Psichologė Rasa

17/09/2025

09/09/2025

„Aš taip nuo visko pavargau...“
„Gal galite patikslinti, nuo ko?“
„Nuo visų žmonių... atrodo, taip stengiesi padėti, suprasti, tiesiog būti geru žmogumi... ir ką gauni atgal?... Niekas to nevertina... Bet tik pabandyk kam nors atsakyti...“

O taip, tai vargina. Atrodo, kad prieini aklavietę, kai ta pačia kryptimi eiti negali, tiksliau, gali, bet žinai, kad tas kelias niekur nenuves, o pasukti į šoną bijai, nes tai nežinomas kelias tau ir baiminiesi, kaip tai atrodys kitiems.

Ir tada supranti, kad turi rinktis: arba lieki ten pat, kur visiems, išskyrus tave patį, patogu, kad ten esi, arba renkiesi kitą kryptį, tą, kuri veda į tau pačiam patogų kelią, o kitiems... Na, taip, pradžioje jiems bus nepatogu ir labai tikėtina, kad dauguma sureaguos... neigiamai.

Juk buvo labai patogu, kai visada sakydavai „taip“, savo poreikius nustumdamas į šoną ir kai tai pasikeičia, pasigirsta „visada galėjai, o dabar jau negali“, „kažkaip pasikeitei...“.

Bet jūs nepasikeitėte. Jums ir toliau rūpi kiti žmonės, bet pradėjote rūpintis ir savimi, savo norais, branginti savo laiką. Pradėjote suprasti, kad jūsų poreikiai nėra visada žemiau kitų.

Tie, kuriems nuoširdžiai rūpite, tai priims kaip teigiamą dalyką, na o tie, kuriems buvote patogus, turės prisitaikyti prie to, kad kartais į prašymą atsakysite „ne“. Ir tai niekaip nesusiję su „pasikeitimu“ ar „pasikėlimu“ ir juo labiau su buvimu „geru žmogumi“.

Ribos nepadarys jūsų blogu, jos neprivers prarasti draugų ar santykių. Jos padės atsikratyti apsimetėlių ir manipuliuotojų.

19/08/2025

Kartais taip lengva nuklysti į nepasitenkinimo liūną, kai, atrodo, kažko trūksta, bet nežinai ko, kai „viskas atsibodo, niekas netenkina, kokia prasmė...“

Tokiomis akimirkomis pagalvokite:

Jūsų darbas yra darbo ieškančiųjų svajonė
Jūsų namai yra namų neturinčiųjų svajonė
Jūsų juokas ir šypsena yra depresijos prislėgtų žmonių svajonė
Jūsų sveikata yra sergančiųjų svajonė.

Gražūs dalykai, mintys ir vertinimas to, ką turime nutinka, kai atsiribojame nuo negatyvumo.

07/08/2025

❗️Pakalbėkime apie perdegimą ❗️ Sakysite, koks čia perdegimas vasarą. Bet jis yra. Ypač jeigu jūsų atostogos yra darbostogos (darbo ir poilsio derinimo būdas, neturint vien tik atostogų) arba jų išvis nėra ir gal ne vienerius metus iš eilės.

Vasarą perdegimas suteka iš dviejų šaltinių: dirbate darbą ir kartu desperatiškai norite išnaudoti ilgų šiltų dienų teikiamus malonumus: ilgi vakarojimai, „nulėksim šen, nulėksim ten“. Ir žiūrėk pirmadienį vėl į darbą. Ir taip ratas sukasi.

Perdegimas – tai nekviestas svečias, kuris pasirodo, kai jo visai nelaukiate ir galvojate, kad kuo greičiau pavaišinsite jį dideliu kiekiu kavos, tuo greičiau jis išeis. Deja, nei kavos, nei noro čia neužtenka ir užuot išėjęs jis vis patogiau įsitaiso.

Perdegimas – tai ne tik nuovargis, tai tarsi sielos šnabždesys, galiausiai pereinantis į šauksmą, kad laikas sustoti. Tai – savo ribų ignoravimo kaina. Tai toks didelis išsekimas, kad net mėgstamo filmų kanalo žiūrėjimas atrodo kaip per daug pastangų reikalaujanti veikla.

⚠️ Į perdegimą veda 12 etapų:

1. Medaus mėnesio fazė. Esate pasiruošę užkariauti pasaulį. Užvaldęs stiprus jaudulys ir ambicijos.

2. Realybės patikrinimas. Dirbate be galo sunkiai, kad įtvirtintumėte save. Viskas klostosi sunkiau nei tikėjotės.

3. Streso apsireiškimai. Smulkmenos pradeda atrodyti kaip didelės kliūtys. Imate kaltinti kitus arba išorines aplinkybes.

