http://www.psichoenergetike.lt/

Rimgailė. Psichologiniai Užrašai., Chicago, IL (2026)

11/14/2025

“Investicija į save visada moka pačias didžiausias palūkanas.“ - Benjamin Franklin

Mūsų gyvenimas turi labai gilią prasmę, kurios anksčiau ar vėliau vienaip ar kitaip imame ieškoti. Vieni ieško išorėje, kiti viduje. Vieni ją sieja su misija, kiti su savęs realizavimu, savęs įprasminimu.

Mūsų gyvenimas turi neįkainojamą vertę - nepamatuojamą, nesulyginamą su jokiais išoriniais matais ar standartais.

Šios frazės nėra tuščios. Tai egzistenciniai faktai, kurie įpareigoja mus gyventi sąmoningiau, prisiimti atsakomybę už savo augimą ir nuolat ieškoti gilesnės gyvenimo prasmės.

Kai tai suvokiame, investicija į save tampa neabejotina gyvenimo kokybės garantija - ne prabanga ar madinga saviugdos tendencija, bet sąmoningu žingsniu link vidinės pilnatvės. Ji apima ne tik žinių kaupimą ar įgūdžių tobulinimą, bet ir rūpinimąsi emocine gerove, santykiais, kūnu, sąmoningumu bei gyvenimo balansu. Ji tampa neatsiejama mūsų gyvenimo prasmės dalimi.

Kiekvienas žingsnis, kurį žengiame norėdami tapti tikresne, autentiškesne, vientisesne savo versija - ar tai būtų perskaityta knyga, naujai išmoktas įgūdis, sporto treniruotė, terapinis pokalbis ar tiesiog buvimas su savimi tyloje - sugrįžta mums su kaupu. Tai ilgalaikė investicija, kurios „grąža“ - mūsų vidinis tvirtumas, aiškumas ir gyvybingumas.

Kai tai suvokiame, investicija į save tampa natūralus pasirinkimas. Mes perdėliojame prioritetus, pradedame aiškiau matyti, kas iš tiesų svarbu, ir sąmoningai atsisakome to, kas nesuteikia vertės, pasitenkinimo ar prasmės. Tada investicija į save tampa tvirtu pamatu, ant kurio statome visus kitus gyvenimo aspektus.

Filosofijoje investicija į save suvokiama ne kaip egoizmas, o kaip sąmoningo gyvenimo sąlyga. Jau Sokratas, o vėliau Epiktetas, Seneka ir kiti stoikai kalbėjo apie epimeleia heautou – rūpestį savimi.

Pasak Michel Foucault, šis rūpestis savimi buvo vienas iš kertinių Antikos etikos principų. Tai intelektualinis, moralinis ir dvasinis įsipareigojimas augti ir gyventi pagal savo autentiškas vertybes.

“Pirmiausia pažink save.“ – teigė Sokratas

Egzistencializmo tradicija šią idėją išplėtojo – žmogus ne tik gali, bet ir privalo kurti save.

Jean-Paul Sartre ir Simone de Beauvoir pabrėžė, kad mes esame atsakingi už save: pasirinkti, keistis, prisiimti atsakomybę. Atsisakymas atsakomybės yra „neteisingo tikėjimo“ forma (mauvaise foi) – pasyvus egzistavimas, maskuojamas aplinkybių kaltinimu.

Šiuolaikinė psichologija patvirtina, jog sąmoninga investicija į save tiesiogiai siejasi su geresne psichologine sveikata ir gyvenimo kokybe.

Tyrimai rodo, kad tokios praktikos kaip savirefleksija, terapija, kūrybiniai procesai ir nuolatinis mokymasis leidžia patirti:
• didesnį pasitenkinimą gyvenimu,
• geresnį psichologinį atsparumą,
• aiškesnį gyvenimo tikslą ir kryptį.
(Kaufman, 2020; Seligman, 2011)

Neuroplastiškumas – smegenų gebėjimas keistis patvirtina, kad bet kokios tikslingos pastangos investuoti į save (pvz., medituoti, keisti mąstymą, ugdyti naujus įgūdžius) keičia smegenų struktūrą ir funkciją:
• aktyvuoja prefrontalinę žievę (dėmesys, sprendimai),
• mažina amygdalos reaktyvumą (streso valdymas),
• stiprina sinapsinį ryšį (mokymosi gebėjimai).

Kitaip tariant, kiekviena sąmoninga investicija į save fiziškai keičia mūsų smegenis.

Pagal C.G.Jung, investicija į save nėra tobulumo siekimas. Tai autentiškumo paieška - būti tuo, kuo iš tiesų esi, o tai reikalauja nuolatinės vidinės darbo praktikos.

Aristotelis taip pat tikėjo, kad kiekvienas žmogus turi savo entelechiją – vidinį tikslą, kurį jis natūraliai siekia įgyvendinti.
Žmogaus entelechija – būti protinga, dorybinga, mąstančia būtybe.

Martin Heidegger savo ruožtu kalbėjo apie būtį kaip procesą, kuriame žmogus turi šansą gyventi autentiškai – ne kaip „vienas iš daugelio“, bet kaip unikalus pagal savo esmę.

Taigi, investicija į save nėra paviršutiniškas ar egoistiškas sprendimas. Tai gilus suvokimas, atsakomybės prisiėmimas, brandus požiūris į savęs pažinimą per:
• psichologinį augimą (neuroplastiškumą, savirefleksiją, terapiją),
• filosofinį gylį (egzistencines vertybes),
• dvasinę praktiką (ryšio su savastimi ir visuma atkūrimą).

