04/02/2024
VASARIO INTENCIJA: UŽ NEPAGYDOMUS LIGONIUS
Melskime, kad paskutinėmis gyvenimo dienomis nepagydomi ligoniai ir jų šeimos visada gautų reikiamą medicininę pagalbą ir būtų tinkamai palydimi.
Popiežius Pranciškus video pranešime praneša:
Kai kurie žmonės kalba apie nepagydomas ligas, dažnai painioja du žodžius: nepagydomas ir negyditinas. Tačiau jie nėra tapatūs.
Net ir tada, kai tikimybė pasveikti yra menka, kiekvienas ligonis turi teisę į medicininę, psichologinę, dvasinę ir žmogiškąją pagalbą.
Kartais jie negali kalbėti; kartais mums atrodo, kad jie mūsų nepažįsta. Bet jei paimame juos už rankos, žinome, kad jie susiję su mumis.
Ne visada įmanoma išgydyti, bet visada galime rūpintis ligoniu, jį paglostyti.
Šventasis Jonas Paulius II sakydavo: „Gydyk, jei įmanoma, bet visada rūpinkis“.
Štai čia ir atsiranda paliatyvioji slauga. Ji garantuoja ligoniui ne tik medicininę pagalbą, bet ir žmogiškąją pagalbą bei artumą.
Tokiomis sunkiomis akimirkomis šeimos neturėtų likti vienos.
Jų vaidmuo yra lemiamas. Jos turi turėti galimybę naudotis tinkamomis priemonėmis, kad galėtų suteikti tinkamą fizinę, dvasinę ir socialinę paramą.
Popiežius Pranciškus, iš Tikėjimo mokymo kongregacijos plenarinės sesijos dalyviams kalbos, 2020 m. sausio 30 d.
„Kai liga pasibeldžia į mūsų gyvenimo duris, vis dažniau iškyla poreikis šalia turėti žmogų, kuris pažvelgtų mums į akis, paimtų už rankos, parodytų savo švelnumą ir pasirūpintų mumis, kaip evangelinio palyginimo gerasis samarietis (plg. Žinia 28-ajai Pasaulinei ligonių dienai, 2020 m. vasaris). Sergančiųjų priežiūros kritiniais ir baigiamaisiais gyvenimo etapais tema verčia Bažnyčią iš naujo perrašyti „gramatiką“, kaip rūpintis kenčiančiu žmogumi ir jį globoti. Gerojo samariečio pavyzdys moko, kad būtina perkeisti širdies žvilgsnį, nes labai dažnai tas, kuris žiūri, nemato. Kodėl? Kodėl – nes trūksta užuojautos. Į galvą ateina tai, kad daugybę kartų Evangelijoje, kalbant apie Jėzų kenčiančio žmogaus akivaizdoje, sakoma: „Jis jo pasigailėjo“ ir vėl „Jis jo pasigailėjo...“ Tai – Jėzaus asmeninis refrenas. Be gailesčio tas, kuris žiūri, bet neįsitraukia į tai, ką stebi, ir nueina toliau. Priešingai, tas, kurio širdis užjaučianti, yra paliečiamas ir įtraukiamas, sustoja ir rūpinasi. Būtina aplink ligonį sukurti tikrą ir tinkamą žmogiškų santykių erdvę, kuri, skatindama medicininę priežiūrą, atvertų viltį, ypač tose ribinėse situacijose, kai fizinį negalavimą lydi emocinis diskomfortas ir dvasinė kančia. Pagrįstas santykiais, o ne vien klinikinis požiūris į pacientą, atsižvelgiant į jo asmens unikalumą ir visapusiškumą, įpareigoja niekuomet neapleisti nė vieno nepagydomos ligos akivaizdoje. Žmogaus gyvybė, turint omenyje jos amžinąjį likimą, išlaiko visą savo vertę ir orumą bet kokiomis sąlygomis, taip pat ir nesaugiomis bei trapiomis, todėl visada verta didžiausio dėmesio. Šventoji Teresė iš Kalkutos, kuri gyveno artumo ir dalijimosi stiliumi, iki galo išlaikydama žmogiškojo orumo pripažinimą ir pagarbą, ir mirštantysis tapdavo dar žmogiškesnis nei pirma, sakė: „Tas, kuris gyvenimo kelyje uždegė nors vieną žiburėlį kieno nors tamsią valandą, negyveno veltui.“ Todėl galvoju, kiek daug gero padaro hospisai, teikdami paliatyviąją priežiūrą, kai nepagydomai sergantiems ligoniams teikiama kvalifikuota medicininė, psichologinė ir dvasinė pagalba, kad jie galėtų oriai, guodžiami brangių žmonių artumo, išgyventi paskutinį savo žemiškojo gyvenimo etapą. Tikiuosi, kad tokie centrai ir toliau bus vietos, kuriose atsidavusiai praktikuojama „orumo terapija“, taip puoselėjant meilę ir pagarbą gyvybei“.
