Geštalto terapeutas Arūnas

15/01/2026

Laikai ir papročiai su greitais atsakymais. Pastebiu, kad populiari fenotipologija, kuri studijuoja žmogaus išorinių požymių (fenotipo) ir charakterio, asmenybės bruožų ryšį. Ji bando klasifikuoti žmones pagal jų fizines savybes - kūno sudėjimą, veido bruožus, proporcijas - ir susieti jas su elgesio tendencijomis ar temperamentu.

Panagrinėsiu, kokia kritika išsakoma šiam pseudomokslui, nes jis neparemtas, jokiais tyrimais.
Neįrodyta, kad fiziniai bruožai patikimai atspindėtų asmenybę ar elgesį. Tai pavojinga, nes gali skatinti stereotipus ir diskriminaciją.

Kada žmogus keičiasi:
Žmogus kinta visą gyvenimą keliais lygmenimis:
Fiziškai:
Intensyviausiai vaikystėje ir paauglystėje
Smegenis bręsta iki ~25 metų
Suaugusiojo organizmas nuolat atsinaujina (ląstelės, audiniai)
Senatviniai pokyčiai paprastai prasideda po 30-40 metų

Psichologiškai:
Asmenybė stabiliausia tampa apie 30-50 metų, bet gali keistis visą gyvenimą
Didelį poveikį daro gyvenimo įvykiai, trauma, terapija. Požiūriai ir vertybės gali keistis patirties dėka. Neuroplastiškumas - smegenys sugeba keistis bet kuriame amžiuje mokantis naujų dalykų ar keičiant įpročius.

Psichologijos kritika:
Trūksta empirinio pagrindo - daugelis tyrimų, bandžiusių susieti kūno tipus su asmenybe ar elgesiu, nepasikartoja ar duoda prieštaringus rezultatus. Asmenybės psichologija rodo, kad charakterį formuoja sudėtinga genetinių, aplinkos, patirties veiksnių sąveika, o ne paprastas fizinis tipas. Perdėtas supaprastinimas - žmonių asmenybė netelpa į kelis tipus. Šiuolaikiniai asmenybės modeliai (pvz., "Didieji penki") rodo, kad žmonės skiriasi daugeliu spektrų.
Patvirtinimo šališkumas - žmonės linkę pastebėti pavyzdžius, patvirtinančius stereotipus ("žiūrėk, stambus žmogus tikrai draugiškas!"), o ignoruoti neatitinkančius atvejus.

Antropologijos kritika:
Kultūrinis reliatyvizmas - kūno tipai ir jų suvokimas skiriasi skirtingose kultūrose. Tai, kas vienoje visuomenėje laikoma "normalu" ar "idealiu", kitoje gali būti suvokiama visai kitaip.

Biologinis determinizmas - fenotipologija ignoruoja, kad žmogaus raida yra biokultūrinis procesas. Kūno forma priklauso ne tik nuo genetikos, bet ir nuo mitybos, fizinio aktyvumo, socialinių-ekonominių sąlygų.

Socialinių mokslų kritika:
Stigmatizacija ir diskriminacija - fizinių bruožų susiejimas su charakterio savybėmis skatina stereotipus. Pvz., stambesnio kūno žmonės gali būti laikomi tingiais, o liekni - disciplinuotais, nepaisant individualių skirtumų.
Self-fulfilling prophecy (savęs įgyvendinanti pranašystė) - jei žmonėms sakoma, kad jų kūno tipas nulemia charakterį, jie gali pradėti elgtis pagal šiuos lūkesčius, taip "patvirtindami" teoriją.

Metodologinė kritika:
Ciklinis samprotavimas - dažnai charakteris nustatomas remiantis elgesiu, o paskui tas elgesys "paaiškinamas" kūno tipu, sukuriant loginį ratą be tikro priežastingumo įrodymo.
Ignoruojami kontekstai - elgesys priklauso nuo situacijos. Žmogus gali būti draugiškas vienoje aplinkoje ir santūrus kitoje - tai neišaiškina jokia fenotipologija.

