~6 mėnesiai. Tyrelės, terlionės, kurios negrįžtamai „papuošia“ visus tuos kruopščiai derintus drabužėlius. Ir supranti, kad kontrolės yra gerokai mažiau, nei tikėjai esą.
Vėliau ateina herojų etapas. “Šuniukų patruliai“, LEGO, minecraft, Ninjago. Drabužiai, kurie šypsosi iš visų pusių. Ir nors kartais nuo jų pavargsti, tai etapas, kuriame vaikas kuria savo pasaulį. Savo tapatybę. Savo simpatijas. Ir tada pagauni save parduotuvėje galvojančią: “Na, gal jau išsirinks kažką normalaus?“ Bet dažniausiai - ne. Nes čia ne apie skonį. Čia apie autonomiją.
Vakar atėjo pas mane dar vienas etapas. Kai beveik 9 m. žmogus pašaukia: “Mama, žiūrėk, išsirinkau šitą.“
Ir aš matau smėlio spalvos bliuzoną su užrašu „New York“. Ne su herojais. Ne su futbolo kamuoliais. Tame momente susitinka du jausmai. Vienas - džiaugsmas: “O, aš irgi tokį nešiočiau.“ Vidinė kontrolierė mama tyliai sau duoda penkis: “Šauniai užauginai. Turi skonį.“
O kitas - daug gilesnis. Tas „New York“ kažkaip netikėtai suvirpina vidų. Nes tai ne apie miestą. Tai apie kryptį. Apie judėjimą nuo manęs.
Vaiko augimas - tai nuolatinis atsiskyrimo procesas.
Iš pradžių laikai jį ant rankų. Tada paleidi žingsniuoti, rinktis, nesutikti, būti kitokiu. Ir kiekviename etape mama mokosi to paties: myleti ne kontroliuojant, o leidžiant. Leidžiant būti.
Mamos įtaka niekur nedingsta. Ji tiesiog pasikeičia.
Ji jau nebe drabužių pasirinkimuose.
Ji yra: apkabinime po sunkios dienos, pasiūlyme išklausyti (net jei jis bus atmestas), kvietime kartu važiuoti dviračiais, tyliame priėmime, kai vaikas renkasi kitaip nei tu. Net kai jis nori užsiauginti plaukus, prasiverti ausį kaip tėtis ar išsirinkti „suaugėlišką“ bliuzoną.
Tikslas - ne užauginti vaiką „pagal save“. O išbūti šalia, kol jis tampa savimi. Net jei “New York” vieną dieną reikš visai ne tik užrašą ant bliuzono…❤️

15/04/2026

Dainos žodžiai iš ryto jogos 🌿

14/04/2026

Gegužė man - ypatingas mėnuo. Joje gimiau aš, gimė ir du mano sūnūs. Tad neabejotinai gegužėje telpa labai daug gyvybės, naujumo, šviesos ir meilės. Manyje ir aplink mane.

Gegužė man ypatinga ir gamtoje - tai vienas iš gražiausių, gyvybingiausių, energingiausių laikų. Tas trapus žydėjimas, dar, rodos, pažeidžiamas, galintis būti paliestas netikėtų šalnų (ooo taip! atsimenu vieno gegužės 3 dienos ryto šlapdribą!), bet kartu tvirtas, pasitikintis ir kasryt vėl bandantis iš naujo. Bandantis iš naujo, ieškantis, kaip surasti kelią į gyvenimą.

Gegužės gamtoje tiek daug gyvenimo, kad jis natūraliai mūsų viduje irgi skatina skleistis pumpurus, auginti savyje ir aplink save tai, kas svarbu, kas prasminga, kas išlieka net sudėtingiausių aplinkybių metu.

Todėl labai džiaugiuosi, kad būtent gegužę kartu su Ingrida ir Anastasija .kamala kviečiame į 3 dienų stovyklą onkologinės ligos patirtį turinčius žmones🌿

Ir pavadinimas labai gegužiškas ➡️ „Atgal į gyvenimą“.
Atvirom širdim, pasitikinčiu žingsniu - atgal į savo gyvenimą po ligos patirties.

Stovykloje laukia mitybos įžvalgos, švelnaus judesio užsiėmimai ir emocinės sveikatos praktikos - kad visa tai galėtumėte parsivežti į savo kasdienybę, jaustumėtės tvirčiau savo pasirinkimuose, o viduje būtų mažiau nežinios ir nerimo, chaoso ir pasimetimo.

