https://psichologine-pagalba-ir-samoningumas.reservio.com/

Psichologinė pagalba ir sąmoningumas, London (2026)

20/04/2026

Netinkami batai...

Kartais gyvenime ateina momentas, kai jaučiamės pavargę. Ne todėl, kad per daug dirbome ar per mažai ilsėjomės, bet todėl, kad ilgą laiką bandėme būti tuo, kuo iš tikrųjų nesame.

Mes augame su įvairiais lūkesčiais – šeimos, visuomenės, net savo pačių. Mokomės, kaip „reikia“ gyventi, kokie „turime“ būti, ko „reikia“ siekti. Ir dažnai tai darome taip ilgai, kad net pamirštame paklausti savęs: ar tai tikrai mano kelias?

Kartais tai primena bandymą vaikščioti su ne savo batais. Gal jie per dideli – tenka nuolat stengtis juos „užpildyti“, jaustis nepakankamu. O gal per ankšti – spaudžia, varžo, neleidžia laisvai judėti. Iš išorės gali atrodyti, kad viskas tvarkoje, bet viduje – diskomfortas, nuovargis, net skausmas.
Ir mes vis tiek einame. Nes taip reikia. Nes taip išmokome.

Tada atsiranda nuovargis, tuštuma arba jausmas, kad kažkas viduje netelpa. Lyg gyventume gyvenimą, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo tvarkingas, bet viduje nesijaučia savas.

Svarbu suprasti, kad šis jausmas nėra silpnumas. Dažnai tai yra labai svarbus vidinis signalas – kvietimas sustoti ir atsigręžti į save.

Ko aš iš tikrųjų noriu?
Kas man svarbu?
Kur aš save praradau?

Atsakymai ne visada ateina greitai. Kartais jie reikalauja laiko, tylos ir drąsos būti su tuo, kas kyla.

Ir būtent čia gali padėti psichologinis darbas.
Terapijoje žmogus turi galimybę „nusiauti svetimus batus“. Be skubėjimo, be spaudimo. Pamažu atpažinti, kas iš tikrųjų tinka jam – jo tempas, jo kryptis, jo pasirinkimai.

Tai erdvė, kurioje galima išgirsti save – galbūt pirmą kartą per ilgą laiką.
Ir tada atsiranda pasirinkimas. Ne iš pareigos ar baimės, o iš didesnio aiškumo.

Gyvenimas nėra apie tai, kad visada būtume stiprūs ar viską žinotume. Kartais jis apie tai, kad leidžiame sau sustoti ir paklausti: ar aš esu ten, kur noriu būti?

Ir jei atsakymas yra „ne“, tai nėra pabaiga.
Tai pradžia.

Parengė Žaneta Jocienė

13/04/2026

Ar dar kas nors atsiliepia?

Senas telefonas. Nusidėvėjęs paviršius, įbrėžimai, tylūs laiko pėdsakai. Jis tarsi liudininkas – pokalbių, kurie kadaise buvo svarbūs, gal net lemtingi. Skambučių, kurie laukė atsakymo. Žodžių, kurie galėjo suartinti… arba likti neišsakyti.

Žiūrint į šią nuotrauką, kyla klausimas – kada paskutinį kartą iš tikrųjų „atsiliepėme“? Ne į skambutį telefone, o į kitą žmogų.

Šiandien ryšys tapo greitas, patogus, beveik nuolatinis. Tačiau kartu jis dažnai tampa paviršutiniškas. Galime parašyti žinutę per kelias sekundes, bet vis sunkiau sustoti ir išgirsti – tikrai išgirsti – kitą. Dar sunkiau kartais išgirsti save...

Šis senas telefonas primena laiką, kai ryšys turėjo svorį. Kai reikėjo sustoti, pakelti ragelį, išgirsti balsą. Nebuvo „peržiūrėta ir ignoruota“. Buvo arba atsiliepi, arba ne. Buvo buvimas arba nebuvimas.

Ir galbūt šiandien didžiausias klausimas nėra apie technologijas. Jis apie santykį.

Ar mes atsiliepiame, kai mums skambina artimas žmogus – ne tik telefonu, bet ir savo jausmais, poreikiais, tyliais prašymais būti šalia?

Ar mes atsiliepiame sau?