Šiuolaikinė perspektyva:
Nors kai kurie kūno ir elgesio ryšiai egzistuoja (pvz., testosterono lygis gali veikti ir raumeningumą, ir elgesį), jie yra daug subtilesni ir netiesioginei, nei tvirtina fenotipologija. Šiuolaikinis mokslas pripažįsta žmogaus sudėtingumą ir daugiafaktoriškumą, atmesdamas paprastus fizinių tipų ir charakterio siejimus, kaip pasenusį ir potencialiai žalingą pseudomokslą.

14/01/2026

Aktuali tema.,.

Vilniaus jėzuitų gimnazija (VJG) nuo 2020 metų taiko jaunimo psichoaktyviųjų medžiagų prevencijos modelį „Planet Youth“, paremtą Islandijos patirtimi.

12/01/2026

Lietuvių sporto mokslininkas dr. Albertas Skurvydas apie savęs valdymą.

Pirmasis mitas – manymas, kad kuo daugiau „įtempsiu protą“, tuo geriau save valdysiu; dažnai būna priešingai – galvos smegenys geriau valdo žmogaus elgesį, kai žmogus nėra įsitempęs; dar daugiau – kai protas dirba „laisvai“, tada ypač gerai veikia kūrybiškas mąstymas;

Antrasis mitas – manymas, kad kuo daugiau negalvosiu apie blogus dalykus, tuo jie geriau savaime išnyks; dažnai pasitaiko, kad kuo daugiau slopini „blogį“, tuo jis vėliau atsigauna su padidinta jėga; taigi – „blogio“ negalima „erzinti“;

Trečiasis mitas – „jei aš esu valingas ir gerai save valdau karo / streso atveju, tuo aš geriau save valdysiu taikaus gyvenimo atveju“;

Ketvirtasis mitas – kuo fiziškai ištvermingesnis, tuo geriau save valdai ir gyvenime, pvz., protinėje ar socialinėje veikloje, ir priešingai: kuo, pvz., atkaklesnis versle, tuo save geriau valdysi kūrybinėje veikloje, pvz., moksle... mene“; sutinku – ir toliau treniruok tik raumenis...

Penktasis mitas – „aš visiškai atsparus visoms gyvenimo pagundoms... arba gyvenu be nuodėmių“; „man neturi įtakos jokia socialinė aplinka – aš pats turiu savo galvą visada ant pečių“; ...sėkmės!

Šeštasis mitas – „aš nesu savanaudis ir gyvenu dėl kitų“; ...neabejoju, jei taip sakote! jūs, turbūt, neabejoju, esate labai sąžiningas sau ir kitiems... niekam blogo nedarote!

Septintasis mitas – „aš turiu stabilų gyvenimo tikslą, dėl kurio aš ir gyvenu“; „mano vaikas labai gerai ir daug mokosi – todėl gyvenime labai daug, neabejoju, pasieks“;

Aštuntasis mitas – „aš gebu koncentruoti dėmesį tiek, kiek reikia“; o dažnai būna – ne daugiau kaip 5–10 min., ir „protas palieka – pradeda laisvai klajoti“; ...tada „darbas vyksta automatiniu režimu“;

Devintasis mitas – „kuo daugiau noriu, tuo daugiau padarysiu“; ...tik nepersistenk!

Dešimtasis mitas – „aš tiksliai žinau, ko noriu – tai ir pasieksiu, kai žinau ir noriu“; ...tu tikrai „dievo numylėtinis...“

Vienuoliktasis mitas – tai mitų mitas – „aš talentingas, galingas ir svarbus; aš galingas, nes manęs visi bijo...“ ...ir „aš galiu amžiams pakeisti pasaulį, nes labai noriu ir esu labai valingas...“. jei ir kas nors keičia, bet ne tokie ir ne taip... ir ne tokiam laiko tarpui...