4. Neigimas. „Man viskas gerai. Man tikrai viskas gerai“ (taip nėra). Neigiate problemas, kurias sukėlė stresas darbe.

5. Jūs keičiate savo vertybes, teikdami pirmenybę darbui aukščiau visko.

6. Elgesio pokyčiai – irzlumas, atidėliojimas ir dar daugiau kavos, o galbūt energizuojančių gėrimų.

7. Depersonalizacija – atsiribojimo jausmas, tarsi stebėtumėte savo gyvenimą iš šalies.

8. Vidinė tuštuma – veikiate autopilotu, bet kuro bakas tuščias. Atsiribojate nuo socialinio gyvenimo, šeimos.

9. Depresija – sunkios emocijos, nulinė motyvacija.

10. Fiziniai simptomai – nuovargis, galvos skausmai ar dar blogiau.

11. Palūžimas – jūsų kūnas ir protas šaukia: „Stop!“.

12. Perdegimas – visiškas išsekimas.

❓Kaip atsigauti:

• Pertrauka-Kvėpavimas-Poilsis. (Taip, iš tikrųjų poilsis.)

• Griežtos ribos. Sakykite „ne“ be kaltės jausmo. Jūsų laikas yra jūsų laikas.

• Pirmenybė savęs priežiūrai. Miegokite, valgykite, judėkite. Jūs nesate mašina, kuriai pakanka įpilti kuro ar pakeisti detalę.

• Prašykite pagalbos. Jums nereikia visko daryti vienam. Pagalbos prašymas nėra silpnumas. Tai yra žmogiškumas.

• Atstatykite ryšį su džiaugsmu. Nuveikite ką nors, kas jus įkvepia, net jeigu tai atrodo kvaila (ar vaikiška).

• Apmąstykite-Prisitaikykite-Atlikite pakeitimus savo gyvenime kaip grojaraštyje.

Perdegimas nereiškia, kad esate silpni – tai reiškia, kad per ilgai buvote stiprūs. Nereikia ignoruoti kūno siunčiamų signalų ir geriau pačiam spręsti, kada įjungti žemesnę pavarą. Kitaip už jus tai nuspręs gyvenimas ir pačiu netinkamiausiu metu ir būdu.

31/07/2025

🧐Kokios eksperto įžvalgos keičia požiūrį į autizmą?

💡Per dažnai autistiški vaikai vertinami ne pagal jų poreikius ar galimybes, o pagal tai, kiek jie atitinka standartinius lūkesčius: ar paklūsta taisyklėms, ar priima pokyčius, ar gali susikaupti pamokoje, atsakinėti prieš klasės draugus ir pan.

🧠Tačiau naujausios įžvalgos verčia keisti šį požiūrį iš esmės – ne vaikas turi „prisitaikyti“, o mes turime mokytis suprasti, kaip jis mąsto. Mūsų smegenys, kaip aiškina pasaulinio garso autizmo ekspertas dr. Peter’is Vermeulen’as, situaciją prognozuoja, remiasi patirtimi ir nuolat klysta.

👉O ką daryti, jei patirties ir konteksto suvokimo trūksta? Būtent čia prasideda pagrindiniai autistiškų asmenų iššūkiai. Sužinokite daugiau: https://www.lietausvaikai.lt/eksperto-izvalgos-apvertusios-autizmo-bendruomenes-poziuri/

Foto: Vėtrė Antanavičiūtė

18/07/2025

Štai taip 🙂 Veiksmai pasako daugiau nei žodžiai. Gražaus savaitgalio, rūpinkitės vieni kitais

05/07/2025

PRIKLAUSOMYBĖS GYDYMO ETAPAI. Priklausomybė – tai ne blogas įprotis, kurį žmogus galėtų sustabdyti vien noru ar valios pastangomis. Tai lėtinė psichikos liga, pasireiškianti alkoholio ar kitų psichoaktyviųjų medžiagų arba elgesio (pvz., azartinių lošimų) sukeltais pokyčiais centrinėje nervų sistemoje.

Žmogus, sergantis priklausomybės liga, jaučia stiprų potraukį vartoti psichoaktyviąsias medžiagas ar tęsti tam tikrą elgesį, o jo galimybės šį potraukį valdyti yra ribotos, panašiai kaip turintieji aukštą kraujospūdį be specialistų pagalbos ir priemonių ribotai gali jį reguliuoti. Dėl to priklausomybė yra gydoma, kaip ir bet kuri liga.

