Psichologė Rasa

31/07/2025

🧐Kokios eksperto įžvalgos keičia požiūrį į autizmą?

💡Per dažnai autistiški vaikai vertinami ne pagal jų poreikius ar galimybes, o pagal tai, kiek jie atitinka standartinius lūkesčius: ar paklūsta taisyklėms, ar priima pokyčius, ar gali susikaupti pamokoje, atsakinėti prieš klasės draugus ir pan.

🧠Tačiau naujausios įžvalgos verčia keisti šį požiūrį iš esmės – ne vaikas turi „prisitaikyti“, o mes turime mokytis suprasti, kaip jis mąsto. Mūsų smegenys, kaip aiškina pasaulinio garso autizmo ekspertas dr. Peter’is Vermeulen’as, situaciją prognozuoja, remiasi patirtimi ir nuolat klysta.

👉O ką daryti, jei patirties ir konteksto suvokimo trūksta? Būtent čia prasideda pagrindiniai autistiškų asmenų iššūkiai. Sužinokite daugiau: https://www.lietausvaikai.lt/eksperto-izvalgos-apvertusios-autizmo-bendruomenes-poziuri/

Foto: Vėtrė Antanavičiūtė

30/07/2025

18/07/2025

Štai taip 🙂 Veiksmai pasako daugiau nei žodžiai. Gražaus savaitgalio, rūpinkitės vieni kitais

05/07/2025

PRIKLAUSOMYBĖS GYDYMO ETAPAI. Priklausomybė – tai ne blogas įprotis, kurį žmogus galėtų sustabdyti vien noru ar valios pastangomis. Tai lėtinė psichikos liga, pasireiškianti alkoholio ar kitų psichoaktyviųjų medžiagų arba elgesio (pvz., azartinių lošimų) sukeltais pokyčiais centrinėje nervų sistemoje.

Žmogus, sergantis priklausomybės liga, jaučia stiprų potraukį vartoti psichoaktyviąsias medžiagas ar tęsti tam tikrą elgesį, o jo galimybės šį potraukį valdyti yra ribotos, panašiai kaip turintieji aukštą kraujospūdį be specialistų pagalbos ir priemonių ribotai gali jį reguliuoti. Dėl to priklausomybė yra gydoma, kaip ir bet kuri liga.

Pirmasis etapas dažniausiai yra abstinencijos gydymas. Jis trunka iki 14 dienų, gydytojas reguliariai skiria ir koreguoja medikamentinį gydymą, o slaugos personalas visą parą stebi pacientų sveikatos būklę. RPLC psichologai ir socialiniai darbuotojai organizuoja grupines ir individualias konsultacijas, kurių tikslas – informuoti pacientus apie priklausomybę kaip psichikos ir elgesio sutrikimą, kalbėtis apie gydymo ir reabilitacijos galimybes, motyvuoti sveikti.

Nuslopinus abstinencijos simptomus, toliau dirbama su paciento psichologinėmis ir socialinėmis problemomis. Tardamasis su gydytoju, žmogus gali rinktis tolesnį gydymą „Minesotoje“ arba motyvacinėje terapijoje.

„Minesota“ yra viena seniausių ilgalaikio gydymo nuo priklausomybės paslaugų Lietuvoje, teikiama nuo 1992 metų. Ji trunka 28 dienas. Per šį laiką pacientai mokosi analizuoti savo jausmus, koreguoti mąstymą, stiprinti pozityvų elgesį. Gydymo metu stiprinama motyvacija gyventi blaiviai, mokomasi „12 žingsnių“ principų, kurie vėliau taikomi kasdieniame gyvenime.

Kita alternatyva – motyvacinė terapija, trunkanti 14 dienų. Gydytojas, psichologas ir socialinis darbuotojas atlieka visapusį vertinimą, žmogui sudaromas gydymo planas, jis konsultuojamas, lavinami psichologiniai įgūdžiai, padedama įveikti krizines situacijas ar netektis, mokomasi organizuoti visas gyvenimo sritis.

Sveikti padeda ir atkryčio riziką mažina medikamentinis gydymas, kuris gali būti derinamas su minėtomis psichosocialinio poveikio priemonėmis.

Lietuvoje priklausomybių gydymas yra teikiamas ir pirminiame lygyje – psichikos sveikatos centruose. Savivaldybių visuomenės sveikatos biuruose dirba priklausomybių konsultantai, kurie gali suteikti informaciją apie pagalbos galimybes.

