Psichoterapeutė Alytuje

17/04/2026

Neretai santykiai ima tylėti ne todėl, kad nebeturime ko pasakyti, o todėl, kad tampame neišgirsti.

Ši praktika paprasta, bet reikalaujanti drąsos: kartą per dieną pasakykite savo partneriui, ko iš jo norėtumėte. Aiškiai, be užuominų, be kaltinimų – tiesiog kaip savo poreikį.
Tai gali būti visai maži dalykai:
noriu būti apkabinta,
pabučiuok mane,
šiandien paklok lovą už mane,
noriu, kad vakare pabūtume kartu be telefonų,
pasakyk man ką nors švelnaus.
Svarbiausia čia ne tai, ar jūsų noras bus išpildytas. Svarbiausia – kad jis būtų išgirstas.
Santykiuose artumą kuria ne tobuli veiksmai, o tikras ryšys.

O kaip jums skamba ši mintis – leisti sau norėti… ir būti išgirstam, net jei ne visada gaunate tai, ko prašote?

13/04/2026

Pasakysiu paslaptį…. Mes visi esame skirtingi 😉

Mes dažnai tikimės, kad kitas žmogus matys pasaulį taip, kaip mes.
Patogu. Paprasta. Ir… gana naivu.
Realybė tokia: pasaulio suvokimų yra tiek, kiek yra žmonių.
Ir ne, kitas nėra „neteisingas“ vien todėl, kad nesutampa su tavimi.
Skirtumai erzina. Kartais – stipriai.
Bet dažniausiai jie ne apie kitą. Jie apie tai, kur mes patys dar esame nelankstūs.

Santykiai nėra vieta, kur laimi „teisingiausias“.
Tai vieta, kur arba išmoksti matyti plačiau… arba nuolat nusivili.

Tiesa tokia…
jei visi būtų kaip tu – augimo būtų nulis.
Kas tave kituose labiausiai triggerina? Ir ar tikrai tai apie juos?

11/04/2026

Šeštadienis praleistas produktyviai, seminare “Darbas su skirtumais poroje” su Osborn

Man priimti tavo realybę – tai atsitraukti nuo noro tave pakeisti.
Tau priimti mano realybę – tai išgirsti mane be bandymo pataisyti.
Ir galbūt būtent ten, tarp šių dviejų skirtingų pasaulių, gimsta tikras ryšys.

05/04/2026

Velykos kažkuo labai primena terapiją.

Iš pradžių – chaosas, nuovargis, klausimas „ar čia išvis kažkas keičiasi?“
O tada vieną dieną pagauni save: kvėpuoti lengviau. Reaguoji ramiau. Ir jau nebesinori bėgti nuo savęs.
Ne stebuklas. Tiesiog darbas, kuris pagaliau pradeda duoti vaisių.

Tai ir su Velykomis – jokio magiško prisikėlimo per naktį.
Bet tylus, tikras atgimimas, kuris ateina tada, kai nustoji su savimi kovoti.
Linkiu švenčių be spaudimo „jaustis laimingai“.
Užtenka būti gyvai. Ir po truputį grįžti į save.

26/03/2026

Kartais oro uoste nuskamba labai paprastas klausimas: ar pats susikrovėte savo lagaminą?
Ir kiekvieną kartą jis praeina pro ausis kaip formalumas. Kaip dar viena saugumo procedūra, kuriai nereikia daug dėmesio.

Bet jei trumpam sustotume…

Kada paskutinį kartą tikrinote savo gyvenimo lagaminą?
Ne tą, kuriame sudėti drabužiai ar suvenyrai.
Tą, kurį nešiojatės viduje.
Kiek jame yra jūsų pasirinkimų, jūsų balsu priimtų sprendimų, jūsų norų?
O kiek – tyliai, nepastebimai sudėtų kitų žmonių įsitikinimų:
„taip reikia“, „taip saugiau“, „ką pagalvos kiti“, „nebūk per daug“…
Kartais gyvename tarsi su svetimais daiktais savo lagamine.
Net nepastebėję, kaip jie ten atsirado.
Ir tada stebimės, kodėl taip sunku jį nešti.
Gal šiandien verta trumpam atsisėsti – ne oro uosto salėje, o savo viduje –
ir peržiūrėti, kas iš tiesų yra jūsų.
Kas jums vis dar tinka.
O ką jau seniai norisi išimti.
Nes lengvumas prasideda ne nuo mažesnio svorio.
O nuo tikrumo, kad nešate tai, kas iš tiesų jūsų.

O kaip jūs jaučiatės: jūsų lagaminas šiandien labiau jūsų ar vis dar pilnas svetimų daiktų?

24/02/2026

Griauti ar kurti santykius?