Pirmasis etapas dažniausiai yra abstinencijos gydymas. Jis trunka iki 14 dienų, gydytojas reguliariai skiria ir koreguoja medikamentinį gydymą, o slaugos personalas visą parą stebi pacientų sveikatos būklę. RPLC psichologai ir socialiniai darbuotojai organizuoja grupines ir individualias konsultacijas, kurių tikslas – informuoti pacientus apie priklausomybę kaip psichikos ir elgesio sutrikimą, kalbėtis apie gydymo ir reabilitacijos galimybes, motyvuoti sveikti.

Nuslopinus abstinencijos simptomus, toliau dirbama su paciento psichologinėmis ir socialinėmis problemomis. Tardamasis su gydytoju, žmogus gali rinktis tolesnį gydymą „Minesotoje“ arba motyvacinėje terapijoje.

„Minesota“ yra viena seniausių ilgalaikio gydymo nuo priklausomybės paslaugų Lietuvoje, teikiama nuo 1992 metų. Ji trunka 28 dienas. Per šį laiką pacientai mokosi analizuoti savo jausmus, koreguoti mąstymą, stiprinti pozityvų elgesį. Gydymo metu stiprinama motyvacija gyventi blaiviai, mokomasi „12 žingsnių“ principų, kurie vėliau taikomi kasdieniame gyvenime.

Kita alternatyva – motyvacinė terapija, trunkanti 14 dienų. Gydytojas, psichologas ir socialinis darbuotojas atlieka visapusį vertinimą, žmogui sudaromas gydymo planas, jis konsultuojamas, lavinami psichologiniai įgūdžiai, padedama įveikti krizines situacijas ar netektis, mokomasi organizuoti visas gyvenimo sritis.

Sveikti padeda ir atkryčio riziką mažina medikamentinis gydymas, kuris gali būti derinamas su minėtomis psichosocialinio poveikio priemonėmis.

Lietuvoje priklausomybių gydymas yra teikiamas ir pirminiame lygyje – psichikos sveikatos centruose. Savivaldybių visuomenės sveikatos biuruose dirba priklausomybių konsultantai, kurie gali suteikti informaciją apie pagalbos galimybes.

Specializuota pagalba gydantis priklausomybę teikiama RPLC Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių filialuose: https://www.rplc.lt/paslaugos/

Svarbiausia, ką reikia žinoti besikreipiantiems – norėkite sveikti, būkite apsisprendę sveikti ir žinokite, kad net jei sveikimo procesas užtruks ilgiau, visada galėsite pasikonsultuoti ir pasitarti su profesionaliais RPLC specialistais.

02/07/2025

Po dar vienos konsultacijos apie žmogaus nerimą dėl to, „ką kiti pagalvos“, suvokiau, kad ilgus metus pati gyvenau nerimaudama dėl to, ką apie mane galvoja kiti. Nešiojausi visų – šeimos, draugų, pažįstamų ir net nepažįstamų – žmonių nuomonės naštą. Atrodė labai svarbu, kad kiti mėgtų, priimtų, stengiausi gauti lyg kokį patvirtinimą „approved“.

Bet kad ir kiek daryčiau, stengčiausi, to, atrodė, niekada nepakako. O ir kaip galėjo? Juk iš tiesų negalėjau žinoti kiekvieno žmogaus nuomonės. Tik vėliau ateina supratimas, kad to siekdami visus žmones sudedame į vieną kategoriją, kur visi turi galvoti vienodai, tiksliau, „vienodai gerai“.

Bet kažkuriuo momentu atėjo suvokimas, kad man tai neberūpi. Bent jau tikrai ne tiek, kiek rūpėjo anksčiau. Kuo toliau, tuo labiau supranti kai ką svarbaus: žmonės visada kalbės. Nesvarbu, ar tau sekasi, ar nepavyksta, tu tyli, ar kalbi, kažko sieki, ar nieko neveiki, kažkas visada turės ką pasakyti. Tu negali kontroliuoti jų nuomonės, o tai reiškia, kad neturėtum leisti jų nuomonei kontroliuoti tavęs.

Gyventi tam, kad įtiktum kitiems, yra tarsi kalėjimo statymas savo galvoje. Įkalini save bandydamas padaryti visus laimingus, pamiršdamas savo laimę. Pradedi bijoti pasakyti „ne“, išreikšti kitokią nuomonę, pasakyti, kokio žmogaus elgesio savo atžvilgiu negali toleruoti.

