Menas Gyventi

09/10/2025

Kodėl man nepavyksta atsipalaiduoti?

Dažnai man užduoda šį klausimą.
Taip, tai kelias. Tai judėjimas gyvenime.
Atsakant į klausimą kodėl nepavyksta, svarbu pamatyti, kad daugelį metų mes nešėme atsakomybę, kuri nebuvo mūsų. Prisitaikėme prie kitų nuomonės, stengėmės įtikti, nes tiesiog nežinojome – kas aš? kas man tinka?

Susitikti su savimi – tai išdrįsti pažinti:
kas man patinka,
kas man skanu,
kokia šukuosena džiugina būtent mane.

Gyventi savyje, pagal savo nuotaiką, pojūtį, vidinį ritmą – to reikia mokytis.
Tai neįvyksta per vieną dieną, nes daugelį metų mums sakė, kaip reikia, kaip teisinga, kaip daro visi, ir kaip turėčiau daryti aš ar tu.

Susitikimas su savimi – labai jautrus momentas.
Jis trapus. Nes mes tiesiog… nustojome jausti.

Apie tai aš daug kalbu dviejuose kursuose, kurie startuoja lapkričio 8 dieną:
✨ Menas būti moterimi
ir
✨ Kai nebenori nieko.

Jeigu jauti, kad tau tai artima – gali parašyti man asmeniškai.

O šiandien noriu pasakyti paprastą dalyką – tai normalu.
Kai tu 35–40–50 metų gyvenai įtampoje, kai buvai pripratinta mąstyti, vertinti, kontroliuoti – kūnas tiesiog pamiršo, ką reiškia atsipalaiduoti.

Viskas, ką mes galvojame – mums buvo įdiegta.
Sistema. Tėvai. Mokykla. Universitetas. Televizorius.
Ir tai normalu, kad tiek metų mes ten gyvenome.
Išeiti iš vienos programos ir pradėti gyventi kita – tai procesas.

Bet gera žinia ta, kad tu vis dar kelyje 🌿
Ir viskas, ką dabar jauti, – tai jau kvietimas į malonumą, į gyvenimą per kūną, per pojūtį.

Kai žmogus ima eiti savo keliu, reikia pastangų – kaip mažam vaikui, kuris tik pradeda judėti.
Pirmiausia jis mokosi sėdėti, paskui ropoja, vėliau – nedrąsus vienas žingsnis, antras…
O tada jis bėga. Ir net maratonus.

Taip ir čia – pamatyti save, susitikti su savimi, suprasti, kas man patinka – tai kelias.

Jei nori, parašyk man asmeniškai, kad nori.
Pasikalbėsime, koks tai kelias, kiek jis truks, kaip eisime kartu ir kiek tai kainuos.

Viskas, kas vyksta mūsų gyvenime,
ir ta vieta, kurioje dabar esame –
ar ten gera, ar ne visai –
priklauso tik nuo mūsų.

Galima kentėti visą gyvenimą,
o galima – pabandyti kitaip.

Apkabinu . 🌷

05/10/2025

05/10/2025

Priklausomybė santykiuose: kaip atpažinti save?

Labai dažnai mes galvojame, kad rūpestis kitu žmogumi, jo problemomis ar net gyvenimu – tai gėris, meilė, tikroji pagalba. Bet yra plona riba tarp tikros pagalbos ir priklausomybės santykiuose (kodependencijos).

👉 Kaip tai atrodo kasdienybėje?
• Kai jaučiuosi atsakingas už kito žmogaus jausmus, nuotaikas, sprendimus.
• Kai sakau „taip“, nors viduje noriu pasakyti „ne“.
• Kai lengviau rūpintis kitais, nei paklausti savęs: „O ko aš noriu?“
• Kai bijau, kad be mano pagalbos kitas „nesusitvarkys“.
• Kai jaučiu kaltę ar nerimą, jei pasirenku save, o ne kitą.
• Kai tampu pavargęs, išsekęs, bet negaliu sustoti „gelbėti“.
• Kai atrodo, jog mano vertė – tik per duodamą pagalbą, o kai gaunu pats – jaučiuosi nejaukiai.
• Kai dažnai tampu pritraukiamas prie „sunkesnių“, „vargstančių“ žmonių arba pats tokius pritraukiu į savo gyvenimą.

