Kūno Tiesos. Somatinis traumos gydymas.

11/05/2024

Kaip būtų lengva gyventi, jei mes galėtume ne kovoti su gyvenimo iššūkiais, o mokėtume juos ramiai įveikti. Kiekvienas iššūkis - tai galimybė mums išmokti kažką naujo, išplėsti savo ribas, įgyti naują įgūdį.

Ir tai ir yra gyvenimo be traumos apibrėžimas.
Išmokime to!

05/05/2024

"Aš pagaliau supratau," – sako draugė, nors tu ir kiti jau šimtą kartų jai tai aiškinote. Seniai viskas buvo aišku: visi išdėliojo detales, ir problemos sprendmą. Tačiau niekas neveikė, kol neatsirado knyga, kursas ar Instagramo frazė, kuri atvėrė jai akis.

Aleliuja! 🥳

Kartais tai tiesiog erzina. Nejaugi tu negalėjai rasti žodžių, kad viską paaiškintum? 🤷‍♀️

Tai yra tipinis pavyzdys, kai žmogus yra patyręs ankstyvosios vaikystės ar vystymosi traumą. Traumos įvykis dažniausiai nėra svarbus. Jo net nėra prisimenama, nes įvyko prieš atminties formavimąsi. Svarbiausia, kaip trauma paveikė asmenį ir kaip ji sutrukdė vystymuisi.

Vaikams, pavyzdžiui, kartais reikia pakartoti daugiau nei šimtą kartų, kad išsiplautų rankas po tualeto naudojimo ar susidėtų žaislus. Ir ne, tai nėra dėl to, kad vaikas priešinasi, tingi, ar nesupranta. Tai normalus smegenų vystymosi etapas, kai kiekvienas tėvų prašymas dar nesifiksuoja kaip nuolatinė veikla. Taip yra todėl, kad smegenų dalis, atsakinga už tęstinumą ir abstraktų mąstymą, dar nepilnai funkcionali. Kai laiko suvokimas yra per abstraktus. Vaikams užtrunka keletas metų, kol ši funkcija pilnai įsijungia.

Žmonės, kuriems trūko būtinųjų vystymuisi elementų – emocinio supratimo, emocijų reguliavimo, poreikių atliepimo, ar tinkamų ribų – gali turėti problemų suvokti žinomas tiesas, net jei jas išgirdo daug kartų. Nes tuo metu kai ši funkcija vystėsi, proteas fokusavosi į kitus svarbesnius aspektus, kaip poreikių patenkinimą.

Tokiuose atvejuose informacija, susijusi su jau suaugusiojo problemomis, „negirdima“, arba turi būti išgirsta šimtą kartų, kad būtų įsisąvinta.

Pavyzdžiui, visos draugės jai sako, kad tas vaikinas jai netinka.
Ji tai supranta tik po metų per terapijos sesiją ir šaukia: "O, dieve, jis man netinka!" 🤦‍♀️🤦🤦‍♂️
Bet šis suvokimas greitai išblėsta, ir po kurio laiko jūs iš jos vėl girdite tuos pačius žodžius.

Somatinis traumos gydymas gali pagreitinti šiuos įsisavinimo procesus. Jis padeda išvystyti ir užfiksuoti neišvystytą smegenų funkciją. Ir tai būtinai turi būti somatinis metodas, nes verbalinė terapija neveikia, kai reikia spręsti prieš-verbalinės patirties problemas. Nes smegenys paprasčiausiai neatsimena situacijų, kurias galėtų aptarti ar išanalizuoti, arba prisimena tik fragmentiškai.

Jeigu domina somatinė terapija įveikti ilgai įstrigusius elgesio paternus, kreipkites.

27/04/2024

26/04/2024

18/04/2024

Skausmas nėra bausmė, tai tik simptomas, bandantis atkreipti mūsų dėmesį į problemą. Mums nereikia bijoti skausmo, jo reikia klausytis.

16/04/2024

Jeigu mes tiesiog „galėtume paleisti“, mes taip ir padarytume.

