31/10/2025
💛Į KLAUSIMĄ ATSAKO psichoterapeutė ir žaidimo terapeutė Psichologė Dalia Guzaitienė SKAITYTI ČIA ↘️
Gera skaityti, kaip jums rūpi, kad visa šeima ir patys vaikai mokėtų pasidžiaugti vienas kito laimėjimais. Bet džiaugsmas šiuo atveju nėra įmanomas be liūdesio, nes realybė tokia, kad vienas laimėjo, o kitam ne taip gerai pasisekė būrelyje. Kaip dvi ryškios spalvos paveiksle. Juk negalim apsimesti, kad nėra liūdesio spalvos, kad galėtume mėgautis tik džiaugsmo spalva.
Vadinasi, norint vaikus išmokinti ištoleruoti du stiprius ir priešingus jausmus, tenka jums kaip tėvams demonstruoti gebėjimą priimti abu jausmus vienu metu, nenuneigiant ar nuvertinant nė vieno. Žinoma su liūdesiu sunkiau išbūti, bet įmanoma.
Skatinčiau paklausti savęs, o kas jums suaugusiems trukdo priimti natūralų pralaimėjimo liūdesį, gal ir jums vaikystėje buvo labai aštru patirti nesėkmes ir negavote paguodos bei patikinimo, kad nesėkmės būtina mokymosi dalis ir ne visi vienodai esame stiprūs visose srityse? Kas paguostų jūsų vidinį liūdną vaiką? Kas padėtų jums priimti save kaip netobulą mama ar tėtį, o pakankamai gerą, kuriam ne visada sekasi paguosti ir ypač kai norisi nuoširdžiai pasidžiaugti kito vaiko pasiekimais? Tik atskyrę savo jausmus nuo vaikų jausmų gebėsime išsilaikyti tėčio ar mamos vaidmenyje ir koreguliuoti vaikų didelius jausmus.
Panašu, kad jūsų vaikai yra dvynukai, tad iškyla papildomi iššūkiai ir tėvams, ir vaikams. Labai svarbu objektyviai įsivertinti, kad auginant dvynukus nėra taip pat kaip pametinukus, juk tada jau vyresnis dažniau geba geriau priimti nemalonius jausmus ir paguosti tenka tik mažesnį, o su dvynukais vos ne visada vienodai stipru ir neaišku kuriam skirti daugiau dėmesio, ar tam kuris liūdi, ar tam kuris džiaugiasi…. Ir net pasirinkus po to vėl nuolat kaip tėvams patirti nusivylimą, juk jeigu džiaugiausi kartu su laimėjusiu, tai apleidau liūdėjusį ir atvirkščiai. Taigi nusistačius realistinius lūkesčius tiek vaikams, tiek ir sau kaip tėvams, bandymų ir klaidų metodu ieškoti geriausio atliepimo kiekvieną atskirą momentą.
Neskubėkite daryti sprendimų visur atskirti vaikus, kad nebūtų konkurencijos. Atskirais atvejais bus svarbu, kad kiekvienas ką nors turėtų savo ir nekovotų, bet lygiai taip pat svarbu ir turėti ką nors bendro, kur dvyniai saugiai su jūsų ar kitų suaugusiųjų pagalba galės mokytis, to ko jūs norite: ir džiaugtis ir liūdėti kartu be itin didelės konkurencijos.
Rekomenduoju nuolat akcentuoti, kad kiekvienas iš dvynių turi talentą, stiprybę konkrečioje srityje, pvz sporte, o kitas – moksluose ar mene. Kad tai nepalyginama ir abu talentai svarbūs ir reikalingi ir būtent tai sukuria asmens unikalumą.
Kaip dėl skonių skirtumų neverta ginčytis, o tiesiog priimti faktą: “tu mėgsti ledus, o sesė ar brolis – šokoladą”. Ir tada pastangos net ir be didelės sėkmės irgi vertos pastebėjimo.
Pabandykite tame pačiame būrelyje, jeigu abu vaikai nori ten eiti, pamatyti pastangas daryti ir, kur kiekvienas turi savo stiprybių, net jeigu treneris nepastebi, jūs pastebėkite, gal vaikas, kuriam ne taip gerai sekasi būrelio veikla, pasirūpina kitais vaikais ar sutvarko sporto inventorių, ar…?
Ir atminkite jums taip pat nereikia būti tobulais tėvais, vaikams nereikia super mamų ar tėčių, o tikrų tėvelių. Tad jei neišeis jums išbalansuoti dvynukų emocijų tą momentą, visada galima paguosti ar pasidžiaugti ir vėliau, sąmoningai pasiruošus ir galbūt nutaikius individualų laiką kartu.
