08/03/2024
Scintilla - mažytė kibirkštis, akimis beveik nematoma, bet jaučiama.
Šį kartą norisi pradėti pasakot šiek tiek iš toliau.
Ar gali žmogų šitaip įkvėpti filmas? Po to kai peržiūrėjus filmą “Valgyk, melskis, mylėk” jaučiau, kad būtinai vieną dieną turiu nuvykti į Balį. Tą svajonę išpildžiau prieš metus.
Kas tą filmą, kaip ir aš, matė tiek kartų, kad moka beveik mintinai, atsimins tą vietą, kai pagrindinė veikėja suprato savo žodį - Attraversiamo. Jau tada galvojau, kokia graži mintis. Matyt tai ir nugulė kažkur giliai pasąmonėje.
Taip susiklostė, kad vienas pasirinkimas, kurį renkiesi iš širdies, veda į kitą. Vesdama jogą ir kiek save pamenu, namuose kiekvieną vakarą deginu žvakes, kurdama jaukumą.
Taip labai mažais žingsneliais pradėjau gaminti natūralias sojų vaško žvakes. Niekada savęs nelaikiau kūrybiška, iki kol nesupratau, kad kūrybiškumas gali pasireikšti pačiais įvairiausiais būdais. Taigi, drebančiomis rankomis rašau šį postą, ir į dienos šviesą paleidžiu savo kūrinį. Kodėl Scintilla? Matyt dėl to, jog ugnis yra mano stichija. Ugnis man visą gyvenimą buvo mistiška, šildanti, sakrali. O kibirkštis, kaip ir tame filme, pasirodo yra mano žodis. Jos tiek savo charakteryje tiek asmenybėje nestokoju nuo vaikystės, šį kartą ji yra nukreipta į kūrybą, kuria jau netrukus pasidalinsiu su Jumis.
