Psichoterapijos praktikė Alytuje

28/07/2025

🎯Yra jausmų, nuo kurių norisi bėgti. Skausmas – vienas iš jų.
⠀
Jis ateina tyliai arba triukšmingai.
Užklumpa netikėtai, paliečia širdį, suspaudžia krūtinę, o kartais – tarsi sustingdo visą kūną.
Ir taip žmogiška norėti nuo jo pasislėpti.
Kai kas pasineria į darbą ar ekranus.
Kiti – į pyktį, kurio smaigalys krypsta į kitus.
Treti – nutilsta, atsitraukia, tarsi pradingsta iš pasaulio.
Bet visas tas bėgimas turi kainą…
Kai bėgame nuo skausmo – bėgame ir nuo savęs.
⠀
✨ Tikrasis vidinis augimas prasideda tada,
kai sakome sau:
„Aš galiu išbūti. Aš galiu būti šalia savo skausmo – švelniai, be teismo.“
Ne susitapatinti.
Ne paskęsti jame.
O tiesiog – būti.
Išmokti tyliai pabūti šalia to, kas skauda.
Nekaltinti, neslopinti, nepermušti impulsu.
Tiesiog – kvėpuoti. Stebėti. Rūpintis savimi.
Ir kažkur tame išbuvime pradeda švytėti kryptis.
Poreikiai tampa aiškesni.
Sąmoningumas – gilesnis.
Nes tik išbuvus su tuo, kas skauda, galima išgirsti tylų širdies klausimą:
„Ko man iš tikrųjų reikia?“
⠀
—
🤍 O ką tu darai, kai skauda?
Ar leidiesi būti su savimi, ar vis dar bėgi?
Pasidalink, jei jauti, kad ši tema svarbi. Galbūt kažkam šiuo metu to labai reikia.
⠀

21/07/2025

Ar tikrai laimė gyvena tyloje?..

Kartais mums įkalama mintis, kad laimė – tarsi trapus burbulas, kurį tereikia garsiau paliesti – ir jis sprogs. Todėl žmonės ją slepia. Tyliai nešasi savyje, tarsi slaptą brangakmenį kišenėje – kad tik niekas nepastebėtų, nepavydėtų, nesugadintų.

Bet ar tai tikrai laimė, jei ją tenka slėpti?
Laimė myli gyvumą. Ji ateina tada, kai paleidžiam norą įtikti, pasislėpti, apsimesti, kad „viskas kontroliuojama“. Kai leidžiam sau atsipūsti, nusišypsoti be priežasties, pasakyti „myliu“ ne laiku. Kai tampame gyvi – ne tobuli, bet tikri.

👣 Laimė – tai vidinė laisvė.
Laisvė nesitaikyti prie pavydo, nesiklausyti pikto pašnibždėjimo.
Laisvė džiaugtis garsiai, juoktis nesuvaldomai, verkti, kai graudu, ir nesigėdyti nei vienos savo spalvos.

Tyla dažnai būna baimės sąjungininkė.
Tuo tarpu laimė myli tiesą. Ji gyva, kvėpuojanti, norinti būti išgirsta. Ji neužsidaro – ji atsiliepia pasauliui.

Ir tuomet, kai išdrįstame pasitikėti gyvenimu – laimė ima skambėti.

16/07/2025

🦋🎊🌺 Ko nori moterys?

Kartais atrodo, kad šis klausimas — tarsi senas, dulkėtas mįslių šulinys. Visi aplink jį vaikšto, žvalgosi, juokauja, bet retas pažvelgia į jo gelmę.
Moterys — ne formulės, ne instrukcijos, ne nuolatinis „pasakyk, ko nori, ir aš padarysiu“.

Tiesa ta, kad moteris dažnai ne taip jau daug ir prašo.
Ne todėl, kad jai nieko nereikia — o todėl, kad tikisi, jog ją matysi.
Ne iš sąrašo, ne iš priminimo telefone, o iš jautrumo, gyvo domėjimosi, iš buvimo šalia visa širdimi.

Bet vietoje šio klausimo – ko nori moteris?, daug galingesnis gali būti kitas:
O ką aš turiu? Kuo aš esu pasiruošęs dalintis? Kiek manyje yra brandaus žmogaus, kuris gali būti ryšyje, o ne tik šalia?

Nes , kai vyras sako, kad „ji pasikeitė“ arba „viskas tapo monotoniška“ – dažnai tai reiškia, kad ne santykis išblėso, o jis pats nustojo būti.
Nustojo matyti, klausyti, būti smalsus.
Ir net jei viską išoriškai „darė teisingai“ – širdies tame nebebuvo.

🌬️ Moteriai reikia erdvės kvėpuoti. Bet dar labiau – žmogaus, kuris kvėpuoja kartu.
Kurio ranka ne tik apkabina, bet ir laiko, kai sunku.
Kurio žodžiai gyvi, ne iš reikalo, bet iš noro.
Kurio buvimas ne fragmentiškas, o pilnas.

