10/09/2025
Norime pasidalinti susimąstymui skirta istorija. Be galo šilta ❤️
Tam tikru metu kiekvienos šeimos istorijoje ateina lūžio taškas — kai metai gula vienas ant kito, amžiai persipina, o natūrali daiktų tvarka netenka savo logikos. Tai akimirka, kai sūnus tampa „tėvu“ savo tėvui, o dukra tampa „motina“ savo motinai.
Senatvė prisėlina tyliai, tarsi rūkas. Ir štai vieną dieną tavo tėvas — tas pats, kuris kadaise tvirtai laikė tave už rankos, — ima eiti lėtai, neužtikrintai, lyg skintųsi kelią per dūmus.
Tai ta valanda, kai tėvas brenda per senatvės miglą. Kai jo judesiai praranda aiškumą ir jėgą. Kai tas, kuris kadaise žengė drąsiai, nebenori likti vienas.
Ir motina — nepailstanti, rūpestinga, tvirta — jau nebesugeba pati apsirengti. Užmiršta vaistus. Sėdi tyloje, ieškodama akimis pažįstamų ženklų.
O mums, vaikams, nebelieka nieko kita, kaip tik priimti tai. Tapti atsakingais už jų gyvenimą. Už tą gyvenimą, kuris kadaise mums suteikė pradžią, o dabar reikalauja mūsų, kad galėtų ramiai išeiti. Tai akimirka, kai turime grąžinti visa, ką gavome — rūpestį, šilumą, apkabinimus, bemieges naktis, kurias jie mums dovanojo.
Ir vėl kursime erdvę — nebe vaikams, o senstantiems. Pertvarkysime baldus. Išnešime nereikalinga. Vonioje pirmasis pokyčių ženklas — metalinė atrama duše. Ji — daugiau nei daiktas. Ji — riba tarp jaunystės ir trapumo, naujoji tikrovė. Nes paprastas vanduo po dušu dabar virsta audra silpnoms kojoms to, kuris kažkada buvo tavo didvyris.
Laimingas tas, kuris spėjo būti „tėvu“ savo tėvams dar jiems gyviems esant. Ir vargšas tas, kuris ateina tik į laidotuves — nė sykio neatsisveikinęs, nors galėjo tai daryti kasdien, su meile.
Mano bičiulis Juozapas palydėjo tėvą iki paskutinio atodūsio. Ligoninėje, kai slaugytoja mėgino perkelti senolį ant neštuvų, jis pakilo nuo kėdės ir tarė:
— Leiskite man.
Jis atsistojo, sukaupė jėgas ir pirmą kartą paėmė savo tėvą ant rankų. Priglaudė jo veidą prie savo širdies. Užsikėlė jį, sulysusį ir trapų, ant savo pečių. Tasai drebėjo, buvo pavargęs ir išsekęs. O Juozapas laikė jį taip ilgai, kaip kadaise tėvas laikė jį vaikystėje.
Supo, glaudė, švelniai glostė galvą. Kuždėjo tyliai:
— Aš čia, tėti. Aš su tavimi…
Nes gyvenimo pabaigoje kiekvienas tėvas nori išgirsti tik viena:
„Mano sūnus čia. Aš ne vienas.“❤️
Autorius: Carlos Fuentes
📷(Foto iš interneto platybių)