Dvyliktasis mitas – „savikontrolė yra pastovus asmenybės bruožas“; geri tyrimai rodo, kad savikontrolė labai priklauso nuo konteksto: miego, nuovargio, alkio, emocinės būsenos, socialinės aplinkos; tas pats žmogus vienomis sąlygomis geba puikiai save valdyti, o kitomis – beveik visai ne; taigi savikontrolė nėra „charakterio savybė“, o dinamiška būsena;

Tryliktasis mitas – „jei suprantu, kas man naudinga, automatiškai taip ir elgsiuosi“; tyrimai aiškiai rodo, kad žinojimas ir elgesys yra du skirtingi dalykai: net labai gerai suprasdami pasekmes žmonės dažnai elgiasi priešingai; elgesį daug stipriau lemia įpročiai, emocijos ir aplinkos signalai, o ne racionalus mąstymas;

Keturioliktasis mitas – „kuo labiau save kritikuoju ir spaudžiu, tuo labiau tobulėju“; geri tyrimai rodo priešingai – per didelė savikritika silpnina savireguliaciją, didina stresą ir mažina motyvaciją; daug efektyviau veikia savęs supratimas, lankstumas ir gebėjimas mokytis iš klaidų, o ne nuolatinis savęs „laužymas“.

11/01/2026

Melas ar tiesa?
Pastebėjau socialiniuose tinkluose vyraujančią temą apie tėvo rolę vyro gyvenime su tokiais teiginiais:

"Jeigu vyras neturėjo ryšio su tėčiu, jis gyvenime gyvena be aiškios krypties.
Ne todėl, kad yra silpnas.
Todėl, kad niekas neišmokė, kas jis yra.
Tėtis yra tavo gyvenimo krypties šaknis.
Sutvarkai ją – atsiranda stuburas".
Ir pažadais išgedėti santykio su tėvu trūkumą ir atkurti savivertę.

Ką sako tyrimai ir psichologijos mokslas?Longitudininis tyrimas (Sarkadi et al., 2007) patvirtino, kad aktyvus ir reguliarus tėvo bendravimas su vaiku yra susijęs su geresniais socialiniais, elgesio ir psichologiniais rezultatais.

Vaikai su aktyviais, įsitraukusiais tėvais vaikystėje ir paauglystėje patiria reikšmingus pranašumus, įskaitant geresnę emocinę, akademinę, socialinę ir elgesio raidą.

Daugelyje tyrimų pozityvus tėvo dalyvavimas susijęs su aukštesniais vaikų akademiniais pasiekimais, didesniu pasiruošimu mokyklai, stipresniais matematikos ir kalbos įgūdžiais bei didesne socialine kompetencija (University of Wisconsin).

Svarbios išlygos:
Tėvo-vaiko santykių kokybė yra svarbesnė nei kartu praleistas laikas. Net negyvena kartu gyvenantys tėvai gali teigiamai veikti vaikų socialinę ir emocinę gerovę.

Tyrime nustatyta heterogeniškumo tėvo dalyvavime, identifikuojant kelis skirtingus profilius - pavyzdžiui, "palaikantis" ir "įtrauktas, bet griežtas" profiliai.

2. John Bowlby sukūrė prisirišimo teorijos pagrindus 1950-60s, pasitelkdamas etologiją, kibernetiką ir psichoanalizę, o Mary Ainsworth sukūrė empirinę metodologiją šioms idėjoms patikrinti .
Prisirišimo teorija aprašo prisirišimą kaip unikalų santykį tarp kūdikio ir globėjo, kuris yra svarbiausia sveiko vystymosi pagrindas.
Kai kurie Bowlby empyriniai teiginiai dabar paneigti - pavyzdžiui, prisirišimo elgsena nėra tokia fiksuota, kaip jis teigė, ir Ainsworth tyrimų metodologija buvo mažiau kruopšti nei prisirišimo teoretikai mano.