Kartais viduje „skamba“ dalys mūsų pačių – pavargusios, liūdnos, pasimetusios. Tačiau mes atidėliojame, nutildome, užimame save. Lyg tas telefonas lieka kaboti – tylus, bet nepamirštas.

Psichologinis darbas dažnai prasideda nuo labai paprasto, bet gilaus veiksmo – atsiliepimo. Į savo vidų. Į tai, kas vyksta mumyse. Į tai, ko galbūt ilgą laiką vengėme išgirsti.

Nereikia to daryti tobulai. Kartais pakanka tiesiog sustoti ir paklausti savęs: kas manyje dabar „skambina“?

Galbūt tikras ryšys prasideda būtent čia – kai pagaliau pakeliame ragelį.

Parengė Žaneta Jocienė

06/04/2026

Kai negalime pakeisti situacijos – galime keisti požiūrį

Gyvenime neišvengiamai susiduriame su situacijomis, kurių negalime kontroliuoti ar pakeisti. Tai gali būti netektys, sudėtingi santykiai, sveikatos iššūkiai ar ilgai trunkančios aplinkybės, kurios, atrodo, nejuda iš vietos. Tokiose akimirkose natūralu jausti bejėgiškumą, pyktį ar nusivylimą.

Dažnai pirmas mūsų impulsas – bandyti pakeisti pačią situaciją. Ieškome sprendimų, dedame pastangas, kovojame. Ir tai yra svarbi bei reikalinga proceso dalis. Tačiau ateina momentas, kai tenka susidurti su realybe: ne viskas priklauso nuo mūsų.

Būtent čia atsiranda kitas, ne mažiau svarbus kelias – požiūrio keitimas.
Požiūris nėra saviapgaulė ar problemų ignoravimas. Tai nėra „galvok pozityviai“ paviršutiniška prasme. Tai gilesnis vidinis darbas – kaip mes suprantame tai, kas vyksta ir kokią prasmę suteikiame savo patirčiai.

Kartais situacija išlieka ta pati, bet keičiasi mūsų santykis su ja. Pavyzdžiui, iš „kodėl man taip nutiko?“ pamažu galime pereiti prie „kaip aš galiu su tuo būti?“ arba „ką tai apie mane ir mano poreikius atskleidžia?“
Šis pokytis gali sumažinti vidinę įtampą, suteikti daugiau aiškumo ir net atverti naujas galimybes, kurių anksčiau nematėme.

Parengė Žaneta Jocienė

23/03/2026

Priklausomi santykiai: kai meilė tampa praradimu savęs

Kartais santykiai, kurie prasideda nuo stipraus artumo ir rūpesčio, pamažu tampa vieta, kurioje žmogus pradeda prarasti save. Tokie santykiai dažnai vadinami priklausomais santykiais.

Iš pirmo žvilgsnio jie gali atrodyti labai artimi: daug dėmesio, rūpinimosi, nuolatinis buvimas kartu. Tačiau laikui bėgant vieno žmogaus emocinė būsena pradeda pernelyg stipriai priklausyti nuo kito. Atsiranda jausmas, kad be kito žmogaus sunku kvėpuoti, spręsti, jaustis vertingu.

Priklausomuose santykiuose dažnai atsiranda nuolatinis poreikis įtikti, gelbėti, kontroliuoti arba būti reikalingam. Vienas partneris gali jaustis atsakingas už kito emocijas, problemas ar net gyvenimo sprendimus. Tuo metu savo poreikiai, jausmai ir ribos pamažu nustumiami į šalį.
Tokiuose santykiuose gali atsirasti vidinis konfliktas. Iš vienos pusės – stiprus prisirišimas ir baimė prarasti ryšį. Iš kitos – nuovargis, nusivylimas ar net tuštumos jausmas.

Svarbu suprasti, kad priklausomi santykiai retai atsiranda „atsitiktinai“. Dažnai jų šaknys slypi ankstyvoje patirtyje – vaikystėje, kur meilė galėjo būti susijusi su prisitaikymu, atsakomybe už kitus ar emociniu nesaugumu. Jei vaikas išmoksta, kad norint būti mylimam reikia atsisakyti dalies savęs, šis modelis gali persikelti ir į suaugusiųjų santykius.