Specializuota pagalba gydantis priklausomybę teikiama RPLC Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių filialuose: https://www.rplc.lt/paslaugos/

Svarbiausia, ką reikia žinoti besikreipiantiems – norėkite sveikti, būkite apsisprendę sveikti ir žinokite, kad net jei sveikimo procesas užtruks ilgiau, visada galėsite pasikonsultuoti ir pasitarti su profesionaliais RPLC specialistais.

02/07/2025

Po dar vienos konsultacijos apie žmogaus nerimą dėl to, „ką kiti pagalvos“, suvokiau, kad ilgus metus pati gyvenau nerimaudama dėl to, ką apie mane galvoja kiti. Nešiojausi visų – šeimos, draugų, pažįstamų ir net nepažįstamų – žmonių nuomonės naštą. Atrodė labai svarbu, kad kiti mėgtų, priimtų, stengiausi gauti lyg kokį patvirtinimą „approved“.

Bet kad ir kiek daryčiau, stengčiausi, to, atrodė, niekada nepakako. O ir kaip galėjo? Juk iš tiesų negalėjau žinoti kiekvieno žmogaus nuomonės. Tik vėliau ateina supratimas, kad to siekdami visus žmones sudedame į vieną kategoriją, kur visi turi galvoti vienodai, tiksliau, „vienodai gerai“.

Bet kažkuriuo momentu atėjo suvokimas, kad man tai neberūpi. Bent jau tikrai ne tiek, kiek rūpėjo anksčiau. Kuo toliau, tuo labiau supranti kai ką svarbaus: žmonės visada kalbės. Nesvarbu, ar tau sekasi, ar nepavyksta, tu tyli, ar kalbi, kažko sieki, ar nieko neveiki, kažkas visada turės ką pasakyti. Tu negali kontroliuoti jų nuomonės, o tai reiškia, kad neturėtum leisti jų nuomonei kontroliuoti tavęs.

Gyventi tam, kad įtiktum kitiems, yra tarsi kalėjimo statymas savo galvoje. Įkalini save bandydamas padaryti visus laimingus, pamiršdamas savo laimę. Pradedi bijoti pasakyti „ne“, išreikšti kitokią nuomonę, pasakyti, kokio žmogaus elgesio savo atžvilgiu negali toleruoti.

Tampi kažkoks pūkuotas išorėje, o viduje auga pyktis, dažniausiai sau, nepasitikėjimas savimi, kuris galiausiai perauga į savęs nuvertinimą. Negali būti savimi, nes nuolat skanuoji aplinką ir aplinkinius bandydamas atitikti jų lūkesčius. Toks gyvenimas yra neteisingas sau pačiam. Ar gi tai ne kalėjimas?

Tą akimirką, kai nustoji rūpintis „ką kiti pagalvos?“, pradedi iš tikrųjų gyventi. Supranti, kad gal būt ne visi supras tavo pasirinkimą, gal ne visiems tavo sprendimas atrodys tinkamas. Ir tai gerai. Kiekvieno gyvenimo kelias skirtingas. Supranti, kad svarbiau ne rūpintis „ką kiti pagalvos“, o gerbti kito žmogaus požiūrį, nuomonę ar sprendimą. Nebūtina su tuo sutikti, bet privalu išmokti gerbti.

Nereikia kitų žmonių leidimo būti savimi. Vidinė ramybė yra svarbesnė už kitų pritarimą, laimė yra svarbesnė už pritapimą. Dienos pabaigoje svarbiausias žmogus, kuris turi tavimi didžiuotis, esi tu pats.

18/06/2025

Žmogus pakėlė stiklinę vandens. Visi tikėjosi, kad bus užduotas standartinis klausimas „Stiklinė pustuštė ar puspilnė?“ Tačiau jis paklausė, ar sunki ši stiklinė vandens? Žmonės pradėjo spėlioti, kiek ji gali sverti.

