Geštalto terapeutas Arūnas

10/10/2025

Šiandien, minint psichinės sveikatos dieną galima pasvarstyti apie situaciją Lietuvoje.

Lietuva išlieka tarp ES šalių, turinčių vienus aukščiausių savižudybių rodiklių: 2022 m. – 20 atvejų 100 tūkst. gyventojų (Eurostat, 2023).
– Jaunimo tarpe ypač didelis nerimo, depresijos ir savižalos paplitimas: Higienos instituto tyrimai rodo, kad beveik kas penktas paauglys bent kartą bandė nusižudyti ar rimtai apie tai galvojo.

Regioninė nelygybė
– Psichikos sveikatos paslaugos regionuose yra ribotos: daugelyje mažesnių miestų trūksta vaikų ir paauglių psichiatrų, psichologai yra nepakankamai finansuojami.
– Tai sukuria diskriminacinį poveikį: vaikai, vyresni žmonės ir mažas pajamas gaunantys asmenys, gyvenantys provincijoje, realiai negali naudotis savo teise į sveikatą tokiu pat lygiu kaip sostinės ar didžiųjų miestų gyventojai.

Socialinė problema

Sveikatos paslaugų prieinamumas nėra tik medicininis klausimas – tai socialinės nelygybės atspindys. Kai kurios socialinės grupės (regionų gyventojai, senjorai, jaunimas) yra sistemingai atsidūrusios nepalankioje padėtyje, todėl patiria žmogaus teisių pažeidimus. Psichikos sveikatos krizė ypač ryški – ji jungia skurdą, socialinę atskirtį ir diskriminaciją.

10/10/2025

Gydytojas užsimena apie elgesio įtaką laikysenai. Osteopatai padeda su pasekmėmis problema išmoktas elgesys ir jo keitimas. https://www.facebook.com/share/v/1DE1CUzDai/

07/10/2025

Dalyvauju Europos CPE konferencijoje Nyderlanduose.Įdomu, kad prieš šimtą metų gimusi pagalbos sritis artima geštalto psichoterapijos požiūriui.

Kaip galvojate Lietuva artima Europai ar Afrikai?

Dalinomės su dalyviu iš Tanzanijos, panašu, kad esame panašioje situacijoje. Pagalbos srityse nėra kalbama apie supervizijos svarbą. Afrikoje netgi geresnė situacija, nei Lietuvoje. Suprantama, kad darbui ligoninėse reikalingas specialus išsilavinimas ir kapelionais skiriami su specialiu išsilavinimu.

Antono Boisen klininio pastoralinės priežiūros (Clinical Pastoral Care) 10 pagrindinių principų:

1. "Gyvieji žmogiški dokumentai" - žmonės su jų gyvenimo istorijomis yra svarbiausi studijų objektai, ne tik knygos ar teorijos.

2. Empirinis tyrimas - tikėjimo ir religinio patyrimo supratimas turi būti grindžiamas tiesioginiu stebėjimu ir patirtimi, ypač klinikinėje aplinkoje.

3. Teologijos ir psichologijos integracija - dvasinis gyvenimas ir psichologinė sveikata yra susiję ir turi būti suprantami kartu.

4. Krizė kaip galimybė - religinės ir psichologinės krizės gali būti augimo ir transformacijos momentai.

5. Reflektyvus mokymasis - pastoraliniai praktikantai mokosi per supervizuojamą klinikinę praktiką ir nuolatinę refleksiją.

6. Tarpdalykinis bendradarbiavimas - dvasininkų, gydytojų, slaugytojų ir kitų sveikatos priežiūros specialistų bendradarbiavimas.

7. Holistinis požiūris - žmogus suprantamas kaip visuma - fizinė, emocinė, socialinė ir dvasinė.

8. Empatija ir aktyvus klausymasis - pagrindinis pastoralinės priežiūros įgūdis yra sugebėjimas girdėti ir suprasti kitą žmogų.

9. Profesionalumas - pastoralinė priežiūra reikalauja specialaus mokymo, kompetencijos ir etikos standartų.

10. Bendruomeninis kontekstas - individo sveikata ir gerovė yra susijusi su jo bendruomene ir socialiniais ryšiais.

05/10/2025

30/09/2025

Tvarkymosi džiaugsmas.

Jei klausotės šios laidos, didelė tikimybė, kad esate girdėję apie Marie Kondo – bent jau ankstesniuose epizoduose. Pasaulyje japonų tvarkymosi konsultantė išgarsėjo pristačiusi KonMari tvarkymosi metodą, kuris skatina tvarkytis ne pagal kambarius, o daiktų kategorijas, ir iš esmės ...

27/09/2025

Apie vaikų stresą

https://www.facebook.com/share/v/1B487RsEcb/

21/09/2025

APIE PSICHOTERAPIJOS VIENYBĘ

Psichoterapija yra vieninga. Nes bet kokios psichoterapijos tikslai yra tie patys: padėti žmonėms spręsti jų problemas ir toliau vystytis.

Tačiau psichologai atkakliai tęsia psichoterapijos dalijimą į dalis pagal tris skirtingus kriterijus:
Krypčių kriterijus (psichoanalizė, geštalt terapija, kognityvinė-elgsenos terapija ir t.t.).

Simptomatikos kriterijus (priklausomybės, depresija, komunikacijos problemos ir t.t.).

Formatų kriterijus (individuali, porinė, grupinė).

Iš pradžių tai daroma supratimo paprastumui, ypač mokymosi procese. Bet paskui tai propaguoja jau patys mokytojai, įskaitant psichoterapijos „meistrus", kurių kiekvienas bando „užsiimti savo plotelį".

O galų gale prieiname prie to, kad bendras psichoterapijos veiksmingumas drastiškai krenta. Mokiniai, sekdami savo mokytojais, pradeda pasimesti, nesuprasdami, kokia kryptimi, su kokia simptomatika ir kokiu formatu jie dirba.

Sistemingumas prarandamas, ir priemonės pradeda vyrauti prieš tikslą, nes „juos taip mokė" (vieną psichoanaliz ės, kitą darbo su priklausomybėmis, o trečią tik individualaus darbo).

Bet ir klientai nuo jų neatsiliekai: „O kokia kryptimi jūs dirbate? Su paniko atakomis padėdate?

O EMDR naudojate?"

Skaityti atsakymui išsamų paskaitą apie psichoterapiją – absurdas. Toks pat absurdas, kaip priminti psichoanalitikui ar „geštaltistui", kad jo uždaviniai iš pradžių kitokie nei „darbas savo metodo ribose".

O jau kai reikalas pasiekia terapijos dalijimą į individualią, porinę ar grupinę – čia iš viso visiškas bėdai... Kaip paaiškinti pačiam psichologui, kad individuali psichoterapija puikiai gali egzistuoti šeimos terapijos viduje ir net duoti didesnį poveikį, jei jo supratimas apie ją yra toks, kad individualus darbas – tai tik tada, kai šalia niekaip daugiau nėra?

B. Navoderškinas