Sveikos gyvensenos - priklausomybių ligų specialistė

04/08/2025

O šiandien apie vyrus ir vyriškumo pavyzdžius ir svarbą berniukų gyvenime.

Konsultacijų metu padedu vyrams pamatyti silpnąsias vietas, įvardinam spragas, pateikiu aiškią informaciją, kas galėtų padėti, motyvuoju imtis pokyčių ir, jei reikia, nukreipiu pas kolegas, kurie specializuojasi vyriškų traumų gydyme.
Kad ir kaip liūdnai tai skambėtų, mes – specialistai – galime suteikti žinių, padėti įvardyti pagrindines problemas, užvesti ant kelio. Tačiau tai, kas yra *vyrų vyrams*, – gilus gijimo, augimo ir identiteto kelias – negali būti išmokytas ar perduotas teoriškai. Šį kelią vyras gali nueiti tik su kitais vyrais – per ryšį, bendrystę ir pasitikėjimą.

Donatas Kantakevicius
vaikinų - paauglių stovyklos

Noriu pasidalinti – jau trejus metus iš eilės vežame savo sūnų į paauglių - vaikinų stovyklą Varenoje.
Darome tai sąmoningai, nes kaip mama, kaip priklausomybės ligų specialistė, kaip veiklų organizatorė žinau, kad kai kurių dalykų aš jo tiesiog negaliu išmokyti. Nors myliu, rūpinuosi, stengiuosi būti šalia – tam tikri vyriškumo aspektai yra neperduodami per moterišką patirtį.

Vyriškumo, kritinio vyriško mąstymo, vidinės laikysenos berniukas mokosi stebėdamas kitus vyrus – jų elgesį, reakcijas, sprendimus. Ne per teoriją, o per gyvą pavyzdį, pokalbį, diskusiją, net per tylą, kai kartu sprendžiamas iššūkis. Todėl tokios stovyklos, kuriose su vaikinais dirba sąmoningi vyrai, yra labai reikalingos.

Tačiau problema gilesnė. Daug mūsų šeimų vyrų – tėvų, senelių – patys užaugo be teigiamo vyriško pavyzdžio. Jie dažnai išgirdo vieną pagrindinę žinutę: „Tu vyras – privalai uždirbti pinigų, o visa kita – nesvarbu.“ Taip susiformavo labai siaura vyriškumo samprata – kaip pareigos, kaip spaudimo būti stipriu, bet ne jausti, ne kalbėtis, ne kurti santykio...

Dėl to šiandien vyrams taip pat reikia vyriškos aplinkos. Ne tokios, kur vyrauja varžybos ar spaudimas būti „kietu“, bet tokios, kur galima būti pažeidžiamu, išgirstu, kur galima augti. Ir kai tokios aplinkos nėra, dažnai auklėjimo krūvis vėl krenta ant moterų pečių. Mamos auklėja ne tik sūnus, bet ir labai dažnai savo vyrus. Ir čia įvyksta susikirtimas. Nes nei moteris, nei šeima negali klestėti, kai nėra aiškaus, sveiko vyriško buvimo.

„Jei mes neperduosim vyriškumo – berniukai jį susikurs patys. Ir ne visada teisingai. Ir jokia moteris negali padaryti to, kas perduodama iš vyrų, vyrams.“

30/07/2025

Mama
Apie mamos meilę, galią ir šešėlį.
Apie mamas, kurios gelbėja, bet pamiršta paleisti.

Mama – pirmoji moteris kiekvieno žmogaus gyvenime. Jos meilė galinga, svarbi ir neįkainojamap.
Bet kartais ji tampa "kontrole ir skausmu".

Dažnai moterys, gyvenančios su priklausomais vyrais, nusivilia ir emocinį santykį perkelia vaikams – ypač sūnui. Jis tampa ne tik vaiku, bet ir nesąmoningu partnerio pakaitalu. Nesamoningas nelaimingų motinų mąstymas:
"Susukursiu tobula vyrą, santykius ir jos valdysiu"
Baisu, bet 8 - 9 klientai iš 10 pasakoja apie tai...

