http://www.psichoenergetike.lt/

Rimgailė. Psichologiniai Užrašai., Chicago, IL (2025)

07/29/2025

VIDINIS CENTRAS

Yra vieta manyje, kurioje nieko nereikalaujama. Kur man nereikia būti geresne, švelnesne, patogesne.
Kur nereikia stengtis suprasti kas dar nesuprantama.
Kur galiu tik būti.

Tą vietą skirtingos tradicijos vadina vis kitaip:

* Širdimi.
* Savastimi.
* Dieviškumu.
* Anahata.
* Gyvybės lašu.
* Axis mundi.

Bet visos kalba apie tą patį - apie tai, kad kažkur giliai mumyse yra centras, kuriame viskas susilieja į viena.
Ir būtent iš ten viskas ir vėl atgimsta, kuriasi, randasi. Kuriame glūdi mūsų esmė, visuma ir tiesa.

🤍 Širdis

Kai kuriose tradicijose sakoma, kad Dievas yra arčiau už mūsų širdį. Kad širdis – tai veidrodis, kuriame atsispindi šviesa. Kad ji sujungia žemę ir dangų. Kad tik per ją pasiekiame tylą, o iš jos visą pasaulį.

Man širdis nėra tik apie jausmus.
Man ji yra centras, kuriame tyliai pulsuoja tai, kas tikra, gyva, aktualu.
Ji tarsi tikroji Motina, kuri visada myli, visada laiko, visada plaka už mane.
Net kai aš pavargstu ar pasiduodu.
Net kai pamirštu, kas esu.
Net kai užsidarau, ji lieka atvira.
Jos ritmas – tai priminimas:
„Tu esi. Ir aš esu su Tavimi.“

Joje nėra abejonių, tik meilės atmintis.
Ji – tai vidinis centras, kuris visaapimantis ir visa priimantis.
Jis viskam turi vietos.

Krikščionybėje širdis yra tarsi vidinis altorius, kur žmogus susitinka su Dievu. Šv. Augustinas kalbėjo: „Neleisk man ieškoti Tavęs išorėje, nes Tu esi manyje, arčiau už mano širdį.“

Sufizme širdis laikoma veidrodžiu, kuriame atsispindi Dieviškoji Šviesa: per širdies apvalymą nuo nuoskaudų, iliuzijų, priekaištų žmogus tampa pajėgus atspindėti Dievą.

Vedose / jogos tradicijose širdis siejama su Anahata čakra, kuri yra sąmonės balanso taškas tarp žemės (apatinių) ir dangaus (aukštųjų) centrų. Ji skleidžia besąlyginę meilę, atjautą ir ramybę. Ji apjungia kūną ir dvasią. Joje gyvena Sielos balsas - tas, kuris primena mums, kas esame iš tikrųjų, už asmenybės, minčių ir emocijų ribų.

Tibeto budizme širdis – tai gyvybės esmės lašas, saugantis subtiliausią sąmonės kibirkštį. Sakoma, kad po mirties būtent šis lašas paskutinis palieka kūną.

Indėnų tradicijose širdis yra vieta, iš kurios kalbama tiesa. „Pasakyk tai iš širdies“ nėra tik skambi metafora. Tai sakrali nuostata, jog tik tai, kas kyla iš širdies, yra laikoma tikra.

🌀 Ašis

Jungiškosios krypties psichologijoje vidinė ašis yra vadinama Savastimi (The Self). Tai ne ego, ne asmeninės kaukės, rolės ar vaidmenys, o giluminis centras, į kurį žmogus kviečiamas sugrįžti. Tai ta vieta, kur susitinka sąmonė ir pasąmonė, kur glūdi visuma, net jei mes jos dar nesuvokiame. Tai mandalos vidurys, šviesos taškas, tylus žinojimas. Tai prigimtinė vienovė, vientisumas, esatis.

Mitologijoje ši vidinė ašis dažnai įkūnijama kaip axis mundi – pasaulio ašis, dvasinis stuburas, jungiantis dangų, žemę ir požemį. Tai gali būti šventas medis, kalnas, stulpas ar šventykla – vertikalus kelias, kuriuo keliaujama aukštyn ar žemyn, per kurį vyksta dvasinės kelionės, transformacijos, iniciacijos. Ši ašis nėra „ten“. Ji yra „čia“. Ji gyva mumyse. Dabar. Visada.

Šamaninėse tradicijose šis vertikalus kelias taip pat yra daugiau nei metafora. Tai - gyva patirtis. Per kelionę „žemyn į pasaulio centrą“ šamanas leidžiasi tarsi kosmine ašimi, dažnai vaizduojama kaip medis, egzistuojančia trijuose pasauliuose vienu metu. Jo šaknys – požeminis pasaulis, kamienas – žemiškasis, o šakos – dangiškasis. Ši kelionė – tai susitikimas su savo dvasine prigimtimi, su giluminiu žinojimu, su dabarties akimirka.

Aš savyje visada jaučiu šią vidinę ašį, kuri nelaiko kūno, tačiau laiko visumą.
Kai būna chaosas, kai pametu save, kai atrodo viskas aplink mane griūna – aš jaučiu gyvą, manyje egzistuojantį stuburą. Tarsi giją, laikančią mane tarp dangaus ir žemės, pirmapradę jėgą, kurioje slypi visa mano ir pasaulio istorija.