Nes moteris nori ne dovanų.
Ji nori dovanojimo. Ne meilės pažado – o meilės, kuri gyvena kasdieniuose smulkmenose.
Ne tobulumo – o autentiško buvimo, kuriame ji nereikia prašyti šilumos.
Ji nori nesiblaškančio žmogaus. Ne idealaus, bet tikro.

🪞 Tad ko moterys nori… nieko.
Tik kad būtum tikras. Kad jaustum. Kad pasirinktum – ne kartą, o kasdien.

– – –
✨ O kaip tu supranti ryšį? Ar tau pažįstama vidinė dilema tarp buvimo ir bėgimo? Kviečiu pasidalinti mintimis – tavo balsas svarbus.

05/07/2025

🦋Pusiausvyra

Džiazas nevykdo komandų tam, kad mane pradžiugintų.
Jis jas daro, nes mato skanėstą.
Jis renkasi tai, kas jam naudinga. Ir tai visai ne egoizmas.

Rezultatas vis tiek džiugina mus abu:
jis gauna gardėsį, o aš – džiaugsmą ir pasididžiavimą.

Tai primena – kai paisome savo poreikių, o rezultatas tinka ir kitam,
tarp mūsų gimsta tikra pusiausvyra.

04/07/2025

Savaitgalis – tarsi trumpa kelionė be bilieto.
Kartais užtenka išeiti be krypties, pasukti nežinomu takeliu ar bent jau… nueiti ten, kur kavos skonis geriausias. ☕🌍

Lėtesni žingsniai, ilgesni žvilgsniai, mažiau planų – daugiau buvimo.
Kelionė į save prasideda čia pat. 🧭💫

03/07/2025

🌪 Perdegimas dažnai neprasideda dramatiškai.
Ne, jis prasideda tada, kai „dar šiek tiek pakentėsiu“ tampa tavo kasdienine mantra.

Kai esi stiprus kaip jautis, darbštus kaip bitė, ari kaip arklys – o namo grįžti pavargęs kaip šuo… Ir vis tiek galvoji: „Reikia tik geriau susiplanuoti laiką.“
⠀
Tik problema ta, kad planuoji ne gyvenimą – o išgyvenimą.

Perdegimas nėra apie silpnumą.
Tai apie tai, kad per ilgai buvai stiprus.
Apie tai, kad nepastebėjai, kada „aš galiu“ tapo „aš privalau“…
O gal tiesiog… esi žmogus, o ne universalus gyvūnas 5in1.

🐾 Ir jeigu atpažįsti save – gal laikas ne dar vienam projektui. Gal laikas sustoti. Pasikalbėti. Pailsėti. Atrasti save ne kaip funkciją, o kaip gyvą, jausmingą, pavargusį, bet labai vertingą žmogų.

⸻

💬 Ar tau pažįstamas tas momentas, kai kūnas veikia kaip įprasta, bet viduje – tuščia salė ir užrašas: „Užsidarėme remontui“?

02/07/2025

🌿 Pirmiausia – prisimk save.

„Aš visada stengiausi, kad visi aplinkui būtų laimingi. Kai jiems gera – ir man ramu… Tai reiškia, kad aš juos myliu, ar ne?“

Tokius žodžius dažnai girdžiu iš savo klientų. Ir visada sustoju. Giliai. Su pagarba. Su švelnumu.

Nes po tuo – dažnai slepiasi ne tik meilė, bet ir ilgesys. Ilgesys būti matomu, svarbiu, priimtu. Ne tik kaip „funkcija“ – gera dukra, rūpestingas vyras, patikima kolegė, viską spėjanti mama – bet kaip žmogus. Gyvas. Su poreikiais, jausmais, ribomis. Su savo taip ir savo ne.

Bet kai ilgus metus gyveni orientuodamasis į kitus, atpažinti save – atrodo lyg žiūrėti į miglotą veidrodį.

„O kaip tai – prisimti save?.. Nuo ko pradėti?“

Pradėk nuo mažų ženklų.
Nuo stabtelėjimo.

🌱 Ką aš dabar jaučiu?
🌱 Ko man dabar reikia – iš tikrųjų?
🌱 Ar tai, ką darau, atspindi mane, ar tik viltį būti įvertintu?..

Tai – ne egoizmas. Tai – savęs gerbimas. Tai – grįžimas į save. Ten, kur tyliai alsuoja tavo tikroji esmė – neįtikėtinai jautri, stipri, kartais pavargusi, bet gyva.

Ir kai prisimeni save, kai atsigręži į savo vidų su pagarba – pasikeičia viskas.
Pasikeičia net tai, kaip myli kitus. Nes mylėti iš pilnatvės – tai ne tas pats, kas mylėti iš tuštumos.

🌿 Klausimas tau:
O kada paskutinį kartą pasirinkai save – net jei kiti to nesuprato?

22/06/2025

Ar tikrai gyvenimas baigiasi, kai netenkame artimo žmogaus ?“

❤️‍🩹Man taip skaudėjo, kad net kvėpuoti buvo sunku.
Tą akimirką, kai sužinojau, kad Jo nebėra, pasaulis tarytum sustojo. Laikas tapo kietas ir ledinis. Lyg būtum iškritęs iš savo kūno — viskas aplinkui vyksta, bet tarsi ne tau, ne su tavim…

Ir visgi, kažkur viduje tyliai skambėjo klausimas:
Ar mano gyvenimas dabar baigėsi?..