3. Atsparumo (Resilience) tyrimai rodo, kad žmogaus atsparumas yra įprastas, dinamiškas reiškinys, generuojamas per daugybę sistemų sąveikų nuo biologinio iki sociokultūrinio lygmens.
Iš visų veiksnių, kurie skatina atsparumą, geras ryšys su tėvais dažnai yra reikšmingiausias. Palaikantis, nuoseklus ir apsaugantis globėjas yra veiksnys, kuris daro didžiausią skirtumą sveikai raidai.

Kai ankstyvoji globos aplinka nėra optimali, alternatyvūs santykiai šeimoje ir už jos ribų gali tarnauti kaip galingos sąlygos vaiko reorganizacijai, atveriant kelius atsparumui (Encyclopedia on Early Childhood Development).

Išvada apie pradinį tekstą:
Moksliniai tyrimai patvirtina, kad:
Tėvo dalyvavimas yra svarbus vaiko raidai.
Ankstyvieji santykiai veikia būsimus santykius. Probleminiai santykiai gali turėti neigiamą poveikį. Bet tie patys tyrimai paneigia, kad:
Tai deterministinis, neišvengiamas procesas ("VIENINTELIS būdas") Nes ne tik tėvas suteikia tapatybę (kiti santykiai irgi svarbūs).

Nėra "vieno sprendimo" - žmonės įgauna atsparumą ir skirtingais būdais pasiekia gerą savijautą. Tekstas naudoja dalį tiesos, bet perdeda priežasties-pasekmės ryšį pardavimo tikslais.

Žmogaus pasaulis per sudėtingas, kad bandytum jį suprasti, o dar labiau keisti viena taisykle, kad ir nuostabios gyvenimo mokytojos sugalvota.

08/01/2026

Šiame tekste autorė aptaria, kaip tokie plačiai cirkuliuojantys populiariosios psichologijos terminai kaip „trauma“, „narcisizmas“, „toksiški santykiai“, „emocinis reguliavimas“ ar „psichologinė sveikata“ praranda egzistencinį svorį ir tampa moralizuojančiais ženklais, nurodančiais ne tiek patirtį, kiek paties subjekto pasirinktą vietą pop psichologijos diskurse.

Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto docentės dr. Gretos Kaluževičiūtės straipsnis „KIERKEGAAARD, KAFKA AND THE ‘HYSTERIC SOCIETY’: On Refusing the Demand for a Definition of Suffering“ publikuotas britų tarpdisciplininiame kritinės minties žurnale "Everyday Analysis".

https://everydayanalysis.co.uk/january-2026?fbclid=IwdGRjcAPMWO1jbGNrA8xY2WV4dG4DYWVtAjExAHNydGMGYXBwX2lkDDM1MDY4NTUzMTcyOAABHm-mBfz38oJUMQW8-KCoyXFn84hmHw00AyKvc5UrK3Bue5eLZPlbAHNHkuEp_aem_GSep8lTWCI9EpOF4dI0-BQ

cargo.site

05/01/2026

Sapnų darbas geštalto psichoterapijoje yra vienas iš centrinių šios terapijos metodų, kurį sukūrė Fritzas Perlsas.

Skirtingai nuo psichoanalizės požiūrio, geštalto terapija į sapnus žiūri kaip į gyvas, čia ir dabar išgyvenamas patirtis.
Pagrindiniai principai:
Geštalto terapijoje sapnas laikomas "egzistenciniu pranešimu". Svarbiausia ne sapno interpretacija, bet jo "atgaivinimas" terapijos sesijoje, kad žmogus galėtų iš naujo patirti ir integruoti atskirtas savo asmenybės dalis.

Per šį procesą žmogus atpažįsta ir integruoja savo nepripažintas emocijas, poreikius, konfliktus ar asmeninius bruožus. Sapnas tampa saviugdos įrankiu, padedančiu tapti vientigesniu.