Sustabdęs atsakymų srautą jis pasakė: „Nesvarbu absoliutus svoris. Priklauso nuo to, kiek laiko stiklinę laikysiu. Jeigu laikysiu minutę, nebus jokios problemos. Jeigu laikysiu valandą, ims skaudėti ranką. Jeigu stiklinę laikysiu visą dieną, ranka nutirps ir jausiuosi lyg stiklinė svertų toną. Kiekvienu atveju stiklinės svoris nesikeičia, bet kuo ilgiau ją laikysiu, tuo sunkesnė ji darysis.“

Gyvenimo stresai, rūpesčiai ir nerimas yra kaip ta vandens pripilta stiklinė. Jeigu apie juos pagalvoji tik kurią akimirką, nieko nenutinka. Pagalvok kiek ilgiau ir ims skaudėti. Jeigu apie juos galvosi visą dieną, jausiesi lyg užverstas didžiulio akmens, paralyžiuotas ir nesugebėsi nieko daryti.

Nepamirškite padėti stiklinės!

11/06/2025

APIE APSIMETĖLIO SINDROMĄ

Apsimetėlio sindromas (dar vadinamas apsimetėlio fenomenu) yra psichologinis modelis, kai žmogus abejoja savo įgūdžiais, talentais ar pasiekimais. Jaučia vidinę baimę būti demaskuotas kaip apsišaukėlis, nepaisant įrodymų apie jo kompetenciją ar sėkmę.

Apie šį fenomeną plačiau kalbėti ėmė psichologės Pauline Clance ir Suzanne Imes 1978 metais. Jos pastebėjo, kad tai daugiausia paplitę tarp daug pasiekusių moterų. Tas laikais moterims reikėjo daug daugiau pastangų, kad įrodytų savo profesinius ar kūrybinius gebėjimus ir būtų visuomenės pastebėtos. Dabar pripažįstama, kad „apsimetėlio sindromas“ paveikia visų lyčių, amžiaus ir kilmės žmones.

Nepaisant akivaizdžių faktų, žmogų lydi jausmas, kad jis nenusipelnė teigiamų įvertinimų ar kad kiti pervertina jo gebėjimus. Ši būsena nesvetima tiems, kurie kelia sau aukštus reikalavimus, yra daug pasiekę savo srityje, yra kūrybingi, dažnai perfekcionistai ar bijantys suklysti žmonės. Iš esmės jį gali patirti beveik kiekvienas – studentai, profesionalai, menininkai, verslininkai ir net įžymybės.

Štai keletas pavyzdžių, ką skirtingose situacijose gali sau sakyti ar galvoti žmogus, turintis apsimetėlio sindromą:

Darbe:

⚠️ „Net neįsivaizduoju, ką darau. Aš tik apsimetinėju ir tikiuosi, kad niekas nepastebės“

⚠️ „Man tiesiog pasisekė su tuo projektu. Iš tikrųjų nenusipelniau pagyrų“

⚠️ „Visi čia tokie protingi, nesuprantu, kaip mane apskritai priėmė į šį darbą“

Mokykloje ar universitete:

⚠️ „Tikriausiai per klaidą mane priėmė į šią programą“

⚠️ „Jei gausiu prastą įvertinimą, visi pagaliau pamatys, kad man čia ne vieta“

⚠️ „Jie galvoja, kad esu puikus mokinys, bet iš tikrųjų taip nėra“

Kūrybinėje srityje:

⚠️ „Žmonės sako, kad jiems patinka mano kūryba, bet jie tik taip sako, tiesiog yra malonūs ir nenori manęs liūdinti“

⚠️ „Tikri menininkai žino, kad esu nieko vertas, o tik apsimetinėju“

⚠️ „Negaliu viešai rodyti savo darbų. Visi pamatys, kokie jie niekiniai“

Socialinėse situacijose:

⚠️„Jie pakvietė mane iš gailesčio, o ne todėl, kad jiems iš tikrųjų patinku“

⚠️„Jei prabilsiu, jie pamatys, kad nesuprantu, apie ką kalbu.“

Tokios ir panašios mintys kyla iš abejonių savimi ir dažnai prieštarauja objektyviems žmogaus gebėjimų ar talento įrodymams.

Paprastai apsimetėlio sindromą turintys žmonės skirstomi į penkis tipus:

- PERFEKCIONISTAS. Įsitikinęs, kad viskas, kas nėra tobula, yra nesėkmė. Dėl savo perfekcionistinių bruožų galvoja, kad nėra toks geras, kaip kiti gali manyti.

