28/04/2026
kokie puikūs, stiprūs ir gražūs savo vidumi žmonės pasipuošė mūsų aprangomis žurnalo Diabeto IQ viršelyje💙🩵💙
🏥Lankydamiesi gydymo įstaigose kartais apgailestaujame, kad gydytojai greičiausiai ne iki galo supranta, ką išties reiškia kasdien gyventi su ligos keliamais iššūkiais. Juk jie patys neserga🤷♀️ ir greičiausiai nežino, kaip sunku valdyti ligą, kuri nepaklūsta nei dėsniams, nei mokslinėms teorijoms. O ar teko sutikti mediką, kuris ir žino, ir supranta, nes turi tokios pačios patirties kaip ir jūs?
💁Susipažinkite su gydytoja rezidente Vika Jaskevičiūte, su cukriniu diabetu „draugaujančia“ jau 16 metų, ir būsimaisiais medikais, kuriems diabetas – taip pat kasdienis gyvenimo palydovas: Antanas Simonas Garuolis su juo jau daugiau nei 10 metų, Karolina Stadulienė – dvigubai daugiau – 20 metų.
𝐊𝐚𝐬 𝐣𝐮𝐬 𝐩𝐚𝐬𝐤𝐚𝐭𝐢𝐧𝐨 𝐩𝐚𝐬𝐢𝐫𝐢𝐧𝐤𝐭𝐢 𝐦𝐞𝐝𝐢𝐜𝐢𝐧𝐨𝐬 𝐬𝐭𝐮𝐝𝐢𝐣𝐚𝐬?
👩⚕️Vika: Tenka pripažinti, kad būtent dėl diabeto ligoninė man tapo pažįstama erdve, ne bauginančia. Natūraliai atsirado noras būti ne tik paciente, bet ir padėti kitiems. Šiuo metu esu vaikų ligų ir neonatologijos gydytoja rezidentė, šią kryptį nulėmė gyvenimo posūkiai ir tam tikras atsitiktinumas – planai susidėliojo kiek kitaip, nei buvau numačiusi. Tačiau darbas su vaikais visada buvo mano siekis, todėl šis kelias pasirodė labai natūralus.
👨⚕️Antanas Simonas: Kai kiti berniukai vaikystėje svajojo būti policininkais ar kareiviais, aš jau galvojau apie gydytojo profesiją. Ši svajonė išliko iki šiandien, esu laimingas galėdamas ją įgyvendinti. Visai netrukus planuoju pasirinkt endokrinologijos rezidentūrą, tikiuosi, pavyks!
👩⚕Karolina: Nors mediciną studijuoti nusprendžiau paauglystėje, dabar suprantu, kad tikrasis suvokimas, kas yra medicina, atėjo tik trečiais–ketvirtais studijų metais. Dabar, kai turiu daugiau realios klinikinės patirties, galiu pasakyti, kad medicina mane „veža“ ne vien dėl to, kad galiu būti naudinga kitiems žmonėms, bet taip pat ir dėl to, jog tai be galo įdomi ir nuolat tobulėjanti sritis. Didžiausią įspūdį per studijų metus paliko endokrinologija ir reumatologija, todėl labai tikiuosi, kad su viena iš šių disciplinų galėsiu sieti savo profesinį kelią.
𝐀𝐫 𝐚𝐬𝐦𝐞𝐧𝐢𝐧ė 𝐩𝐚𝐭𝐢𝐫𝐭𝐢𝐬 𝐠𝐲𝐯𝐞𝐧𝐚𝐧𝐭 𝐬𝐮 𝐝𝐢𝐚𝐛𝐞𝐭𝐮 𝐤𝐞𝐢č𝐢𝐚 𝐣ū𝐬ų 𝐩𝐨ž𝐢ū𝐫į į 𝐠𝐲𝐝𝐲𝐭𝐨𝐣𝐨 𝐢𝐫 𝐩𝐚𝐜𝐢𝐞𝐧𝐭𝐨 𝐬𝐚𝐧𝐭𝐲𝐤𝐢𝐮𝐬?
👩⚕️Vika: Diabetas man primena, kad bet kokiame santykyje svarbu pirmiausia būti žmogumi. Aš suprantu, ką reiškia pavargti ar bijoti, todėl vadovaujuosi principu, kad svarbiausia abipusis pasitikėjimas, paprastas bendravimas ir jausmas, kad gydytojas yra šalia, o ne priešais.