Iš kur tai ateina?

Dažniausiai šito išmokstame dar vaikystėje.
Kai augome šalia tėvų ar artimųjų, kurie buvo silpni, sergantys, nelaimingi ar nestabilūs, – mes mokėmės gelbėti, kad patys išgyventume.
Tai buvo vienintelis būdas jaustis saugiai: rūpintis kitais labiau nei savimi.

Tai buvo mūsų jėga, tai padėjo išlikti.
Bet suaugus, šis įprotis ima mums kenkti.

Kodėl tai pavojinga?
• Mes tampame pavargę, nusivylę, išsekę.
• Užstringame santykiuose, kurie neveikia, bet neišeiname, nes jaučiamės atsakingi.
• Negalime augti, nes visa energija eina į kitus, o ne į save.
• Pamirštame savo svajones, norus, galimybes.

Labai svarbu suprasti: rūpintis kitais nėra blogai.
Bet tikra pagalba prasideda tada, kai išmokstame pasirūpinti savimi.
Kai atsigręžiame į savo poreikius, svajones, energiją – ir tik tada dalijamės iš pilnatvės, o ne iš tuštumos.

Kai gelbėtojas pavirsta į suaugusį žmogų, jis atranda tikrą meilę – pirmiausia sau, o tada ir kitiems.
👉 Ar atpažinai save bent viename punkte?
Parašyk komentaruose, kokia iš šių priklausomybės formų tau pažįstama labiausiai.

29/09/2025

Kodėl kartais mes pačios žeminame vyrus?

Pastebėjai, kad šalia vyro norisi pakomentuoti, pasijuokti ar net parodyti, koks jis „nevykęs“? 🤔
Tai ne apie jį. Tai apie mūsų pačių vidinę žaizdą.

💔 Jis pamiršo nupirkti pieno — o mes atšaunam: „Aišku, nieko negali prisiminti.“
💔 Jis neranda raktų — mes su šypsena: „Kaip visada, nieko nesugebi.“
💔 Jis bando paaiškinti — mes atkertam: „Geriau patylėk.“

Iš tiesų kalba mūsų širdis, kuri kadaise jau buvo įskaudinta. Ji bijo vėl atsiverti.

Kai tai suprantam, galim sustoti, uždėti ranką ant širdies ir pasakyti sau:
✨ „Dabar aš suaugusi. Aš galiu save apsaugoti.“

Ir po truputį pašaipa užleidžia vietą švelnumui. 🌿

23/09/2025

✨ Kodėl vyras išeina?
Kai moteris lieka aukos vaidmenyje, santykiai tampa be gyvybės.
Nėra energijos. Nėra džiaugsmo. Nėra polėkio.
O vyras ieško gyvos moters – tos, kuri moka jausti, džiaugtis, įkvėpti.

🌹 Didžiausia klaida
Moteris galvoja, kad kalta dėl to, jog jis geria ar negrįžta nakvoti.
Iš tiesų ji kalta tik prieš save – nes tai leidžia.
Kai moteris viską išlygina, prisitaiko, „sėdi ant lėkštutės“ – vyrui nebelieka ko užkariauti.

💔 Ar galima išgelbėti santykius?
Santykiai arba yra, arba jų nėra.
Jei jie laikosi tik ant skausmo ir aukos pozicijos – tai iliuzija, o ne meilė.
Gelbėti reikia ne santykius. Gelbėti reikia save.