Psichologiniame darbe dažnai siekiama padėti žmogui iš naujo atrasti save santykiuose. Mokytis atpažinti savo jausmus, poreikius ir ribas. Suprasti, kad artumas nereiškia savęs praradimo.
Sveiki santykiai nėra apie visišką susiliejimą. Juose yra vietos dviem žmonėms – su jų skirtingomis mintimis, jausmais ir poreikiais. Tokiuose santykiuose galima būti artimu ir kartu išlikti savimi.

Kartais pirmas žingsnis pokyčio link yra paprastas, bet svarbus klausimas sau:
kur šiuose santykiuose esu aš?
Psichologinė pagalba gali tapti saugia erdve tyrinėti šiuos klausimus. Joje galima pamažu mokytis kurti santykį su savimi – o iš jo gimsta ir sveikesni santykiai su kitais.

Parengė Žaneta Jocienė

16/03/2026

SVAJONĖS (2-ra dalis)

Humanistinės psichologijos kūrėjas Carl Rogers tikėjo, kad kiekviename žmoguje yra natūrali kryptis augti ir tapti savimi. Jis rašė, kad kai žmogus patiria tikrą priėmimą, supratimą ir autentišką santykį, jis pamažu pradeda labiau pasitikėti savo vidiniu balsu.

Rogers teigimu, „gera gyvenimo kryptis nėra galutinis tikslas, o procesas“. Tai nuolatinis judėjimas link savęs – link didesnio atvirumo patirčiai, didesnio sąmoningumo ir autentiškumo.

Kartais šiame procese mes iš naujo atrandame ir savo svajones. Ne tas, kurias turėjome vaikystėje pažodžiui, bet jų esmę – troškimą kurti, būti artimuose santykiuose, jausti prasmę, gyventi autentiškai.

Vaikystėje svajonės dažnai gimsta natūraliai, nes vaikas dar nėra išmokęs slopinti savo jausmų ar troškimų. Tačiau suaugus galima iš naujo mokytis klausytis savęs. Psichologinis darbas dažnai yra būtent apie tai – apie grįžimą prie savo patirties, jausmų ir vidinių poreikių.

Kartais ši kelionė prasideda nuo paprasto klausimo:
Ką aš iš tikrųjų jaučiu?
Ką man tai reiškia?
Ko man reikia?

Atsakymai retai ateina iš karto. Jie atsiranda pamažu – saugioje erdvėje, kurioje galima būti pažeidžiamam, abejoti, tyrinėti.

Kai žmogus jaučiasi išgirstas ir priimtas, jis pradeda labiau pasitikėti savimi. Atsiranda daugiau vidinės laisvės rinktis, daugiau aiškumo apie savo vertybes ir kryptį. Kartais tai reiškia mažus pokyčius kasdienybėje, o kartais – gilesnius gyvenimo sprendimus.

Svarbiausia, kad šiame procese žmogus pamažu tampa artimesnis sau.

Galbūt todėl svajonės yra tokios svarbios. Jos primena, kad mūsų viduje vis dar yra gyva dalis, kuri ieško prasmės, ryšio ir autentiško gyvenimo.

Ir kartais didžiausia svajonė nėra kažką pasiekti.
Kartais didžiausia svajonė – tiesiog drįsti būti savimi.

Parengė Žaneta Jocienė

09/03/2026

SVAJONĖS (1-ma dalis)

Kartais sustoję akimirkai prisimename vaikystę. Tą laiką, kai svajonės atrodė tokios natūralios, lengvos ir beribės. Vaikas svajoja paprastai – be baimės būti nesuprastam, be poreikio įrodyti savo vertę. Svajonės tada kyla iš smalsumo, žaidimo ir gyvo santykio su pasauliu.

Augdami dažnai išmokstame kažką kita. Išmokstame prisitaikyti, būti „teisingi“, atitikti lūkesčius. Kartais net nepastebime, kaip pamažu nutolstame nuo savęs – nuo to, kas iš tiesų mums svarbu. Kai kurios vaikystės svajonės atrodo naivios, kai kurios – pamirštamos, o kai kurios tyliai lieka mūsų viduje kaip neišgirstas balsas.

Tačiau svajonės niekur nedingsta. Jos gali keistis, bręsti, įgauti kitokią formą. Kartais jos grįžta kaip tylus klausimas: ko iš tikrųjų noriu? Kartais – kaip jausmas, kad gyvename ne visai savo gyvenimą.