Jeigu mes galėtume „tiesiog pamiršti tai“, mes taip ir padarytume.

Jei galėtume „tiesiog“... bet ką, mes taip ir padarytume.

Tai, kad tiek daug asmenų kovoja su priklausomybėmis (maisto, telefono, persidirbimo, apsipirkinėjimo, santykių...) tik reiškia, kad MES NEGALIME tiesiog tai pakeisti. Ir tai nereiškia, kad mes „nepakankamai stengiamės“.

Tai reiškia, kad trauminis stresas kenkia mums tose psichikos srityse, kurios negali būti pakeistos "tiesiog panorėjus". Mums reikia kitokios pagalbos, negu tiesiog savęs įkalbinėjimas ar manifestavimas.

Tiek daug išgyvenusiųjų traumą ateina į somatinį gydymą kaip paskutinė viltis. Jie jaučiasi, kad išbando viską, kas tik įmanoma, bet vis dar yra traumų reakcijomis nugalimi.

"Visi bandymai“, kuriuos pasiūlo mūsų kultūra traumą išgyvenantiems asmenims, dažniausiai reiškia įvairiais būdais bandyti VENGTI, NEIGTI, ar IGNORUOTI savo skausmą: ar tai vaistai, savigdos ir dvasingumo praktikos.

⛹️‍♀️ Daugelis bando sportuoti tol, kol nejaučia skausmo (fizinio ar emocinio).

🥦 Daugelis bando paslėpti jį per badavimus ir dietas.

🔥 Kai kurie bando sudeginti skausmą se*so aistroje.

🥂 Daugelis bando jį užgerti arba užslopinti narkotikais.
(Aš turiu daug patirties su visais iš jų.)

Visi mūsų bandymai dažnai veda ten, kur ir turėtų – atgal prie pradinio taško, ten, kur viskas prasidėjo. Ir vėl mes atsiduriame tame pačiame taške, dar labiau kankindami save ir mąstydami, ką padarėme "ne taip“, kaip buvo sakoma, ir ką dar „turėtume“ daryti.

Vienas iš sudėtingiausių dalykų, susijusių su pagijimu nuo traumos, yra supratimas, kad nėra jokio greito sprendimo. Stebuklinga piliulė tiesiog neegzistuoja.

Traumos išgydymas reikalauja leisti sau išgyventi visas emocijas ir būti kartu su savimi visos kelionės metu.

Išgyvenimas ir buvimas su savimi gali pasireikšti įvairiomis formomis – terapija, grupinė terapija, gyvenimas be toksinių santykių, gyvenimas nekritikuojant savęs. Nepriklausomai nuo formos, tai visada reikalauja daug laiko.

Patirtis rodo, kad visada atsiras bandymų pagreitinti šį procesą, kirsti kampą ar apeiti tamsius kampelius, ir tokie bandymai dažniausiai yra labai viliojantys, kai esame išsekę ir pavargę nuo nuolatinės vidinės kovos.

Mes norime tikėti, kad yra įmanoma išvengti darbo - kasdien išgyventi emocijas, stebėti savo mintis, pergalvoti įsitikinimus, prisiminimus ir prasmes, susijusias su mūsų trauma.

Tačiau trumpo kelio nėra.

Niekada nebuvo.

Yra tik pagijimo nuo traumos darbas ir visi bandymai išvengti šio darbo.

Reikia suprasti: mes neesame gimę žinodami, kaip atlikti šį darbą. Jei užaugome šeimose, kurios sukėlė traumą, akivaizdu, kad tokioje aplinkoje nesugebėjome išmokti, kaip pagyti nuo jos.
Žmonės nevengia darbo dėl tingumo. Jie vengia nes nežino kelio.

Mano patirtis rodo, kad beveik visi traumas išgyvenę asmenys gali pasveikti, kai susiduria su veiksmingu metodu. Tada jie mokosi ir daro viską, kas būtina, kad pasveiktų.

Tai nėra paprasta. Ir tikrai nėra greita.

