18/03/2025
KALTĖS JAUSMAS PSICHOTERAPIJOJE
Individualioje ar grupinėje terapijoje kaltės jausmas gali kilti iš įvairių šaltinių – tiek vidinių, tiek išorinių. Štai keletas pagrindinių priežasčių:
• Ankstyva patirtis ir auklėjimas – jei žmogus augo aplinkoje, kurioje buvo dažnai kritikuojamas, kaltinamas ar jautėsi atsakingas už kitų emocijas, kaltė gali tapti giliai įsišaknijusiu jausmu.
• Savikritika ir aukšti lūkesčiai – kai kurie žmonės turi stiprų vidinį kritiką, kuris nuolat primena apie tariamas klaidas, trūkumus ar moralines „skolas“.
• Pasikeitusi perspektyva terapijos metu – kartais terapijoje žmogus pradeda kitaip matyti savo praeitį ir suvokia, kad galbūt buvo nesąžiningas su savimi ar kitais. Tai gali sukelti kaltės jausmą dėl ankstesnių pasirinkimų.
• Santykiai ir pareigos – terapijos metu žmogus gali suprasti, kad jis ilgai leido kitiems jį išnaudoti arba pats nesąmoningai skaudino kitus. Šis suvokimas gali iškelti kaltės jausmą.
• Socialiniai ir kultūriniai veiksniai – tam tikros kultūros ar religijos gali skatinti stiprų kaltės jausmą, ypač jei žmogus jaučiasi nukrypęs nuo primestų normų ar moralinių vertybių.
• Pasipriešinimas pokyčiams – kartais kaltė kyla tada, kai žmogus pradeda keistis ir supranta, kad nauji jo sprendimai gali nepatikti artimiesiems. Gali kilti jausmas, kad „išduoda“ kitus, ypač jei pradeda labiau rūpintis savimi.
Terapijoje svarbu ne tik suprasti, iš kur kyla kaltės jausmas, bet ir mokytis jį priimti, atleisti sau ir atskirti tikrą atsakomybę nuo per didelio savęs kaltinimo.
Kaip dirbti su kaltės jausmu?
1. Suvokti ir įvardyti kaltę
Terapijoje svarbu įvardyti, kada ir kodėl jaučiatės kaltas. Ar kaltė kyla dėl realios atsakomybės, ar tai išmoktas jausmas iš praeities? Aiškus kaltės šaltinio supratimas padeda atskirti pagrįstą ir nepagrįstą kaltę.
2. Išmokti atskirti atsakomybę
Dažnai žmonės prisiima per daug atsakomybės už kitų jausmus ar veiksmus. Naudinga klausti savęs:
• Ar tikrai aš esu už tai atsakingas?
• Ar aš galėjau elgtis kitaip, turėdamas tuos pačius išteklius ir žinias?
• Ar kaltė kyla dėl mano realaus veiksmų poveikio, ar dėl išorinių lūkesčių?
3. Atleidimas sau
Mokytis atleisti sau – svarbus terapijos elementas. Kartais padeda „atleidimo laiško“ rašymas sau arba įsivaizduoti, ką pasakytumėte draugui, kuris jaučiasi taip pat.
4. Keisti vidinį dialogą
Jei jūsų vidinis balsas nuolat kritikuoja, galima mokytis jį keisti į švelnesnį ir palaikantį. Pvz., užuot sakę „Aš blogas žmogus, nes taip pasielgiau“, galima sakyti „Aš padariau klaidą, bet galiu iš jos pasimokyti“.
5. Priimti savo netobulumą
Niekas nėra tobulas. Kaltės jausmas dažnai kyla iš nerealių lūkesčių sau. Mokantis priimti savo klaidas kaip mokymosi dalį, galima sumažinti savęs kaltinimą.
6. Darbas su ribomis
Jei kaltė kyla dėl to, kad sakote „ne“ ar pradedate rūpintis savimi, gali būti naudinga stiprinti gebėjimą nustatyti sveikas ribas. Kartais kaltė yra senas mechanizmas, trukdantis keistis.
7. Atleidimo ar susitaikymo procesas
Jei kaltė susijusi su kitais žmonėmis, terapijoje galima dirbti su atleidimu – tiek sau, tiek kitiems. Kartais naudinga atvirai pasikalbėti su tais, prieš kuriuos jaučiate kaltę, jei tai įmanoma ir saugu.
8. Sąmoningumo praktikos (Mindfulness)
Praktikuojant sąmoningumą galima išmokti stebėti kaltės jausmą be įsitraukimo į jį. Supratus, kad kaltė yra tik emocija, o ne objektyvi tiesa, ji gali susilpnėti.
9. Pažvelgti į kaltę iš kitos perspektyvos
Kartais naudinga savęs paklausti: „Kaip į tai pažvelgtų kitas žmogus?“ arba „Kaip į šią situaciją žiūrėčiau po 5 metų?“. Tai padeda pamatyti, kad kai kurios kaltės emocijos nėra tokios svarbios, kaip atrodo šią akimirką.
10. Naudoti kūno terapiją
Kadangi kaltė gali būti jaučiama ir fiziškai (įtampa, sunkumas krūtinėje), gali padėti kvėpavimo pratimai, judesio terapija ar kita kūno darbą įtraukianti praktika.
Terapijoje svarbiausia yra ne tik sumažinti kaltę, bet ir suprasti, kaip su ja konstruktyviai dirbti, kad ji netrukdytų gyventi visavertį gyvenimą.