Mitai kalba apie pasaulio medį.
Apie cikliškus ratus ir mandalas.
Apie centrą, aplink kurį viskas sukasi.
Lyg pasaulis būtų sukurtas iš tos pačios ašies.
Lyg mes būtume pasaulio centras.

Kai tai prisimenu – aš sustiprėju.
Ne todėl, kad tampu galinga, bet todėl, kad imu geriau suvokti savo vietą.
Tarp žemės ir dangaus.
Tarp to, kas buvo, ir to, kas dar tik gimsta per mane. Tarsi prisimenu, kad esu reikalinga, esu prasminga dalis šio pasaulio audinyje – tokia, kokia esu, čia ir dabar.

Tada ir vėl viskas įgauna kryptį.
Ne iš išorės, bet iš vidaus - lyg visas gyvenimas kvėpuotų per mane, o aš per jį.

🧿 Centras

Man dar kartais atrodo, kad centras - tai Tylos taškas, gili beribė tuštuma.

Tai ne vieta, o būsena.
Ji nepaaiškinama, tik jaučiama.
Ji kantriai laukia tų retų akimirkų, kai pagaliau pasineriu į tylą ir susitinku su tuo, kas esu.

Aš žinau, kaip tai svarbu.
Bet vis tiek, vėl ir vėl, tarsi bėgdama nuo savęs, blaškausi po išorinio pasaulio triukšmą. Tarsi pamirštu, kad tai, ko ieškau jau yra manyje. Todėl man reikia nuolat save pagauti, kad sugražinti į tylą.
Į centrą.
Į tą vietą, kur viskas nutyla.
Kur pagaliau susitinku su savimi.
Su tuo, kas visada laukia tylos, kad galėtų pasirodyti.

Tarsi širdies gelmėse, po visais klausimais ir troškimais, abejonėmis ir šešėliais gulėtų šaltinis, kuris niekur neteka, tik laukia, kol sustosiu ir iš jo atsigersiu.

Šis šaltinis maitina Sielą ir Kūną.
Jis pulsuoja gyvybės srautu, nesustabdoma jėga, beribiu vandenynu, jei tik įsileidžiu tylą į save, jei tik sustoju iš jo atsigerti, jei tik leidžiu jam mane apvalyti.

Tylos taškas – tai vidinis uostas, vidinis centras, kur viskas sustoja ir aš galiu tiesiog būti.

Vidinis centras – tai erdvė, kuri mane laiko. Kurioje glūdi visuma – to, kas buvau, esu ir kuo dar galiu tapti.

Ačiū, kad skaitei.
Lai mano kelionė sužadina Tavo kelio ilgesį.
Lai įkvepia Tave patyrimui.

Su Meile,
Rimgailė 🦋

(kopijuoti draudžiama, dalintis leidžiama 🫶🏻)

06/23/2025

Aš visada buvau stebėtoja. Visada giliai jaučianti. Analizuojanti. Dažnai stipriai intuityvi. Klausianti. Matanti. O ypač jautriai reaguojanti ir labai atidžiai klausanti.

Tokia ir tebeesu.
Tačiau ilgą laiką visa tai dariau tik su kitais, o dabar mokausi tai daryti ir su savimi.

Įsiklausyti į save. Stebėti save. Klausti. Matyti. Klausyti. Jausti. Atliepti save.

Kuo daugiau tai darau, tuo geriau suprantu kaip svarbu tai ne tik dėl manęs pačios, bet ir dėl vaikų, kitų žmonių. Dėl pasaulio.

Suprantu kaip viskas kalba.
Kalba mano vidus.
Kalba pasaulis.
Kalba gamta.
Net tai ko negalime matyti - kalba.
Jei tik klausome.

Tai simbolių kalba.
Tai kažkas labai archajiško - tarsi sena kalba, kurią mokėjome dar tada, kai nebuvo žodžių.

Ir kartais reikia ne žodžio, kad suprastum.
Ne ženklo iš dangaus, o lapės, stovinčios prie garažo, stirnos kieme, meškos miesto viduryje, šviesoforų laukuose, tarp žmonių.

Gyvūnai ateina.
Jie ateina ne todėl, kad miestas tapo patrauklus. Jie ateina, nes jų vieta traukiasi - miškai nyksta, vandenys nebežino savo krantų. Mažėja tylos.

„Gyvūnas – pasaulio kalbos ženklas.“
Taip gražiai ir giliai aiškina Mircea Eliade – vienas garsiausių XX a. religijotyrininkų, filosofų ir rašytojų, kilęs iš Rumunijos. Jo darbuose gyvūnai dažnai tampa ne tik gamtos dalimi, bet ir šventais simboliais, perteikiančiais pasaulio tvarką, žmogaus dvasinę būseną ar mitinius archetipus. Per gyvūną pasaulis prabyla į mus senąja, universalia kalba, kurią supranta ne protas, o Siela. Jie nekalba žodžiais. Bet pasako viską.

🌊 Nojaus laivas – tai ne senas mitas.

Šiandien tai ne valtis, kurią esame kviečiami pastatyti. Šiandien tai sąmonė, kuri kviečiama pabusti – laikas pamatyti, kad potvynis jau čia. Jis vyksta jau dabar.