Tuo tarpu dukros (ar kiti vaikai) – tyliai stebi, kenčia, nesuprasdamos kas vyksta? Gyvena jausdamos nuvertinimo, nereikalingumo jausmą. Taip išmoksta būti stiprios, atsakingos, gauti dėmesio ir meilės visokiais kitais būdais, o viduje apsigyvena neteisybės jausmas. Suaugusios jos dažnai pasirenka silpnus vyrus, kartoja matytą modelį, kovoja su depresija, darboholizmu, savęs nuvertinimu ir....

"Mielos mamos, paleisti – nereiškia palikti"

Ir dar viena svarbi pastaba… Kai ateina mamos ar močiutės ir nori, kad aš pakonsultuočiau jų "priklausomus sūnus" , jos neretai pateikia "milijonus priežasčių" , kodėl tie „sūnūs“ be jų neišgyvens: neturės ką valgyti, ką rūkyti, nesiskalbs, smirdės, nusigers, numirs ir visos jų partnerės ( jeigu jų buvo), buvo raganos, nemylejo, išnaudojo, nedarė valgyti,.... . Ir visa tai – tik desperatiškas bandymas išlaikyti "vietą šalia jų", kuri seniai turi būti paleista. Tai ne meilė. Tai "baimės ir kontrolės mišinys", kuris neleidžia jūsų vaikui nei gyti, nei augti, neleidžia jam evoliucijonuoti, tapti nuostabiu, atsakingu vyru".

Jūsų vaikai labiau mato, kaip ir ką darote, o ne tai ką sakote ar bandote įrodyti.
Kuekvienas vaikas, tas, kuris stengiasi – turi būti irgi matomas. O tas, kuriam reikia padėti, tapti atsakingu, turi eiti savo patirimų ir atsakomybes keliu. Turite leisti, jam šito išmokti, o ne "uždaryti po savo sparnu visam gyvenimui", nes jums jis reikalingas.

Kviečiu, pripažinkim realybę. Ji gydo labiau nei iliuzija.
Jeigu jau sakote, kad mylite vienodai visus tai gerbkite, rodykite meilę visiems vienodai.

Jei reikia pagalbosl, jos tikrai yra.
Pilna mokamų ir nemokamų paslaugų.


🖤

14/07/2025

Žmogus ateina pagalbos ne todėl, kad nori pasikeisti, o todėl, kad nebegali gyventi taip, kaip gyveno. Jie dažnai sako, kad nori numirti, kad jau nebeturi jėgų gyventi.

Konsultacijose dažnai sėdi ne vaikai, o jau suaugę žmonės, kurie vaikystėje neturėjo erdvės būti "tiesiog savimi". Jie buvo lyginami, nurašomi, nustumti į šešėlį ir dažnai vadinami net ne savo vardu. Jie buvo priversti būti geri, tylūs, kad nors kiek gautų meilės, kad būtų pastebėti, ir jie pradėjo tikėti, kad „kiti yra geresni“.
Daugelis jų – šiandien suaugę – jau daug metų tą skausmą nesioje toliau, kažkaip gyvena, turi būdus kaip save ramina: alkoholiu, perfekcionizmu, atsitraukimu, valgymu, apsipirkimais, darbu iki išsekimo,...

Kabinete dažnai girdžiu skausmą, nusivilimą,
ilgesį – žodžių, kurių neišgirdo vaikysteje, iš tėvų, artimųjų, mokytojų ar partnerių.
Kartais tie žodžiai taip ir neateina, nes vaikystėje jiems išsivystė chroniškas netikėjimas kitais ir savimi ir negirdėjimas gero apie save.

Tai nėra kaltinimai šeimai.
Tėvai, kaip ir mes visi, kartojo tai, ką patys išmoko – dažnai nežinodami, kaip kitaip.
Bet mes jau dabar galime sustoti, pagalvoti ir gyventi kitaip. Pagalvoti. Kreiptis pagalbos. Kalbėtis. Supradti, kad žmogus turi išmokti tikėti ir sau sakyti:
„Aš esu vertas. Aš esu svarbus. Aš noriu. Aš tikiu “

Mano darbas – padėti žmogui pamatyti savo vidinę stiprybę, netgi blogiausioje situacijoje, padėti žmogui tikėti, pamatyti viltį, išmokyti išlaukti ir kažką keisti.