👨⚕️Antanas Simonas: Asmeninė patirtis gyvenant su cukriniu diabetu vienareikšmiškai padeda žiūrėti į pacientus šiek tiek kitaip, pirmiausia, supranti, kad pacientui labai svarbu santykis su gydytoju, todėl stengiesi nuoširdžiau ir empatiškiau bendrauti, kad pacientas galėtų tavimi pasitikėti, išdrįstų pasakyti savo nuogąstavimus ir bendrautų atvirai. Juk gydytojas turi ne tik spręsti fizines, fiziologines problemas, bet ir užtikrinti paciento informuotumą bei atsižvelgti į paciento emocinę gerovę.
👩⚕Karolina: Kadangi turiu patirties tiek iš paciento, tiek iš medicinos personalo perspektyvos, pastebiu, kad man, kaip medicinos studentei, laikas ligoninėje skrieja labai greitai, todėl yra gana lengva pasinerti į rutiną. Tačiau pacientui vizito pas gydytoją diena nėra eilinė – galbūt jis šio vizito laukė keletą mėnesių, jaudinasi dėl tyrimų rezultatų, jam ką nors skauda. Todėl visada stengiuosi išlaikyti jautrumą ir empatiją.
𝐊𝐚𝐢𝐩, 𝐛ū𝐝𝐚𝐦𝐢 𝐢𝐫 𝐩𝐚𝐜𝐢𝐞𝐧𝐭𝐚𝐢, 𝐢𝐫 𝐦𝐞𝐝𝐢𝐜𝐢𝐧𝐨𝐬 𝐚𝐭𝐬𝐭𝐨𝐯𝐚𝐢, 𝐯𝐞𝐫𝐭𝐢𝐧𝐚𝐭𝐞 𝐝𝐚𝐛𝐚𝐫𝐭𝐢𝐧ę 𝐝𝐢𝐚𝐛𝐞𝐭𝐨 𝐩𝐫𝐢𝐞ž𝐢ū𝐫ą 𝐋𝐢𝐞𝐭𝐮𝐯𝐨𝐣𝐞?
👩⚕️Vika: Technologijų srityje esame pažengę – nuolatiniai gliukozės jutikliai ir insulino pompos daliai žmonių jau kompensuojami. Vis dėlto, šalia medicininių sprendimų kartais pritrūksta daugiau žmogiško ryšio ir emocinės paramos, nes ši būklė paliečia ne tik fizinę savijautą, bet ir kasdienius išgyvenimus.
👨⚕️Antanas Simonas: Vasaros praktikų metu teko praktikuotis Portugalijoje ir Brazilijoje, praleisti šiek tiek laiko Bosnijos ir Hercegovinos, Maltos, Ispanijos gydymo įstaigose, bendrauti su sveikatos specialistais iš viso pasaulio. Lietuvoje naudojame modernias gydymo priemones. Tačiau yra šiek tiek apmaudu, kad naujausios technologijos mus pasiekia kiek vėliau. Taip pat pritariu, jog valstybės finansuojamos psichologų konsultacijos labai prisidėtų prie sergančiųjų gerovės.
👩⚕Karolina: Manau, kad pasauliniame kontekste mums sekasi pakankamai gerai. Ypač džiugu, kad visi 1 tipo cukriniu diabetu sergantys pacientai turi galimybę gauti jutiklius, insulino pompas. Nepaisant to, 2 tipo diabetu sergantys žmonės, gydomi intensyvia insulino terapija, vis dar neturi galimybės gauti kompensuojamų nuolatinio gliukozės stebėjimo sistemų – šią situaciją reikėtų keisti.
𝐊𝐨𝐤𝐢ų 𝐭𝐚𝐢𝐬𝐲𝐤𝐥𝐢ų 𝐥𝐚𝐢𝐤𝐨𝐭ė𝐬, 𝐤𝐚𝐝 𝐝𝐢𝐚𝐛𝐞𝐭𝐚𝐬 𝐧𝐞𝐭𝐫𝐮𝐤𝐝𝐲𝐭ų 𝐢𝐧𝐭𝐞𝐧𝐬𝐲𝐯𝐢𝐨𝐦𝐬 𝐢𝐫 𝐬𝐮𝐝ė𝐭𝐢𝐧𝐠𝐨𝐦𝐬 𝐦𝐞𝐝𝐢𝐜𝐢𝐧𝐨𝐬 𝐬𝐭𝐮𝐝𝐢𝐣𝐨𝐦𝐬?