Psichologinė pagalba dažnai tampa erdve, kurioje žmogus gali vėl susitikti su savimi. Ne tam, kad būtų pataisytas ar „pagerintas“, bet tam, kad būtų išgirstas ir suprastas. Psichologas nekalba, koks turėtum būti – jis padeda pamatyti, kas jau esi.

Parengė Žaneta Jocienė

02/03/2026

Kartais atrodo, kad esame įspausti į kampą. Situacija, santykiai, darbas ar vidinė būsena – viskas tarsi be išeities. Ir dažnai laukiam, kol kažkas parodys duris. Bet tiesa, apie kurią retai kalbam: išeitys ne visada randamos. Labai dažnai jos yra sukuriamos.

Išeičių kūrimas prasideda nuo minties, kad dabartinė realybė nėra galutinė. Net jei šiandien nematai kelio, tai nereiškia, kad jo nėra. Tai reiškia, kad jis dar nesuformuotas. O tam reikia erdvės – mintyse, jausmuose, sprendimuose.
Mes buvome išmokyti ieškoti „teisingo“ varianto. Vienos galimybės. Vieno atsakymo. Bet gyvenimas taip neveikia. Kai nustojame spausti save tilpti į svetimus rėmus, atsiranda kūryba. O kūryba ir yra išeitis. Kartais labai netikėta.

Išeičių kūrimas dažnai reikalauja drąsos pripažinti: „Man čia negera.“ Tai nėra silpnumas. Tai pradžia. Iš šio taško gimsta klausimai: ko man iš tikrųjų reikia? Ką galiu pakeisti dabar, o ne „kada nors“? Ką galiu paleisti, kad atsirastų vietos naujam?
Būtent čia labai svarbus santykis.

Psichoterapijoje išeičių neieškome „už tave“ – mes jas kuriame kartu. Saugiame, palaikančiame procese, kuriame gali būti savimi, neapsimetinėti stipriu ir neskubėti. Kartais užtenka, kad kažkas būtų šalia ir padėtų pamatyti tai, ko vienam nepavyksta.

Jei jauti, kad šiuo metu esi įstrigęs ar pasimetęs – gali kreiptis į mane. Išeičių paieškosime kartu. Mažais žingsniais, tavo tempu, tavo kryptimi.
Prisimink: durys ne visada jau pastatytos. Kartais tu pats esi tas, kuris jas kuria. O kartais – tam tereikia, kad kas nors eitų šalia.

Parengė Žaneta Jocienė

23/02/2026

„Jei kalbi ― tavo žodžiai turi būti geresni už tylą.”

- Indėnų patarlė

16/02/2026

Apie priklausomybę nuo išmaniųjų įrenginių

Mes pabundame su telefonu rankoje. Patikriname žinutes dar neišlipę iš lovos. Slankiojame „be tikslo“ per socialinius tinklus, bet kažkodėl po to jaučiamės pavargę, išsiblaškę, lyg būtume kažką praradę. Ir dažnai net nesusimąstome, kad tai gali būti priklausomybė – nes juk „visi taip daro“.
Išmanieji įrenginiai sukurti taip, kad laikytų mūsų dėmesį kuo ilgiau. Pranešimai, „patinka“, begalinis turinio srautas – visa tai veikia mūsų smegenų atlygio sistemą. Kiekvienas naujas signalas – mažas dopamino šūvis. Ir mes norime dar. Dar vieno patikrinimo. Dar vieno „refresh“. Dar penkių minučių, kurios virsta valanda.
Problema prasideda tada, kai telefonas tampa pirmu ir paskutiniu dalyku mūsų dienoje. Kai sunku susikoncentruoti be nuolatinio tikrinimo. Kai pokalbiai su artimaisiais konkuruoja su ekranu. Kai tyla tampa nepatogi, o buvimas „čia ir dabar“ – beveik neįmanomas.
Priklausomybė nuo išmaniųjų įrenginių nėra silpnumo ženklas. Tai – aplinkos, kurioje gyvename, pasekmė. Mes nesame „per silpni“ atsispirti – tiesiog dažnai net nebuvome išmokyti sustoti. Bet gera žinia ta, kad sąmoningumas keičia labai daug.
Kartais pakanka mažų žingsnių. Padėti telefoną toliau nuo lovos. Išjungti nereikalingus pranešimus. Skirti laiką be ekrano – net jei iš pradžių tai kelia nerimą. Pastebėti, kaip keičiasi savijauta, kai dėmesį grąžiname sau, o ne algoritmams.
Tikras gyvenimas nevyksta ekrane. Jis vyksta čia: pokalbiuose be pertraukų, žvilgsniuose, mintyse, kurios turi laiko išsiskleisti. Kūryboje, kuri gimsta iš nuobodulio. Ryšyje, kuris gilesnis už „patinka“ paspaudimą.
Tai nereiškia, kad turime atsisakyti technologijų. Tai reiškia, kad galime susigrąžinti pasirinkimą. Naudoti įrenginius kaip įrankius, o ne leisti jiems naudoti mus.
Jei skaitydamas tai jauti, kad kažkas surezonavo – tu ne vienas. Mes visi šiame procese. Ir galbūt pirmas žingsnis šiandien – tiesiog padėti telefoną į šalį ir giliai įkvėpti.