Ar galima prisijungti tik tuomet, jei esate po gydymo, pasiekę ligos remisiją? Tikrai ne. Galite prisijungti, net jei šiuo metu esate aktyvaus gydymo etape. Jeigu pavyksta suderinti - esate laukiami ❤️ Atsikvėpti, pabūti bendrystėje, pasisemti ramybės ir drąsos judėti toliau 🌿

Jei perskaitę jaučiate, kad šis laikas galėtų būti apie Jus/Tave - labai kviečiu prisijungti. 🌿

Daugiau apie stovyklą ➡️ asmenine žinute arba nurodytais kontaktais: info@gydantilekste.lt, +37065768897

14/04/2026

Ar turi teisę jausti?

13/04/2026

Neskubink savęs ❤️

12/04/2026

Iki rytojaus 15 val. dar galite užsiregistruoti į mano vedamą 5 užsiėmimų ciklą onkologinės ligos patirtį turintiems 🌿

Šis ciklas nėra apie „teisingus“ būdus jaustis ar mąstyti. Tai erdvė autentiškam, atjaučiančiam buvimui su savimi ir kitais. Erdvė, kurioje nereikia būti stipriam „kaip priklauso“, nereikia visko suprasti ar su viskuo susitvarkyti vienam.

Kviečiame onkologinius pacientus ir jų artimuosius į 5 nuotolinių psichologinių užsiėmimų ciklą, kuriame per bendrystę galėsime patirti, kad nesame vieni, ir po truputį stiprėti – kiekvienas savo tempu.

📍 Užsiėmimų datos: balandžio 15, 22, 29, gegužės 6, 13 d.
📍 Laikas: 11:00–13:00 val.
📍 Vieta: MS Teams
📍 Dalyvavimas nemokamas, tačiau būtina registracija

Registracija iki balandžio 13 d. 15 val.
https://kraujas.lt/renginys/5-uzsiemimu-ciklas-dalintis-isgirsti-sustipreti/

12/04/2026

Šviesioje Žvėryno bažnyčioje buvau pirmą kartą. Į ją šįryt atvedė mano tėvelio pusseserės, garsios gydytojos psichiatrės Vitos Danilevičiūtės, 10-ųjų mirties metinių paminėjimas. Tikrai nežinojau, kad šis sekmadienis - tai gailestingumo sekmadienis. Ir kunigo kvietimas - “nebepykti ir atleisti” - sukapsėjo labai jautriai man į širdį.

Man rodos, mes kiekvienas, jeigu pasikapstome savo gyvenimo stalčiuose, kur sukritusios įvairios patirtys, galime surasti bent vieną žmogų, kuriam vis dar jaučiame, kad ir 1 miligramą sveriantį pyktį. Kai kurie nešiojamės pyktį, kuris dydžio ir svorio sulig puntuku. Bet tampomės tą puntuką metų metus.

Mes su tuo užgniaužtu pykčiu elgiamės labai įvairiai - dažnai net patys to nepastebėdami. Kartais jį suspaudžiame taip giliai, kad jis tampa lyg foniniu triukšmu - nuolatiniu, bet tarsi „normaliu“. Jis pasirodo ne ten, kur gimė: ne tam žmogui, o kitiems. Ne tuo metu, o visai netikėtai - per nuovargį, per jautresnę dieną, per menkiausią kibirkštį.

Kartais mes jį racionalizuojame. Pasakome sau: „taip ir turėjo būti“, „aš jau seniai viską paleidau“. Bet kūnas prisimena. Tas puntuko dydžio pyktis gali virsti įtampa pečiuose, užspaustu žandikauliu, sunkesniu kvėpavimu ar net tyliu liūdesiu, kurio negalime iki galo paaiškinti.

Kartais mes jį perduodame toliau - net nenorėdami. Per griežtesnį žodį, per šaltesnį žvilgsnį, per mažesnę kantrybę. Pyktis turi keistą savybę - jei jo neišleidžiame, jis ieško kelių pats.

O kartais mes su juo susigyvename. Jis tampa mūsų istorijos dalimi, net tapatybės dalimi. Lyg mažas akmuo bate - pripranti, bet kiekvienas žingsnis vis tiek šiek tiek skauda.

Atleidimas nėra pamiršimas ar pateisinimas. Jis reikalingas ne kitam žmogui, o mums patiems - nes laikydami pyktį mes laikome karštą angliuką savo rankoje. Atleidimas grąžina lengvumą: ten, kur buvo įtampa, atsiranda daugiau erdvės, ramybės. Ir tikrai tai nėra vienkartinis veiksmas - veikiau tylus procesas, prie kurio tenka sugrįžti vėl ir vėl. Bet kiekvieną kartą, kai paleidžiame bent truputį pykčio, bent lašelį, tampame šiek tiek laisvesni ir lengvesni.