Tai daugiasluoksnis procesas, kuris sujungia tai, ką žinome apie žmogų per mokslą, filosofiją, dvasingumą ir kultūrą.

Investicija į save – tai esminis žingsnis siekiant psichologinės gerovės, vidinės pusiausvyros ir ilgalaikio pasitenkinimo savo gyvenimu.

Galiausiai investicija į save tampa ne tik pasirinkimu, bet ir vidine būtinybe – pagarba savo gyvenimui ir jo nepakartojamai vertei. Tai kelias, kuriame kiekvienas žingsnis kuria mus iš naujo, leidžia labiau pasitikėti savimi, aiškiau matyti kryptį ir kurti tokią gyvenimo kokybę, kuri atspindi mūsų giliausias vertybes.

Su Meile,
R.

10/20/2025

Kai kurios svarbiausios gyvenimo jėgos yra nematomos.

Mes dažnai save suvokiame kaip šviesos formuojamus kūnus, tačiau tai, kas iš tiesų palaiko mūsų gyvybę ir sveikatą, slypi anapus mūsų regos ribų.
Mes gyvename kultūroje, kurioje vertinama tai, kas matoma, pamatuojama ir paaiškinama – šviesa, aiškumas, nesibaigiantis augimas. Tačiau galingiausios jėgos, tiek gamtoje, tiek mumyse, nesiskleidžia išoriškai, garsiai ar greitai.

Jos juda tyliai.
Auga tamsoje.
Ir keičia mus iš vidaus - lėtai, bet giliai.

Gyvenimas visada prasideda tamsoje: sėkla skilinėja po žeme, nauja gyvybė formuojasi įsčiose, gyjimas vyksta miegančio kūno gelmėje. Mūsų kūną, jausmus ir instinktus veda ritmai, kurių nekontroliuojame protu. Tai - nematomos, tačiau gyvos erdvės.

Tai, ką mato mūsų akys, tėra siaura šviesos spektro juosta. Už jos - ištisa Visata nematomų bangų: infraraudonoji, ultravioletinė, mėlynoji, toli raudonoji. Visos jos būtinos ir svarbios.

Augalai jas skaito kaip kalbą - žino, kada ilsėtis, žydėti, augti. Bitės seka ultravioletiniais žemėlapiais. Paukščiai migruoja vadovaudamiesi magnetiniais pojūčiais. Net mūsų pačių biologija priklauso nuo nematomos šviesos - kad miegotume, gyvuotume, jaustume pusiausvyrą.

Nematoma nėra nereikšminga.
Priešingai - tai pamatas.

Giliai mūsų kūne vyksta tylus stebuklas.
Mūsų fiziologija nėra tik mechanizmas - tai gyva, išmintinga sistema. Po mintimis ir valia veikia gilesnė tvarka, kuri mus nuolat laiko, koreguoja, kviečia grįžti į pilnatvę.

Nervų sistema, kraniosakraliniai ritmai, kūno skysčiai - visa tai nuolat juda, ieškodami pusiausvyros, dermės, sveikatos. Tai tylūs, subtilūs judesiai. Jie laukia tylos, saugumo, dėmesio.

Mokslas patvirtina - nervinė sistema reaguoja į dėmesingą buvimą. Todėl esame kviečiami vėl ir vėl sugrįžti į savo vidinį pasaulį - ne per skubėjimą, o per įsiklausymą, sustojimą, pagarbą ir švelnų rūpestį.

Biodinaminė kraniosakralinė terapija (BCST) - tai švelni, tyli, bet labai gili praktika. Iš šalies gali atrodyti, kad niekas nevyksta: ramus kambarys, gulintis kūnas, tyla ir lengvas kūno laikymas. Tačiau viduje vyksta pokytis.

BCST specialistas klausosi kūno. Su subtiliu prisilietimu, jis įsiklauso į kūno bangas: skysčių judėjimą, kaulų mikropokyčius, organų būsenas. Jis nieko netaiso - tik liudija. Kai kūnas jaučiasi saugus, išgirstas, pamatytas, jis pradeda rūpintis savimi iš vidaus.

Tai vyksta tamsoje.
Tyloje.

Kaip miegant atsistato ląstelės, susisteminami prisiminimai ir sureguliuojami hormonai, taip ir biodinaminė kraniosakralinė terapija veikia giliai, natūraliai ir tiksliai.

Ši terapija primena, kad:
▫️lėtumas nėra neveiklumas - tai tikras buvimas.
▫️tamsa nėra tuštuma - ji pilna potencialo.
▫️tyla nėra nebuvimas - tai gilus prisiminimas.

Rudenį ir žiemą, kai viskas kviečia mus į vidų, BCST tampa kvietimu sustoti, išgirsti, pabūti.

Kai nieko nereikalaujama.
Kai niekas netaisoma.
Kai galima susitikti su savimi.

Ir tame sutikime kažkas ima tyliai, lėtai ir giliai keistis.

Tai yra šviesos gimimas. 🤍✨

Su Meile,
Rimgailė

————

Jei nori išbandyti biodinaminės kraniosakralinės terapijos seansą, parašyk man žinutę 💌

P.S. Kopijuoti draudžiama. Jei įkvėpė šis tekstas, galima pasidalinti (share mygtuku) ❣️❣️❣️

10/14/2025

Prisilietimas – langas į Sielą

Kas yra prisilietimas?
Koks jis būna?
Ką reiškia prisiliesti prie kažko – savęs, kito žmogaus, gamtos?