Bet tai yra tikras pagijimas, keičiantis gyvenimą.

Pradėti dirbti niekada nėra per vėlu. Jūs nesate „per sena“.

Ir jums nereikia stebuklingo sprendimo.

Galite žengti kelią ir mėgautis kiekviena žingsnio akimirka.

Kvėpuoti, jausti, stebėti, priimti save.

Dieną po dienos.

20/03/2024

Trauma tai ne įvykis.

Trauma tai kas užsiliko kūne, elgesyje, reakcijose ir emocijose po trauminio įvykio. Dėl to, visai nebūtina ir dažnai, net gi nerekomenduojame kapstytis pačiame įvykyje. Tai dažnai tik pastiprina traumos simptomus. Iš pradžiu reikia paruošti nervinę sistemą atlaikyti tiek tą praeities įvykį, tiek dabarties iššūkius.

Kaip tai daryti pašnekėsime kituose postuose, o čia galite pasitikrinti ar tik pas just neužsiliko trauma svečiuose.

21/02/2024

Klausant kūno, leidžiant sekti jo instinktus, vietoj vertinimo (“Aš neturėčiau šito jausti!”), kritikavimo (“Kokia aš nevykėlė!”) mes galime užbaigti trauminius procesus.

Štai tikra klientės istorija kaip.

Klientė, pavadinkime ją Evelina, kreipėsi į mane dėl įtariamo vaginizmo (dubens raumenų įtempimo). Tai skausmas sekso metu kai net sueitis neįmanoma. Evelina įtaria, kad tai seksualinės traumos pasekmė.

Sesijų metu mes mokomės klausytis kūno ir sekti jo signalus (o ne kalbame apie trauminį įvykį). Evelina išmoksta atpažinti pojūčius, kurie jai dažnai yra "per daug" ir jų patyrusi, paprastai linksta sustingti. Na žinote, kai iš pradžių lyg buvo malonu ir faina, bet staiga nieko nejaučiame ir jau skauda, ir net negalime nieko pasakyti.
Sustingimas ar užšalimas neleidžia suprasti ko mes norime, kyla sumaištis. Girdėjau tokius skundus iš daugelio klienčių, o ir pati esu patyrusi.

🦶🦶🦶🦶

Sesijoje mes judame labai lėtai ir leidžiame kiekvienam pojučiui būti išgyventam. Mes mokomės kartu atstumti nepatinkantį prisilietimą, formuojame raumenų lygmenyje impulsą atstumti. Bet nemūšame ar rėkiame. Viską darome pamažu, lėtai ir sąmoningai. Padrąsinta savo nauju sugebėjimu pastebėti net mažiausius pojūčius, Evelina nustumia mano ranką, nusisuka nuo manęs. Tokiu būdu kūnas ir protas mokosi ištrūkti iš nepatinkančios situacijos. Aš ja padrąsinu ir palaikau jos veiksmą. Priimti yra labai svarbu, nes mes dažnai nepasakome “Ne”, bijodamos būti vėliau atstumtos.