12/07/2025

„Šaltibarščiai“ – kad pasijausčiau „daužtas“
NITAZINAS – šiandien viena pavojingiausių, mirtinų medžiagų tarp opioidų. Europoje psichoaktyvių medžiagų mišiniai nuolat keičiasi – jie tampa vis labiau prieinami, vis pavojingesni, ir vis dažniau pasiekia pažeidžiamus jaunus žmones.
Jau 19 metų dirbu su šeimomis, 6 metai teikiu pagalba žmogumi, jo šeimai esant priklausomybei ar žalingam vartojimui, kur kreiptis ir gauti reikalinga pagalbą, kaip išbūti pokyčiuose.
Vos prieš kelias dienas mes, jonaviečiai, atsisveikinome su labai jaunu žmogumi, mirusiu dėl perdozavimo. Šis atvejis, jau ne pirmas Jonavoje – skaudus priminimas, kad ši problema yra arčiau mūsų, nei norėtume pripažinti. Jaunuolio gyvybė užgeso per anksti.
Daugelis pažinojo jį, jo šeimą. Mums visiems nepavyko.
Tai ne teorija, ne statistika – tai tikra netektis, su kuria dabar gyvena artimieji.
Kai mokyklose kalbu tėvams apie priklausomybes, dažnai girdžiu reakciją: „čia kažkur kitur, ne pas mus“. Tačiau tai – pas mus, čia, šalia mūsų namų, mūsų mokyklų, mūsų vaikų. Dar baisiau, kad net kai kurių specialistų susitikimuose girdžiu nenorą gilintis į tikrąją vartojimo realybę Lietuvoje. Tai kelia man didelį nerimą. Negalime apsimesti, kad tai nevyksta – nes kol mes manome, kad tai nemano "daržas" kažkas netenka vaiko. Mes visi ( specialistai, mokytojai, tėvai) turime turėti žinių, ypač jeigu esame specialistai ir teikiame paslaugas.
Labai dažnai girdžiu, kad gydom depresiją ar nerimą, bet pamirštam paklausti, įsigilinti (nes dažniausiai nepasako) – ar žmogus nevartoja?
O vartojimas gali būti pagrindinė problema arba bandymas slopinti vidinį skausmą.
Reikia matyti visumą – ir emocijas, ir priklausomybę.
Kai žmogus kenčia – o ypač jaunas žmogus – ir laiku negauna reikalingos informacijos, palaikymo ar supratimo, jis vis tiek ieško būdo, kaip palengvinti skausmą.
Jei mes, suaugusieji, nebūsime šalia su atsakymu, atsakymą duos gatvė, arba internetas, arba draugas su piliule.
Jie nesuteiks išgydymo – jie pasiūlys „prisidaužti“, kad mažiau skaudėtų.
Trumpam, bet paskui – skaudės dar labiau. Kartais – negrįžtamai.
Aš irgi nežinau visų atsakymų, aš irgi turiu paauglį, ir aš nežinau kaip bus, bet aš nuolat ieškau būdų kaip suprasti, išgirsti jauną žmogų, kur rasti resursų ir stiprybės tėvams, nes šeima yra pagrindas.
Todėl šiandien dar kartą noriu išreikšti nuoširdžią padėką gerbiamam profesoriui Robertui Badarui – už jo atsidavimą, drąsą kalbėti apie skaudžią tikrovę, ir už tai, kad net ir būdamas labai užimtas, visada randa laiko mums – PLSA (Priklausomybės ligų specialistų asociacijos) nariams. Jo dėka mes galime gilinti savo žinias, stiprinti kompetencijas ir būti pasiruošę padėti, kai pagalbos reikia labiausiai.
Ačiū, Profesoriau!

Naujos psichoaktyviosios medžiagos (NPS), dažniausiai nelegalios ir pigios, garuojančios aromatizuotuose elektroninių cigarečių dūmuose, yra naujas priklausomybių drakono veidas.

