
16/09/2025
Kai tapau mama, ilgai nešiojausi savyje tą jausmą, kad "gera mama" turi PAMIRŠTI SAVE. Kad mano poreikiai palauks. Kad "besąlyginė meilė" yra pasiaukojimas iki išsekimo...
Ir taip - IŠSEKAU...
Nes kuo labiau stengiausi būti „gera“, tuo labiau jaučiau, kaip iš lėto pradingstu. Kaip manyje geso gyvybingumas. Kaip vaikai matė mamą, kuri moka duoti, bet nebemoka būti gyva, kuri dėl to tampa pikta, atitolusia, irzlia ir tiesiog... NELAIMINGA. Tą periodą iki šiol prisiminus krūtinę užgula pilkas glitus gniutulas.
Ir tada atėjo suvokimas – jiems reikia manęs tikros. Ne išsekusios, ne kankinės, o gyvos, svajojančios, mylinčios save, nes juk kitaip aš negaliu ne tik, kad dalintis tikra meile iš GAUSOS, bet ir jie nemokės būti laimingi, matydami mane tokią nelaimingą!
Dabar renkuosi pilnatvę. RENKUOSI SAVE – kad mano vaikai taip pat to išmoktų.
O kaip tu? Ar ir tebegyveni toje "pasiaukojančios mamos" rolėje ir baigi uždusti? Ne iš meilės, o iš beviltiškumo?
Jei nori vėl pradėti kvėpuoti ir vietoj pasiaukojimo pradėti gyventi gyvenimą kupiną abipusio dalinimosi džiaugsmo, kviečiu pas mane į konsultacijas. Mokysimės to viena iš kitos ir keliausime LAIMĖS MOTINYSTĖJE keliu kartu!
Su Meile, Leela Edita 🩷 🌸