Parengė Žaneta Jocienė

09/02/2026

Andropauzė: vyrų hormoninių pokyčių supratimas ir reikšmė sveikatai (3-čia dalis)

Svarbus aspektas kalbant apie andropauzę – visuomenės požiūris. Vyrai dažnai linkę ignoruoti savo sveikatos problemas ar laikyti jas „normaliu senėjimu“, vengia kalbėti apie emocinius sunkumus ar lytinės funkcijos pokyčius. Toks požiūris gali atitolinti pagalbos paiešką ir pabloginti gyvenimo kokybę. Atviras dialogas, švietimas ir stereotipų mažinimas padeda vyrams drąsiau kreiptis į specialistus ir rūpintis savo sveikata.

Taip pat svarbų vaidmenį andropauzės laikotarpiu gali atlikti ir psichoterapija. Hormoniniai pokyčiai dažnai veikia ne tik kūną, bet ir vyro savivertę, tapatumo jausmą, santykius bei emocinį stabilumą. Psichoterapija suteikia saugią erdvę kalbėti apie nerimą, liūdesį, pyktį, gyvenimo prasmės klausimus ar baimes, kurios neretai kyla šiuo gyvenimo etapu. Ji padeda atpažinti ir keisti neigiamus mąstymo modelius, geriau suprasti savo emocijas bei išmokti konstruktyviai su jomis tvarkytis.

Be to, psichoterapija gali būti itin naudinga sprendžiant santykių sunkumus, susijusius su sumažėjusiu lytiniu potraukiu, emociniu uždarumu ar pasikeitusiais vaidmenimis šeimoje. Terapinis procesas padeda stiprinti savęs priėmimą, prisitaikyti prie pokyčių ir atrasti naujus būdus palaikyti gyvenimo kokybę. Derinama su medicinine priežiūra ir sveiku gyvenimo būdu, psichoterapija tampa svarbia visapusiško andropauzės valdymo dalimi, padedančia vyrui išlikti psichologiškai atspariam ir emociškai subalansuotam.

Apibendrinant galima teigti, kad andropauzė yra natūralus, bet sudėtingas ir labai individualus vyro gyvenimo etapas. Ji nėra liga, tačiau gali turėti reikšmingą poveikį fizinei ir psichologinei savijautai. Laiku atpažinti pokyčiai, atsakingas požiūris į savo kūną, sveikas gyvenimo būdas ir profesionali medicininė pagalba leidžia vyrams išlikti aktyviems, darbingiems ir pilnavertiškai gyventi net ir patiriant su amžiumi susijusius hormoninius pokyčius.

Parengė Žaneta Jocienė

02/02/2026

Andropauzė: vyrų hormoninių pokyčių supratimas ir reikšmė sveikatai (2-ra dalis)

Svarbu pažymėti, kad andropauzės simptomai nėra specifiniai tik hormoniniams pokyčiams. Panašius požymius gali sukelti lėtinis stresas, perdegimas, širdies ir kraujagyslių ligos, cukrinis diabetas, skydliaukės sutrikimai, nutukimas, miego apnėja ar net tam tikrų vaistų vartojimas. Todėl andropauzės diagnozė negali būti nustatoma vien remiantis savijauta. Būtinas išsamus gydytojo įvertinimas, kuris apima paciento nusiskundimų analizę, gyvenimo būdo įvertinimą ir laboratorinius tyrimus, ypač bendro ir laisvo testosterono kiekio kraujyje nustatymą.
Andropauzės valdymas pirmiausia prasideda nuo gyvenimo būdo pokyčių. Reguliarus fizinis aktyvumas, ypač jėgos treniruotės ir aerobiniai pratimai, padeda palaikyti raumenų masę, kaulų stiprumą ir natūralią testosterono gamybą. Subalansuota mityba, turtinga baltymų, sveikųjų riebalų, vitaminų ir mineralų, taip pat yra itin svarbi hormonų pusiausvyrai. Ne mažiau reikšmingas pakankamas ir kokybiškas miegas, streso valdymas, alkoholio vartojimo ribojimas bei rūkymo atsisakymas.

