Psichologė Sandra Veličkė

26/08/2025

Šių dienų aktualijos

Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie reiškinį, vadinamą „AI psichoze“. Žmonės, pernelyg įsitraukę į bendravimą su GPT, pradeda manyti, kad jis – jų draugas, partneris ar net pranašas. Yra atvejų, kai žmonės buvo hospitalizuoti dėl realybės praradimo, šeimos neteko artimųjų, nes šie visą emocinį ryšį perkėlė į dirbtinį intelektą. Vienas vyras įsitikino, kad GPT jam atskleidžia visatos paslaptis, kitas – kad tapo „išrinktuoju“. Kai kuriems pokalbių su GPT pokyčiai buvo tokie reikšmingi, jog jie reagavo į naujo modelio atsiradimą taip, lyg netektų artimo draugo. Tai rodo, kokia galinga ir kartu pavojinga gali tapti ši technologija, jei ja naudojamės ja be kritinio mąstymo.

Kai atsirado GPT, mano pirmoji reakcija buvo atmetimas – „Na jau ne! Aš tikrai tuo nesinaudosiu!“. Vėliau pamačiau, kad tai gali būti geras įrankis informacijai susisteminti. O dar vėliau – kad jis padeda tik tada, kai pats žmogus žino, ko ieško.

Ar tai gali pakeisti psichoterapiją? Iš dalies – jei žmogui svarbu gauti greitus atsakymus ar patvirtinimą tam, ką jau pats galvoja. Bet psichodinamiškai žiūrint, tai labiau būdas išvengti susidūrimo su frustracija ar nežinomybe. O juk gyvenime mes ne visada gauname tai, ko norime – ir būtent tai tampa galimybe augti.

Kartais sesijose GPT atsiranda kaip „trečias balsas“ tarp manęs ir paciento. Tai gali padėti mokytis, gauti daugiau informacijos. Bet vis tiek, tikras pokytis vyksta ne per technologiją, o per santykį – per tikrą kontaktą, kuriame atsiranda ir pasipriešinimas, ir emocijos, ir atradimai.

Plačiau apie tai rašo kolega: 👇

Ir kiti dirbtinio intelekto terapijos aspektai

20/08/2025

🤗🤭

Nuo šiol mus rasti lengviau – ant durų jus pasitiks užrašas su kontaktais 🤍

Čia dirbame dviese: aš, Justa, padedu vaikams, o Psichologė Sandra Veličkė - lydi suaugusiuosius. Abi savo darbe remiamės psichodinaminės psichoterapijos principais – tai reiškia, kad siekiame padėti giliau suprasti jausmus, patirtis ir jų šaknis. Kuriame jaukią ir saugią erdvę, kurioje galima atrasti save iš naujo 🌿

10/08/2025

Netylėk, prašau nelik viena!
Tai NĖRA Tavo kaltė!

Ši frazė turėtų būti pirmas ir svarbiausias sakinys, kurį išgirsta žmogus, patyręs seksualinę prievartą.

Statistika rodo:
✦ Lietuvoje 2023 m. užregistruota 381 išžaginimo ar pasikėsinimo išžaginti atvejis (Statistikos departamentas).
✦ Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 1 iš 3 moterų pasaulyje gyvenimo eigoje patiria fizinę ar seksualinę prievartą.

Ir tai – tik ledkalnio viršūnė. Tyrimai rodo, kad apie 70 % aukų nepraneša apie patirtą smurtą. Kodėl? Nes bijo netikėjimo. Nes jaučia gėdą. Nes galvoje per sekundės dalį gimsta klausimai: „Gal aš pati kalta? Gal ne taip aiškiai pasakiau „ne“?“

Po seksualinės prievartos pasaulis dažnai pasikeičia — ne tik išorėje, bet ir viduje.

Kartais atrodo, kad Tavo kūnas nebe Tavo, o minčių fone tyliai įsikuria balsas, sakantis: „Gal aš pati kalta“. Šis balsas nėra Tavo — jis atklydęs iš smurtautojo žodžių, bet ima skambėti kaip vidinis.

Viduje gali atsirasti kelios „Tu“: viena – atsijungusi ir stebinti iš šalies, kita – trokštanti artumo, trečia – pasirengusi gintis. Jos visos – Tavo psichikos bandymas Tave išsaugoti.

Kartais ryšys su kūnu nutrūksta — prisiminimai tampa padriki, kvapai ar garsai netikėtai grąžina į akimirką, kurios nenori prisiminti. Kūnas gali kalbėti skausmu, įtampa, nemiga, net jei žodžiais to dar neįmanoma pasakyti.