Prisilietimas nėra tik fizinis veiksmas.
Tai jautrus santykio kūrimas, ryšio užmezgimas, buvimo čia ir dabar forma.
Tai – atidumo menas.

Prisiliesdami prie savęs per kūną, jausmus, mintis mes pradedame pažinti, kur slypi mūsų ribos, troškimai, žaizdos, stiprybės ir tiesa.

Prisilietę prie kito, atveriame duris artumui, santykiui, pažeidžiamumui.

Prisilietę prie gamtos, sugrįžtame į kažką labai tikro, gyvo, mus jungiančio su visa, kas mus supa.

Savianalizės procese, savirefleksijos akimirkose, kraniosakralinėje terapijoje aš prisiliečiu prie giliausių savo sluoksnių, kurie pamažu atsiveria, atskleisdami asmenines ir kolektyvines paslaptis. Tai lėta, subtili, gyva kelionė link Savasties, link Sielos esmės.

Tai tarsi alcheminis virsmas, kai gyvenimo patirtys, išgyvenimai ir vidinės būsenos pamažu gryninamos, kol iš švino tampa auksu.

Tai spirale besisukantis virsmo šokis, kuriame per patirtis, šešėlius, nesuvoktus vidinius aspektus nuolat patiriami mirties ir atgimimo ciklai.

Tai tarsi Feniksas, kylantis iš pelenų, nešdamas išmintį, gimstančią vidinėse liepsnose. Tarsi diena keičianti naktį, atkartojanti ritmą, kuriuo gyvenimas kvėpuoja, nuolat primindamas apie kaitos neišvengiamumą.

Švinas virsta auksu lėtai, bet užtikrintai, jei tik pasirenkame kasdien būti tame virsme.
Jei neatidedame savo gyvenimo.
Jei neieškome greitų, patogių sprendimų.
Jei nesusiviliojame netikru blizgesiu ir neatiduodame savo Sielos krypties kitų atsakomybei.

Prisilietimas prie savęs mokina mane liestis ir prie kitų – tarsi manyje vykstantys tylūs susitikimai su savimi padeda geriau girdėti kitus. O tada su manimi mokosi išgirsti save ir tie, kurie tam jau pasiruošę.

Kartais tas pasiruošimas būna nesąmoningas, neapčiuopiamas – tarsi vidinė jėga vestų ten, kur slypi intuityvus resursas, atpažinimo jausmas, galimybė atsiskleisti kažkam, kas Sieloje slypi kaip sėkla, laukianti būti paliesta, kad pradėtų augti.

Prisilietimas man – ypatingai atsakingas momentas. Tai langas, pro kurį galima pažvelgti ten, kur seniai niekas nežvelgė.

Savo darbe aš prisiliečiu prie Sielos gelmių – per žvilgsnį, žodį, kūną ir net tylą. Girdžiu tai, kas neišsakyta. Kas neišjausta. Kas dar nepažinta.

Su manimi kalbasi kaulai, kvėpavimas, nutildyti jausmai, senos patirtys ir gilūs troškimai, slypintys ląstelių labirintuose, jautriausiose kūno ir psichikos sistemose.
Tarsi atminties žvaigždynai, jie saugo tai, kas laukia atpažinimo, pamatymo, išlaisvinimo.

Prisilietimas – tai sakralus aktas.
Vienas pirmųjų ir kertinių mūsų pažinimo būdų, kuriam svarbiausia atsakingumas, jautrumas ir žmogiškumas.

Kaip sakė C. G. Jung:
„Pažink visas teorijas, įvaldyk visas technikas, bet kai prisilieti prie žmogaus Sielos – būk tiesiog kita žmogaus Siela.“

Būti žmogumi šiais laikais – vertybė.
Išlikti žmogumi, gebančiu kitame matyti žmogų, – tai kelias, kuriuo eidami susiduriame su savo vidiniais šešėliais, ir jei jų nepažįstame, tampame tik teoriniais bei moraliniais konstruktais, ne autentiškais žmonėmis, o savo idėjų kaukėmis.

Tik pažinę savo šešėlį galime nuoširdžiai priimti kitą – ne kaip tobulą, bet kaip tikrą.
Tik leisdami sau būti netobulais iš tiesų tampame žmogiški.
Tik prisilietę prie savęs išmokstame liestis prie kitų - saugiai, pagarbiai, atsargiai.

Prisilietimo tiesa slypi tame, kad Siela kalba žodžiais neišreiškiama kalba, kurią išgirsta tik tas, kas atviras tikram ryšiui, vidiniam darbui ir nesibaigiančiai kelionei į save.

Būkite švelnūs ir žmogiški sau ir kitiems.
Ieškokite to, kas tikra.
Klausykite širdies.
Prisilieskite prie savęs, kad susipažintumėte su tuo, kas esate giliai Sieloje 🤍

R.

07/29/2025

VIDINIS CENTRAS

Yra vieta manyje, kurioje nieko nereikalaujama. Kur man nereikia būti geresne, švelnesne, patogesne.
Kur nereikia stengtis suprasti kas dar nesuprantama.
Kur galiu tik būti.

Tą vietą skirtingos tradicijos vadina vis kitaip:

* Širdimi.
* Savastimi.
* Dieviškumu.
* Anahata.
* Gyvybės lašu.
* Axis mundi.