Gyvūnai artėja kaip pranašai be kalbos – tylūs liudytojai to, ką mes slepiame po komfortu, vartotojiškumu, tobulėjimu. Jie neša mums žinią be raidžių:
• Gamta nepyksta. Ji nebaudžia. Ji tiesiog atspindi.
• Jei mes negirdim uraganų, audrų, gal dar išgirsim gyvūnus?
• Jei visur statome sienas, ar dar liks vietos laivui?

🐾 Gyvūnai - tai ne ekologinė žinia. Ji dvasinė.

Kiekvienas gyvūnas, kuris vaikšto tarp mūsų, atneša veidrodį. Ir ne jam reikia pagalbos. Tai mums reikia priminimo. Priminimo apie vidinį susitarimą su gyvybe, kurį seniai pažeidėm.

Senojo pasaulio mituose gyvūnai buvo tarpininkai tarp pasaulių. Jie kalbėjo dievų vardu, jie atnešdavo žinias, rodė kryptį, saugojo gyvenimo slenksčius. Jie buvo gerbiami. Laikyti protėviais. Išmintingi, tylūs, stebintys – jie vis dar žino tai, ką mes pamiršome.

🕊️ Gyvūnai ateina. Kad mes prisimintume.

• Ar esame pakankamai jautrūs, kad mūsų širdyse tilptų ne tik žmogus?
• Ar galime sulėtėti, kad išgirstume, ką šnabžda oras?
• Ar mokame būti dėkingi, už tai, ką turime?

Nes Nojaus laivas statomas ne iš medžio. Jis statomas iš sąmonės. Iš pasirinkimų. Iš tylos, kurią drįstame išgirsti.

Ir vietos jame bus visiems, jei tik prisiminsime kaip gerbti gyvybę. Gamtą. Savo tikruosius namus.

„Kiekviena gyvybė yra dalis vienos gyvybės. Atsiskyrimas – tik iliuzija.“ - Plotinas

Tad sustokime. Įsiklausykime.
Būkime jautrūs tam, kas gyva.
Ir statykime laivą, kuris augina sąmoningumą.
Kuris saugo gyvybę – mūsų ir gamtos.

01/01/2025

Sėkmingų, prasmingų ir laimingų ateinančių metų! Prisiminkite, kad esate mylimi ir svarbūs! Būkite autentiški, atviri ir tikri 🫶🏻 Tai pats didžiausias Jūsų grožis ir svarbiausios vertybės! Tai yra brangiausias Jūsų turtas 🫶🏻 Neišduokite savęs, neatstumkite, neskaudinkite, bet mokykitės visapusiškai save priimti, mylėti ir savimi (pasi)tikėti. Klausykite savo širdies, matykite ir kalbėkite širdimi 🫶🏻 O svarbiausia - niekada nepraraskite vilties ir tikėjimo! Jei remsitės į meilę, viltį ir tikėjimą - ateities pokyčiai bei iššūkiai negasdins ir neleis pasiduoti. Ženkite į Naujus Metus atvira širdimi, vedami tikėjimo ir kupini vilties 🫶🏻
Apkabinu visa 💗
Su Meile,
Rimgailė 🦋

12/23/2024

Kalėdų Dvasia

Visai neseniai perskaičiau istoriją apie Kalėdų dvasią ir Kalėdų senelio populiariumą bei įsitvirtinimą mūsų kolektyvinėje sąmonėje, kurioje buvo liečiamos šio šventinio laikotarpio giluminės temos.

Įkvėpta šios istorijos dalinuosi man kilusiais suvokimais, kurie galbūt ir Tau surezonuos.

Straipsnyje buvo minimas Šventasis Mikalojus, žinomas kaip vargšų ir vaikų globėjas, žymus dėl savo dosnumo ir stebuklų darymo. Pasakojimai apie jo gerus darbus ir stebuklus vėliau tapo pagrindu daugybei tradicijų, įskaitant ir Kalėdų Senelio atsiradimui. Kalėdų Senelis, kaip mes jį žinome šiandien, yra tiesioginis Šventojo Mikalojus įkvėpimas, kuris, kaip ir Mikalojus, neša dovanų džiaugsmą, širdies gerumą, tikėjimą stebuklais ir neišblėstantį dosnumą.

Gebėjimas būti dosniu, dovanoti, dalintis - tai neįkainojamos vertybės žmoguje, kurios nepriklauso nuo šventinių laikotarpių ar išorinių aplinkybių. Tai universalios dorybės, leidžiančios dalintis savo laiku, energija, žiniomis, ištekliais ar emocine parama su kitais. Tai prasmės jausmas ir giluminis savęs įprasminimas.

Jei tik mokame tai daryti teisingai, neišdalinant savęs, nepažeidžiant harmonijos ir balanso dėsnio, neveikiant iš vidinių traumų ar mechanizmų, mes iš tiesų galime būti Kalėdų Seneliais kiekvieną dieną, galime prisidėti prie geresnio pasaulio kūrimo, galime įtakoti savo bei aplinkinių gyvenimus, įnešant į juos stebuklų, gerumo bei džiaugsmo.

Daugelis filosofinių ir religinių tradicijų pabrėžia dosnumą kaip kelią į vidinę laimę ir dvasinę brandą.