- EKSPERTAS. Jaučiasi apsimetėliu, nes nežino visko, ką mano reikiant žinoti apie konkretų dalyką ar diskutuojamą temą. Kitaip tariant, ekspertas mano, kad turi žinoti viską dar prieš pradėdamas.

- NATŪRALUS GENIJUS. Gali jaustis kaip apgavikas vien todėl, kad netiki, jog yra natūraliai protingas ar kompetentingas. Jeigu iš pirmo karto nepavyksta kažko padaryti teisingai arba prireikia daugiau laiko įgūdžio įvaldymui, jaučiasi kaip apsimetėlis.

- SOLISTAS. Gali jaustis apsimetėliu, jeigu reikia prašyti pagalbos iš šalies, kad pasiektų trokštamą rezultatą, tam tikrą lygį ar statusą. Kadangi be pagalbos to pasiekti negali, abejoja savo kompetencija ar gebėjimais.

- SUPER ŽMOGUS. Stengiasi dirbti sunkiau nei visi kiti, kad įrodytų savo vertę. Žmogus įsitikinęs, kad turi būti darbščiausias arba pasiekti aukščiausią įmanomą lygį, o jeigu to nepadaro, yra apgavikas.

Jeigu „apsimetėlio sindromas“ gali apnikti dėl skirtingų įsitikinimų, tai simptomai yra vienodi: nerimas, žema savivertė, perdegimas, iššūkių vengimas ar galimybių atsisakymas, sunkumai priimant teigiamus įvertinimus ir kai kuriais atvejais depresija.

Kaip su tuo tvarkytis

✅ Įvardykite ir normalizuokite. Pripažinkite, kad šis fenomenas jums būdingas: vien garsus šio dalyko įvardijimas – „Tai apsimetėlio sindromas“ – gali atimti dalį jo galios. Žinokite, kad nesate vieni: daugelis sėkmingų žmonių jautėsi taip pat. Net Albertas Einšteinas tai pripažino.

✅ Meskite iššūkį savo vidiniam kritikui. Atkreipkite dėmesį į neigiamas mintis, tokias kaip „Aš nesu pakankamai geras“ arba „Aš čia nepriklausau“. Paklauskite savęs: Kokie įrodymai patvirtina šią mintį? Kokie įrodymai jai prieštarauja? Ką pasakyčiau draugui, kuris taip galvoja?

✅ Rašykite „Sėkmės“ dienoraštį. Užsirašykite pasiekimus, teigiamus atsiliepimus, komplimentus ar iššūkius, kuriuos įveikėte. Kai apima abejonės savimi, perskaitykite savo sąrašą, kad primintumėte sau stipriąsias puses.

✅ Iš naujo apibrėžkite sėkmę ir nesėkmę. Pripažinkite, kad tobulumas nėra tikslas. Pažanga ir mokymasis yra svarbiau. Nesėkmė yra augimo dalis. Tai nereiškia, kad esate apgavikas, tai reiškia, kad esate žmogus.

✅ Nustokite lyginti save su kitais. Socialinė žiniasklaida, tinklai gali tai skatinti. Susitelkite į savo kelią. Kiekvienas turi stiprių ir silpnų pusių – net jeigu jų neparodo.

✅ Mokykitės priimti pagyrimus. Užuot ignoravę komplimentus („Tai buvo niekis“), pabandykite pasakyti: „Ačiū. Aš sunkiai dirbau ties tuo.“ Leiskite pagyrimui pasiekti protą. Teigiamas įvertinimas nėra „niekis“, jis užsitarnautas.

✅ Nusistatykite realius standartus. Nustatykite tikslus, kurie yra sudėtingi, bet pasiekiami. Nereikalaukite tobulumo visame kame. Kartais būti „pakankamai geram“ yra normalu.

✅ Praktikuokite afirmacijas. Tai yra teigiamas vidinis pokalbis, pavyzdžiui, „Man nereikia žinoti visko, kad būčiau vertingas“, „Aš pasitikiu savo įgūdžiais ir sprendimais“, „Pagalbos prašymas yra stiprybės, o ne silpnumo ženklas“.

Apsimetėlio sindromas nėra psichinė liga ar sutrikimas – tai dažnas psichologinis modelis, kurį galima performuoti, tik reikia laiko ir pastangų.

03/06/2025

„Mes tikrai mylime vienas kitą ir norime būti kartu, bet kartais atrodo, kad santykius ir buvimą juose įsivaizduojame visiškai skirtingai“. Panašias mintis išreiškia ne viena pora ir dažnai kalba eina apie skirtingus prieraišumo stilius.