„Aš tau nerūpiu.“
„Tu niekada negirdi manęs.“
„Tu nieko nesugebi.“
„Tau tik telefonas… žvejyba…“
„Man vienai visa buitis, vaikai.“

Iš pirmo žvilgsnio – kaltinimai. Aštrūs, žeidžiantys, puolantys.
Bet jei įsiklausytume giliau, po jais slypi visai kas kita.
Po „tu niekada negirdi manęs“ dažnai slepiasi:
„Aš jaučiuosi nematoma.“
Po „tau tik telefonas“ –
„Aš ilgiuosi tavo dėmesio.“
Po „tu nieko nepadedi“ –
„Aš pervargau. Man per sunku vienai.“

Ryšys prarandamas ne tada, kai pora susipyksta.
Ryšys pradeda trūkinėti tada, kai nebesistengiame išgirsti, kas slypi po žodžiais.
Kai vietoj smalsumo atsiranda gynyba.
Kai vietoj klausimo – kontrataka.
Kai pokalbis tampa varžybomis, kas labiau teisus.
Tada namuose apsigyvena nebylus atstumas.
Du žmonės gyvena po vienu stogu, bet emociniu požiūriu – skirtinguose žemynuose.
Ir paradoksas tas, kad abu jaučiasi vieniši.
Vienas užsidaro telefone ar veiklose – nes ten paprasčiau.
Kitas grimzta į nuoskaudą ir tylų nuovargį – nes pavargo kovoti.

Taip ryšys pamažu išgaruoja.
Kol vieną dieną lieka tik funkcijos: buitis, vaikai, pareigos.
Bet nebėra žvilgsnio, kuris sustotų.
Nebėra klausimo: „Kaip tu iš tikrųjų jautiesi?“

Ryšys atsikuria ne per argumentus.
Jis atsikuria per dialogą.
Kartais santykiuose nereikia daugiau pastangų.
Reikia daugiau girdėjimo.

17/02/2026

Skirtumai poroje nėra problema.

Problema prasideda tada, kai bandome juos ištaisyti.
Vienas nori kalbėtis iškart.
Kitas pirmiausia turi patylėti.
Vienam reikia plano.
Kitam – spontaniškumo.
Ir štai čia gimsta drama: „jei tu kitoks – vadinasi, manęs nesupranti“.
Bet brandus santykis prasideda nuo suvokimo, kad kitas žmogus nėra mano tęsinys. Jis – atskiras pasaulis. Su savo tempu, jautrumu, istorija.
Priimti skirtumus nereiškia su viskuo sutikti.
Tai reiškia nustoti kovoti, kad kitas taptų mano kopija.
Šiek tiek realybės: jei abu visada galvojate vienodai – kažkas iš jūsų tiesiog nutyli.

Klausimas paprastas – ar kovosite dėl teisumo, ar rinksitės smalsumą?

14/02/2026

Valentino dieną visi staiga tampa romantikos ekspertais.
Bet tiesa paprastesnė: meilė – ne fejerverkas. Ji labiau primena kasdienę virtuvę po vakarienės. Kažkas turi plauti indus. Kartais abu.
Santykiai gyvi ne tada, kai viskas gražu. O tada, kai po ginčo vis tiek atsisėdate šalia. Kai galite pasakyti: „buvau neteisus“ – ir pasaulis dėl to nesugriūva.

Linkiu tokio ryšio, kuris atlaiko ne tik šventes, bet ir kasdienybę.

23/12/2025

Prieš užveriant kabineto duris!

Labiausiai širdį šildantys žodžiai, kuriuos išgirstu iš klientų baigiantis šiems metams, yra šie:
„Geriausias dalykas, kurį pasirinkau šiais metais, buvote Jūs.“
Už šiuos žodžius jaučiu gilų dėkingumą. Ačiū už pasitikėjimą, drąsą atsiverti ir leidimą būti šalia jūsų svarbiausiuose vidiniuose pokyčiuose.

Artėjant šv. Kalėdoms ir Naujiesiems metams, linkiu jums ramybės, šilumos ir švelnumo – sau, savo jausmams ir savo keliui.
Tegul ateinantys metai būna kupini gyvo ryšio, vidinės tylos, kuri gydo, ir mažų, bet prasmingų žingsnių į save. 🎄✨

Su ❤️ Arvyda ir Džiazas!

04/12/2025

23/11/2025

Po trijų dienų egzaminų maratono turėčiau šokti iš džiaugsmo… bet vietoj to jaučiuosi lyg būčiau išlindusi iš kokio emocinio rūko. Keista, kai pabaiga labiau liūdina nei džiugina.

Gal todėl, kad už nugaros liko šimtai valandų — grupinės terapijos, teorijos ir metodologijos, individualios terapijos, supervizijų ir dar daug, daug visko … Visa tai, kas formavo ir varė į priekį. O dabar — „ačiū, buvo smagu“ ir viskas?

Ilgas, prasmingas kelias. Ir truputį skauda, kad jis baigėsi.

14/11/2025

Mažo laivelio drąsa

Atrodo, kad paveikslas pats kalba.
Saulė leidžiasi taip šiltai, lyg per spalvas bandytų apkabinti. Laivelis mažas, bet drąsus — toks, kuris plaukia net tada, kai banguoja. Bangos primena mūsų pačių vidinius judesius: kartais jos ramesnės, kartais stipresnės, bet visada tikros. O virš jų sklendžia vienišas paukštis, tyliai primindamas, kad laisvė kartais būna labai paprasta… tiesiog leisti sau būti.
Tai ne šiaip dovanotas paveikslėlis, čia sudėtos pačios jautriausios širdies kertelės.
….Mažas laivelis,kuris primena drąsą.
…..Paukštis, kuris tyliai sako: „Tu gali. Tavo kelias tęsiasi.“

Ir aš jaučiu dėkingumą.
Paprastą, žmogišką, be perdėjimų.

Tiesiog — AČIŪ už šviesą, kuri atėjo kartu su šiuo paveikslu.