Bet visos kalba apie tą patį - apie tai, kad kažkur giliai mumyse yra centras, kuriame viskas susilieja į viena.
Ir būtent iš ten viskas ir vėl atgimsta, kuriasi, randasi. Kuriame glūdi mūsų esmė, visuma ir tiesa.

🤍 Širdis

Kai kuriose tradicijose sakoma, kad Dievas yra arčiau už mūsų širdį. Kad širdis – tai veidrodis, kuriame atsispindi šviesa. Kad ji sujungia žemę ir dangų. Kad tik per ją pasiekiame tylą, o iš jos visą pasaulį.

Man širdis nėra tik apie jausmus.
Man ji yra centras, kuriame tyliai pulsuoja tai, kas tikra, gyva, aktualu.
Ji tarsi tikroji Motina, kuri visada myli, visada laiko, visada plaka už mane.
Net kai aš pavargstu ar pasiduodu.
Net kai pamirštu, kas esu.
Net kai užsidarau, ji lieka atvira.
Jos ritmas – tai priminimas:
„Tu esi. Ir aš esu su Tavimi.“

Joje nėra abejonių, tik meilės atmintis.
Ji – tai vidinis centras, kuris visaapimantis ir visa priimantis.
Jis viskam turi vietos.

Krikščionybėje širdis yra tarsi vidinis altorius, kur žmogus susitinka su Dievu. Šv. Augustinas kalbėjo: „Neleisk man ieškoti Tavęs išorėje, nes Tu esi manyje, arčiau už mano širdį.“

Sufizme širdis laikoma veidrodžiu, kuriame atsispindi Dieviškoji Šviesa: per širdies apvalymą nuo nuoskaudų, iliuzijų, priekaištų žmogus tampa pajėgus atspindėti Dievą.

Vedose / jogos tradicijose širdis siejama su Anahata čakra, kuri yra sąmonės balanso taškas tarp žemės (apatinių) ir dangaus (aukštųjų) centrų. Ji skleidžia besąlyginę meilę, atjautą ir ramybę. Ji apjungia kūną ir dvasią. Joje gyvena Sielos balsas - tas, kuris primena mums, kas esame iš tikrųjų, už asmenybės, minčių ir emocijų ribų.

Tibeto budizme širdis – tai gyvybės esmės lašas, saugantis subtiliausią sąmonės kibirkštį. Sakoma, kad po mirties būtent šis lašas paskutinis palieka kūną.

Indėnų tradicijose širdis yra vieta, iš kurios kalbama tiesa. „Pasakyk tai iš širdies“ nėra tik skambi metafora. Tai sakrali nuostata, jog tik tai, kas kyla iš širdies, yra laikoma tikra.

🌀 Ašis

Jungiškosios krypties psichologijoje vidinė ašis yra vadinama Savastimi (The Self). Tai ne ego, ne asmeninės kaukės, rolės ar vaidmenys, o giluminis centras, į kurį žmogus kviečiamas sugrįžti. Tai ta vieta, kur susitinka sąmonė ir pasąmonė, kur glūdi visuma, net jei mes jos dar nesuvokiame. Tai mandalos vidurys, šviesos taškas, tylus žinojimas. Tai prigimtinė vienovė, vientisumas, esatis.

Mitologijoje ši vidinė ašis dažnai įkūnijama kaip axis mundi – pasaulio ašis, dvasinis stuburas, jungiantis dangų, žemę ir požemį. Tai gali būti šventas medis, kalnas, stulpas ar šventykla – vertikalus kelias, kuriuo keliaujama aukštyn ar žemyn, per kurį vyksta dvasinės kelionės, transformacijos, iniciacijos. Ši ašis nėra „ten“. Ji yra „čia“. Ji gyva mumyse. Dabar. Visada.

Šamaninėse tradicijose šis vertikalus kelias taip pat yra daugiau nei metafora. Tai - gyva patirtis. Per kelionę „žemyn į pasaulio centrą“ šamanas leidžiasi tarsi kosmine ašimi, dažnai vaizduojama kaip medis, egzistuojančia trijuose pasauliuose vienu metu. Jo šaknys – požeminis pasaulis, kamienas – žemiškasis, o šakos – dangiškasis. Ši kelionė – tai susitikimas su savo dvasine prigimtimi, su giluminiu žinojimu, su dabarties akimirka.

Aš savyje visada jaučiu šią vidinę ašį, kuri nelaiko kūno, tačiau laiko visumą.
Kai būna chaosas, kai pametu save, kai atrodo viskas aplink mane griūna – aš jaučiu gyvą, manyje egzistuojantį stuburą. Tarsi giją, laikančią mane tarp dangaus ir žemės, pirmapradę jėgą, kurioje slypi visa mano ir pasaulio istorija.

Mitai kalba apie pasaulio medį.
Apie cikliškus ratus ir mandalas.
Apie centrą, aplink kurį viskas sukasi.
Lyg pasaulis būtų sukurtas iš tos pačios ašies.
Lyg mes būtume pasaulio centras.

Kai tai prisimenu – aš sustiprėju.
Ne todėl, kad tampu galinga, bet todėl, kad imu geriau suvokti savo vietą.
Tarp žemės ir dangaus.
Tarp to, kas buvo, ir to, kas dar tik gimsta per mane. Tarsi prisimenu, kad esu reikalinga, esu prasminga dalis šio pasaulio audinyje – tokia, kokia esu, čia ir dabar.

