25/03/2026
Ar klientas visada turi pritarti psichoterapeuto mintims ar įžvalgoms?
Tikrai ne. Klientas gali atvirai pasakyti, jei kažkas jam kelia abejonių ar nepatinka. Man tai yra labai svarbi terapijos dalis. Tokios akimirkos dažnai tampa itin vertingos – jos padeda klientui (taip pat ir man!) geriau suprasti save ir kartu stiprina gebėjimą būti santykyje net tada, kai kyla nesutarimų. Neretai būtent terapijoje klientai pirmą kartą patiria, kaip galima konstruktyviai spręsti konfliktines situacijas be rimtos grėsmės santykiui ir nemalonių pasekmių.
Žinau, kad tai nėra lengva. Mes augome aplinkoje, kur mūsų jausmai ar nuomonė buvo atmetami, kritikuojami ar nuvertinami. Todėl visiškai suprantama, kad tampame atsargūs ir stengiamės būti patogūs kitiems. Net jei kartais išliejame prisikaupusį pyktį, po to dažnai jaučiame kaltę ar gėdą. Tad ir terapijoje gali būti nedrąsu pasakyti, kas vyksta viduje – galbūt bijome įžeisti terapeutą arba nerimaujame, kad mūsų santykis pasikeis ar net nutrūks. Kadaise aš pati taip pat bijojau – nepastebėdavau nemalonių situacijų, vengdavau apie jas galvoti, o juo labiau jas išsakyti savo terapeutei. Mokiausi po truputį ir vis dar mokausi su kiekvienu klientu. Nėra lengva išbūti konfliktinėse situacijose, bet tikrai žinau, kad verta.
Tokiomis akimirkomis man kaip terapeutei svarbu išlikti atvira, pirmiausia su savimi, o tada – su klientu. Stengiuosi ramiai, be vertinimo pažvelgti į situaciją ir suprasti, kas vyksta. Jei jaučiu, kad suklydau ar peržengiau ribą, man svarbu tai pripažinti. Žinau, kaip tai gali būti reikšminga klientui. Ne kartą girdėjau, kad žmonėms anksčiau niekada neteko patirti, jog kitas pripažįsta savo klaidas. Dažnai klientai tikisi kritikos, kaltinimų ar neigimo. Aš tikiu, kad tokiu būdu yra kuriamas gyvas, tikras ryšys, kuriame yra vietos ne tik lengviems, bet ir sudėtingesniems jausmams. Abiejų jausmams ir nuomonėms.
Kartais net paskatinu klientus pasakyti, jei jiems kas nors nepatinka ar atrodo neteisinga. Tačiau suprantu, kad tam reikia laiko. Ne vieną dešimtmetį mus mokė, kad pyktis, nusivylimas ar susierzinimas nėra tinkami jausmai, kad reikia būti „geru“ ir paklusniu, o nesutikimas gali kelti grėsmę ryšiui ar mums patiems.
Terapijoje siekiu sukurti erdvę, kur visa tai būtų galima po truputį peržiūrėti ir patirti kitaip – saugiai, neskubant ir tiek, kiek tuo metu įmanoma.