Gal šiandien laikas tam vienam lašeliui? 💦

11/04/2026

Šią savaitę pas mane pasibeldė Netflix serialas “Ripple”. Lietuviškai - raibuliavimas. Aš versčiau į ratilus. Kai numeti akmenėlį į vandenį ir jo paviršiuje atsiranda vienas, du, trys ratilai. Tame seriale paprastai, jaukiai paliestos žmonių istorijos ir tie ratilai jose - kaip vienas poelgis, sprendimas, žodis, netikėtas nutikimas paliečia, sukelia atgarsį, ratilus kito ir kitų gyvenimuose. Taip ir susipina tie gyvenimai, skirtingų žmonių visatos. Sekundė - vėliau ar anksčiau - ir žmonės, įvykiai, istorijos nesusitiktų/nesusitinka, prasilenktų/prasilenkia. Viskas vyksta tarsi pagal kažkokį didesnį planą.

O dabar šviežias ratilų pavyzdys iš vakarykštės mano dienos:

Viena moteris atšaukia konsultaciją, nes jos mažylio darželis nedirba ir turi likti su juo namie. Viena moteris užbaigia servetėlių dėžutę ašaroms šluostytis. Ir aš per laisvą tarpelį keliauju į parduotuvę. Su servetėlėmis glėbyje ir sausainiais (jie vaikams, nes pažadėjau atsivežti į darbuką atsigerti arbatos bei leisti jiems pasėdėti ant ašarų sofos - tokį pavadinimą davėm sofai, ant kurios žmonės pas mane atėję leidžia sau paverkt) einu skubiu žingsniu. Ir matau iš priekio dar skubesniu atlekiančią Viktoriją - kuri ką tik grįžus iš Italijos - lekia į jos laukiantį boltą. Mes apsikeičiam sekundiniu bučkiu, nors matėmės prieš beveik metus.

Einu toliau ir matau priekyje einantį vyriškį. Atpažįstu, kad tai dėstytojas, kurį sutikau doktorantūros studijų metu ir nors mūsų prasilenkimų būta tik keletas - stojant į doktorantūrą, konferencijoje, bakalauro darbų gynimo komisijoje - bet svarbiausia, koks jausmas lieka apie žmogų ir apie tuos susitikimus. Akimirką sudvejoju, ar prieiti, ar atpažins, ar nesutrukdysiu. 5 4 3 2 1 suskaičiuoju ir: Laba diena, tikriausiai manęs neatsimenate? Šiltas pokalbis apie gyvenimą, kiek daug tame pokalbyje išgirdau jo meilės vaikams, kurie šiemet trys baiginėja mokyklą. Atsisveikinant pakviečiu jį ateiti į mano disertacijos gynimą. Jo pasididžiavime savo vaikais išgirstu savo a.a. Tėtį. Jaučiuosi susitikus su juo.

Kiek neįvyktų, jei ne atšaukta konsultacija ir ne išverktos servetėlės…Foto iš šiandienos pusryčių su Viktorija Viktorija Voidogaitė . Bučkio neužteko 😂

09/04/2026

Šiandien, balandžio 9-ąją, minima Pasaulinė psichoonkologijos diena.
Kodėl ši data? Nes tai Jimmie Holland gimtadienis. Ji laikoma psichoonkologijos pradininke - gydytoja psichiatrė, kuri pirmoji sistemingai atkreipė dėmesį į emocinius ir psichologinius onkologinių pacientų poreikius. Gimusi 1928 m., šiandien ji būtų šventusi 98-ąjį gimtadienį.

Puikiai pamenu, su kokiu susižavėjimu savo darbo onkologijos srityje pradžioje, skaičiau jos knygą „The Human Side of Cancer“. Labai gera vėl ir vėl atsiversti tos knygos pageltusius lapus. Tai ne tik profesinė literatūra - tai labai žmogiškas, jautrus žvilgsnis į tai, ką išgyvena žmogus susidūręs su liga. Knyga, kuri primena, kad už kiekvienos diagnozės yra žmogus su savo istorija, baimėmis ir viltimis.