Prieraišumo stiliai suaugusiųjų santykiuose yra modeliai, kaip žmonės emociškai bendrauja su kitais. Šių stilių šaknys siekia ankstyvosios vaikystės patirtį šeimoje ir gali turėti įtakos tam, kaip žmonės užmezga ryšius, supranta intymumą, pasitikėjimą, priklausomybę ir konfliktus santykiuose.

Štai kaip kiekvienas prisirišimo stilius gali paveikti poros santykius:

1. SAUGUS PRIERAIŠUMAS. Sukuria stabilius, pasitenkinimą teikiančius ir emociškai komfortiškus santykius. Žmogus jaučiasi patogiai dėl emocinio artumo ir pažeidžiamumo, aiškiai perteikia poreikius. Pasitiki savo partneriu ir konstruktyviai sprendžia konfliktus, yra empatiškas ir emociškai stabilus.
Jeigu jūsų prieraišumo stilius yra saugus, esate stiprioje pozicijoje, kad padėtumėte stabilizuoti mažiau saugų partnerį. Jūsų nuoseklumas, komunikabilumas ir ramumas gali skatinti jo pasitikėjimą.

2. NERIMASTINGAS PRIERAIŠUMAS. Žmogus trokšta nuolatinio artumo ir pritarimo, bet nerimauja, kad bus atstumtas ar paliktas. Santykiuose gali atrodyti pernelyg stipriai įsikibęs į partnerį ir priklausomas nuo jo, siekia nuolatinio meilės užtikrinimo ir bijo, kad jį nustos mylėti.
Gali būti pernelyg jautrus ženklams, pavyzdžiui partnerio tylą laikyti atstūmimu. Paprastai yra linkęs į pavydą ar savininkiškumą.
Jeigu esate nerimastingi, stenkitės nereaguoti impulsyviai į įsivaizduojamą atstūmimą ar atšalimą, stiprinkite vidinį saugumą. Aiškiai perteikite savo poreikius, o ne kalbėkite užuominomis lyg testuotumėte „jeigu myli, turi suprasti“.

3. VENGIANTIS PRIERAIŠUMAS. Asmuo vertina nepriklausomybę, dažnai vengia artumo ir gali slopinti emocijas. Santykiuose gali atrodyti emociškai atitolęs nuo partnerio, jaustis nejaukiai dėl intymumo ir sunkiai išreikšti jausmus.
Jeigu esate vengiantis, pirmiausia išsiaiškinkite, ko bijote santykiuose. Stenkitės nepasišalinti ir neužsisklęsti emocinių pokalbių metu. Skatinkite sąžiningą, ramų bendravimą su savo pora.

4. BAIMIINGAS/VENGIANTIS PRIERAIŠUMAS. Šis stilius yra tarsi ankstesnių dviejų samplaika. Asmuo trokšta intymumo, bet kartu jo bijo. Jis gali būti nenuspėjamas, save sabotuojantis arba labai jautrus atstūmimui. Santykiuose siunčia mišrius signalus: nori artumo, bet atstumia kitus, bijodamas būti sužeistas. Tinka posakis „Atskirai blogai, kartu negali“.
Jeigu esate baimingi/vengiantys, pripažinkite vidinį konfliktą tarp meilės troškimo ir baimės, atstūmimo ir traukimo. Atvirai kalbėkite apie tai su savo partneriu.

Prieraišumo stiliai rodo, kaip asmuo paprastai mąsto, jaučia ir elgiasi artimuose santykiuose, kiek saugiai ar nesaugiai jaučiasi su savo partneriu, kaip tvarkosi su artumu, pasitikėjimu, konfliktais ir emociniais poreikiais.

Šie stiliai kyla iš ankstyvos asmens patirties su tėvais, globėjais, tačiau ryškiai pasireiškia suaugusiųjų santykiuose. Pavyzdžiui, žmogus, turintis saugų stilių, linkęs pasitikėti savo partneriu, atvirai bendrauja ir išlieka ramus konflikto metu. Tačiau žmogus, turintis nerimastingą stilių gali nuolat nerimauti, kad bus paliktas, ieškoti nuolatinio patikinimo („Ar tu tikrai mane myli?“) ir labai stipriai nusiminti nesutarimų metu. Vengiantis gali atsitraukti, kai viskas tampa pernelyg emociškai jautru ar rimta, o baimingas/vengiantis partneris gali norėti meilės, bet bijoti būti įskaudintas, todėl siųsti prieštaringus signalus.