11/07/2025

Norėčiau šiek tiek įdėti informacijos apie save. Manau, kad žmogus turi būti įvairiapusis – domėtis ne tik savo siaura sritimi, bet ir plačiau žvelgti į tai, kas vyksta gyvenime, pasaulyje, aplinkui. Mus formuoja daugybė skirtingų dalykų, todėl svarbu būti atviram naujoms patirtims ir įžvalgoms. Jeigu žmogus visiškai įnyra tik į vieną sritį, jis rizikuoja prarasti platesnį pasaulio vaizdą ir susiaurinti savo požiūrį.

Kartais pagalvoju, kad jeigu nebūčiau patyrusi tiek skausmo, kančios ir traumų, šiandien nebūčiau tokia stipri, kaip žmogus, kaip specialistė. Nebūčiau išmokusi žvelgti į pasaulį kritiškai ir giliai. Vaikystėje teko susidurti su skaudžiomis patirtimis – tiek fiziniu, tiek emociniu smurtu šeimoje, tarp tėvų, kuris neišvengiamai palietė ir mus, vaikus. Tai buvo sudėtingas laikas, palikęs gilių žymių, bet tuo pačiu – išugdęs gebėjimą atpažinti, kas yra tikra, kas svarbu, kas yra suaugusiųjų manipuliacija, ir kur yra ribos tarp pagalbos ir bandymo „gelbėti“ tai, ko galbūt net negalima ar nereikia gelbėti.

Taip pat noriu pasakyti labai svarbų dalyką – esu padariusi daugybę klaidų. Kartais žmonės galvoja, kad esu gana sėkmingas žmogus, kuriam sekasi, kuris žino, ką daro. Bet tiesa ta, kad kaip ir daugeliui kažką pasiekusių žmonių, aš esu suklydusi tiek daug kartų, kad jei kas nors išgirstų visą mano klaidų sąrašą, galbūt pagalvotų: „aš nebenorėčiau jos sėkmės 😃“. Tačiau būtent per tas klaidas gimsta teisingi sprendimai.

Jeigu šiandien suklydote, jei paspaudėte netinkamą mygtuką gyvenime – tai gali būti ne pabaiga, o pradžia. Tai gali būti dovana, stiprybės šaltinis.
Mano nuomonė, kad apie klaidas reikia kalbėtis su žmogumi, kuris geba jūsų nesiekia taisyti, nevertina, o tiesiog išklauso.
Būtent tame saugiame ryšyje galima pamažu rasti tikrą stiprybę – ne per tobulumą, o per tikrumą. Kai žmogus pasijunta ssugiai, kad gali pasakyti, o visą kitą jis pats supras, tik reikia laiko. Ne picas gi kepam😊, kodel daugelis mano, kad turi būti rezultatas, greitai🤔
Reikia parodyti žmogui, kad galima pabandyti ir kitaip gyventi💛

Jonavietė Rima Draudvilienė (47) jau penkiolika metų dirba vienoje srityje – yra priklausomybės ligų konsultantė ir socialinė darbuotoja.

04/07/2025

PRIKLAUSOMYBĖS GYDYMO ETAPAI. Priklausomybė – tai ne blogas įprotis, kurį žmogus galėtų sustabdyti vien noru ar valios pastangomis. Tai lėtinė psichikos liga, pasireiškianti alkoholio ar kitų psichoaktyviųjų medžiagų arba elgesio (pvz., azartinių lošimų) sukeltais pokyčiais centrinėje nervų sistemoje.

Žmogus, sergantis priklausomybės liga, jaučia stiprų potraukį vartoti psichoaktyviąsias medžiagas ar tęsti tam tikrą elgesį, o jo galimybės šį potraukį valdyti yra ribotos, panašiai kaip turintieji aukštą kraujospūdį be specialistų pagalbos ir priemonių ribotai gali jį reguliuoti. Dėl to priklausomybė yra gydoma, kaip ir bet kuri liga.

Pirmasis etapas dažniausiai yra abstinencijos gydymas. Jis trunka iki 14 dienų, gydytojas reguliariai skiria ir koreguoja medikamentinį gydymą, o slaugos personalas visą parą stebi pacientų sveikatos būklę. RPLC psichologai ir socialiniai darbuotojai organizuoja grupines ir individualias konsultacijas, kurių tikslas – informuoti pacientus apie priklausomybę kaip psichikos ir elgesio sutrikimą, kalbėtis apie gydymo ir reabilitacijos galimybes, motyvuoti sveikti.