Psichoonkologija - tai tarpdisciplininė, medicinos ir psichologijos sritis, nagrinėjanti, kaip vėžys veikia žmogaus emocinę būseną, santykius ir gyvenimo kokybę. Ji taip pat tiria, kaip psichologiniai veiksniai gali turėti įtakos ligos eigai ir gydymui. Pagrindinis jos tikslas - padėti žmonėms, susidūrusiems su onkologine liga - tiek patiems sergantiems, tiek jų artimiesiems susidoroti su diagnozės sukeliamu stresu, nerimu ir baime, užtikrinant visapusišką, žmogų matantį gydymą.

Onkologijos sritis labai dažnai siejama su mirtimi. Tačiau būnant kasdien šitoje srityje, labai drąsiai ir tvirtai sakau: joje kur kas daugiau gyvenimo nei mirties.

Per visus šiuos metus sutikti žmonės, kuriuos palietė ši liga, yra mano didžiausi mokytojai - jie moko gyventi drąsiai, pilnai, tikrai. Esu Jums nuoširdžiai dėkinga.

Taip pat dėkoju gydytojams ir slaugytojoms, kurie, pirmiausia, mato žmogų, o ne ligą.

Ir labai stipriai noriu pasveikinti visus kolegas, dirbančius psichoonkologijos srityje - mūsų darbas yra nepaprastai svarbus ir prasmingas. Man labai gera, patikima ir saugu eiti šiuo profesiniu keliu su Jumis, dalintis džiaugsmais ir sunkumais, verkti apsikabinus ir juoktis garsiai, kurti, tobulėti, augti kartu, nežinoti kartu!

Apkabinu

06/04/2026

Važiuojam iš Žemaitijos namo į Vilnių.
Ant peties miega vidurinėlis - prieš minutę dar kalbėjo, kad norėtų kopūstienės. Iš kitos pusės, galvą užvertęs į dangų ir pravėręs burnytę, tyliai parpia mažius. Priekyje, keleivio sėdynėje, miega mama - kelias prieššventines dienas ji gyveno anūkų priežiūros ir maisto gaminimo maratone, miegot nueidama gerokai po vidurnakčio.
Vyresnėlis, nors jo nematau, nes pati negaliu pasijudinti, jaučiu - irgi miega pačiame gale. Jam vis dažniau norisi savo vieno erdvės, kur brolių planetos jo nepasiekia. Sakyčiau, esame nedidukas miego erdvėlaivis, skriejantis magistrale tarp kitų erdvėlaivių. Kuriuose kažkas gal irgi miega, kažkas pykstasi ar tyli, klausosi muzikos ar aptarinėja šventes, kažkas gal dūsauja nuo maisto kiekio ir kartoja, kad nuo rytojaus imsis kokios nors dietos.
Vyras vairuodamas leidžia muziką. Groja Marijonas Mikutavičius - “mes juk esam tik dulkės dulketos…”.
O aš, tarp žiovulio ir žvilgsnių pro langą, skaitau ir žiūriu vaizdus iš NASA „Artemis II“ misijos į Mėnulį.
Ir galvoju - kaip keistai įdomiai įstabiai nuostabu, kad vienu metu telpa dvi visatos (iš tikrųjų tai daug daugiau nei dvi).
Viena - čia, automobilyje: šilta, šiek tiek susispaudusi, kvepianti namais, nuovargiu, pošventiniais bezdaliukais ir vaikų kvėpavimu. Tokia artima, kad gali ją paliesti, užuosti. Kur laikas matuojamas ne kilometrais, o tuo, kiek dar liko iki namų ir ar nepabus kuris nors, ar stosim kavos, o gal dešrainio?!
Kita - ten, už lango, už Žemės, už mūsų visų rūpesčių. Begalinė, tyli, beveik nesuvokiama. Kur žmogus - tik ta pati dulkelė, skrendanti per erdvę, bandanti suprasti, kas jis ir kur jo vieta. Kokia jo buvimo čia prasmė? Kiek ilgai jis čia bus? O kur bus po to?

Ir vis dėlto tos mažos automobilinės visatos ir ta begalinė visata kažkaip susijungia.

Nes čia, šitoje mažoje visatoje, GIMSTA VISKAS, dėl ko verta žiūrėti į tą didžiąją. Dėl ko žmonės kyla į Mėnulį, leidžiasi į nežinomybę ir ieško atsakymų.

Gal todėl, kad net būdami tik mažos dulkės, laikinos dulkės - mes norim mylėti, saugoti, grįžti namo. Ir žinoti, kad kažkur visada yra mūsų mažas, šiltas kosmosas, kuriame viskas turi prasmę.