Tais atvejais, kai gyvenimo būdo korekcijos nepakanka ir laboratoriniais tyrimais patvirtinamas reikšmingas testosterono trūkumas, gali būti svarstoma pakaitinė testosterono terapija. Ji gali padėti sumažinti simptomus, pagerinti lytinę funkciją, nuotaiką ir bendrą savijautą. Vis dėlto ši terapija nėra universali išeitis. Ji turi būti skiriama atsargiai, individualiai įvertinus galimą naudą ir riziką, nes gali turėti šalutinį poveikį, pavyzdžiui, paveikti prostatos būklę, kraujo krešėjimą ar širdies ir kraujagyslių sistemą.

Parengė Žaneta Jocienė

26/01/2026

Andropauzė: vyrų hormoninių pokyčių supratimas ir reikšmė sveikatai (1-ma dalis)

Andropauzė – tai su amžiumi susijęs vyrų hormoninės sistemos pokytis, dažniausiai apibūdinamas palaipsniu testosterono lygio mažėjimu. Nors šis terminas vis dar kelia diskusijų medicinoje, jis plačiai vartojamas apibūdinti fiziniams, emociniams ir psichologiniams pokyčiams, kuriuos patiria dalis vidutinio ir vyresnio amžiaus vyrų. Skirtingai nei moterų menopauzė, andropauzė nėra staigus ar visus vyrus vienodai paveikiantis procesas – jos eiga lėta, individuali ir gali tęstis daugelį metų.
Pagrindinis su andropauze siejamas hormonas yra testosteronas. Jis vaidina esminį vaidmenį vyro organizme: reguliuoja lytinį potraukį, spermos gamybą, raumenų masę, kaulų tankį, riebalų pasiskirstymą, energijos lygį, nuotaiką ir net kognityvines funkcijas. Nuo maždaug 30–35 metų testosterono gamyba pradeda palaipsniui mažėti – vidutiniškai apie 1 procentą per metus. Nors šis sumažėjimas laikomas natūraliu senėjimo procesu, daliai vyrų jis gali sukelti ryškius ir gyvenimo kokybę veikiančius simptomus.

Andropauzės simptomai gali būti labai įvairūs ir dažnai pasireiškia palaipsniui. Fiziniai požymiai apima nuolatinį nuovargį, energijos stoką, sumažėjusį lytinį potraukį, erekcijos sutrikimus, raumenų masės mažėjimą, jėgos silpnėjimą, padidėjusį riebalinio audinio kiekį, ypač pilvo srityje, kaulų tankio mažėjimą, dažnesnį prakaitavimą bei miego sutrikimus. Taip pat gali pasireikšti bendras fizinio pajėgumo sumažėjimas ir lėtesnis atsistatymas po fizinio krūvio.

Ne mažiau svarbūs yra psichologiniai ir emociniai andropauzės aspektai. Daugelis vyrų skundžiasi dirglumu, nuotaikų svyravimais, nerimu, apatija ar net depresiniais simptomais. Gali sumažėti pasitikėjimas savimi, motyvacija, darbingumas, pablogėti atmintis ir gebėjimas susikoncentruoti. Šie pokyčiai neretai paveikia ne tik patį vyrą, bet ir jo santykius šeimoje, darbe bei socialinėje aplinkoje.

Parengė Žaneta Jocienė

Psichologinė pagalba ir sąmoningumas

20/04/2026

13/04/2026

06/04/2026

23/03/2026

16/03/2026

09/03/2026

02/03/2026

23/02/2026

16/02/2026

09/02/2026

02/02/2026

26/01/2026

Address

Opening Hours

Telephone

Website

Alerts

Contact The Practice

Shortcuts

Featured

Share

Category