Budizme dosnumas (dana) yra viena iš šešių paramitų – tobulumo praktikų, kuri padeda pasiekti nirvaną. Tai ne tik materialus gėrybių dalijimasis, bet ir dvasinė gerumo ir meilės praktika, kuri išlaisvina žmogų nuo egoizmo ir prisirišimų, suteikiant vidinę ramybę ir taiką.

Krikščionybėje dosnumas - tai artimojo meilės išraiška, pabrėžianti Jėzaus mokymus mylėti kitus kaip save ir atlikti gerus darbus be asmeninės naudos. Tai išreiškiama per tarnystę, atleidimą, pagalbą ir rūpestį. Dosnumas čia ne tik siejamas su vidine ramybe, bet taip pat su taika, bendryste ir bendruomene.

Hinduizme dosnumas (dana) laikomas svarbia priemone dvasiniam tobulėjimui ir karmos gerinimui. Tai praktika, kurioje dėmesys skiriamas ne tik materialiam, bet ir dvasiniam bei emociniam dalijimuisi su kitais. Dana padeda išvalyti širdį nuo egoizmo ir skatina paramą vargšams bei pagarbą dvasiniams mokytojams. Tai vedantis kelias į šviesesnį, labiau išsivysčiusį gyvenimą, siekiant galutinio išsivadavimo (mokšos).

Visose šiose tradicijose dosnumas ne tik reiškia išorinius veiksmus, bet yra svarbi vidinė praktika, vedanti į dvasinį augimą, vidinę ramybę ir artimesnio ryšio puoselėjimą su kitais bei aplinkiniu pasauliu.

Dosnumas - tai galia, kuri keičia žmonių gyvenimus. Tai nėra tik veiksmas – tai gyvenimo būdas, kuris praturtina tiek duodantįjį, tiek gaunantįjį.

Tad šiandien aš kviečiu Tave atverti savo dosnią širdį ir negailėti dosnių dovanų sau ir pasauliui - nusišypsok, padėkok, aplankyk vienišus, pamaitink alkstančius, apdovanok vargstančius, pralinksmink liūdinčius, sušildyk šąlančius, pagirk nedrįstančius, apkabink įskaudintus, atleisk nuvylusiems, suteik viltį ją prardusiems, prisiliesk širdimi prie kitų širdžių ir įžiebk jose meilės ugnį. Tegu dosnumas liejasi laisvai! Tegu Kalėdinė dvasia sklinda iš širdies į širdį 💞💞💞

O jei jauti, kad per sunku, kad negali, kad šiuo metu esi ten, kur trūksta dosnumo, tikėjimo stebuklais, džiaugsmo, visada žinok, kad yra žmonių, kurie gali ir nori dalintis, duoti ir dovanoti. Būk atvira priimti, drąsi paprašyti, stipri patikėti.

Iš visos širdies linkiu gražaus, jaukaus ir prasmingo šventinio laikotarpio.

Apkabinu visa 💗

Su Meile,
Rimgailė 🦋

11/28/2024

Su Padėkos Diena 💚
Tegu dėkingumas augina, gydo ir pripildo Jūsų širdis, namus ir gyvenimus 💚
Dėkoju visiems už šilumą, pasitikėjimą ir bendrystę einant savęs pažinimo keliu 💚
Ačiū, kad esate 💚

11/20/2024

SIELOS VAIDMUO DVASINGUME

Kas yra Siela?
Ir kas yra dvasingumas?

Šiandien šie terminai tapo tarsi neatsiejama mūsų kasdienybės dalimi – juos girdime, vartojame, jais tikime. Tačiau ar iš tiesų suvokiame jų prasmę, ar tiesiog remiamės abstrakčiomis idėjomis? Ar šie žodžiai turi realų atspindį mūsų patirtyse, ar jie tiesiog tampa idealizuotais simboliais, nutolusiais nuo mūsų tikrovės?

René Descartes teigė, kad siela nėra tiesiog įdėta į kūną kaip pilotas į laivą. Ji bendradarbiauja su mūsų kūnu, sudarydama visumą, leidžiančią žmogui patirti gyvenimą giliai ir visapusiškai. Descartes mintis pabrėžia, jog sielos patirtis vyksta per kūną, o jų ryšio praradimas lemia prasmės netekimą ir atitolimą nuo gyvenimo tikrovės.

C.G. Jung šią idėją išplėtė, pateikdamas sielą kaip Animos archetipą – moterišką energiją mumyse, kuri išreiškia vaizduotę, emocijas, aistrą ir refleksiją. Tai sielos dimensija, leidžianti gilintis į vidinį pasaulį, priimti emocines būsenas ir kurti autentišką ryšį su savimi.

Tuo tarpu dvasia, pasak C.G. Jung, yra siejama su vyriška energija – Animus. Tai protas ir intelektas, kurie yra orientuoti į veiksmą, augimą ir rafinuotumą. Dvasia nuolat siekia aukštumų, veržiasi į priekį, skatindama mus tobulėti.

Taigi, siela yra gilesnė, labiau į vidų nukreipta patirtis, o dvasia siejasi su išoriniu pasauliu, idėjų augimu ir progresu.