Pasitikėjimas kitais tampa atsargesnis, o artumas gali atrodyti pavojingas.
Ir visa tai — ne silpnumas, o Tavo psichikos būdas pasakyti: “Tai buvo per daug ir man reikia laiko.“

Tokios patirtys dažnai sukelia vidinį konfliktą – susiformuoja tylus įsitikinimas: „Mano ribos nesvarbios.“. Saviplaka („Gal galėjau kitaip?“) nėra tiesa – tai traumos simptomas!

Seksualinė prievarta – niekada nėra aukos kaltė!

NE Tavo atsakomybė, ką kažkas nusprendė padaryti su Tavo kūnu.
NE Tavo atsakomybė, kad kitas žmogus pasirinko pažeisti Tavo ribas.
NE Tavo atsakomybė, kad pasaulis vis dar labiau linkęs klausinėti aukos nei kaltininko.
Ir NE Tu esi nešvari, o TAS – kuris tai padarė.

Kas padeda?
• Psichologinė pagalba/ psichoterapija (individuali ar grupinė);
• Specializuoti centrai ir krizių pagalbos linijos;
• Teisinė pagalba ir aukų teisių gynimas;
• Artimųjų, kurie tiki, klausosi ir neteisia, buvimas šalia;
• Kūno praktikos: kvėpavimo, judesio terapija, mindfulness – padeda atstatyti ryšį su kūnu;
• Kasdieniai veiksmai: saugumo planas, pagalbos numeris po ranka, sveika mityba, fizinis aktyvumas, įsitraukimas į bendruomeninę veiklą ir t.t. – net toks mažas žingsnis jau yra sprendimas ieškoti pagalbos.

Ir nors trauma gali palikti gilų pėdsaką, ji neturi tapti visos Tavo istorijos pagrindu. Gali atkurti santykį su savimi, atgauti pasitikėjimą ir savo balsą. Svarbu rasti saugų būdą, kaip įžodinti tai, kas labai gąsdina. Ir žinoma - DUOTI SAU LAIKO! Nes atsigavimas vyksta sluoksniais🤍

Tavo „ne“ – visada reikš „ne“!!!

(paveiksliukas iš interneto platybių)

08/07/2025

„Protu viską suprantu, bet niekas nesikeičia.“

Tai viena dažniausių frazių, kurią girdžiu darbe.
Žmonės ateina pavargę. Nuo knygų, nuo paskaitų, nuo bandymo būti „sąmoningu“.
Nuo to, kad jau tiek visko išanalizavo, tiek kartų išsiaiškino „kodėl“, bet giliai viduj vis dar skauda taip pat.

Ir tada ima rastis abejonė – gal aš nepakankamai stengiuosi? Gal aš „netaisyklingas“?
Kodėl man neveikia tai, kas kitiems padeda?..

O gal problema ne tavo pastangų trūkume?
Gal ne viską galima „išmąstyti“. Ne viską – „suvokti“.
Kai kurie dalykai gyvena giliai – kūne, ankstyvuose santykiuose, neišsakytose patirtyse.
Ir vien žinojimo neužtenka, kad kažkas manyje patikėtų, jog dabar jau saugu.

Psichoterapijoje dažnai sakome: svarbu ne tai, ką tu žinai, o ką jauti čia ir dabar, kai su tavimi yra kitas žmogus.
Kartais tik tokiame santykyje – kantriam, lėtai augančiam – ima aiškėti, kodėl buvai taip ilgai užsisklendęs.
Kodėl tau atrodė, kad būti savimi – pavojinga.

Ir taip, pokytis nebūna greitas.
Bet jis įvyksta. Ne tada, kai pagaliau išsprendi viską savo galvoje, o kai vidus pradeda pamažu patikėti: „Aš galiu jausti, būti, gyventi kitaip.“

Jei esi ten, kur pavargai nuo pastangų – gal nieko nereikia spręsti.
Gal tiesiog laikas pabūti su tuo, kaip yra, ir leisti sau būti pamatytam.
Ne protu, o širdimi, siela, jausmu... 🫶

🎈 Kartais mes – kaip balionai rankose.
Atrodo, laikom viską savyje, kad nepaleistume per greit, nors kyla jausmas, kad tuoj sprogsim.
Bet kartais reikia laikyti ne stipriau, o švelniau pabūti su tuo, kas yra viduje.

Pokytis prasideda ne nuo sprendimo, o nuo leidimo – sau būti žmogumi.

27/11/2024

Sveiki santykiai: kaip mylėti be aukų?

Kai kalbame apie santykius, dažnai girdime tokias frazes kaip „būk geras“, „pritaikykis prie kito“ ar „nustok galvoti tik apie save“. Tačiau ar kada susimąstėme, ką jos iš tikrųjų reiškia mūsų vidiniame pasaulyje? 🤔 Ar šie patarimai skatina atvirumą ir ryšį, ar jie užtvirtina nesąmoningus modelius, kurie verčia aukoti save dėl kito?