Po to ji bando balsu pasakyti "Ne". Atrodo lengva, bet netikėtai visu kūnu pradeda bėgti elektros srovė, "kaip kraujotaka" - sako Evelina, iš pradžių ji maloni. O po kelių minučių pasidaro “per daug”, Evelina pastebi, kad jos matymas susiaurėjo, kūnas apsunko, susmuko ir ji jaučiasi mieguista, muša karštis. Visi šitie pojūčiai man sako, kad ji nesijaučia saugi. Aš kviečiu ją atsistoti, pajudėti, pavaikščioti, bet kojos vis dar medinės. Evelina sako nejaučianti nei kojų, nei grindų. Aš žinau, kad šitie pojūčiai siunčia labai aiškų (aiškų man, bet ne jai) signalą - jos kojos nori iš čia dingti. Klausiu ar nesinori jai išeiti iš kambario? Mano motyvas - paraginti jos kojas padaryti tai, ko jos negalėjo padaryti praeityje, toje situacijoje, iš kurios kyla jos problemos. T.y. nutolti nuo manęs.
Evelina minutę abejoja, bet paskui išeina iš kambario, nusileidžia žemyn ir klausia, ar gali išeiti į lauką? Aš palaikau tokią idėją. Ji atsidaro duris, žengia žingsnį už durų ir aš girdžiu gilius atsidusimus. Evelina stovi ten kelias minutes, po to grįžta ir sako, "O Dieve, tai ne tik mano trauma, tai ir mamos trauma. Aš pajutau, kai išėjo mūsų abiejų traumos." Jos akys švyti, ji stovi labai tiesiai, kojos tvirtai įremtos į grindis. Evelina žinojo, kad mamai įvyko trauma, kur ji bandė pabėgti, bet negalėjo. Ji pati, irgi negalėjo pabėgti, nes buvo maža mergaitė palikta namuose su prižiūrėtoju, kuris ja pasinaudojo.. Abiems reikėjo paprasto veiksmo užbaigti šitą procesą kūno lygmenyje - išeiti iš įvykio vietos. Fiziškai ir LABAI SĄMONINGAI išeiti iš įvykio vietos.

Yra būtina išeiti SĄMONINGAI jaučiant visus tuomet kūne esančius pojūčius. Kitaip mūsų psichika bėga nuo saugių situacijų (įskaitant sveikus santykius), kuriouse kai kurie aspektai primena trauminę situaciją - pvz. partnerio kvapas, balso tonas, prisilietimai.
Evelina kelis metus lankėsi terapijoje kuri jai labai padėjo. Pagerėjo jos santykis su savo kūnu ir su jos partneriu, prisiminimai nebesukeldavo stiprios reakcijos. Tačiau kūnas vis dar laikė prisiminimą, kad kai tik atsirasdavo tie malonūs pojūčiai kūne (kaip elektra), vietoj atsidavimo malonumui jos kūnas prisimindavo praeities traumuojantį įvykį. Nes kas įvykio metu klientei gal buvo ir malonu - kad žmogus apkabino, priglaudė - kūnas pradėjo skirti malonius hormonus, kurie jautėsi kaip srovė per kūną. O tada atsitiko kažkas, ko ji nenorėjo, ir tai kartu susijungė į vieną patirtį - malonus prisilietimas yra pavojingas. Todėl kai susijaudini, reikia gelbėtis. Jeigu išsigelbėti negali - reikia užšalti. Štai todėl Evelina negalėjo patirti malonumo su mylimuoju, o ne todėl, kad ji yra “sulaužyta”, “turi kontrolės problemų”, “frigidiška” ar “nepakankamai moteriška”.

🫧🫧🫧🫧🫧🫧

Somatinis traumos gydymas padeda atskirtii tuos kartu sulipusius išgyvenimus (gerą ir blogą), duoti kiekvienam tinkamą įvertinimą ir užbaigti trauminį įvykį nervinės sistemos ir kūno lygmenyje. Mūsų nervinė sistema neturi laiko suvokimo, jai nėra skirtumo ar kažkas įvyko seniai, vakar, dabar ar išvis yra įsivaizduojama. Todėl dirbant si prisiminimais ar tiesiog pojūčiais galima išgydyti senus įvykius.

Nuo dabar Evelinos kūnas turi nauja patirtį - kai kažkas nemalonaus atsitiko, aš išėjau.
Reiškia, kad aš galiu išeiti ir kitą kartą.
O jeigu aš žinau, kad galiu išeiti, tada aš nebijau rizikuoti ir patirti kažką naujo.

Ir dabar po mažu ji mokysis jausti malonumą nuo tų elektros pojūčių. Ten kur jiems ir priklauso reikštis - intymumo su mylimuoju metu.

Turite klausimų kaip Somatinis traumos gydymas gali padėti jums - susisiekite.