„Kartais šie sapnai tampa šeimos turtu“, - sako psichologė-psichoterapeutė, jungiškosios krypties psichoanalitikė Elona Lovčikienė, besigilinanti į didžiųjų sapnų fenomeną. Nors šiuolaikinis mokslas negali tiksliai atsakyti, kokią prasmę turi mūsų sapnai, psichoanalitikai nakt...

05/01/2026

Senos, naujos reflekcijos apie pagrindines baimes, kurias žmonės jaučia prieš psichoterapiją:

1. "Kas, jei sužinosiu apie save tai, ko nenorėsiu žinoti?"
Baimė: Susidursiu su skaudžiomis tiesomis, prisiminimais, savęs dalimis, kurių vengiu
Tai - apsauginis mechanizmas – vengimas padėjo išgyventi, dabar atrodo, kad "atidarius dėžę" viskas sugrius.
Kaip geštalto terapija padeda:
Čia ir dabar principas: nereikia iškart lįsti į traumą – pradedi nuo to, ką jauti šią akimirką
Kontakto ciklas: terapeuto palaipsniui padeda priartėti prie sunkių dalykų saugiu tempu
"Nebaigti geštaltai": suprantama, kad vengimas išlaiko įtampą, o užbaigimas atneša palengvėjimą
Tu kontroliuoji tempą – terapeutas nesiveržia, kur dar nesi pasirengęs.

2. "Kas, jei terapeutas manęs nepriims arba vertins?"
Baimė: Būsiu pripažintas kaip "per daug", "per mažai", "nesuprantamas", "blogas žmogus"
Kodėl jaučia: Dažnai šie žmonės augdami patirdavo kritiką, atmetimą, nebuvo priimti tokie, kokie yra.
Kaip geštalto terapija padeda:
Dialoginis santykis: terapeutas neslepia savo žmogiškumo, bet ir nesprendžia – santykis lygiavertis.
Fenomenologinis požiūris: be vertinimų – tiesiog stebima, kas vyksta
"Aš-Tu" santykis (Buber): tu matomas kaip unikalus žmogus, ne diagnozė ar atvejis.
Eksperimentuojama su santykiu čia ir dabar – pvz., "Ką dabar jauti man tai pasakius?" leidžia patikrinti baimę realybėje.

3. "Kas, jei terapija mane pakeis ir neteksiu savęs?"
Kaip geštalto terapija padeda:
"Paradoksiškas pokytis": keitiesi ne bandydamas tapti kažkuo, o tapdamas labiau savimi.
Autentiškumo akcentas: tikslas ne "pataisyti", o atrasti tikrąjį save po prisitaikymo sluoksnių.
Tu save pasirenki – terapija padeda matyti pasirinkimus, kurie anksčiau buvo nematomi.

4. "Kas, jei niekas nepasikeis ir aš esu beviltiškas atvejis?"
Baimė: Išeikvosiu pinigus, laiką, viltį – ir vis tiek būsiu "sugedęs"
Kodėl jaučia: Dažnai po nesėkmingų bandymų keistis savarankiškai arba nusivylę ankstesnėmis terapijomis.
Kaip geštalto terapija padeda:
Mažų žingsnelių principas: nebūtina "išgydyti viską" – net mažas suvokimas ("Aha!") yra progresas
Kūniškumas: dažnai pokytis jaučiamas kūne anksčiau nei sąmonėje (pvz., "įsitempiau" → "atpalaidavau")
Eksperimentai vietoj kalbos: veikimas sesijoje duoda tiesioginę patirtį, ne tik intelektualų supratimą
Nėra "taisyklingo" rezultato – kiekvieno kelias unikalus.