Šiandienos Vakarų kultūroje aiškiai matomas dėmesio persiskirstymas – prioritetas teikiamas Animus, vyriškai energijai, orientuotai į produktyvumą, racionalumą ir tikslus. Tuo tarpu Anima, moteriškoji energija, dažnai yra ignoruojama ar net aktyviai slopinama.

Sielos praradimo patyrimas yra dažna šiuolaikinio žmogaus problema. Daugelis yra praradę ryšį su savo vidiniu pasauliu ir prasmės jausmu, todėl gręžiasi į dvasingumo paieškas, tikėdamiesi išsigelbėjimo ar nušvitimo. Deja, neretai ši kelionė apsiriboja paviršutiniškais Naujojo amžiaus mokymais, kurie nesuteikia žmogui tai ko jis ieško.

Kaip teigia Rindfleish (2005), “Naujojo amžiaus dvasiniai vedliai dažnai žada greitą išsigelbėjimą, tačiau be tikrojo vidinio darbo šie pažadai lieka neišsipildę.” O tai lemia dar didesnį nusivylimą ir atitolimą nuo autentiškos sielos patirties.

Tikrasis dvasingumas reikalauja visumos suvokimo ir patyrimo. Tai ne tik dvasinis augimas, bet ir žaizdų, silpnybių, baimių bei realybės pamatymas, priėmimas ir integravimas. Dvasingumas nėra pabėgimas į meditaciją ar ritualus, nėra išsigelbėjimas ar nušvitimas. Tai gilus vidinis darbas, apimantis tiek sielos, tiek kūno patirtis. Tai sielos ir dvasios harmonija per kūno patyrimus.

C.G. Jung tai pavadino individuacijos procesu. Jis aiškiai pabrėžė, kad individuacijos procesas – tai kelionė į autentiškumą, vientisumą ir savęs suvokimą kaip kolektyvinės pasąmonės, aukštesniosios sąmonės, visumos išraišką.

Viena iš priemonių, leidžiančių žmogui grįžti prie sielos patirties, yra psichoanalizė. Ji ne tik siekia gydyti psichologines traumas, bet ir padeda integruoti vidinius konfliktus, suvienyti kūną, sielą ir dvasią. Psichoanalizė, pasak C.G. Jung, - tai kelias į tikrojo “AŠ” atskleidimą, ryšio su savimi ir Visata kūrimą, išsipildymo jausmą, kurio taip trokšta kiekvienas žmogus.

Sielos ir dvasios ryšys nėra atsitiktinis – tai žmogaus pilnatvės pagrindas. Tačiau šis ryšys reikalauja nuolatinio dėmesio, darbo su savimi ir gilaus pasaulio egzistavimo suvokimo.

Sielos praradimo krizė, su kuria susiduria daugelis šiuolaikinių žmonių, nėra vien individuali problema – tai iš tiesų kultūrinis reiškinys. Tačiau šį reiškinį galime keisti, atkurti ir daryti įtaką kultūrai, aplinkai bei pasauliui tik pradėdami nuo savęs. Tai reiškia, kad turime pripažinti ir pažinti savo vidinį pasaulį, įskaitant jo tamsiąsias puses, suprasti, kaip mūsų sąmonė ir pasąmonė yra veikiamos aukštesniosios sąmonės bei kolektyvinės pasąmonės. Tik įtvirtinę šį supratimą ir išreikšdami save, galime tapti autentiškomis asmenybėmis, kurios ne tik įprasmina savo gyvenimą ir unikaliai patiria šį pasaulį, bet ir prisideda prie Visatos tikslų bei dėsnių įgyvendinimo.

10/14/2024

Savivertė – tai esminis, giluminis ryšys su savimi, su savo Siela, su tikrąja prigimtimi, kuri glūdi už visų socialinių vaidmenų ir lūkesčių. Tai vidinis kompasas, atspindintis, kiek esame susiderinę su savo autentiškuoju „Aš“ – tuo, kas iš tiesų esame giliai viduje, be kaukių ir išorinių projekcijų.

Kai prarandame šį ryšį, mūsų vidinė vertė tampa paslėpta, užtemdyta nesąmoningų įsitikinimų ir sužeidimų. Tada ieškome vertės iš išorės, pradedame tikėti, kad esame vertingi tik per pasiekimus ar kitų pripažinimą. Savivertės trūkumas mus įkalina į nuolatinį siekį atitikti kitų lūkesčius, pritapti, prisitaikyti.

Savivertė, žvelgiant per egzistencinę prizmę, apima ne tik psichologinius ar socialinius aspektus, bet ir gilų, fundamentinį klausimą – kodėl mes esame vertingi kaip žmonės?

Egzistencinėje filosofijoje žmogaus vertė kyla ne iš išorinių pasiekimų, statuso ar kitų nuomonių, bet iš mūsų gyvybės fakto, mūsų gebėjimo kurti prasmę savo gyvenime. Egzistencinės psichologijos šalininkai teigia, jog mes gimstame į pasaulį be išankstinės prasmės, tačiau per gyvenimą kuriame savąją vertę per pasirinkimus bei veiksmus.

C.G. Jung savivertės temą siejo su gilesniu žmogaus sąmonės tyrimu, pabrėždamas, kad savivertė nėra tik racionalus suvokimas apie save. Pasak jo, tikroji savivertė kyla iš pasąmonės gelmių, kur mes susiduriame su archajiškais, mitologiniais simboliais, kurie reprezentuoja mūsų egzistencinę kelionę.

