12/01/2026
Kartais man atrodo, kad pats svarbiausias klausimas santykiuose net nėra apie kitą žmogų. Jis apie mane. Apie tai, kodėl aš čia. Kodėl renkuosi būti šalia. Ir jei sustoju bent akimirkai, labai sąžiningai, be gražinimų, kyla paprastas, bet nelengvas klausimas – ko aš iš tikrųjų noriu šiuose santykiuose?
Nes kartais atsakymas būna labai žmogiškas: noriu gauti. Daugiau šilumos, daugiau saugumo, daugiau jausmo, kad esu reikalinga. Ir tada svarbu tai pamatyti, nes jeigu santykiai statomi tik ant gavimo, jie labai greitai nustoja būti apie artumą. Tai tampa apie tuštumos užpildymą. O tai jau visai kita istorija.
Santykiai ima kvėpuoti tada, kai atsiranda noras ne tik imti, bet ir duoti. Bet čia yra vieta, kur labai lengva paslysti. Nes duoti galima labai skirtingai. Galima duoti iš vidaus, iš gyvo impulso, o galima duoti iš baimės. Ir štai čia – labai svarbus momentas, kurį verta sustabdyti ir iš tikrųjų išnagrinėti.
Nes kai aš darau kažką tam, kad įtikčiau, kad būčiau patogi, kad manęs nepaliktų, kad nebūtų konflikto, tai jau nebe meilė. Tai pasiaukojimas. O pasiaukojimas visada turi kainą. Jis tyliai kaupiasi kūne, nuovargyje, neišsakytose nuoskaudose. Ir nors iš išorės gali atrodyti, kad aš daug duodu, viduje dažnai jaučiuosi vis labiau tuščia.
Todėl labai svarbu savęs paklausti: iš kur aš dabar darau? Ar iš baimės, kad prarasiu ryšį? Ar iš noro būti verta meilės? Ar iš tikro, ramaus jausmo, kad man nuoširdžiai gera tai daryti? Kad mano veiksmas kyla iš širdies, o ne iš įtampos.
Nes tai, kas daroma iš baimės, visada tikisi kažko atgal. Net jei garsiai to nepripažįstame. O tai, kas daroma iš širdies, neturi slaptos sąskaitos. Ten nėra „aš tau, o tu man“. Ten yra gyvas judėjimas, kuriame gera abiem.
Ir tik tada, kai abu juda ne iš pareigos ir ne iš savęs ištrynimo, o iš vidinės pilnatvės, gali atsirasti tikri mainai. Tokie, kuriuose matai: jam patinka daryti dėl manęs, ir man patinka daryti dėl jo. Be spaudimo. Be savęs išdavystės.
Tokioje erdvėje pamažu nyksta „mano“ ir „tavo“ teritorijos. Ne todėl, kad kas nors save paaukojo, o todėl, kad abu liko savimi. Atsiranda bendra erdvė, kurioje nereikia įrodinėti, stengtis ar gelbėti. Ten pakanka būti.
Ir jeigu santykiuose yra ši vieta – kur gali jausti skirtumą tarp įtikimo ir nuoširdumo, tarp baimės ir meilės – tai jau labai daug. Tai brandos ženklas. Tai vieta, nuo kurios iš tikrųjų prasideda harmoningi santykiai.
Jeigu skaitant kilo klausimų.
Jeigu kažkur viduje atsiliepė, bet dar ne iki galo aišku – kur ir kodėl.
Kartais padeda tiesiog gyvas pokalbis. Be taisymo, be patarimų, be spaudimo.
Jei norisi – gali užsiregistruoti susitikimui ir ramiai tai pasiaiškinti kartu.
Be skubėjimo. Dialoge. Susisiek +37069821715