5. "Kas, jei atsiversiu ir taps dar blogiau?"
Baimė: Pradėsiu verkti ir nebesustosiu, pajaučiu pyktį ir nebesuvaldysiu, atidarysiu "pandoros dėžutę"
Kodėl jaučia: Ilgai laikė emocijas viduje, atrodo, kad jos galingos be kontrolės.
Kaip geštalto terapija padeda:
Saugus kontaktas su terapeutu: emocijos išgyvenamos drauge, ne vienumoje.
"Kontakto ir atsitraukimo" ciklas: išmoksti priartėti prie emocijos ir saugiai nuo jos atsitraukti.
Emocijas galima išreikšti simboliškai (pvz., pyktis tėvui, kurį saugu išsakyti kai jo nėra)
Praktikuojamas dozavimas: "Kiek šiandien gali jausti?" – nebūtina viską iškart.

6. "Kas, jei kiti sužinos, kad einu pas psichoterapeutą?"
Baimė: Stigma – "pamišęs", "silpnas", "neįgalus susitvarkyti pats".

Kodėl jaučia: Kultūrinis pranašumas "turėti viską po kontrole" arba ankstesnis patyrimas būti apkalbėtam.

Kaip geštalto terapija padeda:
Konfidencialumas: visa, kas sakoma, lieka tarp jūsų.
Normalizavimas: terapeutas padeda suprasti, kad terapija – drąsos, ne silpnumo ženklas
Savęs priėmimas: mažiau rūpi, ką kiti galvoja, kai pats save priimi
Terapija online (jei svarbu): niekam neakivaizdu, kad eini.

7. "Kas, jei terapeutas nesupranta mano kultūros/patyrimo?"
Baimė: Turėsiu aiškinti kontekstą, jausiu, kad esu "egzotiškas" ar "skirtingas"
Kodėl jaučia: Specifinė patirtis (emigracija, LGBT+, traumė, neurodivergentiškumas) gali būti nesuprantama kitiems.
Kaip geštalto terapija padeda:
Fenomenologinis požiūris: terapeutas klausia "Kaip tau?" vietoj prielaidų.
Atvirumas: jei terapeutas kažko nežino – prisipažins ir klaus, ne daro prielaidų.
Laisvė pasakoti: tavo patirtis – autoritetinga, nebūna "neteisingų" jausmų.
Galimybė ieškoti terapeuto su panašiu kontekstu (pvz., emigrantų patirtis, LGBTQ+ friendly).

8. "Kas, jei terapija brangiai kainuoja ir aš negalėsiu sau to leisti?"
Baimė: Įsipareigosiu, o paskui negalėsiu mokėti.
Kodėl jaučia: Realūs finansiniai apribojimai arba baimė būti "našta".
Kaip geštalto terapija padeda:
Skaidrumas dėl kainos: aiškiai aptariama kaina, dažnumas, trukmė nuo pradžių.
Slankioji skalė: kai kurie terapeutai siūlo pritaikytą kainą pagal pajamas
Sesijų dažnumo lankstumas: galima 1x per 2 savaites arba 1x per mėnesį
Trumpesnė trukmė: kai kurios mokyklos siūlo trumpesnę terapiją (pvz., 10-20 sesijų)

Išvados.
Baimė, tai būdas neatsisakyti kontrolės. Netgi tai yra suprantama ir gerbiama. Tu pats darai pasirinkimus.
Kiekviena sesija – savarankiškas patyrimas, ne tik "kelias į tikslą".

Praktiškas patarimas klientams su šiomis baimėmis:
Pirmoji sesija – tai tik pažintis.
Nereikia nieko "atidaryti" pirma dieną
Galite tiesiog papasakoti, kodėl atėjote ir ką tikitės.
Jeigu nejaučiatės saugiai su terapeutu – turite teisę ieškoti kito.

Terapija – ne chirurgija.
Nėra "pjaustymo ir siuvimo" be jūsų žinios
Kiekvienas žingsnis – jūsų sutikimu.
Galite sustoti, lėtinti, paklausti "kam tai darome?"
**Jūs neatėjote "pasitaisyti" – atėjote pasitikti save.