Nuslopinus abstinencijos simptomus, toliau dirbama su paciento psichologinėmis ir socialinėmis problemomis. Tardamasis su gydytoju, žmogus gali rinktis tolesnį gydymą „Minesotoje“ arba motyvacinėje terapijoje.

„Minesota“ yra viena seniausių ilgalaikio gydymo nuo priklausomybės paslaugų Lietuvoje, teikiama nuo 1992 metų. Ji trunka 28 dienas. Per šį laiką pacientai mokosi analizuoti savo jausmus, koreguoti mąstymą, stiprinti pozityvų elgesį. Gydymo metu stiprinama motyvacija gyventi blaiviai, mokomasi „12 žingsnių“ principų, kurie vėliau taikomi kasdieniame gyvenime.

Kita alternatyva – motyvacinė terapija, trunkanti 14 dienų. Gydytojas, psichologas ir socialinis darbuotojas atlieka visapusį vertinimą, žmogui sudaromas gydymo planas, jis konsultuojamas, lavinami psichologiniai įgūdžiai, padedama įveikti krizines situacijas ar netektis, mokomasi organizuoti visas gyvenimo sritis.

Sveikti padeda ir atkryčio riziką mažina medikamentinis gydymas, kuris gali būti derinamas su minėtomis psichosocialinio poveikio priemonėmis.

Lietuvoje priklausomybių gydymas yra teikiamas ir pirminiame lygyje – psichikos sveikatos centruose. Savivaldybių visuomenės sveikatos biuruose dirba priklausomybių konsultantai, kurie gali suteikti informaciją apie pagalbos galimybes.

Specializuota pagalba gydantis priklausomybę teikiama RPLC Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių filialuose: https://www.rplc.lt/paslaugos/

Svarbiausia, ką reikia žinoti besikreipiantiems – norėkite sveikti, būkite apsisprendę sveikti ir žinokite, kad net jei sveikimo procesas užtruks ilgiau, visada galėsite pasikonsultuoti ir pasitarti su profesionaliais RPLC specialistais.

04/07/2025

Sistemingai didinu savo žinias, nes man įdomu ir patinka. Jau keli metai praktikuoju ir analizuoju: kai žmogaus žodžiai nesutampa su tuo, ką „sako“ jo kūnas – nes dažnai kūnas išreiškia tai, ko protas negali nesuvokti, negali ar nenori?
Šis vidinis nesutapimas yra labai svarbus ir reikšmingas mūsų apsisprendimuose, pasirinkimuose,...

Mano nuoširdi padėka
Ačiū profesoriui JURE BIECHONSI (Estija)
Eglė Lisauskaitė 🌺💛 už įdomu, prasmingą, stiprų mokslo ir žinių laika.

Transpersonalinė psichologija – tai mokslas padedantis žmogui geriau pažinti ne tik savo mintis ir jausmus, bet ir savo sielą, dvasinius išgyvenimus.

Ji kalba apie:

gilų ryšį su savimi, gamta ar visata,

vidines, prasmingas patirtis,

dvasinį augimą ir mokslu pagrįstas žinias – tai dvi lygiai svarbios pusės, kurios kartu veda į visapusišką žmogaus brandą,

tokias būsenas kaip ramybė, meilė, vienybė,

būdus, kurie padeda pasiekti vidinę pusiausvyrą.

Transpersonalinė psichologija padeda, kai ieškome gilesnės gyvenimo prasmės, kai norime ne tik „sutvarkyti“ problemas, bet ir augti iš vidaus.

Tokios pagalbos žmogui dažnai prireikia tada, kai jis išgyvena krizę santykiuose, šeimoje, jaučia vidinę tuštumą, priklausomybių sunkumus ar egzistencinius klausimus, kurie nebetelpa į kasdienius paaiškinimus.

Tai psichologija žmogaus širdžiai – jautri, suprantanti, kviečianti pažinti save plačiau nei tik per protą.