Iš tiesų, pati svarbiausia yra egzistencinė savivertė, kuri kyla iš suvokimo, kad mūsų vertė nepriklauso nuo pasaulio standartų. Ji priklauso nuo mūsų gebėjimo rasti prasmę savo pačių gyvenime. C.G. Jung tai pabrėžė sakydamas, jog “Ne išorinis pasaulis duoda mums tikrąją prasmę, o mūsų vidinis gyvenimas, sugebėjimas pasinerti į savo giliausius sluoksnius ir atrasti ten tai, kas mus iš tiesų verčia jaustis gyvais.“

Visa širdimi kviečiu Tave atsiverti pamąstymams šia tema ir jei tik bus noro, pasidalinti savo mintimis bei įžvalgomis su manimi ar artimu žmogumi.

Ugdykime savivertę savyje ir uždekime savo pavyzdžiu kitus ♾️

Gražios savaitės 🤍🕊️

Su Meile,
Rimgailė 🦋

09/19/2024

Kiekvieno žmogaus gyvenime ateina momentai, kai jis jaučiasi pasimetęs, nesupranta, kodėl tam tikros situacijos kartojasi, arba kodėl iškyla gilios emocijos ar konfliktai. Tai yra kvietimas į savęs pažinimą – vidinį procesą, kuris reikalauja atidumo, sąmoningumo ir drąsos susidurti su savo šešėliais. Psichologija, ypač C.G.Jung’o teorija, pabrėžia, kad šie momentai nėra atsitiktiniai. Tai ženklai, jog pasąmonė bando iškelti į paviršių neišspręstus klausimus ar emocijas, kad žmogus galėtų sąmoningai su jais susitvarkyti.

Užtemimas Žuvų ženkle simbolizuoja gilius pasąmonės procesus ir siūlo galimybę pažvelgti į savo vidų bei tyrinėti, kas šiuo metu iškyla į sąmonę. Tai gali būti emociniai konfliktai, krizės ar netikėti pokyčių pojūčiai, kurie verčia mus sustoti ir permąstyti savo gyvenimą. Tokie laikotarpiai kviečia mus keistis, atsisakyti senų įsitikinimų ir elgesio modelių, kurie nebetarnauja mūsų augimui, ir eiti link didesnės vidinės harmonijos bei sąmoningumo.

Integruoti šį savęs pažinimo procesą į savo kasdienybę galima per savirefleksiją, sapnų analizę, kvėpavimo praktikas ar psichoterapiją. Tai padės geriau suprasti save, atpažinti pasąmonės siunčiamus signalus ir susijungti su savo intuicija. Tai padės ne tik iškelti į šviesą šešėlines asmenybės dalis, bet ir pasiekti gilesnį savęs suvokimą bei transformuoti savo gyvenimą.

Čia verta prisiminti C.G. Jung’o citatą, jog kol pasąmonė netaps sąmoninga, ji valdys mūsų gyvenimą, o mes tai vadinsime likimu.

“Until you make the unconscious conscious, it will direct your life and you will call it fate.” ~ C.G. Jung

09/11/2024

Augant su tėvais, kurie nesugebėjo atliepti mūsų ankstyvųjų poreikių vaikystėje, dažnai perimame ir suaugę kartojame šiuos vaikystėje išmoktus elgesio modelius. Suprasti ir pripažinti, kaip apleidžiame save, yra svarbus žingsnis į gijimą.

Negebėjimas pasirūpinti savimi gali pasireikšti per:

1. Emocinių poreikių neatliepimą: Kai atmetame savo jausmus, juos slopiname ar ignoruojame, vietoj to stengiamės būti stiprūs ar laimingi. Tai gali pasireikšti kaip liūdesio, nerimo, pykčio slėpimas, laikant šias emocijas nepriimtinomis.

2. Pataikavimą kitiems ir norą įtikti: Dažnas kitų poreikių iškėlimas virš savo gali kilti iš baimės būti atstumtam ar siekio būti pripažintam. Toks elgesys dažnai veda į perdegimą, žemą savivertę, vienišumą ir depresiją.

3. Negatyvų vidinį dialogą: Kritiškas vidinis balsas, kuris atspindi patirtą nepriežiūrą ar kritiką vaikystėje. Tai pasireiškia savęs menkinimu, kritikavimu, gėdos ar kaltės jausmais: „Nieko nesugebu, esu nieko verta(s)“.

4. Perdėtą darboholizmą ar nuolatinį užimtumą: Naudojamės darbu ar veiklomis, kad išvengtume skausmingų emocijų ar vidinės tuštumos, susidariusios dėl nepatenkintų vaikystės poreikių.

5. Fizinės ir psichinės sveikatos nepaisymą: Nepaisome streso, nuovargio ar sveikatos problemų, ignoruodami savo poreikius pailsėti, sveikai maitintis ar kreiptis pagalbos.

6. Buvimą toksiškuose santykiuose: Kartojame nepriežiūros ciklus, siekdami meilės ir pripažinimo iš žmonių, kurie yra emociškai nepasiekiami ar nerūpestingi, tikėdami, kad taip atrodo meilė.

