23/09/2025
Kodėl svarbu neskubinti kūdikio raidos
Kūdikio raida – tai nuoseklus procesas, kurį reguliuoja smegenų vystymasis. Dažnai suaugę norėdami padėti mažyliui „greičiau“ atsistoti ar pradėti ropoti, nesąmoningai pakenkia natūraliam judesių formavimuisi. Svarbiausia suprasti, kad kiekvienas įgūdis turi savo laiką, o per ankstyvas skubinimas gali atimti iš vaiko svarbius patyrimus.
Kiekvienas etapas turi prasmę
Kūdikio judėjimo raida vyksta mažais žingsniais, maždaug kas 6 savaites atsiranda naujas įgūdis, kuris tobulėja. Tai nėra tik raumenų stiprėjimas – tai sudėtingas procesas, kuriame dalyvauja smegenys, jutimai, laikysena ir motorika.
Norime, kad kognityvinės funkcijos eitų kartu su judesių raida. Jei vaikas mokosi judėti anksčiau, nei ateina supratimas, atsikelia nematydamas ar verčiasi be tikslo – jis praleidžia svarbius atramos įgūdžius.
Nuo galvos kontrolės iki savarankiško judėjimo
Pvz vertimosi ant pilvo metu: pirmiausia kūdikis turi išmokti:
išlaikyti galvą ir ją judinti pakankama amplitude, atskirti akių judesius nuo galvos ir t.t.
atverti rankas, pasirengti atramai,
išlaikyti stuburą taisyklingoje padėtyje.
Tik tada atsiranda tikslų siekimas rankomis, koordinacija, o vėliau – apsivertimas. Jeigu paskubinsime kūdikį išmokti „paskutinio“ judesio, praleisime daug tarpinių žingsnių, kurie yra ne mažiau svarbūs nei pati funkcija.
Laikysena – pamirštas pagrindas
Dažnai tėvai orientuojasi į naują judesį: „apsivertė“, „ropoja“, „stovi“. Tačiau pamirštame, kad kiekvienas judesys prasideda nuo taisyklingos laikysenos. Ji užtikrina, kad judėjimas būtų stabilus, saugus ir toliau vystytųsi be trikdžių.
Kineziterapeuto darbas nėra „mokyti“ vaiko judesių – mūsų tikslas padėti sukurti tinkamą aplinką ir palaikyti taisyklingą vystymosi eigą. O už tai atsakingi ir tėvai: kad neskubintų, neskatintų per anksti, nepertrauktų natūralaus proceso.
Kodėl negalima praleisti etapų
Jeigu vaikas praleidžia šliaužimą ar skatinamas per anksti ropoti, tai atrodo nekaltai, bet vėliau gali turėti pasekmių: laikysenos problemų, koordinacijos sunkumų, net mokymosi ar dėmesio sutrikimų. Tai, ką praleidžiame dabar, sugrįžta ateityje kaip didesni iššūkiai.
Išvada
Leiskime vaikui judėti savo tempu. Ne dėl to, kad raumuo „pakankamai stiprus“, o todėl, kad jo smegenyse subrendo tinkami neuronų ryšiai, atsirado atramos pojūtis, tikslų matymas ir motyvacija. Tik tada judėjimas tampa natūralus, saugus ir harmoningas.
Išimtis – jei vaikui trukdo įvairios patologijos, genetiniai sutrikimai ar traumos. Tuomet reikalinga individuali specialisto pagalba. Tačiau sveikam kūdikiui geriausia dovana – kantrybė, pagarba jo tempui ir tinkamos sąlygos vystytis.