03/07/2025

Kviečiu tave pagalvoti, kiek mūsų gyvenimui daro įtakos tai, ką patyrėme, išgyvenome vaikystėje.
Dažnai mes patys nesuprantame kas su mumis vyksta? Stebimes savo reakcijomis, emociomis, pykčio protrūkiai ar sustingimu, negalėjimu pasakyti nei žodžio.
Mūsų emocijų ar reakcijų šaknys – ne šiandienos įvykių pasekmė, o gynybinės reakcijos, kurios susiformavo dėl traumų, baimių, išgyvenimų patirtų dar vaikystėje.

Dalis šiandienos diagnozių – depresija, nerimas, panikos priepuolia, priklausomybės, santykių sunkumai, įv. sutrikimai – turi daugybę pavadinimų, bet tai, kas lemia simptomus, dažnai prasideda nuo vaikystėje patirtų baimiu, traumų.
Palaikau gydytojo, psichoterapeuto Gabor Maté, kuris sako, kad daugelio mūsų sunkumų priežastys slypi ten – vaikystėje.

Štai keletos mokslo žmonių teiginių :

Dr. Bessel van der Kolk – „The Body Keeps the Score“ Vienas žymiausių traumų tyrinėtojų. Jo tyrimai ir klinikinė praktika rodo, kad vaikystėje patirtos emocinės, fizinės ar seksualinės traumos keičia smegenų struktūrą, įskaitant hipokampą, migdolinę liauką, prefrontalinę žievę – kaip ir kariškių, patyrusių mūšio stresą.

Jis teigia:
„Vaikystės trauma paveikia smegenis taip pat giliai kaip kario patirtis kare – o dažnai ir giliau, nes trunka ilgiau.“

Tyrimas parodė, kad kuo daugiau vaikystės trauminių patirčių (ACE balas), tuo didesnė rizika:
– depresijai,
– nerimo sutrikimams,
– priklausomybėms,
– lėtinėms ligoms,
– netgi ankstyvai mirčiai.

ACE tyrimas padėjo moksliškai pagrįsti, kad nuolatinė įtampa vaikystėje – tai ne tik emocinis iššūkis, o biologinis sužeidimas.

Dr. Gabor Maté – „When the Body Says No“, „Scattered Minds“, „The Myth of Normal“
Teigia, kad daugelis diagnozių – tik ženklai, bet priežastis slypi traumuojančiose vaikystės patirtyse.
Remiasi tiek ACE tyrimu, tiek savo praktika dirbant su priklausomybėmis, depresija, ADHD ir autoimuninėmis ligomis.

Dr. Bruce Perry – neurobiologas, traumatologas (co-author with Oprah Winfrey of „What Happened to You?“)
Pabrėžia, kad traumuotas vaikas išmoksta būti nuolatiniame „pavojaus režime“, o tai tampa įprastu veikimo būdu ir suaugus. Vaikystėje patirtos traumos (ypač pasikartojančios, neatsakyto emocinio poreikio, smurto ar priklausomybių aplinkoje) sukelia PTSS lygio reakcijas.
Dauguma suaugusiųjų, turinčių emocinių ar fizinių simptomų, dažnai nepatyrė vieno traumuojančio įvykio, bet gyveno traumuojančioje aplinkoje – o tai lygiai taip pat, o kartais net labiau, pažeidžia nervų sistemą, kaip vienkartinė katastrofa ar karas.

Galbūt kai buvote mažas, jau matėte patyčias, smurtą, girtavimus, konfliktus, suaugusiųjų dviveidiškumą ir melą, išgyvenote skurdą, alkį, gėda, smurtą, o gal prievartą. Gal buvote neišgirsti, palikti vieni, palikti su liūdesiu ir visiškoje nežinioje.

Gal šalia svarbiausių žmonių – savo tėvų, negalėjote būti savimi, nes iš karto būdavote barami, kritikuojami, žeminami, o gal net mušti. Galbūt jūsų tėvai manė, kad tai geriausias būdas iš jūsų padaryti žmogų. Greičiausiai jūsų tėvai patys buvo žiauriai auklėjami ir nepatyrė savo tėvų meilės. Tokie tėvai buvo nelaimingi, jie neturėjo ko jums duoti.

Tokiomis sąlygomis išmokstame slėptis, prisitaikyti, tylėti, „būti geri“, kad tik nebūtume atstumti. Išmokstame gudrauti, kad bent kažkiek gautume meilės. Taip susiformuoja slapti proto mechanizmai – „aš nevertas“, „kad mane mylėtų“, „aš turiu būti tobulas“, „jeigu esu pavargęs, turiu tai nuslėpti“ ir kiti.