7. Savirefleksijos vengimą: Atitraukiame save nuo savęs paviršutiniška veikla, priklausomybėmis ar išoriniu pripažinimu, kad išvengtume žvilgsnio į vidų ir gilesnio skausmo.

8. Savęs sabotavimą: Elgiamės taip, kad trukdome savo pačių sėkmei ar laimei – pvz., atidėliojame, priimame neapgalvotus sprendimus ar pasiduodame priklausomybėms, taip stiprindami vidinį nevertumo jausmą.

Suvokimas, kaip šie modeliai pasireiškia mūsų kasdienybėje, yra pirmasis žingsnis į tikrą gijimą ir savęs priėmimą.

Ar atpažįsti nors vieną iš šių reakcijų ir modelių savyje?

Pasidalinki ⬇️

09/06/2024

Transformacija – tai gilus ir esminis žmogaus pokytis, veikiantis jo mintis, įsitikinimus, emocijas ir elgesį. Dažnai ji apibūdinama kaip sąmonės pokytis arba pabudimas, vedantis į naują savęs ir pasaulio suvokimą. Šis pokytis yra daugiau nei paviršutiniški pasikeitimai; tai apima gilų, vidinį procesą, kuris gali sukelti naujas perspektyvas, vertybes ir veiksmus, labiau suderintus su tikruoju savimi ar gyvenimo tikslu.

Transformacijos požymiai:

1. Pasikeitęs Požiūris: Galite pastebėti, kad pasikeitė požiūris į situacijas, žmones ar net į save. Tai, kas anksčiau sukėlė diskomfortą ar emocinį atsaką, dabar gali būti suvokiama su didesniu supratimu, užuojauta ar neutralumu.

2. Emocinis Aiškumas: Dažnai transformacija apima emocinį komponentą, kai paleidžiami seni žaizdų, modelių ar ribojančių įsitikinimų sluoksniai. Tai gali sukelti aiškumo, palengvėjimo ar naujo kryptingumo pojūtį.

3. Elgesio ir Veiksmų Pokyčiai: Transformacija dažnai atsispindi mūsų elgesyje ir pasirinkimuose. Gali atsirasti naujų įpročių, kurie labiau atspindi mūsų tikrąją prigimtį ar vertybes.

4. Vidinė Ramybė ir Harmonija: Žmonės, patyrę transformaciją, dažnai praneša apie didesnį vidinį ramumą, harmoniją ir pasitikėjimą savimi, nepaisant išorinių aplinkybių.

5. Savasties ir Gyvenimo Tikslo Suvokimas: Transformacija gali sukelti naują ar sustiprintą ryšį su savo vidine tiesa ar tikslu. Gali būti aiškesnė kryptis ar prasmingumo jausmas gyvenime.

Transformacija nėra vienkartinis, baigtinis įvykis. Ji apima nuolatinį augimą, mokymąsi ir evoliuciją visą žmogaus gyvenimą. Nors tam tikri transformuojantys patyrimai gali jaustis kaip ryškūs, gilūs pokyčiai, jie dažnai veikia kaip katalizatoriai, atveriantys duris į gilesnius transformacijos sluoksnius.

Transformacija - tai nuolatinė, besivystanti kelionė, kurią gali įkvėpti tam tikri įvykiai ar įžvalgos, tačiau ji galutinai atsiskleidžia per visą gyvenimą kaip dinamiškas augimo, atsinaujinimo ir savęs atradimo procesas.

08/30/2024

Pasak psichoanalitinės psichologijos tėvo C. Jung’o, žmogui reikia, kad kiti jį pamatytų ir patvirtintų, nes didžioji dalis to, kas yra žmogus, egzistuoja jo pasąmonėje, šešėlyje. Santykis su kitu žmogumi veikia kaip veidrodis, atspindintis žmogaus pasąmonės dalis, kurių jis negali iki galo pats pamatyti ar suprasti. Be grįžtamojo ryšio per santykį, žmogaus savęs jausmas nėra vientisas ir pilnas.

Po kurio laiko sugrįžau konsultuoti moterų sveikatos programoje, kuri kažkada man pačiai padėjo susigrąžinti sveikatą, kai buvau save visiškai sunaikinusi. Šis sugrįžimas buvo dar viena galimybė prisiminti kokia aš buvau iki ligos, kokia buvau, kai sirgau ir kokia esu dabar…

Rašau šiuos žodžius ir ašaros rieda upėmis.

Vidinė transformacija, kurią patyriau ir toliau liudiju yra nenusakoma žodžiais.

Esu dėkinga sau, kad niekada nesustoju, nepasiduodu, kad einu Sielos balso vedama nors ne visada matau ar suprantu kur einu. Einu, nes jaučiu vedimą. Einu, nes esu lydima.

Būti liudytoja savo kelio ir prisidėti prie kitų Sielų kelio yra tai, kas suteikia pilnatvės jausmą, leidžia kurti, skatina tobulėti ir augti.

Tad šį paskutinį vasaros penktadienį linkiu ir Tau atrasti pilnatvę savo gyvenime.

O jei reikia palaikymo ar vedimo, susisieki 💌

Apkabinu 💗
R. 🦋

08/15/2024

Kelias 🤍

Kai pradedi eiti, kelias ima rastis. Tačiau jei kelias aiškus, tai tikriausiai ne tas kelias (C. Jung).

