Terapijos studija

28/11/2025

Ir galbūt vieną dieną suprasim
Kad vienas į kitą mes ėjom
Vieną žodį – myliu – ištart
Ta kalba, kurios abu nemokėjom.

Ir galbūt bus dar likę sekundžių
Išsakyti tą jausmą nebyliai.
Ir suprasti viens kitą be žodžių
Iki uždangai užslenkant tyliai.

Ir galbūt vienas kitą pajausim
Iki titrai ekrane pasirodys.
Ir pilnatve užpildžius tą tuštumą
Ne juodai balta viskas atrodys.

Ir galbūt tai tik mano svajonė
Kuri nedera su realybe.
Bet einu su ja savo kelionę
Nuo gimimo į amžinybę.

a. j.
2025-11-28

27/11/2025

NUOVARGIS IR LAIKO TRŪKUMAS

Amerikiečių komikas F. Wilson yra pasakęs: „Jei dar kartą reikėtų nugyventi visą gyvenimą, bijau, kad tam neturėčiau jėgų“.

Šiuolaikinis nuovargis dažnai nėra vien tik fizinis. Tai tylus, sunkiai nusakomas pojūtis, atsirandantis iš nuolatinio skubėjimo, informacijos pertekliaus ir vidinės pareigos „suspėti viską“. Mes gyvename laikais, kai technologijos sutrumpino atstumus, bet pailgino mūsų darbų sąrašus.

Svarbiausia, ką verta sau priminti – nuovargis nėra silpnumo ženklas. Dažnai tai yra signalas, kad ilgą laiką buvome stiprūs. Per ilgai. Bent jau be pauzių.

Toks nuovargis dažnai slepiasi ne kūne, o santykyje su savimi. Kai sakome „neturiu laiko“, kartais iš tikrųjų reiškiame „neturiu erdvės atsikvėpti“, „bijau nuvilti“, „turiu viską kontroliuoti“.
Kartais mes išmokstame gyventi su šiuo nuovargiu taip, lyg jis būtų normalus fonas. Lyg kažkas, kas tiesiog priklauso šiuolaikiniam gyvenimui. Bet normalu nereiškia sveika.

Pauzė nėra prabanga. Ji yra būtinybė. Leiskime sau atsitraukti ne tik tada, kai jau nebegalime, o tada, kai tik pradedame jausti pirmuosius signalus. Leiskime sau lėtėti, net jei pasaulis tuo metu bėga greičiau. Leiskime sau būti žmonėmis – ne mechanizmais, ne produktyvumo matuokliais, ne amžinais gelbėtojais. Galbūt svarbiausias šiuolaikinis įgūdis yra ne suspėti daugiau, o išmokti sustoti laiku. Laikas, kurio tau taip trūksta, visada prasideda nuo vieno mažo leidimo sau – atsikvėpti.

23/11/2025

Mes žavimės tuo, kas esame. Mes žavimės tuo, ką savyje atpažįstame
Psichoterapijoje laikoma, kad žmonės atkreipia dėmesį į savybes, kurios:
• jau egzistuoja juose,
• arba yra latentinės (slaptai trokštamos).
Tai vadinama atpažinimo veidrodžiu:
Tai, kas mus traukia kituose, atspindi mūsų pačių vidinį pasaulį.

Žavėjimasis kaip identiteto dalis
Dažnai žavimasi kitais dėl savybių, kurios:
• svarbios jų savivertei,
• padeda kurti norimą savastį.
Pvz.: jei žmogus nori būti drąsesnis, jis žavisi drąsiais žmonėmis, nes tai atspindi jo troškimą augti.

Projekcija – matome kitame tai, kas būdinga mums
Psichodinaminėje terapijoje teigiama, kad:
• mes projektuojame savo savybes į kitus,
• kartais nesąmoningai.
Kai žavimės kitu žmogumi, dažnai:
• matome savo pačių savybių padidintą versiją,
• net jei jų savyje nepripažįstame.

Idealizacija – žavimės tuo, kuo norėtume tapti
Kita svarbi dalis – idealizacija, ypač ankstyvųjų santykių kontekste.
Mes dažnai žavimės tais, kuriuose:
• matome savo pažeidžiamų vietų „išgijusią“ formą,
• atpažįstame savo trūkstamus bruožus.
Pvz.: žmogus, jaučiantis vidinį chaotiškumą, gali idealizuoti labai struktūruotą partnerį.
Žavėjimasis tokiu atveju yra vidinės tvarkos troškimo atspindys.

Savivertės veidrodis
Žavėjimasis kitais dažnai yra:
• bandymas patvirtinti savo vertę,
• savivertės stiprinimo mechanizmas.
Jeigu žaviuosi sąžiningais žmonėmis, tai rodo, kad sąžiningumas yra svarbi mano identiteto dalis.

Žavėjimasis išoriniame pasaulyje yra vidinio pasaulio atspindys.
Dažniausiai žavimės tais bruožais, kurie mumyse:
• jau egzistuoja,
• yra užslopinti,
• arba yra mūsų siekiamas idealas.
Kitaip tariant, kiekvienas susižavėjimas kitu žmogumi yra ir susižavėjimas galimybe savyje.

27/10/2025

Šiandien noriu pakalbėti apie tylų vidinį reiškinį, kurį daugelis iš mūsų nešiojasi – prisirišimą prie senų elgesio modelių. Dažnai net ne todėl, kad jie mus džiugina ar augina, o todėl, kad jie pažįstami. Saugu ten, kur aišku, net jei skauda.

Senos reakcijos, santykių scenarijai, įpročiai – tai tarsi vidinės sistemos, kurios kažkada išgelbėjo. Ir protas logiškai supranta: „laikas keistis“. Tačiau kūnas ir emocinė atmintis šnabžda: „atsargiai, nauja = pavojinga“. Taip gimsta paradoksas: mes trokštame laisvės, bet kabinamės už to, kas riboja.

Pokytis nereiškia savęs išsižadėjimo. Pokytis – tai pagarba sau šiandien. Tai ne pasmerktas „viskas arba nieko“ šuolis, o dažnai labai švelnus, anksčiau nei protas spės suprasti, nenuspėjamas virptelėjimas kryptimi, kurioje jau seniai norėjosi eiti.

Jeigu šiuo metu jautiesi „įstrigęs“, tai nebūtinai ženklas, kad kažką darai blogai. Galbūt tai tiesiog įrodymas, kad tavo sistema saugo tave kaip moka. Ir vien jau šitas suvokimas gali būti pirmas realaus pokyčio žingsnis.

O tu – ar pastebi, prie kokio elgesio, vaidmens ar istorijos vis dar laikaisi, nors jau esi išaugęs?

22/10/2025

RŪPESTINGUMAS AR RŪPINIMASIS?

Rūpinimasis, pasirodo, mažai ką turi bendro su rūpestingumu. Štai pagrindiniai skirtumai.

RŪPINIMASIS:
1. Kitiems duodama tai, ką pats duodantysis nori duoti.
2. Kyla iš tuštumos, kurią jaučia duodantysis.
3. Visada turima pasąmoninių lūkesčių.

RŪPESTINGUMAS:
1. Kitiems duodama tai, ko reikia gaunančiajam.
2. Kyla iš pilnatvės, kurią jaučia duodantysis.
3. Neturima jokių slaptų rūpesčių.

Terapijos studija

17/10/2025

Įstrigę tarp praeities ir ateities,
Darbais ir triūsu,
Pateisint bandom savo būtį.
Pavargstam, perdegam, išsenkam...
O kartais taip jauku –
Tiesiog PABŪTI.

a. j.
2025-10-17

17/10/2025