28/04/2026
Apie norą padėti.
Labai dažnai svarstau, kur yra riba tarp noro padėti ir momento, kai tai jau tampa beprasmiška.
Esate girdėję pasakymą, kad priklausomybę turintis žmogus yra paskutinis, kuris apie tai sužino. Na, o kaip su tuo „gelbėtoju“ – pagalbą teikiančiu? Ar nebūna taip, kad jis taip pat paskutinis supranta, jog tik jis vienintelis iš tikrųjų nori pokyčio?
Sakysite – na ir savanaudis tas, kuris padeda.
Bet riba tarp noro padėti ir perdegimo šiame darbe nuolat yra labai plona. Vos tik padarai išvadas, pasakai sau: „viskas, stop, ribos, Aurimai, ribos“ – ir bam… viskas iš naujo.
O tas, kuris kreipėsi pagalbos, toliau stovi šone.
Užsiima tuo, nuo ko bandai gelbėti, ir sako:
„Žinote, aš neturiu laiko. Jūs padėkite man, o aš… negaliu. Man sunku.“
Tai visgi – kur ta riba?
Tarp „reikia padėti“ ir perdegimo…
ar tarp noro padėti ir gebėjimo paleisti?
Ps. Foto iš asmeninės kolekcijos vienos iš mano meditacijos seansų pavadinimu -žvejyba😉