“If the path before you is clear, you are probably on someone else’s.” ~ C.Jung

Atrasti savo kelią reiškia išdrįsti jo ieškoti. O paieškos dažnai yra kupinos išbandymų, nusivylimų, pasimetimų.

Tai savęs pažinimo kelias, kuris ilgainiui atsiveria į kelią, kuris tampa vidinio pašaukimo keliu.

“We meet ourselves time & time again in a thousand disguises on the path of life.” ~ C.Jung

Kad atrasti savo kelią mums dažnai tenka pažinti save giliau, suprasti kas esame giliau - po visom savo gyvenimo kaukėm, rolėm, baimėm, priedangom, kopijom. Tai ypatingas kelias, vedantis mus į pagrindinį tikslą - individuaciją.

Individuacija - tai procesas, kurio metu žmogus tampa autentiška, unikalia, vientisa asmenybe ir realizuoja savo prigimtines užduotis bei tikslus šiame gyvenime.

Pasak Carl’o Jungo, šis procesas yra esminis žmogaus tobulėjimo ir savirealizacijos kelyje.

Tai procesas, apimantis giluminį darbą su savimi, reikalaujantis atsidavimo, įsiklausymo, drąsos, ryžto, atvirumo ir dažnai experto / specialisto, kuris padėtų atlaikyti iškilusius sunkumus bei juos suprasti, interpretuoti ir integruoti.

Tai procesas, kurio metu vyksta vidinis darbas su psichika ir jos gelmėmis - šešėliu, pasąmone, simboliais, vidiniais moteriško ir vyriško archetipų aspektais, tapatybės fragmentais.

Psichika iš graikų kalbos išvertus reiškia gyvenimą. O gyvenimas išties apima visa kas esame. Mūsų psichika yra tai, nuo ko priklauso mūsų gyvenimo sprendimai, pasirinkimai, suvokimai, motyvai, mintys, veiksmai, elgesys ir kelias, kuriuo renkamės eiti.
Jei kažkas mūsų netenkina, jei nesijaučiame savo gyvenime gerai, jei vyksta situacijos, kurios apsunkina, sukausto, verčia dvejoti, blaškytis, kankintis, atsakymų turime eiti ieškoti į save.

Aišku, tai ne visada lengva ir malonu. Tačiau visada verta ir įdomu.

Nes svarbiausia kiekvieno žmogaus kelionė šiame gyvenime yra jo asmeninė kelionė. Eidami savo keliu mes galime paliesti ir prisiliesti prie kitų Sielų, prie kitų žmonių kelio, galime prisidėti prie kolektyvinių ir esminių pokyčių žmonijos bei pasaulio egzistencijoje.

Mano individuacijos kelias ėmė rastis, kai aš susirgau 2015m (hypotirozė, hipofizės auglys, autoimuninės reakcijos). Tai buvo mano pabudimas. Iniciacija. Tai buvo Savasties skambutis, kvietimas naujam, tikram, autentiškam keliui.

Liga, kaip individuacijos proceso inicijacijos idėja, remiasi gilumine psichologija, dvasingumu ir holistine medicina. Ši idėja remiasi tuo, kad liga, ypač lėtinė ar staigi, gali būti katalizatorius, skatinantis gilų asmeninį pokytį, kviečiantis giliau suprasti save ir pasaulį. Ši perspektyva leidžia pažvelgti į ligą ne tik kaip į fizinį ar psichologinį negalavimą, kurį reikia išgydyti, bet kaip į prasmingą patirtį, galinčią pradėti kelionę link giluminio savęs suvokimo, pažinimo bei atkūrimo. Kelionę link asmenybės vientisumo.

Vientisumas iš tiesų yra kelias į harmoniją, balansą ir psichinę homeostazę, ko kiekvienas žmogus nesąmoningai iš tiesų siekia.

Vietisumas prarandamas dėl įvairiausių priežasčių - psichologinių, socialinių, kultūrinių, o jo praradimas reiškia, savęs praradimą. Tai itin skausminga ir giliausia trauma, kurią gali patirti žmogus. Be vientisumo atkūrimo, mes negalime jaustis visapusiškai savimi, negalime pilnai realizuoti savo potencialo, negalime pilnai suvokti savęs kaip unikalios, nepriklausomos, autentiškos būtybės.

Taigi, mano prasidėjusi kelionė į save nuo 2015m tęsiasi iki šiol ir aš nekantrauju ja dalintis su Jumis.

Jau greitai pasirodys mano blog’as, dienoraščio tipo puslapis, kuriame galėsite sekti mano mintis, patirtis, suvokimus, pokyčius, einant individuacijos keliu, o taip pat galbūt žengti žingsnį savojo kelio link. Tiems, kas bus pasiruošę, bus kvietimas bei profesionalus specialistų palaikymas.

Apkabinu 💗

Rimgailė 🦋

Rimgailė. Psichologiniai Užrašai.

07/29/2025

06/23/2025

01/01/2025

12/23/2024

11/28/2024

11/20/2024

10/14/2024

09/19/2024

09/11/2024

09/06/2024

08/30/2024

08/15/2024

Address

Telephone

Website

Alerts

Shortcuts

Share