Tampi kažkoks pūkuotas išorėje, o viduje auga pyktis, dažniausiai sau, nepasitikėjimas savimi, kuris galiausiai perauga į savęs nuvertinimą. Negali būti savimi, nes nuolat skanuoji aplinką ir aplinkinius bandydamas atitikti jų lūkesčius. Toks gyvenimas yra neteisingas sau pačiam. Ar gi tai ne kalėjimas?

Tą akimirką, kai nustoji rūpintis „ką kiti pagalvos?“, pradedi iš tikrųjų gyventi. Supranti, kad gal būt ne visi supras tavo pasirinkimą, gal ne visiems tavo sprendimas atrodys tinkamas. Ir tai gerai. Kiekvieno gyvenimo kelias skirtingas. Supranti, kad svarbiau ne rūpintis „ką kiti pagalvos“, o gerbti kito žmogaus požiūrį, nuomonę ar sprendimą. Nebūtina su tuo sutikti, bet privalu išmokti gerbti.

Nereikia kitų žmonių leidimo būti savimi. Vidinė ramybė yra svarbesnė už kitų pritarimą, laimė yra svarbesnė už pritapimą. Dienos pabaigoje svarbiausias žmogus, kuris turi tavimi didžiuotis, esi tu pats.

11/06/2025

APIE APSIMETĖLIO SINDROMĄ

Apsimetėlio sindromas (dar vadinamas apsimetėlio fenomenu) yra psichologinis modelis, kai žmogus abejoja savo įgūdžiais, talentais ar pasiekimais. Jaučia vidinę baimę būti demaskuotas kaip apsišaukėlis, nepaisant įrodymų apie jo kompetenciją ar sėkmę.

Apie šį fenomeną plačiau kalbėti ėmė psichologės Pauline Clance ir Suzanne Imes 1978 metais. Jos pastebėjo, kad tai daugiausia paplitę tarp daug pasiekusių moterų. Tas laikais moterims reikėjo daug daugiau pastangų, kad įrodytų savo profesinius ar kūrybinius gebėjimus ir būtų visuomenės pastebėtos. Dabar pripažįstama, kad „apsimetėlio sindromas“ paveikia visų lyčių, amžiaus ir kilmės žmones.

Nepaisant akivaizdžių faktų, žmogų lydi jausmas, kad jis nenusipelnė teigiamų įvertinimų ar kad kiti pervertina jo gebėjimus. Ši būsena nesvetima tiems, kurie kelia sau aukštus reikalavimus, yra daug pasiekę savo srityje, yra kūrybingi, dažnai perfekcionistai ar bijantys suklysti žmonės. Iš esmės jį gali patirti beveik kiekvienas – studentai, profesionalai, menininkai, verslininkai ir net įžymybės.

Štai keletas pavyzdžių, ką skirtingose situacijose gali sau sakyti ar galvoti žmogus, turintis apsimetėlio sindromą:

Darbe:

⚠️ „Net neįsivaizduoju, ką darau. Aš tik apsimetinėju ir tikiuosi, kad niekas nepastebės“

⚠️ „Man tiesiog pasisekė su tuo projektu. Iš tikrųjų nenusipelniau pagyrų“

⚠️ „Visi čia tokie protingi, nesuprantu, kaip mane apskritai priėmė į šį darbą“

Mokykloje ar universitete:

⚠️ „Tikriausiai per klaidą mane priėmė į šią programą“

⚠️ „Jei gausiu prastą įvertinimą, visi pagaliau pamatys, kad man čia ne vieta“

⚠️ „Jie galvoja, kad esu puikus mokinys, bet iš tikrųjų taip nėra“

Kūrybinėje srityje:

⚠️ „Žmonės sako, kad jiems patinka mano kūryba, bet jie tik taip sako, tiesiog yra malonūs ir nenori manęs liūdinti“

⚠️ „Tikri menininkai žino, kad esu nieko vertas, o tik apsimetinėju“

⚠️ „Negaliu viešai rodyti savo darbų. Visi pamatys, kokie jie niekiniai“

Socialinėse situacijose:

⚠️„Jie pakvietė mane iš gailesčio, o ne todėl, kad jiems iš tikrųjų patinku“

⚠️„Jei prabilsiu, jie pamatys, kad nesuprantu, apie ką kalbu.“

Tokios ir panašios mintys kyla iš abejonių savimi ir dažnai prieštarauja objektyviems žmogaus gebėjimų ar talento įrodymams.