Tada ir vėl viskas įgauna kryptį.
Ne iš išorės, bet iš vidaus - lyg visas gyvenimas kvėpuotų per mane, o aš per jį.

🧿 Centras

Man dar kartais atrodo, kad centras - tai Tylos taškas, gili beribė tuštuma.

Tai ne vieta, o būsena.
Ji nepaaiškinama, tik jaučiama.
Ji kantriai laukia tų retų akimirkų, kai pagaliau pasineriu į tylą ir susitinku su tuo, kas esu.

Aš žinau, kaip tai svarbu.
Bet vis tiek, vėl ir vėl, tarsi bėgdama nuo savęs, blaškausi po išorinio pasaulio triukšmą. Tarsi pamirštu, kad tai, ko ieškau jau yra manyje. Todėl man reikia nuolat save pagauti, kad sugražinti į tylą.
Į centrą.
Į tą vietą, kur viskas nutyla.
Kur pagaliau susitinku su savimi.
Su tuo, kas visada laukia tylos, kad galėtų pasirodyti.

Tarsi širdies gelmėse, po visais klausimais ir troškimais, abejonėmis ir šešėliais gulėtų šaltinis, kuris niekur neteka, tik laukia, kol sustosiu ir iš jo atsigersiu.

Šis šaltinis maitina Sielą ir Kūną.
Jis pulsuoja gyvybės srautu, nesustabdoma jėga, beribiu vandenynu, jei tik įsileidžiu tylą į save, jei tik sustoju iš jo atsigerti, jei tik leidžiu jam mane apvalyti.

Tylos taškas – tai vidinis uostas, vidinis centras, kur viskas sustoja ir aš galiu tiesiog būti.

Vidinis centras – tai erdvė, kuri mane laiko. Kurioje glūdi visuma – to, kas buvau, esu ir kuo dar galiu tapti.

Ačiū, kad skaitei.
Lai mano kelionė sužadina Tavo kelio ilgesį.
Lai įkvepia Tave patyrimui.

Su Meile,
Rimgailė 🦋

(kopijuoti draudžiama, dalintis leidžiama 🫶🏻)

06/23/2025

Aš visada buvau stebėtoja. Visada giliai jaučianti. Analizuojanti. Dažnai stipriai intuityvi. Klausianti. Matanti. O ypač jautriai reaguojanti ir labai atidžiai klausanti.

Tokia ir tebeesu.
Tačiau ilgą laiką visa tai dariau tik su kitais, o dabar mokausi tai daryti ir su savimi.

Įsiklausyti į save. Stebėti save. Klausti. Matyti. Klausyti. Jausti. Atliepti save.

Kuo daugiau tai darau, tuo geriau suprantu kaip svarbu tai ne tik dėl manęs pačios, bet ir dėl vaikų, kitų žmonių. Dėl pasaulio.

Suprantu kaip viskas kalba.
Kalba mano vidus.
Kalba pasaulis.
Kalba gamta.
Net tai ko negalime matyti - kalba.
Jei tik klausome.

Tai simbolių kalba.
Tai kažkas labai archajiško - tarsi sena kalba, kurią mokėjome dar tada, kai nebuvo žodžių.

Ir kartais reikia ne žodžio, kad suprastum.
Ne ženklo iš dangaus, o lapės, stovinčios prie garažo, stirnos kieme, meškos miesto viduryje, šviesoforų laukuose, tarp žmonių.

Gyvūnai ateina.
Jie ateina ne todėl, kad miestas tapo patrauklus. Jie ateina, nes jų vieta traukiasi - miškai nyksta, vandenys nebežino savo krantų. Mažėja tylos.

„Gyvūnas – pasaulio kalbos ženklas.“
Taip gražiai ir giliai aiškina Mircea Eliade – vienas garsiausių XX a. religijotyrininkų, filosofų ir rašytojų, kilęs iš Rumunijos. Jo darbuose gyvūnai dažnai tampa ne tik gamtos dalimi, bet ir šventais simboliais, perteikiančiais pasaulio tvarką, žmogaus dvasinę būseną ar mitinius archetipus. Per gyvūną pasaulis prabyla į mus senąja, universalia kalba, kurią supranta ne protas, o Siela. Jie nekalba žodžiais. Bet pasako viską.

🌊 Nojaus laivas – tai ne senas mitas.

Šiandien tai ne valtis, kurią esame kviečiami pastatyti. Šiandien tai sąmonė, kuri kviečiama pabusti – laikas pamatyti, kad potvynis jau čia. Jis vyksta jau dabar.

Gyvūnai artėja kaip pranašai be kalbos – tylūs liudytojai to, ką mes slepiame po komfortu, vartotojiškumu, tobulėjimu. Jie neša mums žinią be raidžių:
• Gamta nepyksta. Ji nebaudžia. Ji tiesiog atspindi.
• Jei mes negirdim uraganų, audrų, gal dar išgirsim gyvūnus?
• Jei visur statome sienas, ar dar liks vietos laivui?

🐾 Gyvūnai - tai ne ekologinė žinia. Ji dvasinė.

Kiekvienas gyvūnas, kuris vaikšto tarp mūsų, atneša veidrodį. Ir ne jam reikia pagalbos. Tai mums reikia priminimo. Priminimo apie vidinį susitarimą su gyvybe, kurį seniai pažeidėm.