👶 O vaikai?
Kokį pavyzdį mes jiems rodome?
Vaikai labai jaučia atmosferą. Net jei mama tyli – jie jaučia jos skausmą.
Jie sugeria programą: „taip reikia gyventi – nelaimėje, kančioje“.
Ir tai tampa jų santykių modeliu ateityje.

🌟 Išeitis
Kad visa sistema pasikeistų, reikia išeiti iš aukos vaidmens.
Atsistoti į suaugusio žmogaus poziciją.
Prisiimti atsakomybę už save ir už savo gyvenimą.

⸻

💫 Jau greitai – unikalus kursas „Paslaptis būti moterimi“.
16 savaičių online kelionė. 🌷
Sek mane, kad nepraleistum.

23/09/2025

Kodėl vyras išeina?

Kai moteris lieka aukos pozicijoje, vyrui tai tampa negyva erdve – santykiuose dingsta energija, džiaugsmas, polėkis.
Vyras ieško gyvos moters – tos, kuri moka džiaugtis, jausti, įkvėpti. O tikrasis įkvėpimas gimsta ne iš isterijų ar skausmo toleravimo, bet iš vidinės jėgos ir gyvenimo malonumo.

Didžiausia klaida

Moteris galvoja, kad ji kalta, jog jis geria ar negrįžta nakvoti. Tačiau iš tiesų ji kalta tik prieš save – kad leidžia tai kęsti.
Kai moteris „sėdi ant lėkštutės su mėlyna juostele“, prisitaiko, viską išlygina – vyras nustoja vertinti. Nebelieka nieko, ką reikėtų užkariauti.

Ar įmanoma „išgelbėti“ santykius?

Santykiai arba yra, arba jų nėra. Jei jie laikosi tik ant aukos vaidmens ir skausmo, tai nėra santykiai – tai iliuzija.
Todėl gelbėti reikia ne santykius, o save.

O kaip vaikai?

Kokį pavyzdį mes rodome vaikams?
Vaikai labai jautrūs. Net jei mama tyli, jie jaučia jos skausmą, nelaimę. Jie sugeria atmosferą ir perima programą: „taip reikia gyventi – kančioje, nelaimėje“.
Tai suformuoja jų būsimo gyvenimo santykių modelį.

Jei mama gyvena aukos vaidmenyje, vaikai kartoja tėvų likimus. Auka tempia paskui save visą sistemą.

Išėjimas iš aukos vaidmens

Kad dinamika pasikeistų ir ateinančių kartų likimas būtų kitoks, reikia išdrįsti:
• išeiti iš aukos vaidmens,
• atsistoti į suaugusio žmogaus poziciją,
• imti atsakomybę už save ir savo gyvenimą.

⸻

🌸 Jau greitai. Labai greitai.
Unikalus kursas „Paslaptis būti moterimi“ – 16 savaičių kelionė online.
Sekite mane ir sužinokite daugiau.

21/09/2025

🌸 Paslaptis būti moterimi

Mielosios, moteriškumas nėra apie tobulumą.
Moteriškumas – tai apie jausmą. Apie gebėjimą klausytis savo kūno ir širdies.

Kai jaučiame nuoskaudą – mes atsijungiame nuo gyvenimo šventės.
Ne pasaulis užsidaro nuo mūsų – mes pačios užsidarome nuo jo.
Bet kai atsiveriame pasauliui – jis visu gražumu ir jėga veržiasi į mūsų glėbį.

Moteriškumas – tai vanduo.
O vyras – tai krantai.
Ir tik kartu jie tampa upe, kuria teka gyvenimas.

Moteriškumas reiškia išmokti kalbėti, o ne tylėti.
Neiti miegoti su neišsakytais jausmais.
Pasakyti: „Pasikalbam apie tai…“ – ir širdis atsiveria.