Šie mechanizmai neretai veda į priklausomybes – ne tik nuo alkoholio ar narkotikų, bet ir nuo veiklos, sporto, valgymo, netgi nuo to, kad nuolat ką nors darai, kad tik jaustumeisi mylimas.

Šios vaikystės žaizdos keliauja kartu su mumis į suaugusiųjų gyvenimą – į santykius, į mūsų tėvystę, darbus, šeimą, pomėgius, bendravimą su giminais ar kaimynais.

Jeigu atpažįsti save šiame tekste – nesijaudink. Tai nėra tavo kaltė ar gėda, tai tavo kūno ir sielos gynyba.
Laikas priimti save tokį, koks esi, pabandyti suprasti savo jausmus.
Laikas išmokti sustoti ir paklausti savęs: „Kas su manimi vyksta?“, „Ko man iš tikrųjų reikia?“
Ne slėpti, ne apsimesti, kad viskas gerai, o leisti sau jausti – baimę, liūdesį, pyktį, nusivylimą. Nes tik tai atveda į gijimą, į pokyčius.

Kartais pirmas žingsnis, pripažinti sau:
„Aš nemoku savęs mylėti, vertinti, saugoti.“
Ir tai jau yra pradžia.

Jau kitame įraše pasidalinsiu, kaip dirbu su šiais iššūkiais ir kaip galėčiau padėti tau atrasti vidinę ramybę bei tikrą savęs priėmimą.

🟡
Sveikos gyvensenos ir priklausomybių ligų specialistė
Rima Draudvilienė

📞 REGISTRACIJA: +370 656 30505
Galime bendrauti nuotoliu, tačiau daugiau naudos patirsi susitikimuose gyvai.

Susitikimai vyksta:
KAUNE
VILNIUJE
JONAVOJE

24/06/2025

" AŠ NETURIU JOKIOS PRIKLAUSOMYBĖS"❗❗❗

Kai manęs žmonės, mokslų ar kelionių kolegos paklausia, ką veikiu gyvenime, aš pasakau, kad esu priklausomybės ligų specialistė, ir dažnai išgirstu:
„Aš tai neturiu jokių priklausomybių“
o toliau iš atviresnių pokalbių dažnai kyla klausimas – ar tikrai🤔?“. Jie sako:

- "Aš tiesiog esu perfekcionistė (-a). Aš noriu viską padaryti gerai. Aš esu atsakingas, sąžiningas, geras žmogus.“
Ir tai labiau panašu į melą sau!

Aš irgi taip gyvenau, dariau ir taip pat kalbėjau, aš net šventai tikėjau, kad tai teisingiausias gyvenimo būdas, bet tai tik priedanga.

Tavo perfekcionizmas, amžinas, max užimtumas, darbai, savanorystės iki išsekimo, bemiegės naktis. Nesuspėjai per dieną net pavalgyti ir taip dažai nutinka, per savo poilsio valandėlę, padarei kitų svarbių darbų: paskambinai, sutvarkei, ... — tai tokios pat priklausomybės kaip stikliukas ar žaidimai prie ekrano, lošimo automatas. Tai yra 100% nemokėjimas gerbti, saugoti ir
vertinti savęs ❗❗❗

Tik deja visuomenė, dažnai ir šeimoje tokius žmones giria, skatina dar daugiau daryk, varyk: „Koks tu geras, koks darbštus!“

Ar darai savo dienos analizę: ką nuoširdžiai šiandien padarei dėl savęs, o ką darei iš kitokių paskatų?

Tik tu žinai geriausiai apie save,
pratęsk pats sakinius ir įsiklausyk ką sakai:

🌪 Tu dirbi be stabdžių, vengi minčių mažinti darbus, nes būsi kitiems ...

🌪 Tu gelbsti kitus, jautieisi svarbus, bijai pasakyti kitiems ne, nes pamatysi, kad .......

🌪 Tu visur dalyvauji, savanoriauji iki išsekimo, nes .....

🌪 Tu neleidi sau 30d., ar bent 14 d. atostogų, nes manai....