02/01/2026

G. Mate apie priklausomybes....

Canadian physician Gabor Maté is a specialist in terminal illnesses, chemical dependents, and HIV positive patients. Dr. Maté is a renowned author of books a...

31/12/2025

Bessel van der Kolk knygos "kūnas mena viską" autorius.

What happens when trauma shapes both the individual and society? In this rare public conversation, psychiatrist and author Bessel van der Kolk — best known f...

31/12/2025

Esu dėkingas už palaikymą ir dėmesį šiais metais, kitais metais linkiu pažinimo, smalsumo ir atvirumo patirčiai, geštaltiškai - gero kontakto su savimi ir šalia esančiais.

Patyrinėkime ką naujų metų palinkėjimai atskleidžia apie asmenybę? Jei norite ne tik sužinoti, bet ir keistis kviečiu terapijai, kaip tik nuo kitų metų turiu keletą laisvų vietų. Registracija Jankauskis.com arba tel (8-610) 20218

Pagal Didžiojo Penketo (Big Five) modelį – plačiausiai pripažįstamą asmenybės vertinimo sistemą. Štai kaip skirtingi palinkėjimai gali atspindėti penkias pagrindines savybes:
1. Ekstraversija (bendravimas, energingumas)
Labai ekstravertiški žmonės linkę siųsti daug palinkėjimų, dažnai viešai (socialiniuose tinkluose), su emocingais išsireiškimais ir asmeniniais kreipiniais. Jų žinutės būna šiltos, entuziastingos, pilnos šūksnių ženklų. Introvertiški žmonės gali apsiriboti keliais artimaisiais žmonėmis arba visai nesiųsti palinkėjimų, o jei siunčia – tai būna santūriau, trumpiau.

2. Sąmoningumas (organizuotumas, atsakingumas)
Labai sąmoningi žmonės palinkėjimus išsiunčia laiku (tiksliai vidurnaktį ar anksčiau), dažnai pagal sudarytą sąrašą, kad niekas nebūtų užmirštas. Jų žinutės gali būti kruopščiai apmąstytos, personalizuotos kiekvienam gavėjui. Mažiau sąmoningi žmonės gali siųsti chaotiškai, pavėluotai ar išvis pamiršti.

3. Atvirumas patyrimui (kūrybiškumas, intelektas). Žmonės su aukštu atvirumu linkę kurti netradicnius, originalius palinkėjimus – galbūt su filosofinėmis mintimis, netikėtomis metaforomis, poezija ar meniniais elementais. Jie vengia klišių ir ieško būdų išreikšti save unikaliai. Mažesnis atvirumas reiškiasi standartiniais, tradiciniais palinkėjimais.

4. Sutariamumas (empatija, bendradarbiavimas). Labai sutarūs žmonės palinkėjimuose akcentuoja šilumą, rūpestį kitais, linkėjimus sveikatos ir laimės artimiesiems. Jų žinutės dvelkia nuoširdumu ir rūpesčiu. Jie taip pat dažniau atsako į gautus palinkėjimus. Mažiau sutarūs gali būti labiau formalūs arba net praleisti šią tradiciją.

5. Neurotiškumas (emocinė stabilumas)
Emociškai stabilūs žmonės siunčia optimistiškus, džiaugsmingus palinkėjimus be per didelių dramatizavimų. Aukštesnis neurotiškumas gali pasireikšti nostalgija senųjų metų atžvilgiu, nerimu dėl ateities, arba net vengiant siųsti palinkėjimus dėl socialinio nerimo ar nuovargio nuo praeitų metų.

Žinoma, tai tik bendrieji bruožai – kontekstas, kultūra ir situacija taip pat daug ką lemia. Bet palinkėjimai tikrai gali būti nedidelis langas į žmogaus vidinį pasaulį.

metai