Paprastai apsimetėlio sindromą turintys žmonės skirstomi į penkis tipus:

- PERFEKCIONISTAS. Įsitikinęs, kad viskas, kas nėra tobula, yra nesėkmė. Dėl savo perfekcionistinių bruožų galvoja, kad nėra toks geras, kaip kiti gali manyti.

- EKSPERTAS. Jaučiasi apsimetėliu, nes nežino visko, ką mano reikiant žinoti apie konkretų dalyką ar diskutuojamą temą. Kitaip tariant, ekspertas mano, kad turi žinoti viską dar prieš pradėdamas.

- NATŪRALUS GENIJUS. Gali jaustis kaip apgavikas vien todėl, kad netiki, jog yra natūraliai protingas ar kompetentingas. Jeigu iš pirmo karto nepavyksta kažko padaryti teisingai arba prireikia daugiau laiko įgūdžio įvaldymui, jaučiasi kaip apsimetėlis.

- SOLISTAS. Gali jaustis apsimetėliu, jeigu reikia prašyti pagalbos iš šalies, kad pasiektų trokštamą rezultatą, tam tikrą lygį ar statusą. Kadangi be pagalbos to pasiekti negali, abejoja savo kompetencija ar gebėjimais.

- SUPER ŽMOGUS. Stengiasi dirbti sunkiau nei visi kiti, kad įrodytų savo vertę. Žmogus įsitikinęs, kad turi būti darbščiausias arba pasiekti aukščiausią įmanomą lygį, o jeigu to nepadaro, yra apgavikas.

Jeigu „apsimetėlio sindromas“ gali apnikti dėl skirtingų įsitikinimų, tai simptomai yra vienodi: nerimas, žema savivertė, perdegimas, iššūkių vengimas ar galimybių atsisakymas, sunkumai priimant teigiamus įvertinimus ir kai kuriais atvejais depresija.

Kaip su tuo tvarkytis

✅ Įvardykite ir normalizuokite. Pripažinkite, kad šis fenomenas jums būdingas: vien garsus šio dalyko įvardijimas – „Tai apsimetėlio sindromas“ – gali atimti dalį jo galios. Žinokite, kad nesate vieni: daugelis sėkmingų žmonių jautėsi taip pat. Net Albertas Einšteinas tai pripažino.

✅ Meskite iššūkį savo vidiniam kritikui. Atkreipkite dėmesį į neigiamas mintis, tokias kaip „Aš nesu pakankamai geras“ arba „Aš čia nepriklausau“. Paklauskite savęs: Kokie įrodymai patvirtina šią mintį? Kokie įrodymai jai prieštarauja? Ką pasakyčiau draugui, kuris taip galvoja?

✅ Rašykite „Sėkmės“ dienoraštį. Užsirašykite pasiekimus, teigiamus atsiliepimus, komplimentus ar iššūkius, kuriuos įveikėte. Kai apima abejonės savimi, perskaitykite savo sąrašą, kad primintumėte sau stipriąsias puses.

✅ Iš naujo apibrėžkite sėkmę ir nesėkmę. Pripažinkite, kad tobulumas nėra tikslas. Pažanga ir mokymasis yra svarbiau. Nesėkmė yra augimo dalis. Tai nereiškia, kad esate apgavikas, tai reiškia, kad esate žmogus.

✅ Nustokite lyginti save su kitais. Socialinė žiniasklaida, tinklai gali tai skatinti. Susitelkite į savo kelią. Kiekvienas turi stiprių ir silpnų pusių – net jeigu jų neparodo.

✅ Mokykitės priimti pagyrimus. Užuot ignoravę komplimentus („Tai buvo niekis“), pabandykite pasakyti: „Ačiū. Aš sunkiai dirbau ties tuo.“ Leiskite pagyrimui pasiekti protą. Teigiamas įvertinimas nėra „niekis“, jis užsitarnautas.

✅ Nusistatykite realius standartus. Nustatykite tikslus, kurie yra sudėtingi, bet pasiekiami. Nereikalaukite tobulumo visame kame. Kartais būti „pakankamai geram“ yra normalu.

✅ Praktikuokite afirmacijas. Tai yra teigiamas vidinis pokalbis, pavyzdžiui, „Man nereikia žinoti visko, kad būčiau vertingas“, „Aš pasitikiu savo įgūdžiais ir sprendimais“, „Pagalbos prašymas yra stiprybės, o ne silpnumo ženklas“.

Apsimetėlio sindromas nėra psichinė liga ar sutrikimas – tai dažnas psichologinis modelis, kurį galima performuoti, tik reikia laiko ir pastangų.