18/11/2025
Mano istorija, kaip galutinai uždariau savyje norą piešti.
Nuo pat gimimo manyje gyvena skaičius 7 – kūrybos, intuicijos ir vidinio pasaulio simbolis. Jis visada lydėjo mane kaip tylus priminimas, kad kūryba yra ne tik mano dalis, bet ir mano prigimtinė kalba. Tačiau gyvenimo eigoje ši kūrybinė jėga buvo ne kartą užblokuota ir ilgą laiką tyliai slėpėsi manyje.
Norisi pasidalinti istorijomis, kurios susikaupė iš ugdymo įstaigų ir stipriai paveikė mano santykį su tapyba.
Pirmoji patirtis – mokykla.
Piešimo pamokos, kurios galėjo būti įkvėpimo šaltinis, virto baime ir abejonėmis. Mano piešiniai dažnai buvo išjuokiami: ne ta spalva, ne taip nupieštas medis, kodėl debesys iš vatos, kodėl „nesugebu“ perteikti emocijos. Nuo 1 iki 7 klasės vis laukdavau, kada tos pamokos baigsis. Kūryba, kuri turėjo suteikti laisvę, tapo vieta, kurioje jaučiausi neteisinga.
Kolegija.
Koloristikos paskaitos. Dėstytojai nenorėjo matyti mėlynos ir raudonos spalvų derinių. Tuo tarpu man tai buvo vienas gražiausių kontrastų. „Neprofesionalu“, „neteisinga“, – tokie komentarai tik dar labiau užvėrė mano kūrybinį langą. O šiandien šis duetas – vienas populiariausių tiek televizijos ekranuose, tiek mados kolekcijose.
Tada galutinai uždariau savyje norą piešti.
Tačiau visos mano savianalizės – gyvenimo matricos, karminės astrologinės analizės, vidinės praktikos – nuolat rodė tą pačią kryptį: kūryba yra mano pagrindinė varomoji jėga. Tapyba – mano sielos kvėpavimas.
Ir vieną dieną, tarsi iš giedro dangaus, mane užliejo nepaaiškinamas, stiprus vidinis impulsas: pirk drobę ir piešk.
Aš paklusau. Prisipirkau dažų, spalvų, spalvelių – o ypač daug mėlynos ir raudonos.
Taip prasidėjo mano spalvotas kūrybinis procesas. Procesas, kuriame laikas praranda prasmę, o aš pati ištirpstu spalvų jūroje. Čia aš vėl atradau save. Čia gimė mano tapyba.
Ir paruošiau kai ką jums. Laukite tęsinio.