Senojo pasaulio mituose gyvūnai buvo tarpininkai tarp pasaulių. Jie kalbėjo dievų vardu, jie atnešdavo žinias, rodė kryptį, saugojo gyvenimo slenksčius. Jie buvo gerbiami. Laikyti protėviais. Išmintingi, tylūs, stebintys – jie vis dar žino tai, ką mes pamiršome.

🕊️ Gyvūnai ateina. Kad mes prisimintume.

• Ar esame pakankamai jautrūs, kad mūsų širdyse tilptų ne tik žmogus?
• Ar galime sulėtėti, kad išgirstume, ką šnabžda oras?
• Ar mokame būti dėkingi, už tai, ką turime?

Nes Nojaus laivas statomas ne iš medžio. Jis statomas iš sąmonės. Iš pasirinkimų. Iš tylos, kurią drįstame išgirsti.

Ir vietos jame bus visiems, jei tik prisiminsime kaip gerbti gyvybę. Gamtą. Savo tikruosius namus.

„Kiekviena gyvybė yra dalis vienos gyvybės. Atsiskyrimas – tik iliuzija.“ - Plotinas

Tad sustokime. Įsiklausykime.
Būkime jautrūs tam, kas gyva.
Ir statykime laivą, kuris augina sąmoningumą.
Kuris saugo gyvybę – mūsų ir gamtos.

01/01/2025

Sėkmingų, prasmingų ir laimingų ateinančių metų! Prisiminkite, kad esate mylimi ir svarbūs! Būkite autentiški, atviri ir tikri 🫶🏻 Tai pats didžiausias Jūsų grožis ir svarbiausios vertybės! Tai yra brangiausias Jūsų turtas 🫶🏻 Neišduokite savęs, neatstumkite, neskaudinkite, bet mokykitės visapusiškai save priimti, mylėti ir savimi (pasi)tikėti. Klausykite savo širdies, matykite ir kalbėkite širdimi 🫶🏻 O svarbiausia - niekada nepraraskite vilties ir tikėjimo! Jei remsitės į meilę, viltį ir tikėjimą - ateities pokyčiai bei iššūkiai negasdins ir neleis pasiduoti. Ženkite į Naujus Metus atvira širdimi, vedami tikėjimo ir kupini vilties 🫶🏻
Apkabinu visa 💗
Su Meile,
Rimgailė 🦋

12/23/2024

Kalėdų Dvasia

Visai neseniai perskaičiau istoriją apie Kalėdų dvasią ir Kalėdų senelio populiariumą bei įsitvirtinimą mūsų kolektyvinėje sąmonėje, kurioje buvo liečiamos šio šventinio laikotarpio giluminės temos.

Įkvėpta šios istorijos dalinuosi man kilusiais suvokimais, kurie galbūt ir Tau surezonuos.

Straipsnyje buvo minimas Šventasis Mikalojus, žinomas kaip vargšų ir vaikų globėjas, žymus dėl savo dosnumo ir stebuklų darymo. Pasakojimai apie jo gerus darbus ir stebuklus vėliau tapo pagrindu daugybei tradicijų, įskaitant ir Kalėdų Senelio atsiradimui. Kalėdų Senelis, kaip mes jį žinome šiandien, yra tiesioginis Šventojo Mikalojus įkvėpimas, kuris, kaip ir Mikalojus, neša dovanų džiaugsmą, širdies gerumą, tikėjimą stebuklais ir neišblėstantį dosnumą.

Gebėjimas būti dosniu, dovanoti, dalintis - tai neįkainojamos vertybės žmoguje, kurios nepriklauso nuo šventinių laikotarpių ar išorinių aplinkybių. Tai universalios dorybės, leidžiančios dalintis savo laiku, energija, žiniomis, ištekliais ar emocine parama su kitais. Tai prasmės jausmas ir giluminis savęs įprasminimas.

Jei tik mokame tai daryti teisingai, neišdalinant savęs, nepažeidžiant harmonijos ir balanso dėsnio, neveikiant iš vidinių traumų ar mechanizmų, mes iš tiesų galime būti Kalėdų Seneliais kiekvieną dieną, galime prisidėti prie geresnio pasaulio kūrimo, galime įtakoti savo bei aplinkinių gyvenimus, įnešant į juos stebuklų, gerumo bei džiaugsmo.

Daugelis filosofinių ir religinių tradicijų pabrėžia dosnumą kaip kelią į vidinę laimę ir dvasinę brandą.

Budizme dosnumas (dana) yra viena iš šešių paramitų – tobulumo praktikų, kuri padeda pasiekti nirvaną. Tai ne tik materialus gėrybių dalijimasis, bet ir dvasinė gerumo ir meilės praktika, kuri išlaisvina žmogų nuo egoizmo ir prisirišimų, suteikiant vidinę ramybę ir taiką.

Krikščionybėje dosnumas - tai artimojo meilės išraiška, pabrėžianti Jėzaus mokymus mylėti kitus kaip save ir atlikti gerus darbus be asmeninės naudos. Tai išreiškiama per tarnystę, atleidimą, pagalbą ir rūpestį. Dosnumas čia ne tik siejamas su vidine ramybe, bet taip pat su taika, bendryste ir bendruomene.