👩⚕️Vika: Ilgos paskaitos, budėjimai, stresas – visa tai veikia glikemiją. Tenka planuoti į priekį ir visada turėti gliukozės pakelį kišenėje. Jis ne kartą gelbėjo mane net stebint operacijas.
👨⚕️Antanas Simonas: Man padeda keli principai: insuliną leistis pagal veikimo pradžios laiką, vakarienei rinktis mažiau angliavandenių, neužkandžiauti, laiku koreguoti krentančią gliukozės kreivę, neskubėti su papildomu insulinu hiperglikemijų metu – kitaip lengva atsidurti „amerikietiškuose kalneliuose“.
👩⚕Karolina: Nors didelį darbą už mane atlieka dirbtinės kasos sistema, darbo metu stengiuosi, kad pagrindinę mano raciono dalį sudarytų baltymai ir daržovės, stebėti glikemijos tendencijas ir jas koreguoti laiku.
𝐊𝐚𝐢𝐩 𝐤𝐞𝐢𝐭ė𝐬𝐢 𝐣ū𝐬ų 𝐝𝐢𝐚𝐛𝐞𝐭𝐨 𝐯𝐚𝐥𝐝𝐲𝐦𝐚𝐬 𝐧𝐮𝐨 𝐝𝐢𝐚𝐠𝐧𝐨𝐳ė𝐬 𝐩𝐫𝐚𝐝ž𝐢𝐨𝐬?
👩⚕️Vika: Man svarbus pokytis įvyko diabetu sergančių vaikų stovykloje – ten pirmą kartą aiškiai pajutau, kad nesu viena. Vėliau daug ramybės suteikė ir išmaniosios technologijos, kurios iki šiol padeda jaustis saugiau bei drąsiau priimti kasdienius, sveikatai palankius sprendimus.
👨⚕️Antanas Simonas: Pradėjau nuo insulino penų ir gliukozės stebėjimo gliukomačiu. Po kelių mėnesių gavau pirmąją pompą – tai buvo labai geras sprendimas, kuris pakeitė mano ligos eigą. Šiuo metu jau naudoju automatinę insulino pompą su insulino stabdymo funkcija.
👩⚕Karolina: Prieš 20 metų glikemijos sekimas buvo pakankamai ribotas, vargindavo naktinės hipoglikemijos. Ryškiai prisimenu, kaip naktimis mama mane žadindavo su šiltu pienu ir medumi, arba ateidavo į darželį pamatuoti glikemijos ir suleisti insulino. Tuo metu pasiekti gerą kontrolę buvo sunku dėl diabeto priežiūros priemonių stokos. Dabar džiaugiuosi naudodama dirbtinės kasos sistemą – ji padeda man išvengti didelių glikemijos šuolių ir reikšmingai sumažinti hipoglikemijų dažnį.
𝐊𝐚𝐢𝐩 𝐛ė𝐠𝐚𝐧𝐭 𝐦𝐞𝐭𝐚𝐦𝐬 𝐤𝐞𝐢𝐭ė𝐬𝐢 𝐣ū𝐬ų 𝐩𝐨ž𝐢ū𝐫𝐢𝐬 į 𝐜𝐮𝐤𝐫𝐢𝐧į 𝐝𝐢𝐚𝐛𝐞𝐭ą?
👩⚕️Vika: Sunkiausia buvo paauglystėje. Šiuo etapu ir taip vyksta daug pokyčių, o papildomai dar reikia nuolat save kontroliuoti… Jaučiau daug pykčio ir nevilties, tad pradėjau maištauti prieš ligą. Keisčiausias laikotarpis buvo įstojus į mediciną. Tada žmonės tarsi pasiskirstė į dvi grupes: vieni užjautė, nes suprato, kiek diabetas gali pakenkti organizmui, o kiti – nuoširdžiai didžiavosi, kad nepaisant ligos nesustojau ir siekiu savo tikslų.
👨⚕️Antanas Simonas: Nuo pat pradžių domėjausi cukrinio diabeto valdymu. Žinoma, būdavo dienų, kai leisdavau sau pailsėti, bet niekada nepamiršau ligos, gyvenau ir gyvenu su ja kaip su savo neatskiriama dalimi ir stengiuosi prisitaikyti, kad ir kokie netikėti iššūkiai atsirastų.