💡 Kas slypi už aukojimosi poreikio?
Psichodinaminis požiūris teigia, kad mūsų santykių modeliai dažnai kyla iš ankstyvųjų prisirišimų ir patirčių vaikystėje. Jeigu augome aplinkoje, kurioje meilė buvo siejama su įrodymu, pastangomis ar savęs atsisakymu, galime nesąmoningai kartoti šį modelį ir savo suaugusiųjų santykiuose. Mums gali atrodyti, kad norint būti mylimiems, turime prisitaikyti, būti „geri“ arba nuslėpti savo tikruosius poreikius.

Tačiau toks aukojimasis ilgainiui kuria emocinę tuštumą ir atitolina nuo tikro ryšio. Santykiuose, kuriuose dominuoja savęs praradimo jausmas, partneriai ne auga kartu, bet grumiasi su vidiniais konfliktais.

🌱 Savivertė – sveikų santykių pamatas.
Kad galėtume užmegzti autentiškus santykius, pirmiausia turime pažinti savo vidinius poreikius ir baimes. Kartais gali būti sunku suprasti, kas yra „mano“, o kas yra „pritaikyta dėl kito“. Giliai savyje galime nešiotis baimę būti atstumtiems arba „nepakankamiems“, todėl dažnai stengiamės atitikti kitų lūkesčius, užuot kūrę tikrą ryšį.

Sveika savivertė atsiranda tuomet, kai suvokiame, kad mūsų vertė nepriklauso nuo kito žmogaus pripažinimo. Kai sugebame priimti savo pažeidžiamumą ir jausti savo jausmus, galime užmegzti ryšį, kuris neprimena išgyvenimo kovos, o leidžia abiem partneriams jaustis saugiai.

🛤️ Kai santykiai tampa veidrodžiu.
Mūsų pasirinkimai santykiuose neretai atspindi tai, kas vyksta mūsų viduje. Partneriai, su kuriais užmezgame ryšius, dažnai tampa veidrodžiu mūsų pačių neišspręstiems konfliktams. Pavyzdžiui, jeigu jaučiamės nepakankami, galime traukti žmones, kurie tą jausmą dar labiau sustiprina.

Šie ryšiai nėra „blogi“ – jie suteikia mums galimybę susitikti su savo pačių šešėliais. Kai pradedame atpažinti savo nesąmoningus modelius ir juos analizuoti, galime pamažu iš jų išsivaduoti. Tai leidžia kurti ryšius, kurie nėra paremti praeities žaizdų užpildymu, o tampa erdve bendrai augti.

💡 Kas iš tiesų yra meilė?
Psichodinaminėje terapijoje meilė suvokiama ne tik kaip jausmas, bet ir kaip procesas, kuriame mes priimame kito žmogaus kitoniškumą, neprarasdami savęs. Meilė nereiškia, kad turime „ištirpti“ kitame, tačiau ji reikalauja drąsos būti pažeidžiamais – leisti kitam mus pamatyti tikrus, o ne tokius, kokiais norėtume atrodyti.

Kai sakoma: „Susitvarkyk save, kad galėtum būti santykiuose“, dažnai turima omenyje, kad reikia atrasti savo vidinę autonomiją. Tai reiškia sugebėjimą būti santykiuose ne iš baimės, kad „liksime vieni“, o iš troškimo dalintis ir augti kartu.

🌿 Meilė sau – pirmasis žingsnis.
Savęs mylėjimas – tai procesas, leidžiantis išlaisvinti save iš toksiškų santykių modelių ir atrasti santykius, kurie skatina augimą. Tai nėra egoizmas, bet brandus gebėjimas brėžti ribas, atpažinti savo poreikius ir rinktis partnerius, kurie palaiko, o ne kelia grėsmę.

➡️ Klausimas jums: Kaip jūs suvokiate sveikus santykius? Ar teko pastebėti, kaip jūsų ankstyvosios patirtys daro įtaką dabartiniams santykiams? Kaip su tuo susitvarkėte?

Paveikslėlis iš interneto platybių.

02/11/2024

Ką daryti, kad būtų kas?

Pacientai dažnai sako: „Nežinau, ką daryti.“ Tai frazė, kurią girdime ne tik terapijos kabinete, bet ir kasdieniniame gyvenime. Ji atspindi nerimą, nežinią ir kartais net beviltiškumą. Bet ar kada nors susimąstėte, ką iš tikrųjų reiškia šis klausimas? 🤔

Kai mes sakome, kad nežinome, ką daryti, iš tiesų galime klausti: „Ką daryti, kad būtų kas?“. Tai reiškia, kad mes ieškome pokyčio, augimo, ryšio su savimi ar kitais. Mums reikia prasmingo atsakymo į tai, kas mus slegia, ir tai nėra lengvas uždavinys.