Hinduizme dosnumas (dana) laikomas svarbia priemone dvasiniam tobulėjimui ir karmos gerinimui. Tai praktika, kurioje dėmesys skiriamas ne tik materialiam, bet ir dvasiniam bei emociniam dalijimuisi su kitais. Dana padeda išvalyti širdį nuo egoizmo ir skatina paramą vargšams bei pagarbą dvasiniams mokytojams. Tai vedantis kelias į šviesesnį, labiau išsivysčiusį gyvenimą, siekiant galutinio išsivadavimo (mokšos).

Visose šiose tradicijose dosnumas ne tik reiškia išorinius veiksmus, bet yra svarbi vidinė praktika, vedanti į dvasinį augimą, vidinę ramybę ir artimesnio ryšio puoselėjimą su kitais bei aplinkiniu pasauliu.

Dosnumas - tai galia, kuri keičia žmonių gyvenimus. Tai nėra tik veiksmas – tai gyvenimo būdas, kuris praturtina tiek duodantįjį, tiek gaunantįjį.

Tad šiandien aš kviečiu Tave atverti savo dosnią širdį ir negailėti dosnių dovanų sau ir pasauliui - nusišypsok, padėkok, aplankyk vienišus, pamaitink alkstančius, apdovanok vargstančius, pralinksmink liūdinčius, sušildyk šąlančius, pagirk nedrįstančius, apkabink įskaudintus, atleisk nuvylusiems, suteik viltį ją prardusiems, prisiliesk širdimi prie kitų širdžių ir įžiebk jose meilės ugnį. Tegu dosnumas liejasi laisvai! Tegu Kalėdinė dvasia sklinda iš širdies į širdį 💞💞💞

O jei jauti, kad per sunku, kad negali, kad šiuo metu esi ten, kur trūksta dosnumo, tikėjimo stebuklais, džiaugsmo, visada žinok, kad yra žmonių, kurie gali ir nori dalintis, duoti ir dovanoti. Būk atvira priimti, drąsi paprašyti, stipri patikėti.

Iš visos širdies linkiu gražaus, jaukaus ir prasmingo šventinio laikotarpio.

Apkabinu visa 💗

Su Meile,
Rimgailė 🦋

11/28/2024

Su Padėkos Diena 💚
Tegu dėkingumas augina, gydo ir pripildo Jūsų širdis, namus ir gyvenimus 💚
Dėkoju visiems už šilumą, pasitikėjimą ir bendrystę einant savęs pažinimo keliu 💚
Ačiū, kad esate 💚

11/20/2024

SIELOS VAIDMUO DVASINGUME

Kas yra Siela?
Ir kas yra dvasingumas?

Šiandien šie terminai tapo tarsi neatsiejama mūsų kasdienybės dalimi – juos girdime, vartojame, jais tikime. Tačiau ar iš tiesų suvokiame jų prasmę, ar tiesiog remiamės abstrakčiomis idėjomis? Ar šie žodžiai turi realų atspindį mūsų patirtyse, ar jie tiesiog tampa idealizuotais simboliais, nutolusiais nuo mūsų tikrovės?

René Descartes teigė, kad siela nėra tiesiog įdėta į kūną kaip pilotas į laivą. Ji bendradarbiauja su mūsų kūnu, sudarydama visumą, leidžiančią žmogui patirti gyvenimą giliai ir visapusiškai. Descartes mintis pabrėžia, jog sielos patirtis vyksta per kūną, o jų ryšio praradimas lemia prasmės netekimą ir atitolimą nuo gyvenimo tikrovės.

C.G. Jung šią idėją išplėtė, pateikdamas sielą kaip Animos archetipą – moterišką energiją mumyse, kuri išreiškia vaizduotę, emocijas, aistrą ir refleksiją. Tai sielos dimensija, leidžianti gilintis į vidinį pasaulį, priimti emocines būsenas ir kurti autentišką ryšį su savimi.

Tuo tarpu dvasia, pasak C.G. Jung, yra siejama su vyriška energija – Animus. Tai protas ir intelektas, kurie yra orientuoti į veiksmą, augimą ir rafinuotumą. Dvasia nuolat siekia aukštumų, veržiasi į priekį, skatindama mus tobulėti.

Taigi, siela yra gilesnė, labiau į vidų nukreipta patirtis, o dvasia siejasi su išoriniu pasauliu, idėjų augimu ir progresu.

Šiandienos Vakarų kultūroje aiškiai matomas dėmesio persiskirstymas – prioritetas teikiamas Animus, vyriškai energijai, orientuotai į produktyvumą, racionalumą ir tikslus. Tuo tarpu Anima, moteriškoji energija, dažnai yra ignoruojama ar net aktyviai slopinama.

Sielos praradimo patyrimas yra dažna šiuolaikinio žmogaus problema. Daugelis yra praradę ryšį su savo vidiniu pasauliu ir prasmės jausmu, todėl gręžiasi į dvasingumo paieškas, tikėdamiesi išsigelbėjimo ar nušvitimo. Deja, neretai ši kelionė apsiriboja paviršutiniškais Naujojo amžiaus mokymais, kurie nesuteikia žmogui tai ko jis ieško.

Kaip teigia Rindfleish (2005), “Naujojo amžiaus dvasiniai vedliai dažnai žada greitą išsigelbėjimą, tačiau be tikrojo vidinio darbo šie pažadai lieka neišsipildę.” O tai lemia dar didesnį nusivylimą ir atitolimą nuo autentiškos sielos patirties.