16/02/2024

Praėjus Valentino dienai, mąstau apie jos prasmę. Kaip ir su gimtadieniais – kartą per metus, žmonės susimąsto apie save. :)

Kai buvau paauglė, svajojau apie princą ant balto žirgo. 🦄 Tik mano svajonėse jis buvo tamsiais apgaubtais ir niūrus, nes tuomet prijaučiau gotų judėjimui. :))

Vėliau kai sukūriau ilgalaikius santykius, juose kasdien jaučiausi lyg Valentino dieną – ne dėl rožių žiedlapių ir šokolado. :) O dėl to, kad mes tikrai vienas kitą branginome ir meilę rodėme kiekvieną dieną. Ir, būdami socialiniai maištininkai, per Valentino dieną nesibučiuodavome, protestuojant šventės komercializacijai. :)

Santykiams pasibaigus (o kodėl mes bėgame nuo sveikų santykių – tai atskira tema), patyriau seriją aistringų, bet paviršutiniškų meilės istorijų. Su kiekvienu charizmatišku, pasitikinčiu savimi vyru, kuris norėdavo manęs, bet ne per dažnai, slapta tikėjau, galbūt veltui, Valentino dienos stebuklu kiekvieną dieną. 😭

Galiausiai atradau naują Valentino dienos prasmę – mylėti SAVE kaip deivę. Dvasiniai mokymai teigė, kad tik išmokus mylėti save, sulauksiu tikros meilės iš vyrų (nors, iš tiesų jie tiesiog nemokėjo mylėti).

Mano dvasinėje bendruomenėje buvo propaguojama toksiška nepriklausomybė – būti savarankiška, patenkinta viskuo, neturinti emocinių poreikių.

Tokio tobulumo ikona – moteris, kuri nieko netrokšta ir nieko nereikalauja: visuomet graži, versli, mistiška, gundanti, nenorinti jokių santykių, nes įsipareigojusi dieviškam ryšiui su savimi. Tokia moteris visuomet geidžiama vyrų, nes ji neatrodo reikalaujanti jokių pastangų.

Per kelerius metus suvokiau, kaip nesveika yra būti tokia, kokios nori kiti tam, kad būti mylima.

Galų gale, dėka terapijos, atsiribojau nuo šių klaidingų įsitikinimų ir pradėjau ieškoti tikros meilės sau – ne per tuščių frazių kartojimą ("Aš esu verta meilės” ar "Aš esu dievė"), bet per tylų savęs stebėjimą ir priėmimą.

Aš ėmiau vertinti savo silpnumus, pripažinti nuovargį, alkį, šaltį, jautrumą žmonių grubumui ir kritikai, baimę klysti ir rizikuoti, kartais pasitaikančią tinginystę ir norą kad KITI manimi pasirūpintu. Švelniai žvelgiau į šias savo dalis, ir iš jų pradėjo spinduliuoti meilė sau.

Į save pradėjau žiūrėti to partnerio akimis, kuris mane mylėjo su visais mano trūkumais.

Priėmus save tokią, kokia esu, mano gyvenime atsirado emocinis stabilumas ir naujas labai fiziologiškas pasitenkinimas savimi, neparemtas jokiais išoriniais reikalavimais ar įtakomis.

Šią Valentino dieną norėčiau pakviesti jus pamąstyti apie meilės sau prasmę.

Kaip jūs puoselėjate meilę sau šiame gyvenimo etape?

O galbūt jus dabar ieškote meilės sau?

Ko jus siekiate?

16/02/2024

Atrask save.

12/02/2024

PILNAS VIDEO.

Šiame video komentuoju ir praplėčių temą: “Kad vyras būtų vyriškas, moteriai reikia būti moteriškai”.

Kodel tai yra toksinė mintis?
Ar yra senamadiška norėti tiktai būti namų šeimininke? (Posto komentaras)
Kaip iš moters tikimasi būti namų šeimininke ir po tai tai nuvertinama ir moteris tuom apkaltinama.

Pamąstymai apie tai kaip motinos darbas yra sunkiausias darbas pasaulyje ir ką mokslas apie tai galvoja.