11/11/2025
Tą kartą po apsilankymo parduotuvėje su savo autistišku trimečiu, visą kelią namo palengvėjimo ašaromis ploviau skausmą, kurį jau buvau sukaupusi per itin sunkų jo auginimo periodą vien apsilankymo parduotuvėse temoje...
Tąsyk pagaliau sulaukiau paprasto žmogiškumo ir empatiško supratingumo iš mažulytės parduotuvytės pardavėjos. Tai buvo žmogus, kurį sutikau pirmą kartą gyvenime, o, nepaisant to, ji man parodė tokį supratingumą ir priėmimą, kokio nuolatos ilgėjausi tuo laiku su savo autistišku mažuoju išlindusi į išorinį pasaulį...
Nežinau, ar kas būtų galėję mane suprast - suprasti tą palengvėjimo jausmą. Gal likimo sesės, kurios irgi augina tokius vaikučius...
Mano mažasis tąsyk įkrito į isteriją, nes kažkas užkliuvo tame, kaip pajudinau jo dviratuką, kurį jis būtinai neperkalbamai tempdavosu kartu, kai atvykdavom į šią parduotuvytę.
O mes važiuodavom į kaimo parduotuvytę, nors Kaune kalnai parduotuvių... Kodėl? Todėl, kad jei tik galėdavau - saugodavau save ir savo vaiką, nes karčių patirčių didesnėse parduotuvėse turėjau tiek, kad būčiau galèjusi kaskart išpyškinti vis po naują istoriją... Kasdien po itin įdomią istoriją, scenarijų mini filmams.
Nors tai buvo etapas jau beveik prieš pusantrų metų, bet gerai pamenu, kaip kai tekdavo su mažuoju vykti į pasaulį grįžusi emociškai jausdavausi it po karo. Reikėdavo atstatinėti savo emocinį pasaulį. Mano mažajam buvo labai pasunkėjęs etapas. Kas augina sensorinės integracijos sutrikimų turinčius vaikus - gal supras, ką tai reiškia. Šalia to dargi buvo ir itin paaštrėję autistiški ypatumai, kai viskas turi būti pagal jo numatytą scenarijų. O kadangi kalbėti dar visai negebėjo - tik vienas Dievas būtų galėjęs suprasti, koks tas scenarijus...
Taigi, nespėjau suvokti jo numatyto scenarijaus ir mažasis įstrigo... Dėliojo jis mano rankas vienaip, kitaip, vėl ir vėl, tai ant žemės, tai ant dviratuko, vis nervindamasis ir rėkdamas. Kaip tyčia parduotuvėje žmonės ėmė rinktis šniūrais, ko ten įprastai nebūdavo.
Norėjau skradžiai į žemę prasmegti... Bet ši pardavėja, kuriai buvau spėjusi pasakyti apie autizmą, ji priėjo, pritūpė, paklausė, kuo galėtų padėti, gal kuo sudominti. Pasakiau, kad šiuo atveju nepavyks... Tada ji pasakė šiltą ir nuoširdų: "Labai tave atjaučiu". Man tai buvo didžiausia įmanoma pagalba tuo metu. Aišku, per palengvėjimo ašaras nieko nebemačiau, bet pasijutusi ne viena ir ne pasmerkta, pajėgiau ramiai ir kantriai išbūti vaikelio priepuolį, padėti jam sugrįžti į ramybę ir išeiti.
Įsidėjau į širdį, nešiojausi šiuos jos žodžius ir tą šilumą, su kuria tai pasakė, dar ilgai - visose būsimose situacijose, kai vėl ir vėl tekdavo patirti tas apsipirkimo kančias ar kitas nelengvas situacijas išoriniam pasaulyje.
Man buvo taip gera pajausti, kad žmonės gali ne tik stebėtis, spoksoti, kažką po nosim burbėti, skubinti, nervintis, bet gali atjausti - su meile ir šiluma ATJAUSTI.
Tikiuosi, kad ši istorija daugelį įkvėps būti pakantesniems, supratingesniems ir turėti daugiau atjautos 🙏🙏🙏