Moteriškumas – tai jausti savo ritmą.
Jeigu jį praradau – sustoju. Nes visada galiu jį vėl pagauti.
Moteriškumas – tai gebėjimas įnešti daugiau gyvybės, kai užpuola minčių chaosas: pajudėti, pakvėpuoti, leisti kūnui pažadinti dvasią.

Moteriškumas – tai meilė savo sielai.
Ji ne iš geležies – todėl jos negalime apkrauti nei priekaištais, nei nuoskaudomis.
Turime išmokti būti sau švelnios, atlaidžios ir atviros.

Moteriškumas – tai žinojimas, kad viską darau teisingai.
Kad einu savo gražiu keliu.
Kad kiekviena mintis, kiekvienas jausmas yra kūryba.
Gyvenimas visada sako mums „taip“.
Jeigu galvoju, kad nepavyks – gyvenimas patvirtina.
Jeigu tikiu, kad pavyks – jis taip pat sako „taip“.

Moteriškumas – tai ne baimė suklysti, o drąsa būti.
Suklysti – nemirtina.
Paklausti – daug geriau, negu tylėti.
Ir jeigu kyla klausimas: klausti ar ne – visada klauskite.

Ir atminkite: verkti iš laimės daug maloniau, negu laikyti širdį uždarytą.

Apkabinu 🌸

01/02/2025

Vis girdime ir vis dažniau, kad mano vaikystės traumos, mane taip augino, mama ar tėtis su manimi elgėsi taip.......manęs nemylėjo......

Turiu “gera” naujieną: mūsų visų nedamylėjo, na ne visų, bet didžiosios dalies. ....Kas gi yra išmylėti, mylėti vaikai:

Mylimi vaikai, išmylėti vaikai: tai tie vaikai, kuriuos tėvai mylėjo ir priėmė juos besąlygiškai, priėmė visus vaiko jausmus, tada kada jis piktas, liūdnas, agresyvus ir padėjo išgyventi sunkius jausmus ir sunkius gyvenimo momentus. Skyrė laiko, visada buvo vaiko pusėje, padėjo pažinti save, skaitė, kad vaikas gražus ir apie tai sakydavo. Apkabindavo, sakydavo švelnius žodžius, tėvai mylėjo save. Tai reiškia, kad vaikai šitą informaciją nuskaito iš mūsų mentalinio lauko. Taip jie išmoksta mylėti save, kada tėvai moka mylėti save, gerbia savo vaikų nuomonę, moko ne žodžiais, o tik savo pavyzdžiu.

Paradoksas: jei jūsų paklausčiau, kiek dabar tokių, kurie taip buvo auginami ir kurie savo vaikus taip auginate dabar??????

Taigi ......didžioji mūsų dalis su “vaikystės traumomis” tik ką tai keičia jei apie tai žinai. Ar ne protingiau keliauti ir save susirinkti į suaugusiojo poziciją. Kai sakau keliauti, reiškia, kad reikia atpažinti savo “vaikystės traumų” momentus ir tiesiog su jomis susitvarkyti. Kai man rašo, kad man svarbu išsiaiškinti, ką man blogo padarė, visada šypsausi........o kas nuo to pasikeis???? Juk sąmoningas žmogus iš suaugusiojo pozicijos ieško sprendimo, vaikystėje užstrigęs suaugęs žmogus, ieško, kas kaltas, daug apie tai kalba ir be paliovos visiems bando įrodyti, koks blogas aplinkui pasaulis. Bet aš rašau tiems, kas nori kažką pakeisti, nes pavargo nuo nuolatinio bėgimo, pinigų stygiaus ir griūvančios sveikatos.

