21/06/2025
Yra žmonių, prie kurių norisi būti. Net ne dėl to, ką jie daro, bet dėl to, kaip jie yra. Kai renkuosi žmogų, kuriam galėčiau patikėti prisilietimą prie savo kūno – neseku vien rekomendacijomis ar aprašymais. Stebiu, jaučiu, klausausi tarp eilučių, ne žodžių – o buvimo.
Man svarbu, koks tas žmogus yra savo esme. Ne kiek išmokęs ar kur baigęs, o tai, ką jaučiu šalia jo. Ar man gera? Ar manyje kažkas atslūgsta, sušyla, išdrįsta būti?
Jau esu minėjusi, kad prisilietimas – tai ne tik technika. Tai būsena, energetiniai mainai, tai vidinė tyla, iš kurios žmogus paliečia kitą. Ir ar jis paliečia tik pirštais – ar visa savo būtim?
Kartais užtenka vos kelių sekundžių buvimo šalia žmogaus – ir viduje viskas aišku. Tiesiog jaučiu. Ir to pakanka.
Džiaugiuosi, kad yra tiek daug nuostabių, jautrių žmonių, kurie dirba su prisilietimu. Ir kaip svarbu sau leisti rinktis ne „geriausią“, o tą, su kuriuo tavo kūnas atsidūsta. Be logikos, be įrodymų, tik iš jausmo.
Todėl, kai renkiesi, gal verta ne tik skaityti atsiliepimus ar ieškoti „geriausio masažo“, bet pasiklausti savęs: Kaip jaučiuosi būnant šalia šio žmogaus? Ar man šilta, aišku, saugu? Ar noriu jam atsiverti – tyliai, be žodžių, per kūną?
Ir jei taip – tai jau ženklas, kad tavo kūnas pats rado, kur nori būti išgirstas. Nes masažas – tai ne paslauga. Tai susitikimas. Ir labai svarbu, su kuo susitinki🤍