Tikrasis dvasingumas reikalauja visumos suvokimo ir patyrimo. Tai ne tik dvasinis augimas, bet ir žaizdų, silpnybių, baimių bei realybės pamatymas, priėmimas ir integravimas. Dvasingumas nėra pabėgimas į meditaciją ar ritualus, nėra išsigelbėjimas ar nušvitimas. Tai gilus vidinis darbas, apimantis tiek sielos, tiek kūno patirtis. Tai sielos ir dvasios harmonija per kūno patyrimus.

C.G. Jung tai pavadino individuacijos procesu. Jis aiškiai pabrėžė, kad individuacijos procesas – tai kelionė į autentiškumą, vientisumą ir savęs suvokimą kaip kolektyvinės pasąmonės, aukštesniosios sąmonės, visumos išraišką.

Viena iš priemonių, leidžiančių žmogui grįžti prie sielos patirties, yra psichoanalizė. Ji ne tik siekia gydyti psichologines traumas, bet ir padeda integruoti vidinius konfliktus, suvienyti kūną, sielą ir dvasią. Psichoanalizė, pasak C.G. Jung, - tai kelias į tikrojo “AŠ” atskleidimą, ryšio su savimi ir Visata kūrimą, išsipildymo jausmą, kurio taip trokšta kiekvienas žmogus.

Sielos ir dvasios ryšys nėra atsitiktinis – tai žmogaus pilnatvės pagrindas. Tačiau šis ryšys reikalauja nuolatinio dėmesio, darbo su savimi ir gilaus pasaulio egzistavimo suvokimo.

Sielos praradimo krizė, su kuria susiduria daugelis šiuolaikinių žmonių, nėra vien individuali problema – tai iš tiesų kultūrinis reiškinys. Tačiau šį reiškinį galime keisti, atkurti ir daryti įtaką kultūrai, aplinkai bei pasauliui tik pradėdami nuo savęs. Tai reiškia, kad turime pripažinti ir pažinti savo vidinį pasaulį, įskaitant jo tamsiąsias puses, suprasti, kaip mūsų sąmonė ir pasąmonė yra veikiamos aukštesniosios sąmonės bei kolektyvinės pasąmonės. Tik įtvirtinę šį supratimą ir išreikšdami save, galime tapti autentiškomis asmenybėmis, kurios ne tik įprasmina savo gyvenimą ir unikaliai patiria šį pasaulį, bet ir prisideda prie Visatos tikslų bei dėsnių įgyvendinimo.

10/14/2024

Savivertė – tai esminis, giluminis ryšys su savimi, su savo Siela, su tikrąja prigimtimi, kuri glūdi už visų socialinių vaidmenų ir lūkesčių. Tai vidinis kompasas, atspindintis, kiek esame susiderinę su savo autentiškuoju „Aš“ – tuo, kas iš tiesų esame giliai viduje, be kaukių ir išorinių projekcijų.

Kai prarandame šį ryšį, mūsų vidinė vertė tampa paslėpta, užtemdyta nesąmoningų įsitikinimų ir sužeidimų. Tada ieškome vertės iš išorės, pradedame tikėti, kad esame vertingi tik per pasiekimus ar kitų pripažinimą. Savivertės trūkumas mus įkalina į nuolatinį siekį atitikti kitų lūkesčius, pritapti, prisitaikyti.

Savivertė, žvelgiant per egzistencinę prizmę, apima ne tik psichologinius ar socialinius aspektus, bet ir gilų, fundamentinį klausimą – kodėl mes esame vertingi kaip žmonės?

Egzistencinėje filosofijoje žmogaus vertė kyla ne iš išorinių pasiekimų, statuso ar kitų nuomonių, bet iš mūsų gyvybės fakto, mūsų gebėjimo kurti prasmę savo gyvenime. Egzistencinės psichologijos šalininkai teigia, jog mes gimstame į pasaulį be išankstinės prasmės, tačiau per gyvenimą kuriame savąją vertę per pasirinkimus bei veiksmus.

C.G. Jung savivertės temą siejo su gilesniu žmogaus sąmonės tyrimu, pabrėždamas, kad savivertė nėra tik racionalus suvokimas apie save. Pasak jo, tikroji savivertė kyla iš pasąmonės gelmių, kur mes susiduriame su archajiškais, mitologiniais simboliais, kurie reprezentuoja mūsų egzistencinę kelionę.

Iš tiesų, pati svarbiausia yra egzistencinė savivertė, kuri kyla iš suvokimo, kad mūsų vertė nepriklauso nuo pasaulio standartų. Ji priklauso nuo mūsų gebėjimo rasti prasmę savo pačių gyvenime. C.G. Jung tai pabrėžė sakydamas, jog “Ne išorinis pasaulis duoda mums tikrąją prasmę, o mūsų vidinis gyvenimas, sugebėjimas pasinerti į savo giliausius sluoksnius ir atrasti ten tai, kas mus iš tiesų verčia jaustis gyvais.“

Visa širdimi kviečiu Tave atsiverti pamąstymams šia tema ir jei tik bus noro, pasidalinti savo mintimis bei įžvalgomis su manimi ar artimu žmogumi.

Ugdykime savivertę savyje ir uždekime savo pavyzdžiu kitus ♾️

Gražios savaitės 🤍🕊️

Su Meile,
Rimgailė 🦋

Rimgailė. Psichologiniai Užrašai.

11/14/2025

10/20/2025

10/14/2025

07/29/2025

06/23/2025

01/01/2025

12/23/2024

11/28/2024

11/20/2024

10/14/2024

Address

Telephone

Website

Alerts

Shortcuts

Share