Popiežius Pranciškus, iš Bendrosios Audiencijos kalbos, 2022 m. vasario 9 d.
„Evangelija mums sako, kad mirtis ateina kaip vagis. Tai mums sako Jėzus: ji ateina kaip vagis, ir kad ir kaip stengtumėmės kontroliuoti jos atėjimą, galbūt net planuodami savo mirtį, ji išlieka įvykis, su kuriuo turime skaitytis ir prieš kurį taip pat turime rinktis. Mums, krikščionims, svarbios dvi aplinkybės. Pirmoji: mes negalime išvengti mirties, ir kaip tik dėl šios priežasties, padarius viską, kas žmogiškai įmanoma, kad išgydytume ligonį, amoralu imtis pernelyg uolaus gydymo (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, Nr. 2278). Ta ištikimos Dievo tautos, paprastų žmonių frazė: „Leiskite jam numirti ramybėje“, „padėkite jam numirti ramybėje“: tokia išmintis! Antrasis svarstymas vietoj to susijęs su pačios mirties kokybe, skausmo, kančios kokybe. Iš tiesų turime būti dėkingi už visą pagalbą, kurią stengiasi suteikti medicina, kad kiekvienas žmogus, besiruošiantis nugyventi paskutinį savo gyvenimo tarpsnį, per vadinamąją „paliatyviąją priežiūrą“ galėtų tai padaryti kuo žmoniškiau. Tačiau turime būti atsargūs ir nepainioti šios pagalbos su neleistinu palinkimu atimti gyvybę, nužudyti. Turime lydėti žmones link mirties, bet ne provokuoti mirtį ar palengvinti bet kokią savižudybės formą. Nepamirškite, kad visų teisė į priežiūrą ir gydymą visada turi būti prioritetinė, kad silpniausieji, ypač pagyvenę ir ligoti žmonės, niekada nebūtų atstumti. Gyvybė yra teisė, ne mirtis, kuri turi būti sutikta, pasveikinta, o ne administruojama, ja ne manipuliuojama. Ir šis etinis principas liečia visus, ne tik krikščionis ar tikinčiuosius. Norėčiau pabrėžti realią socialinę problemą. Tas „planavimas“ – nežinau, ar tai tinkamas žodis, – o gi pagyvenusių žmonių mirties spartinimas. Labai dažnai tam tikroje socialinėje klasėje matome, kad pagyvenusiems žmonėms, kadangi jie neturi lėšų, duodama mažiau vaistų, nei jiems reikia, ir tai yra nežmoniška; tai jiems ne padeda, o veda juos į ankstesnę mirtį. Tai nėra nei žmogiška, nei krikščioniška. Pagyvenusiais žmonėmis reikia rūpintis kaip žmonijos turtu: jie yra mūsų išmintis. Net jei jie jau nekalba arba nebesupranta, jie vis tiek yra žmogiškosios išminties simbolis. Jie yra tie, kurie ėjo prieš mus ir paliko mums daug gražių dalykų, daug prisiminimų, daug išminties. Prašau, neizoliuokite pagyvenusių žmonių, nespartinkite pagyvenusių žmonių mirties. Paglostyti pagyvenusį žmogų yra tokia pati viltis, kaip ir paglostyti vaiką, nes gyvenimo pradžia ir pabaiga visada yra paslaptis, paslaptis, kurią reikia gerbti, lydėti, rūpintis, mylėti.