Pradžiai labai norisi pacituoti Bertą Hellingerį, Vokiečių gydytoją ir psichologą, šeimos konsteliacijos (šeimos sisteminio išdėstymo) metodo kūrėją , kuris teigia:

Tuo metu, kada mūsų tėvai elgėsi vienaip ar kitaip, kažko mums “nedadavė”, “nedamylėjo”, MES JAU TADA TŪRĖJOME PAKANKAMAI IŠTEKLIŲ IR RESURSŲ, kad keliauti į savo gyvenimą ir rinktis savo kelią. Mumyse jau tada, buvo pakankamai galios ir energijos, kad galėtumėme išgyventi savarankiškai. Kai tai perskaičiau vienoje iš Berto Hellingerio knygų, supratau, kad KIEKVIENAS SAVO GYVENIMO KALVIS, tik vieni renkasi kaltinti kitus, kiti prisiima atsakomybę ir kažką keičia savo gyvenime. Nuolatinis kažko kaltinimas laiko mus vienoje vietoje ir neleidžia judėti pirmyn.

Kaip vidinis vaikas pasireiškia santykiuose?

Labai dažnai mūsų vidinis vaikas įsiterpia į suaugusiųjų santykius. Tai gali vykti nesąmoningai, kai praeities įžeidimai ir vaikystės reakcijos perkeliamos į partnerį.

Pavyzdžiui : Įsižeidžiame dėl „smulkmenų“„ ar be priežasties“ , tai labai dažnai kyla dėl vidinio vaiko reakcijos. Labai dažnai poroje tikimasi, kad partneris “atspės”, supras jūsų poreikius be žodžių, susijęs su vaikystės svajone apie besąlygišką meilę. Aštrūs emociniai protrūkiai: agresija, kaprizai ar isterijos , tai vidinio vaiko balsas, kuris nemoka kitaip susidoroti su emocijomis. PVZ: Klyksmas ar ašaros vietoj ramios problemos aptarimo. Baime dėl bausmės ar atstūmimo, kuri atsirado vaikystėje, pasireiškia tylėjimu arba vengimu kalbėtis apie problemas. Labai dažnai pasitaikantis momentas : tėvų figūros paieška partneriuose, pasąmoningas siekis gauti iš partnerio tą meilę ir rūpestį, kurių trūko vaikystėje. Didžiulė baime dėl artumo ir problemos su pasitikėjimu, tai niekas kitas, kaip viena iš vaikiškos pozicijos. Suaugęs žmogus tokiu momentais vengia pažeidžiamumo. Vidinis vaikas bando gauti iš partnerio tai, ko jam nesuteikė tėvai, bet nesupranta, kaip tai išreikšti žodžiais. Pvz: Nepasakyti lūkesčiai virsta pretenzijomis ir nepasitenkinimu, nuolaidumu ir savęs aukojimu. Taip nutinka todėl, kad siekiama išlaikyti ramybę santykiuose, todėl nuolatinai prisitaikote prie partnerio, kas veda į emocinį išsekimą arba net psichosomatines problemas.

Konfliktai labai dažnai aktyvuoja vaikystės programas. Jautrumas kritikai ar baimė dėl bausmės trukdo reaguoti iš suaugusiojo pozicijos. Pavyzdys: Įsižeidimas, gynyba arba agresijos protrūkis labai dažna reakcija į partnerio pastabą. Jei jūs įsitraukiate į mažo vaiko vaidmenį, kitame momente galite pereiti į „tėvo“ arba „mamos“ vaidmenį partneriui.

Svarbu prisiminti:

Tokiais momentais jūsų vidinis vaikas sako: „Aš bijau“, „Aš nesu tikras dėl savęs“, „Aš noriu meilės ir priėmimo“. Supratimas apie šias reakcijas leidžia sąmoningai pasirinkti, kaip reaguoti, vietoj to, kad sekti ir gyventi pagal senas programas. Supratimas, kad mano gyvenimas priklauso tik nuo manęs, ir aš esu savo gyvenimo šeimininkas, atriša rankas ir leidžia kurti savo gyvenimą. Savo svajonių gyvenimą, be baimės ir noro visada kažkam įtikti.

Kaip visada apkabinu.

Jei reikalinga asmeninė pagalba, registracija telefonu +37069821715