🌪 Tu sėdi telefone, ekranuose, kad nereiktų galvoti, kad......

Prie kiekvieno tavo atsakymo yra aukso vertes informaciją tai raktas į romumą, lengvumą ir meilę sau ir kitiems.

Jeigu grįžęs namo, tu atneši savo nuovargį, tuščią, išsekusi žvilgsnį, pavargusį kūną,
o tavo artimi žmonės laukia tavęs su viltimi🥺...., nes visiems kitiems tu esi geras, fainas,
Kas atsakingas už skausmą, liūdesį tavo gyvenime? Už tavo sveikatą, už santykius, kurie byra? Už vaikų liūdnas akis? už parodytą pavyzdį savo vaikams kokia svarbi yra šeima? Už partnerį, kuris jaučiasi vienišas šalia tavęs?

Kol nematai tiesos — tol bėgi. Nemyli, sekini, ir skaudini pirmiausiai SAVE, kitus, tuos, kuriuos labiausiai myli.

Reikia saugaus pokalbio, gali paskambinti:
+370 656 30505

14/06/2025

Vakar turėjome ypatingą dieną su Jonavos jaunimu – „Kūrybiškas požiūris į save ir savo ateitį“💛

Rašau šias eilutes kaip: "priklausomybės ligų specialistė", „Laisvalaikio slėnis Jonavoje" įkūrėja, kaip trijų vaikų mama, kaip specialistė, jau 19 metų dirbanti su šeimomis, patiriančiomis įvairius sunkumus, konsultuojanti jaunimą ir jų tėvus, padedanti jiems įveikti krizes, keisti priklausomą elgesį, atrasti stiprybę ir kurti sveikesni, tvirtesnį save ir savo aplinką.

Kodėl man tai svarbu? Nes tikiu, kad būtent tada, kai jaunas žmogus gauna galimybę išbandyti save įvairiose veiklose, kai siekia tikslo, įveikia sunkumus, susiduria su iššūkiais, patiria nepatogumų ir juos įveikia, jis formuoja savo unikalią stiprybę, atsparumą gyvenimo išbandymams, gebėjimą suprasti bei įveikti priklausomybių grėsmes ir kitus sunkumus. Įsitraukęs, žingeidus jaunimas, kuris nėra paliktas vienas su savo pomėgiais ar svajonėmis, turi daugiau tikslų, daugiau galimybių augti, jaustis stipriau ir atsispirti neigiamoms įtakoms🤗

Dirbdama su jaunimu, savanoriais matau jų džiaugsmą, girdžiu ju juoką, sjatinu jų kūrybiškumą, drąsą, bet marau ir jų skausmą, kančią, pyktį, o kartais aštrų jų kandumą, ne saugumą, pyktį – ir tai reikia leisti išsakyti, nes tai yra jų jausmai, patirtis, gyvenimo nuoskaudos, kurias jie atsineša. Būtent todėl taip svarbu būti šalia: girdėti, išklausyti, išbūti, padėti jiems augti, tikėti savimi, diskutuoti, o kartais – tiesiog leisti pasirinkti savo kelią.

Vakar dienos veiklos dar kartą patvirtino, kokia svarbi yra kūryba, galimybė ieškoti, jungti idėjas, lavinti bendravimo, derybų, bendradarbiavimo įgūdžius. Mane įkvėpė jaunimo atvirumas, smalsumas, noras kurti ir būti kartu.

Tikiu, kad kiekviena investicija į jauną žmogų – į jo vertybes, įgūdžius, pasitikėjimą savimi – sugrįžta su kaupu. Tai kelias į stiprų, sąmoningą, nuo priklausomybių laisvą gyvenimą. Dirbti su jaunimu man yra galimybė matyti pasaulį jų akimis, mokytis iš jų kūrybiškumo, gebėjimo atpažinti kitokius poreikius, mokyti juos saugoti savo erdvę ir gerbti kito nuomonę.

Ačiū AJC Atvirajam jaunimo centrui. už bendradarbiavimą ir už galimybę būti šios prasmingos kelionės dalimi🤗

AČIŪ jaunimui, ačiū mūsų savanoriams, ačiū, kad tikime ir mokomes vieni iš kitų 🤗💛