21/03/2026
Kartais terapijoje klausausi, kaip pacientė pasakoja apie savo santuoką. Ji kalba apie savo vyrą su pagarba, su lojalumu ir su tikėjimu tuo, kas tarp jų yra.
Ir kartais man kyla vaizdinys, lyg ji stovėtų prie kažko, kas kadaise buvo labai gyva ir brangu. Ji pasakoja, koks tas žmogus, koks jų ryšys, kokia jų istorija. Ir viskas, ką ji pasakoja, yra tikra.
Tik kartais atrodo, kad tas ryšys jau seniai nebekvėpuoja.
Kai santykiai miršta, jie ne visada iš karto užgęsta mūsų mintyse, lūkesčiuose, svajonėse. Žmonės gali dar ilgai stovėti šalia — saugodami tai, kas kadaise buvo gyva, brangu ir prasminga.
Tai nėra silpnumas. Dažnai tai yra meilė. Ir labai žmogiška viltis, kad gyvybė dar tebegali sugrįžti.
Psichoterapijoje svarbiausia būti šalia tol, kol pats žmogus pamažu pradeda tą santykį matyti ir jausti kitaip.
Nes tik tada atsiranda vietos gedului.
O po gedulo — ir naujam gyvenimui.