🌱 Pasirinkimo galia – tai viena iš svarbiausių temų, kurią nagrinėjame terapijoje. Kai pacientas sako, kad nežino, ką daryti, gali būti naudinga jiems priminti, kad nors situacija gali atrodyti beviltiška, visada yra pasirinkimų. Ir tie pasirinkimai gali sukelti veiksmą, kuris atneš tai, ko ieškome.

Vienas iš būdų, kaip prisidėti prie šios kelionės, yra užduoti klausimus: „Ko tu iš tiesų nori? Ką gali padaryti, kad pasiektum šį tikslą?“. Šie klausimai gali padėti išryškinti tikruosius troškimus ir poreikius, leidžiančius pacientui geriau suprasti save.

💡 Taip pat svarbu pabrėžti, kad sprendimų priėmimas ir veikimas gali būti maži žingsneliai. Gal tai yra pokalbis su draugu, naujos veiklos išbandymas ar tiesiog savęs įsiklausymas ir leidimas sau jausti. Šie veiksmai gali atnešti jausmą, kad gyvenimas turi prasmę.

Kartais mes tiesiog norime, kad kas nors kitas mums pasakytų, ką daryti. Tačiau kiekvienas mūsų žingsnis yra unikalus ir atspindi mūsų asmenines patirtis ir vertybes. Išmokti jaustis patogiai su savo sprendimais yra dalis savivertės ir asmeninio augimo proceso.

Klausimas jums: Kas jums padeda priimti sprendimus, kai nežinote, ką daryti? Ar yra ritualai ar metodai, kurie padeda jums aiškiau suprasti savo troškimus? Pasidalinkite savo mintimis! ❤️

17/04/2024

“NIEKU GYVU NEPARODYK TO, KAS ESI IŠTIESŲ - būk toks ir anoks!!!!”

Mes taip dažnai pamirštam visatos (tiksliau savęs) paprašyti harmonijos santykyje su vidiniais “muštukais” (trumpai tariant: per daug griežta superego dalis, atsakinga už vidinių “normų” bei “taisyklių” laikymąsi), kurie mums aiškina kokia/s TURIU būti. 🫡

Parodyti kitiems, kad man rūpi, kad man skauda, kad man svarbu - tolygu silpnumui. Ar tikrai??? Ar tikrai tai nėra žemiškas žmogiškumas?🤔

Kai sako: “buk sėkmingas”, man norisi pridurti - “pargriūk ir mokykis atsistoti”. Kai sako: “buk laimingas”, man norisi pasakyti - “apkabink save tomis akimirkomis, kai širdis verkia iš liūdesio”. Kai sako: “susitvarkyk pats, nes pagalbos prašo tik silpni”, aš prieštarauju ir priduriu - “stiprybė slypi ne “aš pats”, o santykyje su kitu, parodant tas dalis, kurias labiausiai skauda”.

Vidinis “muštukas” kritikuoja/“muša” ne dėl to, kad esi “nepakankama/s”, o dėl to, kad jam labai skauda, kad jam reikalinga meilė ir globa.

NORMALU yra jausti tai ką jauti⚠️

14/01/2024

“KO ČIA VERKI, GI VISKAS GERAI” - kažkur girdėta?🤔

"Ankstyvoje jaunystėje, kai mąstome apie savo gyvenimą mes esame tarsi vaikai teatre prieš atsiveriant uždangai, sėdintys pakiliai nusiteikę ir nekantriai laukiantys prasidedančio spektaklio. Tikra palaima, kad nežinome, kas nutiks. Jei galėtume tai numatyti, pamatytume, kad kartais vaikai yra tarsi nuteistieji, nuteisti ne mirčiai, o gyvenimui ir kol kas visai nesuvokiantys, ką jų nuosprendis reiškia."

A. Schopenhaueris

Ilgą laiką gyvenau su iliuzine fantazija apie vienaragius ir siektiną giluminę, nesibaigiančią laimę. Ir žinot ką? Pradėjau suprasti, kad tai tik bandymas siekti perfekcionistinio gyvenimo (kiekvienas mes turim tokių fantazijų), kad aš neliūdėsiu, kad man pastoviai "seksis", kad nepyksiu. Ir šis požiūris veda į neviltį, kai atsiduriam akistatoje su savo skausmu.

Terapinė dovana - mokymasis būti su viskuo kas manyje (o gal ir gyvenime bendrai) kyla.🎁