Šie stiliai nėra užfiksuoti visam gyvenimui. Juos galima pakeisti per savimonę, sveikų santykių patirtį. Tinkamas partneris gali padėti pereiti prie saugesnio stiliaus. Skirtingų prisirišimo stilių supratimas ir valdymas yra viena svarbiausių (ir kartais sudėtingiausių) saugaus, ilgalaikio ryšio kūrimo sąlygų.

Porą sudaro du žmonės, su dažniausiai skirtingais prieraišumo stiliais. Kaip naviguoti mišrių prieraišumo stilių atvejais:

✅ Nerimastingas + Saugus. Puikus derinys: saugus partneris gali suteikti nerimastingam reikiamą patikinimą ir kartu skatinti asmeninį augimą.

⚠️ Nerimastingas + Vengiantis. Dažniausiai pasitaikantis modelis. Įprasta, bet sudėtinga: nerimastingas siekia artumo, vengiančiam reikia erdvės. Svarbiausia išmokti bendrai reguliuoti ir gerbti vienas kito poreikius. Padeda atviras, struktūrizuotas bendravimas, pavyzdžiui iš anksto suplanuoti pasikalbėjimai.

🌀 Vengiantis + Baimingas/Vengiantis. Gali paskatinti vienas kito vengimą ir baimes. Abu turi dirbti ties emocijų reguliavimu ir nuoseklumu. Čia gali padėti psichoterapija ir kantrybė.

🧩 Saugus + Baimingas/ Vengiantis. Saugus partneris gali būti sveiko bendravimo pavyzdys, kaip galima būti atviram ir jaustis saugiai.

Norintiems sužinoti daugiau, rekomenduoju Amir Levine ir Rachel Heller knygą „Attached: The New Science of Adult Attachment and How It Can Help You Find--and Keep—Love“. 2012.

26/05/2025

Gyvenimas nėra tobulas. Visada bus problemų, iššūkių ir dalykų, kurie nesiklosto taip, kaip norime. Bet jeigu visą laiką skųsimės tuo, kas blogai, praleisime gerus dalykus, kurių tikrai yra aplink mus.

Laimė yra pasirinkimas. Kai sutelkiame dėmesį į tai, kas mūsų gyvenime vyksta gerai, pradedame matyti daugiau priežasčių pasidžiaugti ir būti dėkingiems. Gal jūsų darbas kelia stresą, bet bent jau turite darbą. Gal jūsų namai nėra patys didžiausi, bet jie suteikia jums prieglobstį. Galbūt gyvenimas šiuo laikotarpiu nėra lengvas, bet jūs vis dar esate čia ir vis dar galite judėti į priekį.

Iš tiesų dėkingumas ar vertinimas, nesvarbu, kaip tai pavadinsime, viską pakeičia. Ryte pabudę, užuot galvoję apie savo problemas, būkite dėkingi už problemas, kurių neturite.

Niekas neturi tobulo gyvenimo, bet tie, kurie susitelkia į teigiamus dalykus randa daugiau džiaugsmo ir priežasčių būti laimingi. Skundai nepakeis situacijos, bet teigiamas požiūris padės geriau susitvarkyti su gyvenimu. Tad nustokime skųstis tuo, kas klostosi blogai, ir pradėkime švęsti tai, kas klostosi gerai.

Šiandieniniame pasaulyje lengva jaustis taip, lyg vis kažko trūksta. Dažnai lyginame savo gyvenimą su kitų gyvenimu ir norime turėti daugiau – daugiau pinigų, daugiau drabužių, didesnius namus ar geresnį automobilį. Tačiau tiesa ta, kad laimė neatsiranda turint viską. Ji kyla iš dėkingumo už tai, ką jau turi.

Tai yra raktas į laimę. Supranti, kad ramybė, meilė ir sveikata yra svarbesni už bet kokius išorinius atributus. Užuot sutelkę dėmesį į tai, ko trūksta, vertinkime tai, ką turime. Ir nors visa tai tikrai nėra nauja, retsykiais neprošal sau tai priminti.