👩⚕Karolina: Vaikystėje nemėgau diabeto, nes jaučiausi kitokia, nei visi kiti vaikai. Paauglystėje atsirado nerimas dėl komplikacijų ir klausimas: „Kodėl būtent aš?“ Nors šios mintys motyvavo mane stengtis labiau, bet labai alino psichologiškai. Šiuo metu jaučiuosi susitaikiusi su savo liga, o motyvacijos stengiuosi ieškoti pozityviuose dalykuose, pavyzdžiui, domėdamasi sėkmingomis senjorų, kurie 1 tipo cukriniu diabetu serga daugybę metų ir gyvena kokybišką gyvenimą, istorijomis.
𝐊𝐨𝐤𝐢ų 𝐭𝐮𝐫𝐢𝐭𝐞 𝐩𝐨𝐦ė𝐠𝐢ų? 𝐀𝐫 𝐣𝐢𝐞𝐦𝐬 𝐧𝐞𝐭𝐫𝐮𝐤𝐝𝐨 𝐝𝐢𝐚𝐛𝐞𝐭𝐚𝐬?
👩⚕️Vika: Mėgstu aktyvų ir prasmingą laisvalaikį – savanorystę, kultūrinius renginius, darbą su jaunimu, taip pat keliones ir laiką su artimaisiais. Man svarbu judėti, būti tarp žmonių ir nuolat mokytis. Diabetas nesustabdo daryti to, kas teikia džiaugsmo – veikiau išmokė geriau planuoti laiką, įsiklausyti į savo kūną ir pasirūpinti savimi.
👨⚕️Antanas Simonas: Diabetas mano pomėgiams tikrai netrukdo! Kiek save prisimenu, visada buvau labai aktyvus, dalyvauju įvairių organizacijų veikloje, savanoriauju, domiuosi kultūra, dainuoju chore, sportuoju, skaitau knygas bei leidžiu laiką su artimaisiais.
👩⚕Karolina: Niekada neleidau sau galvoti, kad ko nors negaliu dėl diabeto. Labai mėgstu aktyvias ir kultūriškai praturtinančias keliones, iš kurių grįžtu pasikrovusi daug įspūdžių ir naujų jėgų dirbti toliau. Nuo mokyklos laikų savanoriaudavau, anksčiau dažnai tapydavau. Visgi tenka pripažinti, kad dėl darbų gausos teptukai ir dažų buteliukai šiuo metu dulka lentynose, bet svajoju kada nors vėl šį pomėgį atgaivinti.
𝐀𝐫 𝐭𝐮𝐫𝐢𝐭𝐞 𝐮ž 𝐤ą 𝐝ė𝐤𝐨𝐭𝐢 𝐝𝐢𝐚𝐛𝐞𝐭𝐮𝐢?
👩⚕️Vika: Aš dėkinga ligai už spyrį daryti daugiau ir nepasiduoti.
👨⚕️Antanas Simonas: Mane diabetas išmokė rūpintis savimi, domėtis sveika gyvensena ir mityba.
👩⚕Karolina: Kadangi užaugau su cukriniu diabetu, mano kasdienybėje nuo mažens turėjo būti disciplinos ir atsakomybės už savo sveikatą. Tikiu, kad šios savybės man leido sukurti sėkmingą pagrindą tiek asmeniniame, tiek profesiniame kelyje.
𝐊𝐨 𝐩𝐚𝐥𝐢𝐧𝐤ė𝐭𝐮𝐦ė𝐭𝐞 𝐬𝐤𝐚𝐢𝐭𝐲𝐭𝐨𝐣𝐚𝐦𝐬?
👩⚕️Vika: Noriu, kad žinotumėte, jog diabetas negali atimti iš jūsų svajonių. Taip, jis apsunkina kelią link jų, bet jo tikrai neuždaro.
👨⚕️Antanas Simonas: Linkiu visiems gerų cukrų, o mažųjų cukrinukų tėveliams – kantrybės ir stiprybės. Cukrinis diabetas NĖRA pasaulio pabaiga, tik – nauja pradžia. Su juo galima gyventi, džiaugtis, mylėti, siekti savo tikslų ir svajonių!
👩⚕Karolina: Rūpinkitės savo sveikata, išnaudokite technologijų galimybes ir, žinoma, – gerų cukriukų!
Straipsnio autorė Jorigė Valaitė
📸 Foto Arturas Steponavicius
🥼Medicininė apranga
Medicininė apranga Skirgesa
