04/08/2025
Šliaužimas ir ropojimas kūdikių raidoje: ar abu būtini?
Kūdikių motorinė raida – sudėtingas, bet nuoseklus procesas, kurio metu formuojasi laikysena, judesių koordinacija, raumenų tonusas bei nervų sistemos brandumas. Tėvai dažnai stebi, kada mažylis pradės vartytis, sėdėti, šliaužti, ropoti, vaikščioti. Tačiau vis dažniau keliamas klausimas – ar būtina, kad kūdikis pereitų visus šiuos etapus? Visų pirma – ar būtina ropoti?
Šliaužimas vs ropojimas: koks skirtumas?
Šliaužimas (angl. belly crawling) – tai judėjimas pilvu, kai kūdikis slysta grindimis, naudodamasis rankomis ir kojomis traukdamas save į priekį. Tai pirmasis aktyvaus judėjimo būdas.
Ropojimas (angl. hands-and-knees crawling) – kai kūdikis juda keturiomis, atsirėmęs delnais ir keliais, pakėlęs pilvą nuo grindų.
Nors tradiciškai manyta, kad ropojimas yra būtinas žingsnis prieš vaikščiojimą, naujesni tyrimai rodo, kad svarbiausias etapas – ne pats ropojimas, o aktyvus savarankiškas judėjimas.
Kodėl šliaužimas laikomas fundamentalesniu?
1. Stuburo ir kūno ašies stabilizacija
Šliaužimo metu kūdikio kūnas yra arti žemės, o atrama pasiskirsto tolygiai. Tokia padėtis leidžia:
aktyviau įsitraukti giliems stuburo stabilizatoriams (transversus abdominis, multifidus);
vystytis simetriškai, nes abu kūno šonai dirba koordinuotai;
išlaikyti žemą gravitacijos centrą, kuris mažina įtampą stuburui ir sąnariams.
2. Mentės ir peties sąnario stabilizacija
Šliaužimo metu:
ranka atsiremia į pagrindą ir traukia kūną, t. y. ranka veikia kaip traukos svirtis;
tokia traukiamoji funkcija aktyvuoja mentės stabilizatorius (pvz., serratus anterior, trapezius), kurie būtini tiksliems rankos judesiams ateityje (rašymas, sportas, rankų jėga);
peties sąnarys veikia koncentriškai (traukiant kūną), o ne ekscentriškai (laikant svorį), kaip ropojimo metu – tai mažina įtampą nestabilioje kūdikio peties sąnario struktūroje.
3. Sensorinė integracija ir kūno schema
Šliaužimas stimuliuoja viso kūno odą, ypač pilvo, krūtinės, klubų sritis – tai svarbu kūno schemos (angl. body map) formavimuisi smegenyse. Ropojant, kontaktas su grindimis yra ribotas – rankos ir keliai.
Kodėl kai kurie tyrėjai sako, kad ropojimas – nebūtinas?
Amerikos mokslininkai (pvz., Adolph et al., 1998–2020) pastebėjo, kad:
kai kurie kūdikiai praleidžia ropojimo etapą, bet normaliai vaikšto, bėga, rašo ir vystosi be vėlavimų;
nėra vienos fiksuotos raidos sekos, o svarbiausia – kad vaikas aktyviai judėtų ir vystytų simetriškus, koordinuotus judesius;
kūdikių motorinis vystymasis yra adaptacinis procesas – skirtingoje aplinkoje (kietos grindys, kilimai, laiptai) kūdikiai vystosi skirtingai.
Kitaip tariant: svarbu ne ar kūdikis ropoja, bet ar jis turi galimybę judėti savarankiškai, įvairiomis kryptimis, naudodamasis visu kūnu.
Ar verta skatinti šliaužimą?
Taip. Šliaužimas padeda:
pasiruošti ropojimui ar vaikščiojimui;
sustiprinti viso kūno (ypač viršutinės dalies) raumenis;
formuoti tinkamą peties, mentės ir stuburo stabilumą;
vystyti koordinaciją (kryžminiai judesiai), kurie susiję su abiejų smegenų pusrutulių sinchronizacija.
Išvados
Šliaužimas – vienas esminių motorinės raidos etapų, turintis didelę įtaką laikysenai, sąnarių stabilizacijai, sensorinei integracijai.
Ropojimas – naudingas, bet nebūtinas, jei kūdikis vystosi kitaip, bet aktyviai juda.
Šiuolaikinė motorinės raidos samprata akcentuoja ne griežtą etapų seką, bet judėjimo įvairovę, simetriją ir funkcionalumą.