Nes taip jautėsi.
Tarsi praradai ne tik žmogų, bet ir dalį savęs. Tą dalį, su kuria juokeisi, ginčeisi, dalinaisi rytais prie kavos, vakarais prie židinio.
Tą dalį, kuri tave matė net tada, kai pats savęs nesugebėjai pamatyti.

🦋 Bet žinai…
Praėjus laikui, aš supratau kai ką labai svarbaus:
Kai miršta artimas žmogus, baigiasi gyvenimas, koks jis buvo. Bet prasideda kitas — pasikeitęs, išskaudėjęs, bet tikras.

Tarsi medis, kuris po žaibo dūžio ima augti į kitą pusę.
Ne toks, koks buvo — bet vis dar gyvas.
Vis dar augantis.

Tu gali liūdėti ir vis tiek gyventi.
Tu gali ilgėtis ir kartu šypsotis.
Tu gali nešiojasi tą netektį savyje — kaip garbės ženklą, kaip įrodymą, kad kažkas tavo širdyje paliko pėdsaką.

🌤️ Ir gyvenimas nesibaigia. Jis tiesiog virsta kitu — gilesniu, jautresniu, kartais tylesniu, bet su laiku — vėl kupinu šviesos.

🌿
Jei šiuo metu esi netekties kelyje — žinok, kad esi ne viena(s).
Ir kad tavo skausmas kalba apie meilę.
Meilę, kuri neišnyksta.
Ji tiesiog pasikeičia formą.

—

💬 Kaip tu jauti gyvenimą po netekties? Ar leidi sau gedėti savaip — ne taip, kaip „reikėtų“, o taip, kaip iš tikrųjų skauda?
Pasidalink komentaruose ar žinute — galbūt tavo istorija taps atrama kažkam kitam.

19/06/2025

🛋️ Po ilgos dienos… kai išklausai, išbūni, palaikai, o kartais – tiesiog tyliai sėdi šalia…

Kartais taip jaučiasi ne tik mažasis padėjėjas 🐶, bet ir terapiautas.
Tarsi būtum atidavęs visą širdį – ir dar šiek tiek daugiau.
Tarsi visas pasaulis trumpam nutyla ir telieka minkštas krėslas, užmerktos akys ir pūkuotas kamuoliukas po nosimi.

Poilsis – ne silpnumo ženklas. Tai meilės sau išraiška.
Ir šiandien aš ją sau leidžiu. 🌿

O kaip tu ilsiesi po dienos darbų ?..

16/06/2025

🤲 „Ar galiu paprašyti?..“
Kartais šie žodžiai stringa gerklėje. Nes atrodo, kad „neturėčiau varginti“, „juk kiti turi savo rūpesčių“, „aš pati susitvarkysiu“.
Ir taip – diena po dienos – tyliai nešamės sunkius jausmus vieni.

Bet tiesa tokia: norėti pasikalbėti – tai ne silpnumas, o drąsa.
Paprašyti pagalbos – tai ne pasidavimas, o gyvenimo kokybės pradžia.
Tai tarsi švelnus rankos ištiesimas:
„Aš čia. Ir man būtų svarbu, jei pabūtum kartu bent akimirką.“

🕊️ Jei širdyje kaupiasi mintys, kurios netelpa viduje, – žinok, kad yra erdvės, kur gali būti priimtas be priekaištų.
Be spaudimo.
Tik tu – toks, koks esi dabar.

🌿 Ir tai gali būti pirmas žingsnis į lengvesnį kvėpavimą.

15/06/2025

🐾 Kai gyvenimas pasitinka mus pievoje – kupinoje ramunėlių ir saulės šviesos – tereikia sustoti, įkvėpti ir… iškišti liežuvį vėjui! 😄🌼

Tebūnie ateinanti savaitė lengva kaip vasaros rytas, džiuginanti kaip šuns džiaugsmas ir pilna mažų stebuklų. Leiskime sau būti žaismingais, išdykusiais ir gyvybės pilnais – kaip šis mažas gauruotas draugas 🐶✨

09/06/2025

Testukas 😉🌺:

Kaip atpažinti, kad jau gal laikas į terapiją?

– Kai sakai, kad viskas gerai, bet vakare po darbo sušluoji pusę šaldytuvo turinio.
– Kai nuotaika gerėja tik vartant Aruodą ir ieškant namų Pagėgiuose, Naujojoje Akmenėje… ar bet kur, kad tik toliau nuo kasdienybės.
– Kai pyktį valdai taip gerai, kad jau net ChatGPT nebenori su tavim kalbėtis.
– Kai prisimeni, kad žmona prašė gėlių… o tada supranti, kad jūs jau kurį laiką išsiskyrę.
– Kai net Netflixas klausia: „Ar TIKRAI tau reikia dar vienos serijos?“ 🤨

Bet labiausiai –
kai jauti, kad norisi susitikti su savim.
Ir kurti gyvenimą taip, kad jis tau iš tikro patiktų. ❤️